Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-03-03 · Administracinė byla Nr. I-251-580/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-03-03
Bylos Nr.
I-251-580/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Petras Viščinis (pirm.), Jūra Marija Strumskienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
B. M.
Atsakovas
Studijų kokybės vertinimo centro, Studijų
Advokatai
Svietlana Baracevičienė
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Viščinio (kolegijos pirmininkas), Jūros Marijos Strumskienės (pranešėja) ir Audriaus Bakavecko,

sekretoriaujant Neringai Pustovit,dalyvaujant pareiškėjui B. M.,pareiškėjo atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei,

atsakovo Studijų kokybės vertinimo centro atstovėms Raimondai Siaurusaitytei ir Rasai Bagdanavičiūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. M. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas B. M. prašė panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro 2008-07-31 sprendimo Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ dalį, numatančią sąlygą, kad kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (O1S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre bei panaikinti 2008-09-30 Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos nutarimą posėdžio protokole Nr. AK-2008-07. Taip pat prašė priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Latvijoje įsikūrusi Baltijos tarptautinė akademija 2007-02-16 išdavė pareiškėjui aukštojo profesinio išsilavinimo diplomą, serija PDC Nr. 2273, nes 2007-01-20 Valstybinės egzaminų komisijos nutarimu Nr. TR-80/07 jam buvo suteikta juristo kvalifikacija, atitinkanti penktą profesinės kvalifikacijos lygį. 2007-02-26 pareiškėjas Studijų kokybės vertinimo centrui pateikė prašymą pripažinti Baltijos tarptautės akademijos išduotą diplomą. Studijų kokybės vertinimo centras 2008-07-31 pažyma Nr. 14-564 informavo, kad jo kvalifikaciją vertina kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (O1S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre. Nesutikdamas su tokiu Studijų kokybės vertinimo centro sprendimu pareiškėjas 2008-08-11 apeliacija kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinę komisiją (toliau – Komisija). Komisijos posėdžio 2008-09-30 nutarimu protokole Nr. AK-2008-07 buvo nutarta netenkinti apeliacijos ir palikti galioti Studijų kokybės vertinimo centro 2008-07-31 sprendimą Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“. Pareiškėjo teigimu, Komisijos 2008-09-30 nutarimas yra prieštaringas ir neaiškus. Iš vienos pusės Studijų kokybės vertinimo centras priėmė sprendimą, kad pareiškėjo kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu jis išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Kita vertus, padaryta išvada, kad dalis studijų buvo vykdoma nelegaliai Lietuvos Respublikoje. Nėra tiesiogiai nurodyta, kokią studijų dalį Komisija vertina kaip nelegalią. Nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių studijų nelegalumą.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad dirba Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Kopgalio užkardos Sargybų būrio specialistu. Aukštąjį išsilavinimą įgijo, nes to reikalavo jo pareigybės aprašymas. Darbovietė suteikdavo jam galimybes studijuoti bei laikyti egzaminus. Apie mokslus jis kiekvieną kartą informuodavo savo darbdavį, kuris nei karto nepareiškė, jog studijuojama nelegaliai. Pareiškėjo nuomone, reikalavimas dar kartą laikyti egzaminus yra nepagrįstas ir, atsižvelgiant į pareiškėjo darbą, yra papildoma ir nepagrįsta našta. Studijos Latvijoje kainavo daug lėšų ir laiko. Latvijos valstybinio egzamino komisija pripažino pareiškėjo žinias pakankamomis, kad būtų suteikta juristo kvalifikacija, todėl neturėtų būti sudaromos kliūtys jų pripažinimui Lietuvoje.

Atsiliepimas

Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras atsiliepime prašė B. M. skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis. Buvo nustatytas esminis skirtumas tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjus pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos (ankstesnis pavadinimas – Baltijos rusų institutas) pateiktus dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. birželio mėn. vyko Lietuvoje. Studijas šiuo laikotarpiu vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas, o Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija), neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Pagal Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau – Nuostatų) 14 punkto 2 papunktį, B. M. kvalifikacija įvertinta kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą.

Rašytinė informacija patvirtina, kad dalis studijų įgyvendinta Lietuvoje. B. M. užpildytame klausimyne apie studijų įgyvendinimo vietą nurodė, kad studijos laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. birželio mėn. vyko Lietuvoje. Baltijos tarptautinė akademija, atsakydama į Studijų kokybės vertinimo centro paklausimą Nr. 4-2204-1 nurodė, kad informacijos apie konkrečias konsultacijų, paskaitų, seminarų, egzaminų rengimo vietas asmens byloje neturi.

