Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolitos Rasiukevičienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei – šios institucijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiajai specialistei Jurgitai Bertašiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. L. skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai. 2016 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

VSDFV Vilniaus skyriaus atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad šiuo metu asmenims, deklaravusiems išvykimą į kitą šalį, nebereikia Lietuvos Respublikoje mokėti privalomo sveikatos draudimo įmokų.

VSDFV atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Airijoje nuolat gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui už 2013 m. spalio – 2016 m. sausio mėnesius (toliau – ginčo laikotarpis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad dar 2014 m. spalio 17 d. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjui elektroniniu paštu išsiuntė raginimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos turi sumokėti 1 080,00 Lt (312,79 Eur) privalomo sveikatos draudimo įmokų (individualios veiklos) įsiskolinimą. Kartu su šiuo raginimu (jo skaitmenine kopija) pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas paaiškinimas, kad įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nes nuo 2013 m. spalio 25 d. įsigaliojo SDĮ pakeitimai. Paaiškino, kad išvykę į kitą Europos Sąjungos valstybę narę savarankiškai dirbantys asmenys atleidžiami nuo priskaičiuotų įmokų mokėjimų, jei kompetentingos įstaigos A1 pažymėjimu patvirtina, kad jam yra taikoma kitos valstybės teisė. Atsakydamas į tai, pareiškėjas nurodė, kad išvykimą į Airiją deklaravo dar 2010 m. birželio mėnesį ir iki šiol nuolat ten gyvena, o nuo 2013 m. spalio 25 d. įsigalioję pakeitimai taikomi tik tiems asmenims, kurie išvyksta arba gyvena kitoje šalyje ne ilgiau nei 24 mėnesius (t. y. išvyksta laikinai). Priešingu atveju, pasak pareiškėjo, nuolat kitoje šalyje gyvenantys asmenys turėtų Lietuvos institucijoms nuolatos teikti įrodymus apie savo socialinį draudimą kitoje šalyje, o tai pažeistų jų, kaip Europos Sąjungos piliečių teises. Kitu atveju, pasak pareiškėjo, tokie asmenys būtų priversti draustis šalyje, kurioje negyvena. Pareiškėjas nurodė, kad taip būtų neišvengta dvigubo apmokestinimo, kuris iš esmės prieštarautų Europos Sąjungos pagrindinėms sutartims.

2015 m. kovo 10 d. raštu VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į VSDFV Užsienio išmokų tarnybą, prašydamas kreiptis į Airijos kompetentingą instituciją dėl informacijos, patvirtinančios pareiškėjo sveikatos draudimo laikotarpius nuo 2013 m. spalio 25 d. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, 2015 m. balandžio 10 d. atsakydama į šį prašymą, atsiuntė E104 formos pažymą, kurią 2015 m. kovo 30 d. išdavė Airijos Socialinių ir šeimos reikalų ministerijos Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo (draudimo Nr. (duomenys neskelbtini)) draudimo laikotarpis buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas pateikė VSDFV Vilniaus skyriui atsikirtimą (toliau – 2015 m. rugsėjo 24 d. skundas), kuriame nurodė, kad Airijoje jam nuo 2009 m. gegužės 19 d. yra suteiktas socialinių paslaugų gavėjo numeris. Pateikė savo Europos sveikatos draudimo kortelę, kuri, pasak pareiškėjo, yra tas dokumentas, pagal kurį asmens sveikatos priežiūros įstaiga tikrina, ar asmuo yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Paaiškino, kad E104 formos pažymoje nurodyta, kad už 2011 m. buvo sumokėtas PRSI mokestis, mokamas socialinėms paslaugoms, tačiau pagal Airijos teisę šis mokestis savarankiškai dirbantiems asmenims nėra taikomas (šį mokestį atsiranda pareiga mokėti tik po 10 metų individualios veiklos), todėl Airijos valstybė šį 2011 metais sumokėtą mokestį įskaitymo būdu sekančiu mokestiniu laikotarpiu grąžino. Pareiškėjas nurodė, kad Airijos Sveikatos apsaugos vadovybė jokių priekaištų jam nereiškia, o tai, kad Airijoje ir Lietuvoje skiriasi mokesčių tvarka nereiškia, kad VSDFV turi teisę savo iniciatyva apmokestinti užsienyje gyvenančius savo šalies piliečius. Pareiškėjas taip pat nurodė abejojantis, ar VSDFV Užsienio išmokų tarnyba tinkamai suformulavo Airijos kompetentingai institucijai klausimus, todėl netinkamai įvertinto pateiktos pažymos turinį sveikatos draudimo ir mokesčių mokėjimo aspektu. Nurodė, kad jei VSDFV Vilniaus skyrius vis dar pageidautų, pareiškėjas galėtų Airijoje kreiptis dėl A1 pažymos išdavimo.

VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 22 d. el. paštu pateikė pareiškėjui atsakymą į 2015 m. rugsėjo 24 d. skundą. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo, prašo pateikti nustatytos formos kompetentingos institucijos išduotą pažymą, kad nuo 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjui taikoma Airijos teisė socialinės apsaugos srityje. 2015 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas atsakė, kad už 2013–2014 metus socialinio draudimo mokesčių jis neprivalėjo mokėti, nes jo pajamos nesiekė teisės aktuose nustatyto dydžio, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjo sveikatos priežiūros paslaugos Airijoje minėtu laikotarpiu nebuvo apdraustos. VSDFV Vilniaus skyriaus reikalaujamos pažymos pareiškėjas nepateikė.

VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. sausio 18 d. sprendimu nurodė pareiškėjui, kad šis neįrodė, jog jam socialinės apsaugos srityje nuo 2013 m. spalio 25 d. yra taikoma Airijos teisė, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nėra įvardyti VSDFV direktoriaus įsakymu patvirtintame sąraše. Prie šio sprendimo buvo pridėtas 2016 m. sausio 12 d. raginimas, kuriuo VSDFV Vilniaus skyrius nurodė pareiškėjui per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 729,59 Eur privalomo sveikatos draudimo (individualios veiklos) įmokų įsiskolinimą ir 29,43 Eur delspinigių. Nesutikdamas su tokiu atsakymu, pareiškėjas 2016 m. vasario 5 d. skundu išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į VSDFV.

VSDFV 2016 m. kovo 8 d. sprendimu atsakė pareiškėjui, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai priskaičiuojant privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir vykdant jų sumokėjimo kontrolę yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 18 d. sprendimą. VSDFV taip pat pasiūlė pareiškėjui pateikti A1 pažymėjimą, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 25 d. jam yra taikomi Airijos socialinės apsaugos teisės aktai. 2016 m. kovo 8 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 23 d. duomenimis turėjo sumokėti 797,91 Eur skolą, kurią sudaro už ginčo laikotarpį priskaičiuotos PSD įmokos ir teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoti delspinigiai. Nesutikdamas su tokiu VSDFV sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Pareiškėjas mano, kad jis Lietuvos Respublikoje neturi būti draudžiamas PSD, todėl, pasak pareiškėjo, VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV nepagrįstai iš jo reikalauja sumokėti draudimo įmokas bei delspinigius.

Kaip minėta, VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV tokią pareiškėjo pareigą sieja su SDĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punktu, įsigaliojusiu nuo 2013 m. spalio 25 d. ir galiojančiu iki šiol.

SDĮ 6 straipsnio 1 dalis nustato asmenis, draudžiamus PSD. Tokiais asmenimis įstatymas numato: 1) Lietuvos Respublikos piliečius ir užsieniečius, nuolat gyvenančius Lietuvos Respublikoje; 2) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turinčius užsieniečius, kurie dirba Lietuvos Respublikoje arba kurie dirbo Lietuvos Respublikoje ne trumpiau kaip 6 mėnesius ir yra įsiregistravę Lietuvos Respublikos teritorinėse darbo biržose kaip bedarbiai, bei nepilnamečius jų šeimos narius; 3) nelydimus nepilnamečius užsieniečius; 4) užsieniečius, kuriems suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje; 5) asmenis, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, turi būti taikomas SDĮ.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 9 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Airiją. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pagal minėtą įstatymo nuostatą turėtų būti draudžiamas PSD tik tuo atveju, jeigu SDĮ taikymas jo atžvilgiu būtų numatytas Europos Sąjungos teisės aktuose, t. y. Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentuose. Būtent šios aplinkybės egzistavimą ir tvirtina VSDFV Vilniaus skyrius bei VSDFV. Pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu Europos Sąjungos teisės aktai SDĮ taikymo nenumato. Pasak pareiškėjo, priešinga išvada, prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Pareiškėjas pastebi, kad nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV skundžiamuose sprendimuose nenurodė konkrečios reglamentų teisės normos, numatančios tai, kad pareiškėjo atžvilgiu SDĮ yra taikytinas.

