- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-19
- Bylos Nr.
- eA-4598-502/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01281-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- M. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. O. (M. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. O. (M. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas tvirtino, jog Departamentas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą turėjo įvertinti ne tik jo apklausos metu nurodytas aplinkybes, bet ir specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, ko nagrinėjamu atveju nepadarė. Teigė, jog atsakovas per ganėtinai trumpą laikotarpį priimdamas Sprendimą, nesuteikė pareiškėjui galimybės papildomai pateikti paaiškinimus dėl pareiškėjo apklausos metu nustatytų nenuoseklių duomenų prieštaravimų. Pareiškėjas manė, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, apsiribojo vien atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos ir neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas nesutiko, kad tos aplinkybės, kuriomis jis grindė savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir nurodė apklausos metu, neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies kriterijų. Pareiškė, jog atsakovas netinkamai kvalifikavo nurodytas aplinkybes ir faktus. Taip pat pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, jog kilmės valstybėje jam negresia joks pavojus ar persekiojimas dėl karinio statuso, 2008 m. įvykusio konflikto ar susidariusios skolos. Pareiškėjo vertinimu, jo nurodytos aplinkybės buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui turi būti suteikiama papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Departamentas pažymėjo, jog tyrimas buvo atliekamas siekiant nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus. Atliekant tyrimą pirmiausia buvo vertinama, ar prieglobsčio prašytojo nurodyti motyvai savaime (nepriklausomai nuo nustatytų faktinių aplinkybių) sudarė pagrindą suteikti asmeniui pabėgėlio statusą. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas nenurodė, kas jam gresia kilmės valstybėje, o jo nurodyti motyvai, kodėl jis negali grįžti į kilmės valstybę, nebuvo susiję su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Todėl atsakovas neturėjo pareigos rinkti specifinės kilmės valstybės informacijos ir vertinti, ar ji neprieštarauja pareiškėjo teiginiams.
5. Departamentas nurodė, kad pareiškėjo prašymą išnagrinėjo teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka. 2020 m. kovo 6 d. pareiškėjui pateikiant prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo atlikta jo pirminė apklausa, o 2020 m. kovo 10 d. – antrinė pareiškėjo apklausa, padarytas apklausos garso įrašas, surašyta apklausos įrašo transkripcija. Todėl, atsakovo nuomone, jis suteikė pareiškėjui galimybę pateikti visą reikiamą informaciją, siekiant pagrįsti jo prieglobsčio prašymą.
6. Atsakovo įsitikinimu, aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog 2008 m. įvykiai galėjo turėti tęstinumą bei būti aktualūs vertinant riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju, tyrimo metu nebuvo nustatyta. Pats pareiškėjas nurodė, kad galėtų grįžti į (duomenys neskelbtini) dviem savaitėms ir ten pasidaryti naują pasą, todėl tikėtina, jog pareiškėjas nevengia nei sugrįžti į kilmės šalį, nei kontaktų su (duomenys neskelbtini) valstybės institucijomis. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie 2008 m. įvykius nebuvo suderinamas su kitais byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgęs į tai, atsakovas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su 2008 m. tariamai įvykusiu konfliktu, nepagrindė tikimybės, jog jam kilmės šalyje gali grėsti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo amžiaus vyrai (be to, atsižvelgus į jų amžių, sveikatos būklę) gali būti pašaukti į kariuomenę tik mobilizacijos atveju. Šiuo metu mobilizacija (duomenys neskelbtini) nėra paskelbta, į kariuomenę yra šaukiami tik pirmos eilės rezervistai, asmenys iki 40 m., vėliau bus kviečiami antros eilės rezervistai, asmenys iki 50 m. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui šiuo metu yra 53 m., nėra tikėtina, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jis būtų pašauktas į kariuomenę. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjo baimė būti pašauktam tarnauti nebuvo visiškai pagrįsta. Pareiškėjo samprotavimai dėl Rusijos karinėse pajėgose prieš kelis dešimtmečius tarnavusių asmenų „tikrinimą“ (duomenys neskelbtini) buvo abstraktūs ir hipotetiniai.