Baltijos rusų centras (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija) patvirtino, jog per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijas vykdė būtent jis. Pažymoje kvalifikacijos teikėjas nurodė, kad jeigu nuo 2004 m. iki 2007 m. metų B. M. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose, įskaitant Baltijos humanitarinį centrą, tai laikoma papildomu, neformaliu išsilavinimu. Jokie dalykai, studijuoti Baltijos humanitariniame centre (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), B. M. neįskaityti. Taigi aukštoji mokykla atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos. Studijų vykdytoju save įvardijantis Baltijos rusų centras (dabartinė Baltijos tarptautinė akademija) niekada neturėjo leidimo įgyvendinti studijų Lietuvoje, t. y. veikė neteisėtai. Be to, pareiškėjas ir pats nurodė, kad visas studijas įgyvendino ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys, o Latvijos aukštoji mokykla Baltijos tarptautinė akademija.

Neteisėtą Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) veiklą Lietuvoje, atsakovo nuomone, patvirtina ir paties pareiškėjo pateiktos studijų sutartys: 2004-02-04 specialisto tikslinio parengimo sutartis su Baltijos rusų institutu, 2005-09-01 sutartis dėl neformaliojo švietimo sąlygų su Tarptautine Baltijos akademija, 2004-02-04 studijų sutartis su Baltijos humanitariniu centru. Vadovaujantis 2004-02-04 sutarties su Baltijos rusų institutu 1.1 punktu, Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti B. M. studijų vykdytoju. Aplinkybę, jog studijas faktiškai vykdė Baltijos rusų centras, patvirtina ir minėtos sutarties 2.1.1. punktas, pagal kurį kvalifikacijos teikėjas įsipareigojo parengti specialistą neakivaizdine–nuotoline mokymo forma. Pagal susiklosčiusią praktiką nuotolinės studijų formos gali būti naudojamos, kai aukštoji mokykla savo veiklą vykdo kitoje valstybėje. Be to, sutarties su Baltijos rusų institutu 4.3 punktas nurodo, kad klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto studentų sąrašų. Tokia sutarties nuostata rodo, kad studentai, mokydamiesi Lietuvoje, iš tikrųjų buvo Baltijos rusų instituto studentai.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors ir nebuvo nustatytas esminis skirtumas dėl pareiškėjo studijų, vykdytų laikotarpiu nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2007 m. vasario mėn., tačiau Centrui pateikta 2005-09-01 pareiškėjo sutartis su Tarptautine Baltijos akademija dėl neformaliojo švietimo sąlygų kelia abejonių dėl studijų įgyvendinimo minėtu laikotarpiu teisėtumo. Pagal šią sutartį Tarptautinė Baltijos akademija įsipareigojo suteikti pareiškėjui teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą, o pareiškėjas įsipareigojo už tai mokėti. Metinis mokestis už studijas – 9,6 MGL, kas sutarties pasirašymo metu sudarė 1200 Lt. Komisijos posėdyje, įvykusiame 2008-09-30 pareiškėjas nurodė, jog 2005 m. Tarptautinė Baltijos akademija jokių paslaugų neteikė. Neatsiminė, koks yra 2005 m. sutarties sudarymo tikslas. Nurodė, kad nuo 2005 m. rugsėjo mėn. jokių ryšių su Tarptautine Baltijos akademija nebuvo, o mokesčių mokėjimo jis tiksliai neprisimena. Be to, pareiškėjas Komisijos posėdžio metu prisipažino, kad diplominio darbo vadovė gynimo klausimais jį konsultavo Lietuvoje. Atsakovas pažymėjo, kad, remiantis Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 29 dalimi, konsultacijos yra viena iš su studijomis susijusių veiklų, kuriai yra privalomas Vyriausybės nustatyta tvarka išduotas leidimas. Asmenų vykdoma su studijomis susijusi veikla be Vyriausybės leidimo yra neteisėta. Sutartis su Tarptautine Baltijos akademija pagal Civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalį yra apsimestinis sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tiek pagal ankščiau galiojusį Mokslo ir studijų įstatymo 13 straipsnį, tiek pagal dabar galiojančio Aukštojo mokslo įstatymo 13, 15 straipsnius Lietuvoje studijų vykdymas nuo 1991 m. yra licencijuojama veikla. Studijų vykdymui privaloma turėti Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos leidimą. Konvencijos dėl aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimo Europos regione komitetas, vadovaudamasis Lisabonos konvencijos X skyriaus 2 straipsnio 5 dalimi 2002-03-11 priėmė Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo kriterijų ir procedūrų rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos). Iš Rekomendacijų 2 priedo 36 paragrafe įtvirtinto Lisabonos konvencijos šalyse taikytino mokymosi (studijų) rezultatų apibrėžimo matyti, jog studijų rezultatai – tai visuma studijų metu įgytų žinių ir gebėjimų. Kadangi Lisabonos konvencijos V skyriaus 1 straipsnyje įtvirtinta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija liudija įgytas žinias ir įgūdžius, o mokymosi metu įgytos žinios ir gebėjimai priklauso nuo mokymo proceso organizavimo, nelegalių studijų metu valstybės kompetentingos institucijos studijų kokybės negarantuoja ir neužtikrina, studijų rezultatai nėra ir negali būti atsiejami nuo studijų legitimumo. Remiantis Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, 44 straipsnio nuostatomis bei švietimo ir mokslo ministro 2005-07-22 įsakymau Nr. ISAK-1551 „Dėl bendrųjų reikalavimų studijų programoms“, laikoma, kad asmuo įgyja atitinkamą aukštojo mokslo kvalifikaciją tik baigęs pripažintos (teisėtai veikiančios) aukštosios mokyklos vykdomą atitinkamą valstybės pripažįstamą (teisėtai vykdomą) studijų programą ir įvykdęs studijų programoje nustatytus įpareigojimus – reguliariai lankyti paskaitas ir seminarus, laiku ir tinkamai išlaikyti egzaminus ir įskaitas ir kt.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Spręsdamas šį ginčą, teismas vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais įgytų kvalifikacijų pripažinimą Lietuvoje: 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencija (toliau –Lisabonos konvencija), 2000-02-18 Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Estijos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės sutartimi „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“, Aukštojo mokslo įstatymu, Užsienyje įsigytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2005-01-21 nutarimu Nr. 60 (toliau – Nuostatai).

