Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-10-26 · Administracinė byla Nr. A-180-1765-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-10-26
Bylos Nr.
A-180-1765-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
Pareiškėjas
I. T.
Trečiasis asmuo
I. P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų rajono
Advokatai
Paulius Bružas, Aušra Naričiūtė
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A4-1765/2006Procesinio sprendimo kategorija 11.2(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjai I. T. ,jos atstovei advokatei Aušrai Naričiūtei,trečiajam suinteresuotam asmeniui I. P. ,jos atstovui advokatui Pauliui Bružui,vertėjai Laurai Liubinavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. skundą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyriui, I. P. , J. K. , dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų I. K. ir A. K. turėtą žemės sklypą, esantį Gojaus kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone, ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad jos senelis A. K. ir tėvas I. K. nuosavybės teisėmis valdė 35 ha žemės Širvintų rajone, Gojaus kaime. Pareiškėjos brolis I. K. 1991 m. spalio 23 d. kreipėsi į Širvintų r., Jauniūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl žemės grąžinimo. Pareiškėja ir jos brolis tarpusavyje susitarė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduos I. K. vardu, o pareiškėja bus įrašyta kaip pretendentė, po to žemę pasidalins lygiomis dalimis. Prašyme pareiškėja buvo nurodyta kaip įpėdinė. (Duomenys neskelbtini) pareiškėjos brolis mirė. 2001 metais pareiškėja nuvyko į Jauniūnų seniūniją aiškintis, kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, tačiau niekas iš jos nepareikalavo papildomo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo, ir ji buvo įsitikinusi, kad užtenka vieno prašymo, pateikto pareiškėjos brolio dar 1991 metais. Pareiškėjos įsitikinimu įstatyme nustatytą terminą prašymui ir dokumentams, reikalingiems nuosavybės teisių atkūrimui, ji praleidusi dėl svarbių priežasčių – dėl savo amžiaus, sveikatos, teisinio neišprusimo. Pareiškėja nežinojo, kad privalo rašyti atskirą prašymą. Kadangi brolis jai pranešė, jog savo prašyme ją nurodė kaip įpėdinę, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad žemė bus grąžinta lygiomis dalimis. Pagal galiojusius įstatymus buvo galima prašymą pateikti keliems piliečiams kartu ar atskirai.

Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyrius savo pozicijos dėl praleisto termino atnaujinimo nepareiškė.

Tretysis suinteresuotas asmuo I. P. pareiškėjos prašymo prašė netenkinti. Nurodė, kad I. T. yra išsilavinusi moteris, visą gyvenimą dirbusi atsakingą darbą, todėl jai turėjo būti žinoma, kur ir kaip reikia kreiptis dėl savo teisių gynimo. Kai ji (I. P. ) lankėsi su savo motina J. K. Širvintų rajono žemėtvarkos skyriuje, sužinojo, kad pareiškėja taip pat ten lankėsi, ir jai (pareiškėjai) buvo išaiškinta prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo tvarka. Kadangi ši tvarka pareiškėjai buvo žinoma, prašymą ji galėjo pateikti laiku. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, I. T. A. K. valią, kad žemė turi atitekti jo sūnui ir pareiškėjos broliui I. K. , todėl ji (pareiškėja) ir nesikreipė dėl tos žemės grąžinimo ankščiau – iki brolio mirties. I. P. atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja ir po brolio mirties (jis mirė 1998 metais) galėjo paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo laiku, tačiau domėtis žemės grąžinimu pradėjo tik 2001 metais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas sprendimą grindė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, įsigaliojusio 2004 m. spalio 26 d., 10 straipsnio l ir 4 dalimis, kuriose nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, taip pat pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, ir konstatavo, kad svarbiomis priežastimis, lemiančiomis minėtame įstatyme nustatyto termino praleidimą, pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai kliudė asmeniui laiku atlikti tam tikrus veiksmus. Pareiškėja termino praleidimo priežastis sieja su savo amžiumi, sveikata, teisiniu neišprusimu bei įsitikinimu, jog visi teisės aktų nustatyti veiksmai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo atlikti, ir žemė, į kurią siekta atkurti nuosavybės teises, bus grąžinta lygiomis dalimis su kitais pretendentais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad I. T. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyriui atskiro pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nerašė, nes nežinojo, jog tai būtina (t. I, b.l. 172), nors 2002 m. lapkričio 25 d. skunde Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai (priedas Nr. 2002/03-1482, b.l. 1) bei nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (t. I, b.1. 138) nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų žemėtvarkos skyriaus specialistas Z. M. 2001 m. gruodžio 30 d. atsisakė priimti pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja taip pat teigė, kad ji nepateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar ir dėl to, jog nenorėjusi pakenkti I. P. (brolio dukrai), tuo metu besilaukusiai kūdikio, bei nemaniusi, jog su ja bus pasielgta nesąžiningai (t. I, b.l. 103-104,172). Aplinkybes, jog pareiškėja prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepateikė ir siekė išsiaiškinti dėl žemės su giminaičiais, teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytojas Z. M. . Liudytoja T. S. pažymėjo, jog Z. M. išaiškino pareiškėjai galimybę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įvertinęs visas faktines bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos argumentai, kuriais grindžiamas prašymas dėl termino atnaujinimo, yra prieštaringi, nenuoseklūs, jos nurodomos aplinkybės nepatvirtintos byloje esančiais ir ištirtais įrodymais. Nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja kreipėsi į žemėtvarkos skyrių bei jai buvo išaiškinta dokumentų pateikimo tvarka ir pasekmės, paneigia pareiškėjos prašyme teismui nurodytus motyvus, jog įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl amžiaus, sveikatos ir teisinio neišprusimo. Teismas nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių į žemę paduoti.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – patenkinti pareiškėjos prašymą ir atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš 2003 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos matyti, jog Z. M. nepateikė pareiškėjai pasiūlymo parašyti atskirą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. priklausiusią žemę. Teismo posėdžio metu Z. M. jau teigė, kad išaiškino pareiškėjai apie galimybę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir tapti pretendente. Liudytojo parodymai – nenuoseklūs.

2. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pagrindinė priežastis, lėmusi prašymo padavimo termino praleidimą, yra Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus specialisto Z. M. klaidinimai bei netinkamas šio specialisto pareigų vykdymas. Pareiškėja į Širvintų rajono žemėtvarkos skyrių buvo atvykusi 2001 metais ir domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo bylos eiga. Neįvertinta ir tai, kad, kaip teigė pareiškėja, ji buvusi tikra, jog pareiškėjos ir jos brolio I. K. išankstinis tarpusavio susitarimas, kuriuo remdamasis jis kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo savo vardu ir prašymuose nurodė pareiškėją kaip įpėdinę, yra pakankamas tam, kad pareiškėjai nuosavybės teisės būtų atkurtos. Teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos prastą lietuvių kalbos mokėjimą bei gana sunkią sveikatos būklę.

3. Teismas neatsižvelgė į 2005 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje nustatytą aplinkybę, jog teisminio nagrinėjimo metu Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovė sutiko, kad terminas gali būti atnaujintas.

4. Teismas neanalizavo liudytojo A. U. parodymų, kurie patvirtina, jog pareiškėja buvo suklaidinta Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūno. Iš šio liudytojo parodymų matyti, jog pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kad norint tapti pretendentu, būtina pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyrius prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad pareiškėjos nurodomos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio, jos surašytos be juridinio pagrindo, todėl ir nebuvo vykdomos. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, žemėtvarkos skyriaus darbuotojas Z. M. išaiškino pareiškėjai teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tapti pretendente į A. K. ir J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę ir mišką.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys J. K. ir I. P. prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Nurodo, kad pareiškėja neįrodė, jog ji būtų buvusi klaidinama žemėtvarkos skyriaus specialisto Z. M. . Pažymi, kad A. U. parodymais nesiremta pagrįstai, kadangi šis pažymėjo, jog pareiškėjos pokalbyje su žemėtvarkos skyriaus darbuotoju nedalyvavo.