7. Departamentas teigė, kad tyrimo metu buvo įvertintas ir pareiškėjo pasakojimas apie problemas dėl piniginės skolos, kuris buvo neišsamus, be konkrečių detalių, tikslumo ir nuoseklumo. Pareiškėjas neįvardijo nei fizinių, nei juridinių asmenų, konkrečių vietovių ar laiko aplinkybių, jis skirtingai apibūdindavo tas pačias aplinkybes. Todėl, atsakovo manymu, tai nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui turėtų būti skiriama papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
8. Departamentas laikėsi pozicijos, jog vertindamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Pažymėjo, jog visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitiko Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų, todėl priimtas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2014 m. birželio 2 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme pareiškėjas nurodė tris pagrindines priežastis dėl ko negali grįžti į kilmės šalį (duomenys neskelbtini): 1) dėl 2007 m. gruodžio 3 d. įvykusio konflikto tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) pareigūnų; 2) dėl gyvenimo Lietuvoje kartu su Lietuvos Respublikos piliete; 3) dėl nenoro būti pašauktam dalyvauti kariniuose veiksmuose. 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu nutraukti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Departamento 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 14PR-137 pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas buvo nutrauktas. Departamentas 2015 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12) 41PR-12 dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę. Pareiškėjas šio sprendimo neįvykdė ir per jame nustatytą laikotarpį iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Atsakovas 2015 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12) 1U-274 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau ir šis sprendimas nebuvo įvykdytas, nes nepavyko nustatyti pareiškėjo buvimo vietos. Pareiškėjas 2020 m. vasario 26 d. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini). Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A20-534763/2020 pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, bet ilgiau, kol jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas 2020 m. kovo 6 d. pakartotinai pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra buvęs karininkas, todėl grįžus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas gali būti pašauktas į (duomenys neskelbtini) kariuomenę, o kariauti jis nenori, be to, nurodė, kad jis buvo sumuštas ir jam buvo grasinta ginklu (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje dėl to, kad jis buvo stotyje su žmona, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Tą pačią dieną buvo atlikta pareiškėjo pirminė apklausa, o 2020 m. kovo 10 d. – antroji apklausa. Apklausų metu pareiškėjas patikslino, jog nenori grįžti į kilmės valstybę dėl 2008 m. (duomenys neskelbtini) įvykusio konflikto tarp pareiškėjo ir policijos pareigūnų, dėl to, kad pareiškėjas gali būti pašauktas į kariuomenę ir kad jis kilmės valstybėje turi apie 15 000 Eur dydžio piniginį įsiskolinimą, dėl ko su juo gali būti susidorota. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, nustatytas faktines aplinkybes ir surinktą informaciją, Departamentas 2020 m. kovo 20 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.
11. Pareiškėjas teismui nurodė, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turėjo įvertinti tiek pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tiek ir specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, tačiau atsakovas to nepadarė. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje numatyta Departamento pareiga atliekant tyrimą nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių kriterijus. Prašymo nagrinėjimo atveju pareiškėjas atsakovui pateikė savo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kuris patvirtino jo asmens tapatybę ir pilietybę. Taigi, galima buvo laikyti, jog pareiškėjas buvo už savo kilmės valstybės ribų bei ši pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra tenkinama. Taip pat nustatė, kad apklausos metu pareiškėjas negalėjo įvardinti priežasčių, dėl kurių jam grėstų pavojus kilmės valstybėje. Pareiškėjas pateikė keletą motyvų (dėl karinio statuso, dėl piniginio įsiskolinimo ir konflikto su kilmės valstybės pareigūnais), kodėl jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau nei apklausos metu, nei atliekant tyrimą atsakovas neidentifikavo faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjui kilsiančią grėsmę tuo atveju, jeigu pareiškėjas išvyktų į (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti motyvai iš esmės nepagrindė jam pabėgėlio statuso suteikimo, nes jie grindžiami pareiškėjo subjektyviu vertinimu. Be to, iš bylos medžiagos nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų nurodęs bent vieną iš penkių 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) priežasčių, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti suteiktas prieglobsčio statusas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu pareiškėjo argumentai buvo nepagrįsti.
12. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas Sprendimas priimtas per ganėtinai trumpą laikotarpį ir pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė papildomai pateikti paaiškinimus. Teismas pažymėjo, jog Departamentas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjo skubos tvarka (Įstatymo 76 straipsnio 4 dalis). Įstatymo 81 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka turi būti išnagrinėtas per 7 darbo dienas nuo Departamento sprendimo dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės skubos tvarka priėmimo dienos. Teismas įvertino, kad Departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka, 2020 m. kovo 6 d. atlikta pareiškėjo pirminė apklausa, o 2020 m. kovo 10 d. – antrinė apklausa, padarytas apklausos garso įrašas ir surašyta apklausos įrašo transkripcija. Teigti, kad Departamentas nesuteikė pareiškėjui galimybės pateikti visą reikiamą informaciją, teismui nebuvo pagrindo. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo skundo argumentai buvo deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Taip pat, atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas jokių papildomų paaiškinimų, kurių galimai nebuvo pateikęs Departamentui, teismui taip pat nepateikė.