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nei 1997 m. Lisabonos konvencija, nei Aukštojo mokslo įstatymas nenustato įpareigojimo be jokių išlygų pripažinti kitoje valstybėje įgytą kvalifikaciją, jei tą kvalifikaciją yra suteikusi kitoje valstybėje pripažinta ir oficialiai veikianti mokymo įstaiga. Tokios įstaigos suteiktą kvalifikaciją kompetentingos nacionalinės institucijos turi vertinti. Aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą reglamentuoja Lisabonos konvencijos VI skyrius. Pagal šio skyriaus 1 straipsnį, kiekviena šalis turi pripažinti aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti (nėra) esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo (atitinkamų diplomų, išduodamų Lietuvoje). Lisabonos konvencijos II skyriaus 3 straipsnis nustato, kad šalys turi teisę suteikti kvalifikacijų pripažinimui palankesnes sąlygas pagal pasirašytas ar ateityje pasirašytinas sutartis. Minėtos konvencijos VI.5 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena šalis gali užsienio mokslo institucijų suteiktų aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimą savo teritorijoje sąlygoti specifiniais nacionalinės teisės reikalavimais ar specifiniais susitarimais, sudarytais su šalimis, kuriose yra kvalifikacijas suteikusių institucijų. Analogiškai ir Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos Vyriausybės 2000-02-18 pasirašytoje sutartyje „Dėl išsimokslinimo pripažinimo Baltijos valstybių aukštojo mokslo erdvėje“ (Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2000-12-12 įstatymu Nr. IX-75) aptarė įvairaus lygio kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo supaprastintą režimą, dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo 2 straipsnyje įtvirtino principą, kad valstybės pripažins viena kitos aukštojo mokslo kvalifikacijas, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai kvalifikacijų skirtumai. Trišalė sutartis išlygų iš jos 2 straipsnyje įtvirtinto pagrindinio principo ar savaiminio aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo (neatliekant asmens kvalifikacijų vertinimo) nenumato. Vadinasi, Trišalės sutarties šalies, kurioje siekiama (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) kitoje šios Sutarties šalyje (šiuo atveju – Latvijos Respublikoje) įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo, kompetentinga institucija (šiuo atveju – atsakovas) turi atlikti lyginamąjį aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą bendra teisės aktais nustatyta tvarka ir nustatyti, ar nėra esminių skirtumų.

