Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Varėnos rajono savivaldybės taryba 2008-04-15 sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai). Vietinė rinkliava – tai Varėnos rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 3 p.). Nuostatų 4 p. apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, valdantys naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarką nustatoma visiems Varėnos rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams, išskyrus juridinius asmenis ir juridinių asmenų padalinius, turinčius TIPK (Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti rajono savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje ir gyventojus, kurių aprūpinimo atliekų surinkimo ir išvežimo priemonėmis negali užtikrinti savivaldybė (Nuostatų 9 p.). Pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už einamąjį ketvirtį ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei mokėjimo pranešimų spausdinimo ir įteikimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri jį iki kiekvieno ketvirčio antro mėnesio dienos pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui (Nuostatų 26 p.). Vietinė rinkliava turi būti sumokama bankuose ar pasinaudojant elektroninės bankininkystės paslaugomis arba pašto skyriuose per 30 dienų nuo mokėjimo pranešimo gavimo datos, bet ne vėliau kaip iki mokėjimo laikotarpio pabaigos (Nuostatų 29 p.).

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d. vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (CK 6.59 str.). Pareiga mokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsakovui atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 2 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. bei Nuostatų pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.), aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, imperatyviai pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu - asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos visoje savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai duoda pagrindą išvadai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu (ABTĮ 57 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat imperatyviai akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (pvz. šiukšlių išvežimu) CK 6.584 str. 1 d. prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (ABTĮ 13 str., 20 str., 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011 ir kt.), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Rinkliavų įstatymo 3 str. apibrėžia, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys. Rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas paminėtiems asmenims nustatytas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. (teršėjas moka) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-12 nutarimu Nr. 519 patvirtinto Plano 79 p. nuostatomis. Sutinkamai su Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str. reikalavimais savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o šio įstatymo 31 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Kaip jau buvo paminėta, pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis.

Teismas akcentuoja ir tai, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-403/2012 ir kt.). Be to, toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo (ETT) išaiškinimui, kuriame ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (ETT 2009-07-16 sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (48–50 p.)). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ir Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant ginčui aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali ir Europos sąjungos teisminių institucijų praktika. Anksčiau paminėtos 2006-04-05 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB Dėl atliekų 15 str. įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos iš esmės atitinka Direktyvos 1 str. pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. ETT, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 str. a p., užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 str. prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (ETT 2009-07-16 prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (ETT 2008-06-24 Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.)(ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1765/2013 ir kt.).