13. Pareiškėjas skunde nurodė, kad turi pagrįstą baimę dėl buvusio savo karinio statuso, 2008 m. įvykusio konflikto su policijos pareigūnais ir įsiskolinimo, dėl ko jis bus persekiojamas kilmės valstybėje, tačiau, atsakovas neatsižvelgęs į šiuos faktus, vis tiek atsisakė suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad esant pareiškėjo paaiškinimų ir tyrimo metu surinktų įrodymų neatitikimui, laikytina, jog pareiškėjo pasakojimas apie tariamą 2008 m. konfliktą pagrįstai pripažintas nepatikimu įrodymu, kuris neturi įrodomosios galios.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas, pasisakydama dėl pareiškėjo karinio statuso nurodė, kad atsakovas tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjo amžiaus vyrai gali būti pašaukti į kariuomenę tik mobilizacijos atveju. Surinktos informacijos pagrindu buvo patvirtinta, kad mobilizacija (duomenys neskelbtini) nebuvo paskelbta, o tai reiškė, kad į kariuomenę buvo šaukiami tik pirmos eilės rezervistai (asmenys iki 40 m.), vėliau bus kviečiami antros eilės rezervistai (asmenys iki 50 m.). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui yra 53 m., nėra tikėtina, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jis bus pašauktas į kariuomenę. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo baimė būti pašauktam tarnauti kariuomenėje nebuvo pagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis arba objektyviais įrodymais. Pareiškėjo argumentai, kad jis nenori kariauti arba, kad bus tikrinamas Rusijos kariuomenės, buvo hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti. Todėl nei pareiškėjo pasakojimas, nei prieinama informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) nepatvirtina fakto, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.
15. Tyrimo metu taip pat buvo įvertintas ir pareiškėjo pasakojimas apie problemas, susijusias su piniginėmis skolomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pasakojimas apklausos metu buvo neišsamus, be konkrečių detalių, tikslumo ir nuoseklumo. Pareiškėjas neįvardijo nei fizinių, nei juridinių asmenų, kuriems jis turi įsiskolinimų, nenurodė konkrečių vietovių bei laiko aplinkybių ir kt. Tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas skirtingai apibūdindavo tas pačias aplinkybes, t. y. iš pradžių nurodė, kad turėjo bendrą verslą su draugu, kuris ir turėjo svetimų skolų, vėliau nurodė, kad skola buvo priskaičiuota įmonės patikrinimo metu. Pareiškėjas teigė, jog visa tai nutiko apie 1990 m., tačiau aukščiau išdėstytos aplinkybės liudijo, jog tuo laikotarpiu pareiškėjas tarnavo kariuomenėje. Teismo vertinimu, aplinkybių, pagrindžiančių, jog 1990 m. įvykiai, susiję su galima pareiškėjo skola, gali turėti tęstinumą bei būti aktualūs vertinant riziką grįžimo atveju, tyrimo metu nebuvo nustatyta. Todėl tikėtina, jog pats pareiškėjas prieš tai buvusius įvykius suvokė, kaip keliančius jam grėsmę šiuo momentu.
Žemesnės instancijos teismas
16. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog pareiškėjas pateikė subjektyvaus pobūdžio, objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie galimą grėsmę kilmės valstybėje. Remiantis byloje surinktais duomenimis, nebuvo pagrindo spręsti apie rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas sutiko su ginčijamame Sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo motyvai neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Todėl padarė išvadą, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime buvo nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, tinkamai išaiškintos ir taikytos pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, teismas ginčijamą Sprendimą laikė teisėtu ir pagrįstu, naikinti jo pareiškėjo skunde nurodytais motyvais teismui nebuvo pagrindo. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
III.