SDĮ nenumato, kokiais konkrečiai Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais šiuo atveju turi būti vadovaujamasi, tačiau SDĮ priede yra numatyti Europos Sąjungos teisės aktai, kurie yra įgyvendinami minėtu įstatymu. Vienas tokių teisės aktų – tai 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (OL 2011 L 88, p. 45). Šioje direktyvoje yra įvardyti minėti Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai, t. y. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004) (OL 2004 L 166, p. 1, ištaisyta redakcija OL 2004 L 200, p. 1) bei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas Nr. 987/2009) (OL 2009 L 284, p. 1).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) sudedamąja dalimi esančio 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 150 straipsnis). Pagal paminėtą Konstitucinį aktą, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis inter alia nustato, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus. Šis straipsnis taip pat įtvirtina, kad reglamentas taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) taip pat yra konstatavęs, kad reglamentas yra tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, todėl dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (ESTT 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Antonio Muoz y Cia SA ir Superior Fruiticola SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge Produce Marketing Ltd, C-253/00). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (ESTT 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10). Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, tik jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) taip pat laikosi nuostatos, kad viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (LVAT 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009). Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, visų pirma turi būti vadovaujamasi tiesiogiai taikomų reglamentų, reguliuojančių bylos teisinius santykius, nuostatomis. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, pažymėdamas, kad tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento normomis. Būtent reglamentas tokiu atveju yra pagrindinis teisės aktas, kuriame įtvirtintas reguliavimas taikomas tiesiogiai (LVAT 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014).

Asmeniui taikytinų teisės aktų nustatymą reglamentuoja Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinė dalis. Šį reglamentavimą sudaro bendrosios (11 straipsnis) ir specialiosios taisyklės (12 straipsnis), tai pat minėta dalis reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą asmenims, dirbantiems dviejose ar daugiau valstybių (13 straipsnis), neprivalomam draudimui (14 straipsnis), darbuotojams, dirbantiems pagal sutartis (15 straipsnis), o šios dalies 16 straipsnis numato, kad valstybės bendru sutarimu tam tikrų asmenų grupėms gali nusistatyti šio reguliavimo išimtis.

Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a) punktas numato, kad vienoje valstybėje narėje savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai (pagal minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalies e) punktą, reglamente nenurodytais atvejais taikomi tos valstybės teisės aktai, kurioje asmuo gyvena).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Airijoje ir dirbo žemesniojo rango advokatu (angl. solicitor) Fitzherbert teisme. Taigi, pagal minėtą bendrąją taisyklę, pareiškėjui taikoma Airijos teisė.

Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalis numato specialią taisyklę, susijusią su atveju, kai asmuo, kuris paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo vienoje valstybėje narėje vyksta dirbti panašios veiklos į kitą valstybę narę. Specialioji taisyklė numato, kad tokiu atveju ir toliau yra taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikoje savarankiškai (advokatu) dirbęs pareiškėjas išvyko į Airiją, kurioje ginčo laikotarpiu vykdė panašią veiklą. Taigi, pagal specialią taisyklę jam turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai, tame tarpe ir SDĮ, tačiau Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato privalomą sąlygą, kuriai esant speciali taisyklė (dėl pirmosios valstybės narės teisės aktų taikymo) yra taikoma, t. y. minėta teisės nuostata įtvirtina sąlygą, kad toliau kitoje valstybėje tęsiamos veiklos trukmė turi neviršyti 24 mėnesių. Kaip minėta, pagal byloje esančius rašytinius įrodymus matyti, kad pareiškėjas į Airiją išvyko (deklaravo išvykimą) 2010 m. birželio 9 d. Konstatuotina, kad 24 mėnesių laikotarpis baigėsi 2012 m. birželio 9 d., todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis prasideda tik 2013 m. spalio mėnesį, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu speciali taisyklė yra netaikoma, nesant joje nurodytos būtinos sąlygos – 24 mėnesių veiklos trukmės neviršijimo. Kitokio taikytinų teisės aktų nustatymo nenumato ir Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Taigi, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje nebuvo draudžiamas PSD pagal SDĮ, nes vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, jam SDĮ neturėjo būti taikomas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjo pateikti pažymą, patvirtinančią, kad jam yra taikoma Airijos socialinės apsaugos teisė. Šį savo reikalavimą minėtos institucijos grindė Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad asmens prašymu valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal pagrindinio reglamento II antraštinės dalies nuostatas, kompetentinga įstaiga išduoda pa­žymėjimą, liudijantį, kad tokie teisės aktai yra taikytini, ir prireikus nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini. Pažymėtina, kad ši reglamento nuostata reiškia tik pareiškėjo teisę (tačiau ne pareigą) kreiptis į valstybės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal Reglamentą Nr. 883/2004, kompetentingą įstaigą dėl minėto pažymėjimo išdavimo, tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad taikytina teisė šiuo atveju (pažymėjimo išdavimo metu) jau turi būti nustatyta, nes dėl pažymėjimo išdavimo asmuo turi kreiptis į tos valstybės narės kompetentingą instituciją, kurios teisės aktai yra taikytini jo atžvilgiu pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatas. Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnis yra susijęs tik su informacijos teikimu asmenims, t. y. su kompetentingų institucijų teikiama pagalba asmenims ir jų darbdaviams, o ne atvirkščiai. Pareiškėjas neturėjo pareigos padėti VSDFV Vilniaus skyriui nustatyti, kokios valstybės teisė jam yra taikytina, nes tokios jo pareigos nenumato taikytinų teisės aktų nustatymą reglamentuojantis, tiek VSDFV Vilniaus skyriui, tiek ir VSDFV privalomas bei šių institucijų tiesiogiai turimas taikyti Reglamentas Nr. 883/2004.

Be to, 2016 m. kovo 8 d. sprendime VSDFV nepagrįstai remiasi Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsniu, kuris nustato Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarką. Kaip minėta, Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnis reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą asmeniui, kuris dirba dviejose ar daugiau valstybių. Savarankiškai dirbantiems asmenims yra skirta šio straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tokiam asmeniui yra taikomi: a) valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jeigu didelę veiklos dalį jis vykdo toje valstybėje narėje; arba b) valstybės narės, kurioje yra jo veiklos centras, teisės aktai, jeigu jis negyvena vienoje iš valstybių narių, kurioje jis vykdo didelę veiklos dalį.

2016 m. kovo 8 d. sprendime VSDFV nurodė, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenis, pareiškėjas nuo 2004 m. spalio 21 d. dar nėra išregistravęs individualios veiklos iš mokesčių mokėtojų registro, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas didelę savo veiklos dalį vykdo Lietuvos Respublikoje ir, kad joje yra jo veiklos centras. Be to, Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad asmuo, dirbantis dviejose ar daugiau valstybių, apie tai turi informuoti savo gyvenamosios vietos kompetentingą instituciją, kuri ir turi nustatyti kokie teisės aktai yra taikytini ir būtent ši institucija (gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentinga institucija) apie nustatytą taikytiną teisę turi pranešti kitos valstybės narės kompetentingai institucijai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos valstybė narė bylos duomenimis yra Airija, konstatuotina, kad būtent Airijos kompetentingos institucijos pareiškėjo darbo keliose valstybėse atveju turėtų iniciatyvos teisę nustatyti pareiškėjui taikytiną teisę, apie priimtą sprendimą pranešant VSDFV ir pačiam pareiškėjui. Pagal minėto straipsnio 6 dalį, jeigu asmuo gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingai institucijai nepraneša apie keliose valstybėse vykdomą veiklą, tai ši institucija turi teisę nustatyti taikytiną teisę iš karto sužinojusi apie tokią situaciją. Šių aplinkybių sužinojimas gali būti susijęs su kitos kompetentingos institucijos (taip pat ir VSDFV) tarpininkavimu, tačiau taikytinos teisės nustatymo iniciatyva bet kuriuo atveju išlieka asmens gyvenamosios vietos kompetentingai institucijai. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai dėl pareiškėjui taikytinos teisės nustatymo (net ir turint duomenų apie keliose valstybėse pareiškėjo vykdomą savarankišką veiklą) tuo atveju, kai pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta ginčo laikotarpiu buvo deklaruota Airijoje, laikytini VSDFV Vilniaus skyriaus veikimu ultra vires. Tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius nebuvo kompetentingas nustatinėti pareiškėjui taikytinos teisės pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, iš dalies patvirtina ir pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (VSDFV) 2016 m. kovo 8 d. sprendime pateikdama Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio (dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo) turinį, t. y. nurodydama, kad minėtas straipsnis numato, jog tai, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, nustato paskirta gyvenamosios vietos įstaiga (2016 m. kovo 8 d. sprendimo 2 lapo pabaiga).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai, skundžiami sprendimai naikinami, kaip neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktui).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. L. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (7.5)3-5907 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 12 d. raginimą Nr. (7.5)R-218 „Dėl advokato Ž. L. skolos sumokėjimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (9.8)I-1373 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.