- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-06
- Bylos Nr.
- I-305-643/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02961-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Ernestas Spruogis, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Halinos Zaikauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, delspinigių priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 16), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4418 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (10.81)3-87500 bei 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių mokėti kiekvieną mėnesį visą jam paskirtą pensiją; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuo 2013 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su nustatytais įstatymų delspinigiais.
Pareiškėjas nurodo, kad jam 2012 m. spalio 16 d. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos sprendimu buvo paskirta 1338,37 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija). Valstybinę pensiją jam moka VSDFV. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Remiantis Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatomis nuo pensijos paskyrimo ji buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Pareiškėjas pažymėjo, jog sumažintos pensijos mokėjimas buvo pratęstas ir 2013 metams. Pareiškėjo teigimu, toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pažymėjo, jog jis yra diskriminuojamas kaip pensininkas gaunantis valstybinę pensiją tarp kitų socialinių grupių, taikant 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymų nuostatas. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis. Pareiškėjas, gindamas savo pažeistas turtines teises, 2013 m. birželio 4 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau VRM 2013 m. liepos 2 d. sprendimu atsisakė tai padaryti. Pareiškėjo nuomone, šis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 22–24) į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. mokėdamas pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovavosi Laikinuoju įstatymu, nes šis įstatymas yra galiojantis, tad ir jo vykdymas yra privalomas. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjui yra mažinama valstybinė pensija, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė ir tai, jog pareiškėjui valstybinė pensija buvo mažinama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir toks pensijos mažinimas jam buvo taikomas iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 28–30) į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodė analogiškus argumentus kaip ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius savo atsiliepime. Papildomai nurodė, jog ginčijamas VSDFV sprendimas yra teisėtas, kadangi buvo priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.
Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime (b. l. 67–71) į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Dėl ginčo esmės nurodo analogiškus argumentus kaip ir VSDFV bei VSDFV Vilniaus skyrius savo atsiliepimuose. Taip pat mano, jog šioje byloje jis turėtų būti laikomas ne atsakovu, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kadangi jokių sprendimų dėl valstybinių pensijų skyrimo/neskyrimo pareiškėjo atžvilgiu nepriiminėjo, o tik nuo 2015 m. sausio 1 d. parėmė pareiškėjo pensijos mokėjimo funkciją ir jam moka tokią pensiją, kuri buvo paskirta, be jokio mažinimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas. Byla dalyje nutrauktina.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatomis, pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, jo pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatomis, nepagrįstai. Byloje ginčo nėra dėl pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju vertintinas tik pareiškėjo pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtumas bei pagrįstumas.
Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.
Teisinis reglamentavimas
Pagal 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 str. 1 d. Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.
Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Jeigu asmuo paskiausiai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, Lietuvos Respublikos prokuratūroje, Lietuvos Respublikos muitinėje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Vidaus reikalų ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos arba Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pensiją paskyrė Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ginčo laikotarpiu pensiją mokėjo VSDFV Vilniaus skyrius.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis ir numatyta, kad šis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis ir numatyta, kad šis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Laikinajame įstatyme numatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimą nustatančių minėtų įstatymų nuostatų konstitucingumo klausimas buvo sprendžiamas Konstituciniame Teisme.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, darydamas šią išvadą, nurodė, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priedą gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, todėl nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo sumažintos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuris Teisės aktų registre paskelbtas 2015 m. gegužės 15 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinio Teismo vertinimu, tiek 2011 m. gruodžio 20 d., tiek 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo
Iš byloje esančių įrodymų (b. l. 7–9) nustatyta, kad pareiškėjui R. K. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl valstybėje susidariusios ypatingos situacijos (sunkios ekonominės, finansinės padėties) nuo pensijos paskyrimo, t.y. 2012 m. spalio mėn. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu. Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais nebuvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnis 1 punktas). Analogiškais motyvais atmestinas kaip nepagrįstas ir kitas pareiškėjo skundo reikalavimas, t.y. įpareigoti VSDFV mokėti kiekvieną mėnesį visą jam paskirtą valstybinę pensiją.
Dėl delspinigių priteisimo
Pareiškėjas skundu taip pat prašo priteisti įstatymo numatytus delspinigius (b. l. 6).
Pažymėtina, jog viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., tad jos negali būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-673/2013). Pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti delspinigius yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl VSDFV sprendimo panaikinimo
Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti 2013 m. liepos 2 d. VSDFV sprendimą Nr. (6.5)I-4418 laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo – priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Todėl netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo, netenkintinas ir reikalavimas dėl sprendimo panaikinimo. Teismo vertinimu, VSDFV, ginčijamu sprendimu atsisakydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, nesant tam teisinio pagrindo, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, tokiais savo veiksmais jokių galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Vadinasi, pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą VRM sprendimą nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str.).
Dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo
Minėta, jog 2013 m. liepos 19 d. VSDFV Vilniaus skyrius raštu Nr. (10.81)3-87500 pateikė pareiškėjui duomenis apie jam paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą ir išmokėtos pensijos dydžius (b. l. 7).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Kaip ne kartą pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010,2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-69/201 ). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai savo praktikoje laikosi pozicijos, kad konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams, nėra skundžiami teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartis byloje Nr. A822-1344/2010).
Teismo vertinimu, pareiškėjo skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus raštas yra informacinio pobūdžio, tai nėra administracinis sprendimas. Jis nesukelia pareiškėjui tiesiogiai teisinių pasekmių, todėl negali būti apskundimo administraciniam teismui objektu.
Remiantis aukščiau išdėstytu, administracinė byla dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti 2013 m. liepos 19 d. VSDFV Vilniaus skyrius raštą Nr. (10.81)3-87500 nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismui kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo R. K. skundo reikalavimo panaikinti 2013 m. liepos 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštą Nr. (10.81)3-87500 nutraukti.
Kitoje dalyje pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.