17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija iš esmės atkartoja atsakovo padarytas išvadas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo nurodęs, jog 10 metų tarnavo Rusijos kariuomenėje, todėl yra didelė tikimybė, kad pareiškėją, kaip buvusį karininką, gali kviesti tarnauti į (duomenys neskelbtini) kariuomenę nepaisant jo amžiaus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas laikėsi nuoseklios pozicijos tiek 2014 m. teikiant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, kuomet nurodė, kad 10 metų buvo naikintuvo pilotu ir dėl to, kad jis, kaip buvęs kariškis, gali būti pašauktas į karinę tarnybą, tiek 2020 m. pateikdamas analogišką argumentaciją, darytina išvada, kad Departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo pareigą surinkti kilmės valstybės informaciją apie buvusių karininkų pašaukimo į kariuomenę, kurie nepatenka į rezervistų eilę, tendenciją. Dėl šios priežasties, pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo baimė būti pašauktam tarnauti kariuomenėje nėra pagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis arba objektyviais įrodymais.
17.2. Vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 punktu, vertinant prieglobsčio prašytojo teiginių patikimumą, pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas laikėsi vienodos pozicijos tiek 2014 m. teikiant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini) stotyje įvyko konfliktas su policijos pareigūnais, kurio metu jam buvo sulaužyti abu žandikauliai, tiek 2020 m. teikiant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje, bandydamas užstoti savo sutuoktinę, policijos pareigūnai jį stipriai sumušė, bei nesant kitų byloje nustatytų prieštaravimų, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai šiai pasakojimo daliai nepritaikė abejonės privilegijos principo ir šios pasakojimo dalies nepripažino nustatytu faktu, o teismas, matydamas akivaizdžius atsakovo padarytus procedūrinius pažeidimus, nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
17.3. Nebuvo atlikta tinkama faktinė pareiškėjo atvejo analizė, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai nebuvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje. Tos aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
17.4. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tam pritarė, atmesdamas pareiškėjo skundą, tada turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamų Departamento ir teismo sprendimų dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo (Įstatymo 87 str. 1 d.). Pareiškėjo vertinimu nei atsakovas nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl jų priimti sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini.
Atsiliepimas
18. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:
18.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Departamentas 2020 m. kovo 20 d. nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, kadangi tyrimo metu jis nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Visų pirma, pareiškėjas apklausos metu negalėjo įvardinti ir nežinojo, kas jam gresia kilmės šalyje. Visų antra, pareiškėjas pateikė keletą motyvų, kodėl, jo manymu, jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau nei apklausos metu, nei atliekant tyrimą nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo įvardinti motyvai ar dėl jų kylanti grėsmė jo kilmės šalyje gali būti siejama su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė (t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose), o įvertinus surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas, tačiau pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) srityje, Vakarų (duomenys neskelbtini), nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).
Šalies argumentai
18.2. Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu sprendimu, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime atkartoja Departamento padarytas išvadas. Kitų argumentų, kodėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, iš esmės vadovaujasi tais pačiais teiginiais, kuriuos nurodė ir skunde pirmosios instancijos teisme.
18.3. Persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei teismui skunde nenurodė nei vienos „konvencinės“ priežasties, dėl ko jam turėtų būti suteiktas prieglobsčio statusas. Atsižvelgiant į tai, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, todėl jam pagrįstai nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti.
18.4. Dėl procedūrinių pažeidimų, pažymėta, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokias procedūrines teisės aktų nuostatas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Departamentas pažeidė. Be to, pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Tyrimo metu, vertinant pareiškėjo pateiktus motyvus papildomos apsaugos kontekste pažymėta, kad tariamas konfliktas su (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo darbuotojais įvyko daugiau nei prieš 12 metų, per tą laiką kelis kartus pasikeitė situacija ne tik šalyje, bet ir valstybinėse struktūrose. Aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog 2008 m. įvykiai gali turėti tęstinumą bei būti aktualūs vertinant riziką grįžimo atveju, tyrimo metu nenustatyta. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie 2008 m. konfliktą nėra suderinamas su kitais byloje surinktais įrodymais.
18.5. Dėl pareiškėjo su sutuoktine (pareiškėjo teigimu apie 2008 m.) konflikto geležinkelio stotyje ir tolimesnių įvykių, buvo nustatyta, kad 2007–2008 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas praleido ilgiau negu 3 mėnesius, o ne kelias dienas, kaip galima suprasti iš jo pasakojimo apie tariamą konfliktą. Be to, jo žmonos nebuvo tarp autobuso keleivių nei jam vykstant į (duomenys neskelbtini), nei grįžtant į Lietuvą. Į Lietuvą pareiškėjas grįžo po to, kai gavo naują vizą. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pasakojimo tikrumo. Nesant kitų įrodymų, patvirtinančių jo pasakojimą, bei esant nesuderinamumui su tyrimo metu surinktais įrodymais, pareiškėjo pasakojimas apie tariamą konfliktą 2008 m. laikytinas nepatikimu įrodymu bei neturi įrodomosios galios. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su 2008 m. tariamai įvykusiu konfliktu, nepagrindžia tikimybės, jog jam kilmės šalyje gali grėsti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.
