Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. B. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie 2006 m. liepos 4 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėjus dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams.

A. B. pagal BK 180 str. 1 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir, vadovaujantis BK 93 str. 1 d. 3 p., baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 82 str. 1 d. 3 p., 2 d., 85 str., A. B. skirta auklėjamojo poveikio priemonė – 60 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.

Nukentėjusiojo J. B. civilinis ieškinys dėl 310 (trijų šimtų dešimties) litų turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai, priteisiant jį solidariai iš K. B. ir A. B., o A. B. neturint lėšų iki jo pilnametystės, subsidiariai iš jo tėvų, civilinių atsakovų, A. B. ir S. J. (S. J.).

Nukentėjusiojo J. B. civilinis ieškinys dėl 1000 (vieno tūkstančio) litų neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai, priteisiant jį solidariai iš K. B. ir A. B., o A. B. neturint lėšų iki jo pilnametystės, subsidiariai iš jo tėvų, civilinių atsakovų, A. B. ir S. J. (S. J.).

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

K. B. ir A. B. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugsėjo 20 d., apie 23 val., veikdami bendrininkų grupe, nukentėjusiojo J. B. bute, esančiame, turėdami tikslą pagrobti nukentėjusiojo turtą, panaudojo fizinį smurtą J. B. atžvilgiu, o būtent K. B. kumščiais ir sofos mediniu porankiu sudavus J. B. smūgius, A. B. sugriebė nukentėjusįjį už plaukų ir nulenkęs galvą žemyn sofos mediniu porankiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvą. Po to K. B. išnešus iš patalpos J. B. nešiojamą kompiuterį ,,Compaq“, filmavimo kamerą ,,Sony“, tęsė nusikalstamus veiksmus, siekdami išlaikyti paimtą turtą, ir abu kartu sudavė rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas namo kieme suklupusiam ant žemės J. B.. Tokiu būdu bendrais veiksmais padarydami J. B. muštinę žaizdą pakaušyje, poodines kraujosruvas akių vokuose, nosies nugarėlėje, apatinėje lūpoje, kakle, nugaroje, kairiame žaste ir kairėje plaštakoje, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, gleivinės nubrozdinimą apatinėje lūpoje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinės akies vokuose, kraujosruvas dešinės akies obuolio junginėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, palaužė nukentėjusio pasipriešinimą ir pagrobė svetimą, nukentėjusiajam J. B. priklausantį turtą bendros 2200 Lt vertės: nešiojamą kompiuterį ,,Compaq“ (1890 Lt vertės), filmavimo kamerą ,,Sony“ (300 Lt vertės), joje buvusią atminties kortelę (10 Lt vertės).

Teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė neteisingą bei nepagrįstą išvadą, kad A. B. prisipažinimas yra tinkamas ir atitinka BK 93 str. l d. 3 p. numatytą sąlygą. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. parodymai prieštaringi. Teisiamojo posėdžio metu A. B. parodė, kad nukentėjusįjį mušė, nes išgertuvių metu buvo negražiai pavadintas, taip pat tai, kad nors žinojo apie planuojamą vagystę, nukentėjusiojo daiktų nevogė, nesuprato, kad sudarė sąlygas K. B. paimti kompiuterį. Tokie A. B. parodymai neatskleidžia esminių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius plėšimą bendrininkų grupe. Kartu teismas nepagrįstai A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. BK 59 str. 1 d., 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų pripažįsta esmines bylos aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo – laisva valia pripažįsta padaręs veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Tokių aplinkybių byloje nėra. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad A. B. prisipažinimas nebuvo visiškas ir nuoširdus – jo parodymus lėmė byloje surinkti, neginčijamai jo kaltę pagrindžiantys įrodymai: ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti liudytojo G. J. parodymai, nukentėjusiojo J. B. parodymai, liudytojos L. K. parodymai. A. B. teismui duoti parodymai paneigia prisipažinimo nuoširdumą ir negali būti laikomi esminių bylos aplinkybių pripažinimu. A. B. nurodė smūgius J. B. sudavęs dėl asmeninio įžeidimo, nepripažino susitarimo veikti bendrai su K. B. ir tik darė prielaidą, kad jo veiksmai padėjo K. B. pavogti nukentėjusiojo daiktus.