Sprendžiant užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo klausimą būtina atlikti siekiamos pripažinti ir pripažinimo šalyje atitinkamos kvalifikacijų palyginamąjį įvertinimą ir nustatyti, ar tarp šių kvalifikacijų nėra esminių skirtumų. Minėtų esminių skirtumų nustatymo kriterijai tiesiogiai nenurodyti nei Lisabonos konvencijoje, nei trišalėje sutartyje, nei Nuostatuose, tačiau jie gali būti nustatyti iš Lisabonos konvencijos pateikto aukštojo lavinimo programos apibrėžimo, pagal kurį aukštojo lavinimo programa – tai studijų programa, šalies kompetentingų valdžios institucijų pripažįstama kaip priklausanti jos aukštojo mokslo sistemai, kurią baigusiam studentui suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija. Sprendžiant kvalifikacijų palyginamojo įvertinimo klausimą, reikšminga yra nustatyti, kokios (pagal apimtį, turinį ir mokymo proceso organizavimo būdą) yra šalių aukštojo lavinimo programos. Kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A12 – 802/2003).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2007 metais baigė studijas Baltijos tarptautinėje akademijoje ir gavo diplomą, patvirtinantį suteiktą teisininko kvalifikaciją (t. 1, b. l. 9). 2007-02-24 pareiškėjas pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui paraišką įvertinti užsienyje įgytą aukštojo mokslo kvalifikaciją (t. 1, b. l. 126). Studijų kokybės vertinimo centras 2008-07-31 pažyma Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos vertinimo“ priėmė sprendimą Baltijos tarptautinės akademijos pareiškėjui suteiktą teisininko kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (t. 1, b. l. 10-12). Pareiškėjas 2008-08-13 Komisijai pateikė apeliaciją dėl anksčiau minėto Studijų kokybės vertinimo centro sprendimo, kurioje prašė įpareigoti Studijų kokybės vertinimo centrą priimti naują sprendimą ir suteiktą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, kaip numatyta Nuostatų 14.1 punkte (t. 1, b. l. 166-167). Kaip matyti iš 2008-09-30 protokolo Nr. AK-2008-07 (t. 1, b. l. 180-186), Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciją, nutarė jos nepatenkinti ir palikti galioti Studijų kokybės vertinimo centro 2008-07-31 sprendimą Nr. 14-564 „Dėl kvalifikacijos vertinimo“.

Vertindamas įgytą kvalifikaciją atsakovas nustatė vieną esminį skirtumą tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, t. y. išnagrinėjęs pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. liepos mėn. vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, o Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija). Kaip nurodyta Sprendimo dėl B. M. kvalifikacijos įvertinimo pagrindime (t. 1, b.l. 11-12) toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis centro turimais dokumentais. Apeliacinė komisija papildomai pažymėjo, kad remiamasi 1) Baltijos rusų instituto 2007-07-17 raštu Nr. I-241, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui įskaičiuotos studijos Klaipėdos aukštesniojoje policijos mokykloje, bet nepasisakoma dėl studijų Baltijos humanitariniame centre įskaičiavimo; 2) tuo, kad pareiškėjas 2004-02-04 sudarė studijų sutartį su Baltijos humanitariniu centru, 2005-09-01 su Tarptautine Baltijos akademija, kurių nenutraukė, kai Lietuvos Respublikos vyriausybė nuo 2005-07-01 panaikino leidimą vykdyti studijas pagal Latvijos Respublikos aukštosios mokyklos Baltijos rusų instituto programas; 3) pareiškėjo 2004-02-04 sutartimi su Baltijos rusų institutu, kurioje nurodyta, jog išklausyti kursai Baltijos humanitariniame centre įskaitomi Baltijos rusų institute, o išbraukus iš Baltijos humanitarinio centro sąrašų, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų.