18.6. Tyrimo metu, vertinant dėl papildomos apsaugos suteikimo, buvo įvertintas ir pareiškėjo pasakojimas apie problemas dėl piniginės skolos, kuris buvo neišsamus, be konkrečių detalių, tikslumo, nuoseklumo. Pareiškėjas neįvardino nei fizinių, nei juridinių asmenų, minimų jo papasakotoje istorijoje, nei konkrečių vietovių, nei laiko aplinkybių. Jis skirtingai apibūdindavo tas pačias aplinkybes – iš pradžių nurodė, kad draugas jam „prirašė svetimą skolą“, vėliau nurodė, kad skola buvo nustatyta jo įmonei patikrinimo metu. Pareiškėjas teigė, kad istorija nutiko apie 1990 m., tačiau tuo pačiu metu nurodė, jog tuo laikotarpiu tarnavo kariuomenėje Rusijoje. Galiausiai pažymėtina, jog aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog 1990 m. įvykiai gali turėti tęstinumą bei būti aktualūs vertinant riziką grįžimo atveju, tyrimo metu nenustatyta. 2007–2008 m. pareiškėjas buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini) bei yra pasiruošęs grįžti vėl, taigi nėra tikėtina, jog pats pareiškėjas prieš 3 dešimtmečius tariamai nutikusius įvykius suvokia kaip keliančius jam grėsmę šiuo metu. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje M.O v. Šveicarija nurodė, kad dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei prašytojo pasakojimas atmestas dėl patikimumo stokos. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos Departamentas neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, teismui pripažinus, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas – teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš/į anglų kalbą dalyvavimą.
20. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
21. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
22. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Departamento 2020 m. kovo 20 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.
23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimus, apklausų metu duotus paaiškinimus bei atsakovo surinktą informaciją, Įstatymo, Tvarkos aprašo ir Konvencijos nuostatas, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo skunde nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, nebuvo atlikta tinkama faktinė pareiškėjo atvejo analizė, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai nebuvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje. Be to, įvykiui (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje, kai pareiškėjas bandė užstoti savo sutuoktinę ir policijos pareigūnai jį stipriai sumušė, atsakovas nepagrįstai nepritaikė abejonės privilegijos principo ir šios pasakojimo dalies nepripažino nustatytu faktu, o teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
25. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.
29. Tvarkos aprašo 116 punkte taip pat nustatyta, kad <...> prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai išsamus ir detalus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; <...> ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. <...> Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti kitais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.
30. Pareiškėjas prašymą suteikti jam prieglobstį grindė tuo, kad: 2008 m. įvyko konfliktas su policijos pareigūnais (kai (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje pareiškėjas bandė užstoti savo sutuoktinę ir policijos pareigūnai jį sumušė); jis yra buvęs karininkas, todėl jam grįžus į (duomenys neskelbtini), gali būti pašauktas į (duomenys neskelbtini) kariuomenę; turi nepadengtą piniginį įsiskolinimą dėl ko su juo gali būti susidorota.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu ir teismo posėdžio metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo (kartu su Departamento) padarytomis išvadomis, kad nors pripažintina, jog pareiškėjo pasakojimas apie konfliktą su (duomenys neskelbtini) valstybės saugumo darbuotojais įvyko daugiau nei prieš 12 m., per tą laiką pasikeitė situacija ne tik kilmės valstybėje, bet ir jos valstybinėse struktūrose. Aplinkybių, pagrindžiančių, jog 2008 m. įvykiai gali turėti tęstinumą ar būti aktualūs vertinant pareiškėjo riziką grįžimo atveju, tyrimo metu atsakovas nenustatė. Priešingai, pats pareiškėjas nurodė, kad galėtų grįžti į (duomenys neskelbtini) dviem savaitėms ir ten pasidaryti naują pasą. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas nevengia grįžti į kilmės šalį ir palaikyti ryšį su (duomenys neskelbtini) valstybės institucijomis. Atsakovas tyrimo metu taip pat nustatė, jog pareiškėjo pasakojimas dėl 2008 m. konflikto nėra suderinamas su kitais byloje surinktais įrodymais. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jam su sutuoktine atvykus į (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotį įvyko konfliktas, po kurio jis su sutuoktine nuvyko į namus, kur atvyko pareigūnai. Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai grasino jiems susidorojimu, o kitą dieną išsikvietė juos su žmona pas save ir nurodė, kad jie per 2 dienas privalo išvykti iš šalies. Pareiškėjo teigimu, jis su sutuoktine šį reikalavimą įvykdė ir daugiau į (duomenys neskelbtini) nebuvo grįžę. Departamentas, patikrinęs pareiškėjo apklausos metu nurodytas aplinkybes nustatė, jog jos neatitinka tikrovės. Priešingai negu teigia pareiškėjas, atsakovas nustatė, kad 2007 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas autobusu išvyko iš Lietuvos Respublikos (jo sutuoktinės autobusu vykstančių keleivių sąraše nebuvo), 2008 m. kovo 13 d. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išduota Lietuvos Respublikos viza, o 2008 m. kovo 14 d. pareiškėjas autobusu atvyko į Lietuvos Respubliką (jo sutuoktinės autobusu vykstančių keleivių sąraše nebuvo). Informacijos, patvirtinančios, jog po 2008 m. kovo 14 d. pareiškėjas būtų išvykęs š Lietuvos, tyrimo metu nenustatyta. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas 2007–2008 m. (duomenys neskelbtini) praleido ne kelias dienas, o ilgiau nei 3 mėnesius, o Lietuvą pareiškėjas vėl atvyko po to, kai gavo naują vizą. Šios aplinkybės teismui kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių tikrumo. Esant pareiškėjo paaiškinimų ir tyrimo metų surinktų įrodymų neatitikimui, laikytina, jog pareiškėjo pasakojimas apie tariamą 2008 m. konfliktą pagrįstai pripažintas nepatikimu įrodymu, kuris neturi įrodomosios galios.
32. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo karinio statuso nustatė, kad pareiškėjo baimė būti pašauktam tarnauti kariuomenėje nėra pagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis arba objektyviais įrodymais. Pareiškėjo argumentai, kad jis nenori kariauti arba, kad bus tikrinamas Rusijos kariuomenės, yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti. Tyrimo metu taip pat buvo įvertintas ir pareiškėjo pasakojimas apie problemas, susijusias su piniginėmis skolomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybių, pagrindžiančių, jog 1990 m. įvykiai, susiję su galima pareiškėjo skola, gali turėti tęstinumą bei būti aktualūs vertinant riziką grįžimo atveju, tyrimo metu nenustatyta.
33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pabrėžia, kad byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti, o Departamento atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Departamentas pasakojimo daliai dėl 2008 m. konflikto su policijos pareigūnais (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos ar, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) jam kils grėsmė būti paimtam tarnauti į kariuomenę ir iškils grėsmė dėl negražinto įsiskolinimo yra deklaratyvūs. Departamentas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo taikyti abejonės privilegiją, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje ir Tvarkos aprašo 116 punkte numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. pareiškėjo pasakojimas nebuvo nuoseklus, pareiškėjas Departamentui teikė prieštaringą ir nieko nepagrįstą informaciją, kurią Departamento tyrimo metu surinkta medžiaga iš dalies paneigė, dėl ko negali būti vertinamas kaip patikimas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šios pasakojimo dalies dėl tariamos grėsmes nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jog pareiškėjas pateikė subjektyvaus pobūdžio, objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie galimą grėsmę kilmės valstybėje. Remiantis byloje surinktais duomenimis, nėra pagrindo spręsti apie rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.
34. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Departamento atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimas buvo atliktas visų surinktų duomenų visumoje. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjo paaiškinimus), konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Nenustatęs, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Departamentas pagrįstai atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
35. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Sprendime nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, tinkamai išaiškintos papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Kadangi byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pažymėtina, kad atsakovas nurodė, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas, tačiau pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) srityje, Vakarų (duomenys neskelbtini), nevyksta. Taigi, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.
36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, atsižvelgė į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus ir posėdžio metu išsakytus argumentus, įvertino byloje surinktų duomenų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, t. y. tinkamai laikėsi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje, 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų.
37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. O. (M. O.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.