Prokurorė teigia, kad teismo ištirtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog A. B. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. A. B. nuo 2007 metų faktiškai nesimoko. Iki 7-os klasės mokęsis Panevėžio vidurinėje mokykloje, 2006 metais pradėjo lankyti Jaunimo mokyklą, o jau 2007-08-27 išbrauktas ir iš šios mokyklos mokinių sąrašų, nes išvyko mokytis į .2008-02-11 vėl buvo priimtas į Panevėžio mokyklą, tačiau jos nelankė ir 2008-10-17 išbrauktas iš mokinių sąrašų. Išėjęs iš mokyklos jis niekur nesimokė, nerodė noro pradėti mokytis, niekur nedirbo. Nors nurodo, kad su motina gyvena Šiaulių apskrities VPK Joniškio r. PK Žagarės policijos nuovada charakteristikos nepateikė, nes asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą Panevėžio mieste. Nustatyta, kad A. B. Panevėžio mieste negyvena. Jis randamas pas romų tautybės asmenis Panevėžio r., kur neturi tinkamų auklėjimo ir ugdymo sąlygų. A. B. yra suėję 17 metų, atsakomybės klausimas teisme spręstas praėjus keturiems mėnesiams nuo nusikaltimo padarymo, tačiau per tą laiką jis nerodė pastangų įsidarbinti, atlyginti nukentėjusiajam žalą. Tokia asmens charakteristika negali būti laikoma patenkinama ir pakankama manyti, kad nepilnametis pakeis gyvenimo būdą ir elgesį pritaikius besąlyginį atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskyrus auklėjamojo poveikio priemonę – nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus, kuri vykdoma tik nepilnamečiui sutikus ir iš esmės yra tik prevencinio poveikio priemonė.

Skiriant bausmę A. B., parenkant bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgtina į tai, kad padarytas tyčinis nusikaltimas panaudojant fizinį smurtą, yra nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupe, veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nepilnametis niekur nedirba ir nesimoko, tačiau teisiamas pirmą kartą. Esant tokioms aplinkybėms, bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant švelniausią sankcijoje numatytą arešto bausmę, kurios dydis, atsižvelgiant į atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, artimas galimam šios bausmės rūšies maksimaliam dydžiui.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis K. B. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo K. B. gynėja prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. B. prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, A. B. gynėja ir įstatyminė atstovė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo K. B. apeliacinio skundo

Teismas, skirdamas K. B. bausmę, teisingai taikė BK 56 str. 1 d. numatytą bausmės recidyvistui skyrimo taisyklę. Apeliantas, anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl jam, kaip recidyvistui, teisingai parinkta laisvės atėmimo bausmės rūšis. Nustatydamas bausmės trukmę teismas išsamiai įvertino BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę bausmės trukmei ir išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės dėl noro rūpintis mažamečiu vaiku, dirbti nėra pagrindas jam švelninti bausmę, nes iš bylos medžiagos matyti, kad jį lygtinai paleidus iš pataisos įstaigos, jam buvo suteiktos ir tokios galimybės, tačiau apeliantas lygtinio paleidimo metu vėl padarė nusikaltimą. Pažymėtina, kad apeliantui paskirtos bausmės dydį iš esmės lėmė jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – 2 metai 11 mėnesių 7 dienos (kuri negali būti keičiama), nes teismas prie šios dalies pridėjo tik nedidelę dalį už plėšimą paskirtos bausmės. Tačiau apeliantas skunde iš esmės teisingai nurodo, jog teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog nusikaltimu padaryta žala neatlyginta, neatsižvelgė į tai, jog jo pastangomis pagrobtas turtas grąžintas nukentėjusiajam. Iš liudytojos A. K. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ji K. B. pavedimu nukentėjusiajam grąžino iš jo pagrobtą kompiuterį. Šiuos parodymus patvirtino nukentėjusysis, nurodydamas, kad jo močiutė prie savo buto durų rado šį kompiuterį. Nukentėjusysis iš jo pagrobtą turtą įvertino 2200 Lt, iš tos sumos kompiuterį – 1890 Lt, taigi, nukentėjusiajam atlyginta didesnė dalis padarytos turtinės žalos. Esant tokioms aplinkybėms, savanoriškas dalies žalos atlyginimas pripažintinas K. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, mažintina jam už šį nusikaltimą paskirta ir galutinė subendrinta bausmė. Nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p., 3 p.).

Apelianto skunde prašoma išsiaiškinti aplinkybė dėl jo trenkimo nukentėjusiajam mediniu porankiu įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl ją papildomai aiškintis nėra pagrindo.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Prokurorė nesutinka su teismo sprendimu atleisti nepilnametį A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 str. 1 d. 3 p., savo argumentus motyvuodama tuo, kad nėra nė vienos iš šioje normoje numatytų dviejų alternatyvių aplinkybių, kurias teismas savo sprendime nurodė esant, t. y. nepilnamečio prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimosi bei pagrindų manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę ar nuo jos atleisti tuomet, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines padarytos veikos aplinkybes, o jo elgesys po veikos padarymo rodo, kad jis apgailestauja dėl padarytos veikos. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. proceso metu keitė savo poziciją dėl kaltės pripažinimo, pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu neprisipažindamas kaltu, vėlesnėse apklausose kaltę pripažindamas visiškai, teisminio nagrinėjimo metu pripažindamas iš dalies, tačiau tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apie padarytos nusikalstamos veikos esmines aplinkybes davė nuoseklius ir teisingus parodymus. A. B. nurodė, kad, eidamas į nukentėjusiojo namus, žinojo apie planuojamą daiktų pagrobimą, nukentėjusiojo namuose kartu su kitu nuteistuoju – K. B. mušė nukentėjusįjį J. B., po to K. B. iš nukentėjusiojo išsinešė kompiuterį ir kitus kaltinime nurodytus daiktus. Teisminio nagrinėjimo metu A. B. nurodė supratęs, kad, kartu su K. B. mušdamas nukentėjusįjį, sudarė sąlygas šiam pagrobti nukentėjusiojo daiktus, be to, jis atsiprašė nukentėjusiojo. Šios aplinkybės rodo, kad A. B., supratęs savo veikos pavojingumą, gailėjosi dėl nukentėjusiajam sukeltų pasekmių. Nors prokurorė skunde teigia, kad A. B. parodymų teisingumui įtakos turėjo liudytojų L. K., G. J. parodymai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. pirmoji apklausa įvyko anksčiau nei šių liudytojų (1 t., 31–33, 50–51, 86–88 b. l.). Aptartas atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės elgesys proceso metu rodo jo prisipažinimo savanoriškumą ir galėjimąsi dėl nusikaltimo padarymo.

