- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-08
- Bylos Nr.
- 2S-1051-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Tatjana Žukauskienė, Marijonas Greičius
- Ieškovas
- B. P.
- Atsakovas
- UAB „Kalvarijų turgus“
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės B. P. ieškinį atsakovui UAB „Kalvarijų turgus“ dėl nuomos sutarties pratęsimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė B. P. 2010-02-20 kreipėsi Į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 1-4) atsakovui UAB „Kalvarijų turgus“ dėl nuomininkės teisių jai pripažinimo ir įpareigojimo raštu sudaryti nuomos sutartį. Ieškinio reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (b.l. 4) – draudimą ginčo patalpą – prekybos kioską Nr. 117 Kalvarijų turgavietėje Vilniuje perduoti kitiems asmenims, paliekant teisę juo naudotis tik ieškovei, bei įpareigoti atsakovą pajungti elektros tiekimą ginčo patalpoje. Nurodė, kad atjungus elektros energijos tiekimą, jai sudaromos kliūtys užsiimti veikla – prekyba ginčo vietoje, kuri yra vienintelis jos pragyvenimo šaltinis. Pažymėjo, kad atsakovas gali neleisti jai naudotis prekybos vieta ir tokiu būdu apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Kalvarijų turgus“ atsiliepimu į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b.l. 6-11) prašė šį ieškovės prašymą atmesti, priešingu atveju įpareigoti ieškovę užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą ir įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 2992,56 Lt užstatą arba pateikti banko garantiją šiai sumai. Tvirtino nesant pavojaus, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti negalimas, kadangi ieškovė, prašydama teismo pripažinti jai prekybos vietos Nr. 117 Vilniuje, Kalvarijų turgavietėje, nuomininkės teises ir įpareigoti atsakovą įforminti raštiškai neterminuotą prekybos vietos/kiosko Nr. 117 nuomos sutartį, pripažįsta, kad nuomos sutartis pasibaigė ir prašo teismo jai suteikti nuomininkės teises ir įpareigoti atsakovą sudaryti nuomos sutartį. Pažymėjo, kad ieškovė šiuo metu prekybos ar kitokios veiklos paviljone (prekybos vietoje) nevykdo ir pateikė tai patvirtinantį antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, todėl nėra jokios grėsmės, kad atsakovas siektų ateityje iškraustyti ieškovę ar neleisti jai naudotis paviljonu, kadangi ieškovė juo ir nesinaudoja. Taip pat nurodė, kad šiuo metu dėl ginčo paviljono (prekybos vietos) yra sudaryta nuomos sutartis su G. A., todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeisti šio asmens interesai, o atsakovas negaus pajamų iš nuomos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-03-17 nutartimi ieškovės B. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sutampa su pareikštais reikalavimais, kadangi abiem atvejais ieškovė prašo suteikti ieškovei nuomininkės teises ir leisti naudotis prekybos vieta, tuo tarpu teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio reikalavimų išspręsti negali.
Šalies argumentai
Ieškovė B. P. atskiruoju skundu (b.l. 22-23) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-03-17 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškinio reikalavimai ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tapatūs. Draudimas perduoti ginčo patalpą kitiems asmenims nėra tas pats, kas pripažinti jai nuomininkės teisę ir įpareigoti atsakovą raštu įforminti ginčo patalpos nuomos sutartį. Draudimas atsakovui perduoti kitiems asmenims ginčo patalpą yra nukreiptas į atsakovo santykius su trečiaisiais asmenimis, o ieškinio reikalavimas dėl minėtos nuomos sutarties įforminimo – išimtinai į jos ir atsakovo santykius. Pabrėžia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, nuomos santykiai nutrūko, kadangi 2009-12-28 gavusi iš atsakovo darbuotojų pasiūlymą dėl sutarties pratęsimo, raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama pratęsti 2009-07-01 nuomos sutartį vieneriems metams. Atsakovo darbuotojai ją informavo, kad naujos sutarties parengimas užtruks, be to, jai buvo leista visą 2010 m. sausio mėnesį, už kurį ji sumokėjo nuomos mokestį, naudotis ginčo prekybos vieta. Šie konliudentiniai veiksmai patvirtina, kad šalių sudaryta nuomos sutartis tapo neterminuota (CK 6.481 str.). Taigi ginčas tarp šalių yra kilęs dėl galiojančios nuomos sutarties tarp jos ir atsakovo įforminimo raštu, o ne dėl nuomos sutarties pratęsimo. Nurodo, kad atsakovas, nenutraukdamas su ja nuomos sutarties, 2010-01-08 prekybos vietos nuomos sutartimi Nr. 185/K117, negalėjo ginčo patalpą išnuomoti trečiajam asmeniui, todėl toks sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str.). Taip pat pažymi, kad prekyba ginčo prekybos vietoje yra vienintelis jos pragyvenimo šaltinis.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Kalvarijų turgus“ atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 27-31) prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-03-17 nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovė prašo uždrausti dabar, kol ieškovė dar neturi nuomininkės teisių, perduoti patalpas tretiesiems asmenims ir leisti jai šiomis patalpomis naudotis. Taigi prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės visiškai nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu ir viršija ieškinio reikalavimus, todėl prieštarauja imperatyvioms CPK 145 str. 2 d. nuostatoms. Tuo atveju, jeigu teismas tenkintų ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jis išnagrinėtų bylą iš esmės – ieškovei pripažintų nuomininkės teises ir įpareigotų atsakovą vykdyti nuomos sutarties įsipareigojimus. Kadangi tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutarties galiojimo, sutarties galiojimo klausimas bus sprendžiamas šioje byloje, ieškovės tvirtinimas, jog nuomos sutartis yra galiojanti, pratęsta konkliudentiniais veiksmais, teisinės reikšmės neturi ir nesudaro pagrindo laikinosios apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio patenkinimo atveju jokios grėsmės patenkintų reikalavimų visiškam įvykdymui nebus, kadangi atsakovas neparduoda ir neketina sugriauti kiosko Nr. 117, kas galėtų apsunkinti būsimą teismo sprendimo įvykdymą. Tuo tarpu ieškovės teiginys, kad atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta ginčo patalpos nuomos sutartis yra niekinė, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, juo labiau, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovas negautų pajamų bei turėtų atlyginti trečiajam asmeniui nuostolius. Ieškovės argumentas, kad prekyba ginčo patalpose yra jos vienintelis pragyvenimo šaltinis, pagrindo laikinosios pasaugos priemonėms taikyti taip pat nesudaro, nes tai nėra grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui pagal ieškovės pareikštą reikalavimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog esamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant prielaidų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys yra patenkinamas. Todėl teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti sunkiai įvykdomu arba visiškai nebeįmanomu įvykdyti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygas ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo realus įvykdymas gali pasunkėti arba sprendimas gali tapti visiškai nebeįvykdomu. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Todėl jas taikant byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Kitaip tariant, laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais, t.y. ieškinio dalyku.
Nagrinėjamojoje byloje ieškovė B. P. kartu su reikalavimu pripažinti ieškovei prekybos vietos Nr. 117 Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, nuomininkės teises ir įpareigoti atsakovą UAB „Kalvarijų turgus“ įforminti raštiškai neterminuotą prekybos vietos/ kiosko Nr. 117 nuomos sutartį pateikė prašymą pritaikyti materialųjį reikalavimą užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones – draudimą ginčo patalpą – prekybos kioską Nr. 117 Kalvarijų turguje Vilniuje perduoti kitiems asmenims, paliekant teisę juo naudotis tik ieškovei, bei įpareigoti ieškovą pajungti elektros tiekimą ginčo patalpoje (b.l. 1-4). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantės skundo argumentu, kad draudimas perduoti ginčo patalpą kitiems asmenims nėra tas pats, kas pripažinti jai nuomininkės teisę ir įpareigoti atsakovą raštu įforminti ginčo patalpos nuomos sutartį. Kitaip tariant, prašymu iki ginčo dėl nuomos teisės į prekybos vietos/kiosko Nr. 117 patalpas išsprendimo palikti teisę ieškovei naudotis ginčo patalpomis, uždraudžiant jas perduoti kitiems asmenims, gali būti siekiama išlaikyti status quo padėtį, t.y. užkirsti kelią aplinkybėms – ginčo objekto perleidimo nuomos teise kitam asmeniui, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju nebūtų apsunkintas jo įvykdymas ir nebūtų pakenkta tiek trečiųjų asmenų, tiek ir paties atsakovo interesams.
Tačiau pati laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis suponuoja teismo pareigą taikyti šias priemones atsakovui tik tuo atveju, jeigu tai gali realiai padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba padėti išvengti kitų neigiamų padarinių. Nagrinėjamojoje byloje atsakovas tvirtina ir antstolių surašytų Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, pridėtu prie atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo (b.l. 11), įrodinėja teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad ieškovė jau nesinaudoja ginčo patalpomis, dėl jų nuomos yra sudaryta sutartis su kitu asmeniu – G. A., kas patvirtina, kad ginčo prekybos vietoje ieškovė šiuo metu savo veiklos jau nevykdo. Pati ieškovė atskirajame skunde šio fakto neginčija, jį buvo įvardijusi ir prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi susiklosčiusioje faktinėje situacijoje, kuomet ginčo patalpa jau yra išnuomota ir naudojama kito asmens, apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės reikštų sankcijų į bylą neįtrauktam trečiajam asmeniui pritaikymą be teismo sprendimo – jau sudarytos, ką apeliantė prašė atsakovui uždrausti padaryti, nuomos sutarties su G. A. nutraukimą. Be to, tokiu procesiniu veiksmu nebūtų pasiekti įstatymu deklaruojami laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslai – iki sprendimo byloje priėmimo išlaikyti byloje status quo padėtį (iki ieškinio pareiškimo buvusią situaciją). Tai reiškia, kad būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas neįvyktų.
Kita vertus, tokia laikina procesinė priemonė iš esmės reikštų į bylą neįtraukto asmens teisių ir teisėtų interesų suvaržymą, kol kas nesant tam teisinio pagrindo. Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas, jų tikslas bei paskirtis, kaip minėta, yra visiškai kiti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prielaidų susiformuoti išvadai, jog netaikant apeliantės prašomų priemonių, jos naudai priimto teismo sprendimo pagal tokius reikalavimus, kurie yra pareikšti ieškinyje, nebus galima įvykdyti, nėra.
Iš apeliantės valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 7,15 Lt (b.l. 33) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
n u tarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš B. P. 7 (septynis) litus 15 centų pašto išlaidų valstybės naudai.