Nuostatų 14 punktas numato, kad Studijų kokybės vertinimo centras priima vieną iš sprendimų: 1) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje; 2) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus); 3) vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip nelygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje. Pabrėžtina, kad pareiškėjo atveju buvo priimtas sprendimas kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę. Nuostatuose ar kituose nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose nėra numatytos taisyklės, kuriomis reikia vadovautis atskiriant atvejus, kada Studijų kokybės vertinimo centras gali įpareigoti laikyti kvalifikacinį egzaminą kaip ir draudimų įpareigoti laikyti egzaminą. Čia netgi nėra nurodoma, jog kvalifikacinio egzamino laikymas galimas tik tada, kai nustatoma esminių skirtumų. Esminių skirtumų nustatymas susijęs su klausimo dėl kvalifikacijos pripažinimo lygiaverte sprendimu, t.y. tada, kai tokie skirtumai nustatomi kvalifikacija gali būti pripažįstama nelygiaverte. Pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatyti draudimai paskirti laikyti kvalifikacinį egzaminą ir tada, kai nėra nustatomi esminiai skirtumai. Tai rodo, kad egzaminas gali būti laikomas ir tada, kai nustatomi neesminiai skirtumai. Netgi pareiškėjui įrodžius, kad skirtumai nebuvo esminiai, jis nebūtinai turi būti atleidžiamas nuo pareigos laikyti kvalifikacinį egzaminą. Esminio skirtumo buvimas yra būtina sąlyga pripažįstant kvalifikaciją nelygiaverte, bet ne nustatant pripažinimo sąlygą – kvalifikacinio egzamino laikymą. Aukštojo mokslo įstatyme aukštasis išsilavinimas apibrėžiamas kaip išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Iš šio apibrėžimo bei aukščiau minėto Lisabonos konvencijoje pateikiamo apibrėžimo išplaukiančiais principais ir turi būti vadovaujamasi nustatant reikalingumą laikyti kvalifikacinį egzaminą. Vertintina ir tai, kad tokiu kvalifikacijos pripažinimu pripažįstama pareiškėjo teisė į darbo veiklą ta apimtimi kokia suteikiama kitiems pripažįstančioje šalyje išsilavinimą gavusiems asmenims.

Vertindamas byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, kad pagal nustatytas aplinkybes atsakovas turėjo teisę pripažinti pareiškėjo kvalifikaciją, su sąlyga, kad bus išlaikytas kvalifikacinis egzaminas. Abejonių dėl tinkamos pareiškėjo kvalifikacijos kelia sekančios aplinkybės.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 15 straipsnį vykdyti studijas Lietuvoje pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas turi teisę tik mokymo įstaigos, turinčios Vyriausybės nustatyta tvarka išduotą leidimą šias paslaugas teikti. Lietuvos Respublikos švietimo ministerija 2003-11-10 išdavė leidimą Baltijos humanitariniam centrui vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla (t. 1, b. l. 63). Nuo 2004-05-06 toks pat leidimas išduodamas Tarptautinei Baltijos akademijai. Leidimas panaikintas nuo 2005-07-02. Nustatyta, kad pareiškėjas sudarė tris sutartis: 2004-02-04 Specialisto tikslinio parengimo sutartį su Baltijos rusų institutu (t. 3, b. l. 164-166), 2004-02-04 Studijų sutartį su Baltijos humanitariniu centru (t. 1, b. l. 141), 2005-09-01 sutartį su Tarptautine Baltijos akademija dėl neformaliojo švietimo sąlygų (t. 1, b. l. 140).

Išanalizavęs 2004-02-04 sutartį tarp pareiškėjo ir Baltijos rusų instituto teismas daro išvadą, kad šios sutarties vykdytoju, įsipareigojusiu suteikti pareiškėjui išsilavinimą buvo Baltijos rusų institutas. Tai išplaukia iš sutarties 1.1 punkto, kuriuo Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir išduoti pareiškėjui diplomą. Parengti specialistą taip pat įsipareigojo Baltijos rusų institutas pagal Latvijos švietimo ministerijos patvirtintas programas (2.1.1 punktas). Pagal sutarties 4.3 punktą, klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų. Tai rodo, kad net ir tada, kai studijos buvo įgyvendintos Lietuvoje, tikrasis studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija). Šių veiksmų atlikimo laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, Baltijos rusų institutas neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje.

