- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-29
- Bylos Nr.
- I1-491-283/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02367-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas S. B. (toliau – ir S. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo 2020 m. kovo 27 d. – 2020 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu (toliau – ginčo laikotarpis) netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, atlyginti. S. B. skunde nurodė, kad 2020 m. kovo 27 d. – 2020 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu buvo kalinamas Marijampolės PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad visą šį laikotarpį naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas jo privatumas, nes tualetai ir praustuvės buvo vienoje patalpoje, todėl esant atviram tualetui, kuriame nėra įrengta ventiliacija, kvapai pasklisdavo po visą patalpą. Nurodė, kad tualetai buvo be durų ir be užuolaidų, todėl naudojantis tualetu bei praustuve buvo stebimas kitų nuteistųjų ir buvo priverstas klausytis jų replikų. Tvirtino, kad sanitarinėje patalpoje ant lubų ir sienų veisėsi pelėsis, vamzdžiai ir pertvaros tarp klozetų buvo surūdiję, ant grindų kaupėsi vanduo, klozetai buvo sulūžę, vandens bakeliai ir klozetai buvo be dangčių, tualete vandeniui nuleisti naudojosi pritvirtinta virve. Pareiškėjo nuomone, naudojantis tokiu sanitariniu mazgu buvo galima užsikrėsti tuberkulioze. Be to, pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge trūko sanitarinių įrenginių, nes jame buvo įrengti 5 klozetai ir keturi pisuarai bei 5 vandens čiaupai, kuriais naudojosi 80 nuteistųjų, tarp kurių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo kildavo konfliktų. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą bei diskomfortą, nepatogumus, pablogėjo sveikata (b. l. 1–2).
Pareiškėjas S. B. 2021 m. vasario 26 d. posėdžio metu prašė tenkinti skundą. Pagrįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas iš esmės rėmėsi skunde nurodytais argumentais ir motyvais. Papildomai paaiškino, kad atsakovės atstovas po jo kreipimosi į teismą, t. y. nuo 2020 m. gruodžio 18 d., sanitarinį mazgą sutvarkė, jame įrengė ištraukiamąją ventiliaciją, tualetuose įrengė duris.
Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN nurodė, kad šios pataisos įstaigos direktoriaus 2020 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 7/07-314 „Dėl naujai atvykusių, grįžusių ir pervedamų nuteistųjų paskyrimo į brigadas“ pareiškėjas buvo paskirtas į 16-ąjį būrį, o Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 7/07-317 „Dėl naujai atvykusių nuteistųjų priskyrimo grupei“ – priskirtas paprastajai grupei. Paaiškino, kad 16-asis būrys sanitariniais įrenginiais naudojasi kartu su 17-uoju būriu, abiejuose būriuose viso gali gyventi iki 84 nuteistųjų. Nurodė, kad sanitariniame mazge yra įrengti 4 pisuarai ir 5 sėdimi tualetai, todėl sanitariniais mazgais galėjo naudotis iki 135 nuteistųjų. Paaiškino, kad praustuvė skirta nuteistiesiems praustis, todėl yra svarbus ne praustuvų skaičius, o praustuvėje įrengtų vandens maišytuvų skaičius, kadangi prie didžiulės praustuvės vienu metu gali praustis 5 asmenys, 19-ojo (taip nurodyta atsiliepime) būrio prausykloje yra 5 vandens čiaupai ir dušas, prausykla galėjo naudotis 75 nuteistieji. Tvirtino, jog teisės aktai nereglamentuoja pataisos įstaigoje įrengiamų sanitarinių mazgų ploto, sanitarinio mazgo, kuriuo naudojosi pareiškėjas, būklė yra gera. Nurodė, kad Marijampolės PN esančias patalpas nuolatos tikrina Nacionalinio visuomenės sveikatos centras prie sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras), jas nuolat stebi ir prižiūri specialistas, kuriam pavesta prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Turto valdymo skyriaus specialistai, kurie, esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus. Atsakovės atstovas teigė, kad sanitariniame mazge yra įrengta ventiliacija, todėl pareiškėjo teiginys apie sanitarinio mazgo patalpoje neįrengtą ventiliaciją yra niekuo nepagrįstas. Nurodė, jog teisės aktuose numatyta, kad laisvės atėmimo vietose kalinami asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, be to, Marijampolės PN būriuose tvarką prižiūri ir tam paskirti tvarkiniai, todėl pareiškėjo argumentai apie netvarkingas patalpas yra deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėjo, kad patalpų atitiktį higienos normoms teisės aktų nustatyta tvarka periodiškai tikrina kompetentingos valstybės institucijos, ir teigė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras periodinio patikrinimo metu pažeidimų nenustatė. Tvirtino, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti faktais, neturi jokio realaus pagrindo. S. B., atlikdamas bausmę Marijampolės PN, ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į psichologus nesikreipė, Laisvės atėmimų vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į medikus irgi nesikreipė
(b. l. 14-17).
Atsakovės atstovas 2020 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 9/07-14659 „Dėl papildomų dokumentų patiekimo“ patikslino, kad 16-ojo būrio nuteistieji naudojosi prausykloje įrengtais 5 vandens čiaupais ir įrengtu dušu. Pažymėjo, kad patalpos nuolat stebimos ir prižiūrimos specialistų, esant gedimų, jie nedelsiant šalinami ir surašomi atliktų darbų aktai. Teigė, kad 2020 m. kovo 27 d. – 2020 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu nebuvo surašyta gedimų šalinimo darbų aktų, ir tai patvirtina, jog 16-ame būryje nebuvo poreikio atlikti patalpų remonto darbus ar daiktų remontą. Patvirtino, kad pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją skundais ar prašymais dėl netinkamos patalpų būklės nesikreipė (b. l. 58-59).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2020 m. kovo 27 d. – 2020 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu patirtos neturtinės žalos, kurią S. B. kildino iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Be to, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo įvairių aplinkybių: neteisėto elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio, tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei asmens sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Nagrinėjant bylą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs tokio pobūdžio reikalavimą, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014 ir kt.).
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Marijampolės PN bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų 16-ajame būryje, buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 18, 20).
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas jo privatumas, kadangi tualetai buvo be durų, įrengti klozetai buvo atskirti tik pertvaromis, prausykla ir tualetai buvo vienoje patalpoje.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) 7.6 punkte nurodyta, kad klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.
Marijampolės PN ir pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos leidžia daryti išvadą, kad sanitariniame mazge yra įrengtos unitazus skiriančios sienelės, unitazai yra atskirti mūrine sienele su varstomomis durimis nuo prausyklos (b. l. 4, 5, 26, 32, 34–38).
Žemesnės instancijos teismas
Sprendžiant, ar aukščiau apibūdintas sanitarinio mazgo įrengimas užtikrino pareiškėjo privatumą, atsižvelgiama į suformuotą administracinių teismų praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad 16-ojo būrio gyvenamosios patalpos ir sanitarinio mazgo patalpos atskirtos, t. y. įrengtos atskirai vienos nuo kitų.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, t. y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu, esančiu specialioje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, tualetai yra atskirti nuo prausyklos ir atsižvelgus į suformuotą teisminę praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, kurios nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Dėl Marijampolės PN įrengtų sanitarinių patalpų esančių sąlygų analogiškoje situacijoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, įvertinus tai, jog unitazai, kuriais naudojosi nuteistasis, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, nuteistasis naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, yra pagrindas konstatuoti, kad naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir įvertinus, jog pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti nustatytais įrodymais, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės atstovas sanitariniame mazge, kuriuo naudojosi pareiškėjas, neužtikrino privatumo.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog sanitariniame mazge neįrengta ventiliacija, todėl prausiantis ar valantis dantis buvo juntami iš tualeto sklindantys nemalonūs kvapai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos norma HN 134:2015 neišskiria atskirai reikalavimo sanitarinio mazgo patalpos vėdinimui.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN 16-ojo būrio sanitarinio mazgo patalpose yra įrengta ventiliacija (b. l. 15). Šiai aplinkybei pagrįsti atsakovės atstovas teismui pateikė 2018 m. lapkričio 15 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (toliau – patikrinimo aktas). Šio akto duomenimis, patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 23–25). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengta ir veikė patalpų ventiliacijos sistema.
Nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl neįrengtos ventiliacijos sanitariniame mazge nesikreipė. Atsakovės atstovas 2020 m. gruodžio 18 d. teismui pateiktame rašte Nr. 9/07-14659 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją skundais prašymais nesikreipė (b. l. 58–59).
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie sanitariniame mazge neįrengtą ventiliaciją yra nepagrįsti bylos duomenimis ir atmetami.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad sanitariniame mazge ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis, vamzdžiai ir pertvaros surūdiję, ant grindų kaupėsi vanduo, dėl ko buvo galima užsikrėsti tuberkulioze.
Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (34 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
Atsakovės atstovas pareiškėjo argumentus apie netvarkingas sanitarines patalpas vertino kaip deklaratyvius ir atsiliepime į skundą nurodė, kad 16-ojo būrio sanitarinių mazgų būklė yra gera, patalpos stebimos bei prižiūrimos pataisos įstaigos specialisto, paskirto prižiūrėti tam tikrą būrį, be to, Marijampolės PN būriuose tvarką prižiūri ir tam paskirti tvarkiniai.
Teismas nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu užtikrino švaros ir tvarkos laikymąsi 16-ojo bendro naudojimo patalpose. Tokią išvadą patvirtina ir byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro periodinio patikrinimo akto duomenys, kad 16-ojo būrio bendro naudojimo patalpose pelėsio nepastebėta (b. l. 24). Be to, šiame akte nurodyta, kad patalpų valymui nuteistiesiems buvo išduodamos valymo priemonės: kibiras, šepetys, šluostė, semtuvėlis bei valiklis. Pareiškėjas skunde neteikė argumentų apie ginčo laikotarpiu neišduotas valymo priemones, taip pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 37 punktą. Be to, nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų sanitariniame mazge būtų kreipęsis į kompetentingas tarnybas, o tarnybos būtų atlikusios patikrinimus, reaguodamos į pareiškėjo kreipimąsi. Vertinant aplinkybę, kad atsakovės atstovas nepateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų aktų, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog nuteistajam dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).
Teismas pareiškėjo teiginį, kad jis dėl 16-ojo būrio netinkamų sąlygų sanitariniame mazge galėjo užsikrėsti tuberkulioze, vertina kaip hipotetinį, nepagrįstą pareiškėjo pateiktais ir bylos nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, todėl jį atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad viešai skelbiama informacija ( žr., pvz., adresu http://www.ulac.lt/ligos/T/tuberkulioze), kvėpavimo organų tuberkuliozė yra infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterija (Mycobacterium tuberculosis), plintanti per orą su dalelėmis; pagrindinis tuberkuliozės mikobakterijų šaltinis yra žmogus, sergantis atvira plaučių TB forma; įkvėpęs tuberkuliozės mikobakterijų užteršto oro, žmogus gali tapti infekuotu. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų, kad Marijampolės PN 16-ajame būryje ginčo laikotarpiu būtų kalinami atvira tuberkuliozės forma sergantys nuteistieji, kurie kartu su pareiškėju būtų naudojęsi tuo pačiu sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog ginčo laikotarpiu teko naudotis netvarkingais sanitarinio mazgo įrenginiais: klozetas ir vandens bakelis buvo be dangčių, vandens nuleidimui naudojosi pritvirtinta virve.
Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 3 punktas nurodo, kad pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 134:2015. Higienos normos HN 134:2015) 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Marijampolės PN esančios patalpos nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Turto valdymo skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą (b. l. 15). Atsižvelgus į šiuos Marijampolės PN paaiškinimus ir įvertinus byloje pateiktas fotonuotraukas, kuriose užfiksuotas 16-ojo būrio sanitarinis mazgas (b. l. 3-6, 33–39), sprendžiama, jog nurodyti įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad sanitarinio mazgo įrenginiais nebuvo galima naudotis pagal paskirtį ir kad jie būtų buvę neveikiantys.
Minėta, kad, nagrinėjant bylą, nenustatyta duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamo sanitarinio mazgo būklės, įskaitant ir dėl netvarkingų sanitarinio mazgo įrenginių, skundais, pranešimais ar kitokios formos raštais būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ir pranešęs apie prastą sanitarinio mazgo įrenginių būklę, prašęs juos sutaisyti ar pakeisti tinkamais ir pan. Be to, teismui nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į kompetentingas valstybines institucijas ir prašęs jų patikrinti ir įvertinti sanitarinio mazgo būklę. Teismo vertinimu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai yra vieni iš tinkamų ir objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti bylos proceso dalyvių teiginius. Teismas sprendžia, kad, nesant rašytinių įrodymų, kuriuose būtų užfiksuota ginčo laikotarpiu buvusi nustatytų reikalavimų neatitinkanti sanitarinio mazgo įrenginių būklė, pareiškėjo teiginiai apie jų prastą būklę vertinami kaip deklaratyvūs, nepagrįsti tinkamais įrodymais ir dėl to atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad buvo įrengta mažai prausimuisi skirtų vandens čiaupų bei unitazų ir pisuarų. Dėl šių įrenginių trūkumo ir mažo sanitarinio mazgo ploto, susidarydavo nuteistųjų eilės ir kildavo konfliktai.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktas nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose kiekvienam būriui įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas. Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Aprūpinimo normose numatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų (7.6 punktas). Pataisos įstaigose įrengiamų prausyklų ir sanitarinių mazgų ploto teisės aktai nereglamentuoja.
Minėta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose 16-ajame būryje.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Marijampolės PN 16-asis ir 17-asis būriai naudojasi vienu sanitariniu mazgu, kuriame yra įrengti 5 unitazai ir 4 pisuarai, o prausykloje yra įrengti 5 vandens čiaupai. Atsakovės atstovas nepateikė tikslių duomenų, koks asmenų skaičius kartu su pareiškėju 16-ajame ir 17-ajame būriuose naudojosi sanitariniais įrenginiais per visą ginčo laikotarpį ir kaip jis keitėsi, tačiau Marijampolės PN nurodė, kad nurodytuose būriuose vienu metu gali gyventi iki 84 nuteistųjų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniais įrenginiais naudojosi 80 nuteistųjų.
Įvertinus nustatytus duomenis, sprendžiama, kad 2020 m. kovo 27 d. – 2020 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu pareiškėjas kartu su kitais 84 (didžiausias bendras 16-ojo ir 17-ojo būrių nuteistųjų skaičius ginčo laikotarpiu) nuteistaisiais, naudojosi 5 unitazais ir 4 pisuarais (84 : 9 = 9,33), 5 vandens čiaupais (84 : 5 = 16,8). Taigi, vienu unitazu ar pisuaru galėjo naudotis apytiksliai kiek daugiau nei 9 nuteistieji, o vienu vandens čiaupu – beveik 17 nuteistųjų.
Remiantis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN nevykdė Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais visą ginčo laikotarpį nebuvo aprūpintas sanitarinių įrenginių (praustuvių) kiekiu pagal nurodyto teisės akto nuostatas. Teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas galėjo jausti nepatogumus dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ir prie jų susidarančių nuteistųjų eilių.
Pareiškėjas patirtai neturtinei žalai atlyginti prašė priteisti 2 000 Eur.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
Nagrinėjant bylą, duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą, sukeltą dėl jo kalinimo ginčo laikotarpiu Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygoms nenustatyta. Teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis medicininės ar psichologo pagalbos (b. l. 21, 22). Pareiškėjas duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, irgi nepateikė. Be to, byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismo vertinimu, tam tikras kalinamųjų laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, t. y. teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, daro išvadą, kad nėra pagrindo ginčo laikotarpiu pareiškėjo jaustos skriaudos vertinti kaip ypatingai gilios ir turėjusios ilgalaikį poveikį fizinei ir (ar) psichinei sveikatai, kurią atlyginti galėtų pareiškėjos prašoma priteisti 2 000 Eur suma. Įvertinus nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo S. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista S. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas dėl sanitarinių įrenginių (praustuvių) trūkumo 2020 m. kovo 27 d. – 2020 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.