Pagrindiniai prokurorės skundo argumentai, kuriais ji ginčija aptariamos aplinkybės buvimą, yra susiję su apelianto neteisingu teisiniu kai kurių padaryto nusikaltimo aplinkybių vertinimu. Prokurorė teigia, kad A. B. parodymai negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius plėšimą bendrininkų grupe, nes jis parodė nukentėjusiojo daiktų nevogęs ir su kitu nuteistuoju iš anksto nesitaręs to daryti. Tačiau pirmoji A. B. nurodyta aplinkybė – tai, kad jis fiziškai neužvaldė nukentėjusiojo daiktų – yra patvirtinta nuosprendžiu, todėl A. B. iš esmės teisus teigdamas, jog jis nepaėmė nukentėjusiojo daiktų. A. B. parodymai, jog jis žinojęs apie būsimą daiktų pagrobimą ir, mušdamas nukentėjusįjį, sudaręs sąlygas nuteistajam pagrobti daiktus, teismui buvo vienas iš reikšmingų įrodymų šaltinių, jog nusikaltimas įvykdytas bendrininkų grupe. Aplinkybė, ar kaltininkas savanoriškai pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, negali būti vertinama formaliai, nes asmuo dėl jauno amžiaus, išprusimo stokos ir panašių aplinkybių gali klaidingai vertinti savo veiksmų teisinę reikšmę. Be to, šiuo požiūriu svarbu, ar apklausų metu buvo aiškinamasi, kaip kaltininkas vertina savo vaidmenį nusikaltimo padaryme. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, įgijęs devynių klasių išsilavinimą, neturėjęs nusikalstamos praeities, o tai reiškia, kad jo socialinė branda nebuvo pakankama teisingai įvertinti savo veiksmų teisinę kvalifikaciją. Iš A. B. ikiteisminio tyrimo apklausų protokolų matyti, kad jų metu nebuvo aiškinamasi, kaip jis suprato nusikaltimo padarymo situaciją, o teisminio nagrinėjimo metu nepilnamečiui pateikti tikslinantys klausimai sudarė galimybę jam pačiam apibūdinti savo veikos subjektyviuosius požymius, indėlį į nusikaltimą. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog prokurorės skunde daroma išvada apie A. B. vengimą atskleisti esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes nėra teisinga, todėl šalinti iš nuosprendžio ginčijamą aplinkybę nėra pagrindo. Esant šiai ir kitoms dviem BK 93 str. 1 d. numatytoms nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės būtinosioms sąlygoms, A. B. BK 93 str. nuostatos taikytos pagrįstai.

Prokurorė skunde nesutinka ir su teismo nustatyta kita iš BK 93 str. 3 p. nurodytų alternatyvių aplinkybių – tai, jog yra pagrindas manyti, kad A. B. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas, prognozuodamas galimą A. B. elgesį, išsamiai įvertino tiek jo padaryto nusikaltimo pavojingumą – tai, kad jis buvo aktyvus tyčinio apysunkio nusikaltimo nuosavybei vykdytojas, tačiau šis nusikaltimas padarytas atsitiktinai, tiek jo asmenybę, elgesį po nusikaltimo – A. B. anksčiau nebuvo padaręs jokių teisės pažeidimų, jam nebuvo taikytos jokios teisinės poveikio priemonės, jis pripažino savo kaltę, atsiprašė nukentėjusiojo. Tačiau skunde pabrėžiamos dvi aplinkybės – tai, kad A. B. nesimoko, nedirba ir bendrauja su romų tautybės asmenimis. Tačiau iš A. B. mokymo įstaigų pateiktų charakteristikų matyti, kad jis mokėsi įvairiose mokyklose, jo vengimui tęsti mokslą iš dalies daro įtaką sudėtinga adaptacija dėl bendraklasių požiūrio. A. B. šiuo metu susirasti darbą dėl jo amžiaus ir išsilavinimo yra sudėtinga. Asmens bendravimo su savo tautybės asmenimis laikymas didesniu rizikos veiksniu nusikalsti teisinėje argumentacijoje yra nepriimtinas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismo sprendimas A. B. ne bausti kriminaline bausme, o stiprinti jo socialinius įgūdžius, jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės ir skiriant auklėjamojo poveikio priemonę, yra teisingas.

Tenkinti prokurorės skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas.

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti K. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos.

K. B. pagal BK 180 str. 1 d. paskirtą bausmę sumažinti iki vienerių metų devynių mėnesių. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie Panevėžio apygardos teismo 2006 m. liepos 4 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėjus dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, K. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams vienam mėnesiui.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.