Pats pareiškėjas atsakovui pateiktoje paraiškoje nurodė, kad studijos 2004–2007 m. vyko Baltijos tarptautinėje akademijoje, klausimyne apie studijų įgyvendinimo vietą pateikė informaciją, kad studijos (paskaitos, konsultacijos, egzaminai, įskaitos, atsiskaitymai už kontrolinius ir kursinius darbus) nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2005 m. kovo mėn. vyko Lietuvoje (t. 1, b. l. 149). Baltijos tarptautinė akademija (ankstesnis pavadinimas – Baltijos rusų institutas), atsakydama į Studijų kokybės vertinimo centro 2008-07-03 paklausimą Nr. 4-2204, nurodė, kad informacijos apie konkrečias konsultacijų, paskaitų, seminarų, egzaminų rengimo vietas asmens byloje neturi (t. 3, b. l. 189). Pažymoje paaiškino, kad jeigu laikotarpiu nuo 2002 iki 2007 metų B. M. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose, įskaitant Baltijos humanitarinį centrą, tai laikoma papildomu neformaliu išsilavinimu, jokie dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre, B. M. nebuvo įskaityti. Taigi aukštoji mokykla atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija) vykdytos veiklos, taip patvirtindama, kad per visą pareiškėjos studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys. Tuo tarpu pareiškėjo 2004-02-04 Specialisto tikslinio parengimo pagal aukštojo profesinio mokslo programą Sutarties Nr. K-413033 2.1.4 punkte nurodyta, jog tuo atveju, jei užsakovas studijavo Baltijos humanitariniame centre kursus pagal apimtį ir programų kokybę atitinkančius dėstomus Baltijos rusų institute ir patvirtintus šio instituto dėstytojų, studijų vykdytojas užskaito šiuos dalykus kaip studijuotus Baltijos rusų institute. Abi sutartis su Baltijos rusų institutu ir Baltijos humanitariniu centru pareiškėjas sudarė tą pačią dieną. Vadinasi, jos abi gali būti aiškinamos pagal tuo metu tarp abiejų aukštųjų mokyklų susiklosčiusius bendradarbiavimo susitarimus. Atsakovo 2008-07-03 rašte Nr. 4-2204-1 (t. 3, b.l. 185) Baltijos rusų institutas buvo užklaustas apie Baltijos humanitariniame centre vykusių studijų perkėlimą ir užskaitymą. Į tai gavo atsakymą, jog jokio perkėlimo nebuvo, kas rodo, jog diplomą išdavusi įstaiga neturėjo ryšių, atitinkančių Sutarties Nr. K-413033 2.1.4 punktą. Atsakovas siekdamas įgyvendinti objektyvumo principą ir išaiškinti visas reikšmingas aplinkybes tinkamai įvykdė pareigas rinkdamas informaciją. Pareiškėjas į teismo posėdį pateikė Baltijos tarptautinės akademijos 2009-01-28 raštą Nr. I-318, kuriame jau teigiama, kad pareiškėjas į Baltijos rusų institutą įstojo 2004 metais, o 2004-2005 metais mokėsi Baltijos humanitariniame centre pagal Baltijos rusų instituto programą, jam dėstė abiejų aukštųjų mokyklų dėstytojai, dėl ko nereikėjo kursų papildomai įskaityti. Prieštaringų dokumentų pateikimas negali būti vertinamas vienareikšmiai, leidžiantis remtis kuriuo nors iš skirtingų dokumentų. Pareiškėjo pateikti dokumentai – mokėjimo kvitai, susitarimai su darbdaviu negali nei patvirtinti, nei paneigti mokymosi aplinkybių. Pareiškėjas turėjo galiojančią sutartį su Baltijos humanitariniu centru, ar apmokėjimas buvo už paslaugas, atitinkančias Sutarties Nr. K-413033 2.1.4 punktą pagal šiuos dokumentus nustatyti negalima.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas teismo posėdžio metu teisingai pastebėjo, jog pareiškėjui buvo įskaityta dalis studijų Klaipėdos policijos mokykloje. Tačiau ši mokykla neteikė aukštojo išsilavinimo ir toks įskaitymas prieštarauja Aukštojo mokslo įstatymo 46 straipsniui.

Nurodytos aplinkybės yra pakankamas faktinis pagrindas, leidžiantis nustatyti esminį skirtumą ir pareiškėjo kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą. Skundžiamas Studijų kokybės vertinimo centro sprendimas bei Komisijos nutarimas, kuriuo netenkinta pareiškėjo apeliacija, yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjo B. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Petras ViščinisJūra Marija StrumskienėAudrius Bakaveckas