Apeliacinės instancijos teisme šalys ir jų atstovai palaikė savo pozicijas, naujų įrodymų nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86, 87 str.). Teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino materialines teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad svarbių priežasčių, dėl kurių apeliantė praleido terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į I. K. ir A. K. turėtą žemės sklypą, esantį Gojaus kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone, o taip pat ir reikiamiems dokumentams paduoti, nėra.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingais laikotarpiais reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“, ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku paduoti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo“) buvo pratęsiami, sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Apie terminus prašymams paduoti buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys turėjo juos (terminus) žinoti. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau, nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 10 str., įsigaliojusio nuo 2004 m. spalio 26 d., redakcija). Po šio įstatymo pakeitimo terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti išliko tie patys – 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (tokiais laikomi asmenys, atitinkantys Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. reikalavimus), prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus – pateikti dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiems asmenims nerealizavus minėtos galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas. Teisėjų kolegija teigia, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tik tokios priežastys, kurios buvo nulemtos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad negalėjimas realizuoti savo teisės ar nežinojimas kokių nors reikšmingų aplinkybių, gali būti pripažinti svarbiomis priežastimis, tačiau tik tada, jei tam turėjo įtaką ne paties asmens veika (neveikimas), o kitos objektyvios priežastys (kliūtys), realiai trukdžiusios pareiškėjui realizuoti savo teisę ar žinoti apie pačią galimybę kreiptis dėl teisių į pretenduojamą turtą atkūrimo.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė praleido terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo be svarbių priežasčių.

Apeliantė skunde ir paaiškinimuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pripažino, kad apie senelio J. K. turėtą žemę žinojo dar 1998 metais, tačiau objektyvių priežasčių, dėl kurių ji nepadavė prašymo tais metais ar iki įstatymo nustatyto termino, nepateikė. Aplinkybė, kad ji buvo suklaidinta žemėtvarkos institucijos tarnautojų – neįrodyta. Apeliantė teigia, kad ji dėl žemės grąžinimo kreipėsi į instituciją žodžiu, tačiau jos tarnautojai atsisakė priimti pareiškimą, atsakydami, kad žemė jai nepriklauso, nes ją paveldėjo kiti. Ši aplinkybė byloje taip pat nepatvirtinta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokią situaciją lėmė pačios pareiškėjos neveikimas (nerūpestingumas).

Prašymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti turėjo būti paduotas raštu. Tik tokio prašymo pagrindu pradedama nuosavybės teisių atkūrimo procedūra: renkami ir teikiami dokumentai, atliekami kiti įstatyme nustatyti veiksmai (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 9, 10 str.). Byloje nustatyta, kad tokio prašymo apeliantė nepateikė. Nors ji teigia, kad su broliu buvo susitarusi dėl nuosavybės teisių atkūrimo vieno asmens (brolio) vardu, tačiau pripažįsta, kad rašytinio susitarimo ir įgaliojimo broliui veikti ir jos (apeliantės) vardu nebuvo. Apeliantė nepateikė įrodymų, dėl kokių priežasčių ir po brolio mirties, nuo 1998 metų, ji nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkurti. Iš jos rašytinių ir žodinių paaiškinimų teismuose matyti, kad paaiškinimai dėl neveikimo priežasčių yra skirtingi ir prieštaringi, paneigiami kitais byloje esančiais įrodymais, liudytojų parodymais. Teismas apklausė visus liudytojus (taip pat ir pareiškėjos nurodytus), ir juos teisingai įvertino, laikydamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo jų vertinti kitaip.

Apeliantė teigė, kad ji nežinojusi prašymų padavimo tvarkos ir buvo žemėtvarkos pareigūno suklaidinta. Kaip jau minėta, bylos įrodymai paneigė pareiškėjos suklaidinimo faktą. Įstatymai skelbiami viešai, todėl žinoti juos ir laikytis jų nuostatų privalu visiems asmenims. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė Seimo kontrolieriaus pažyma ir joje nustatytomis aplinkybėmis. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija teigia, kad Seimo kontrolieriaus išvada yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui nėra privaloma. Tik teismas vykdo teisingumą ir jo sprendimai sukelia teisines pasekmes (Lietuvos Konstitucijos 109 str., ABTĮ 6 str. ir 14 str.).

Visos kitos apeliacinio skundo aplinkybės nėra reikšmingos. Jos įvertintos pirmosios instancijos teisme ir, kaip jau minėta, įvertintos teisingai; teisėjų kolegija nemato prasmės šių išvadų kartoti. Terminas prašymui ir dokumentams paduoti praleistas be svarbių priežasčių ir neatnaujintas pagrįstai.

Apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas