Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. J., A. J., tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. A. P. ir O. S. dėl sprendimo, sandorių panaikinimo bei restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašo: 1) panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei L. A. P.“ į 1,66 ha vandens telkinio perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1.2.2 dalį- vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini) 2,00 ha dalį, esančią 19,90 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti 2011 m. balandžio 28 d. pirkimo- pardavimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį 2.1.1, kuria L. A. P. pardavė O. S. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini); 3) panaikinti 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarės D. P., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį 2.1.1, kuria O. S. pardavė A. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine A. J. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini); 4) taikyti restituciją: įpareigoti A. J. ir A. J. grąžinti valstybei 200/1990 dalių žemės sklypo ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - (duomenys neskelbtini); įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, paskutiniesiems turto įgijėjams A. J. ir A. J., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas pagal 2011m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. DP-4692, sumokant kiekvienam iš jų po 434,43 Eur kompensaciją.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras pareiškime, teismo posėdžio metu prokuroras V. M. nurodė , kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Atkūrimo įstatymas), kurio 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – Vandens įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje pateikti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Vienas iš jų - tai paviršiniai vandens telkiniai iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise. Šio straipsnio 3 dalis numato, jog į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas ( toliau- Vandens įstatymas , Įstatyma) buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d., o įsigaliojo 1997 m. lapkričio 19 d. Paviršinių vandens telkinių įrašymo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir šį sąrašą tvirtina Vyriausybė. Taigi, visi Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus (vieną iš jų arba kelis) atitinkantys paviršiniai vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.7 straipsnį išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti perleidžiami. Pažymėjo, kad LR aplinkos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 buvo patvirtinti Aplinkosauginiai kriterijai, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas , kurio 4.5 punktu sąrašui priskirti vandens telkiniai iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise , ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais buvo perkelta į LR Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos Nr. XI-580 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Nagrinėjamu atveju, į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 2003-10-14 nutarimu Nr. 1268 „Dėl Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo" (toliau – Sąrašas) ežeras (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugpjūčio 4 d. Utenos apskrities viršininko sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)priėmimo dieną nebuvo įtrauktas. Tačiau iš Utenos apskrities (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plano, matyti, kad ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei. Tai reiškia, jog ežeras (duomenys neskelbtini), nežiūrint į tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka nėra įtrauktas į Sąrašą, nuo 1997-11-19 ( Įstatymo įsigaliojimo data) priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, todėl negalėjo būti privatizuotas. 2008 m. rugpjūčio 4 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo L. A. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,00 ha ežero (duomenys neskelbtini), prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.

Panaikinus 2008 m. rugpjūčio 4 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės- 2011 m. balandžio 28 d. pirkimo- pardavimo sutarties dalis 2.1.1, pagal kurią L. A. P. pardavė O. S. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini); 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutarties dalis 2.1.1, kuria O. S. pardavė A. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine A. J. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini) ( toliau- ir Pirkimo- pardavimo sutartys).

Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad sudaryti sandoriai dėl vandens ūkio paskirties žemės sklypo, kuris priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams perleidimo, yra niekiniai, neteisėti ir naikintini. Konstatavus, kad ginčijamas vandens telkinys (ežeras (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, toks vandens telkinys turi būti grąžinamas valstybės nuosavybėn.

Taip pat pažymėjo, jog taikytina restitucija. Kadangi L. A. P., kuriai buvo atkurta nuosavybės teisė į dalį ežero (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutarties pagrindu perleido jį O. S., o pastaroji pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu minėtą turtą perleido A. J. Ir A. J. t.y. išreiškė valią dėl turto, neturi intereso juo disponuoti, restitucija L. A. P. ir O. S. atžvilgiu netaikytina. Restitucija taikytina Lietuvos valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams. A. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktines A. J. pagal pirkimo- pardavimo sutartį įsigijo 2 ha ežero (duomenys neskelbtini) už 3 000 Lt ( 868,86 Eur.). Šiuo atveju A. J. ir A. J įpareigotini grąžinti valstybei 200/1990 žemės sklypą- ežero (duomenys neskelbtini), o valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams A. J. Ir A. J., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas , kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, t.y. ( 3 000 Lt) 868,86 Eur, kiekvienam iš jų po 434,43 Eur.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą prašė tenkinti prokuroro pareiškimą. Nurodė , kad ežeras (duomenys neskelbtini)iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei, tai patvirtina (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planas, parengtas 1927 metais Žemės tvarkymo departamento matininko J. R. Gretimųjų žemių aprašymo gretimybėje nuo E iki F nurodytas ežeras (duomenys neskelbtini)- valstybės nuosavybė , bei Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo 30/7 eilutėje nurodytas Utenos miško urėdijos žinioje esantis (duomenys neskelbtini) ežeras. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau- ir LVAT ) analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams , pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų. LVAT, kuris formuoja vienodą administracinių teismų praktiką , aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą eA-1446-261/2017 , konstatavo, kad reikšmingu faktu laikoma, kad ežeras, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės , iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise, todėl jis nebuvo ir negalėjo būti laisvu žemės fondu, dėl ko nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos ir valstybei priklausanti nuosavybė tokiu būdu negalėjo būti perduota privačion nuosavybėn.

Atsakovo atstovas L. K. teismo posėdyje iš esmės analogiškais motyvais prašė tenkinti prokuroro pareiškime keliamus reikalavimus.

Atsakovai A. J. ir A. J., tretieji suinteresuoti asmenys L. A. P. ir O. S. atsiliepimų į prokuroro pareiškimą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvauja, jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškimas tenkinamas.

Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas, kurį iškėlė Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl įstatymų pažeidimų atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį ((duomenys neskelbtini) ežerą), t.y. dėl Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei L. A. P.“ pagrįstumo ir teisėtumo bei jo pagrindu priimtų sandorių: vandens ūkio paskirties žemės sklypo Pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo bei restitucijos taikymo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2003-02-14 Utenos apskrities viršininkas patvirtino išvadą Nr. 5621 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn" (toliau - Išvada Nr. 5621), kurioje nurodyta, kad L. A. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. V. valdytą turtą- 12,57 ha vandens telkinio (vertė 16731 Lt), iš jų priskirta valstybės išperkamam 12,44 ha ( vertė 16578 Lt ) vandens telkinio. 2003-02-27 L. A. P. įgaliotas asmuo G. M. prašymu kreipėsi į tuometinį Utenos rajono žemėtvarkos skyrių , prašydamas pagal Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) suteikti lygiavertį turėtajam vandens telkinį - (duomenys neskelbtini) ežerą ir žemę prie jo.

2008-06-20 įsakymu Nr. 16-692 Utenos apskrities viršininkas patvirtino piliečių, kuriems (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, sąrašą, kuriame L. A. P. priskirta 9 pretendentų eilei.

Ginčijamu 2008-08-04 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) Utenos apskrities viršininko administracija atkūrė nuosavybės teises L. A. P. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį į 1,66 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam, sprendimo 1.2.2 dalyje- vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini) 2,00 ha dalį (vertė 2210 Lt), esančią 19,90 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

2011 m. balandžio 28 d. pirkimo- pardavimo sutartimi ( 2.1.1 p.) L. A. P. pardavė O. S. 200/1990 dalių žemės sklypo - (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) už 3 000 Lt. 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutartimi ( 2.1.1p.) O. S. pardavė A. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine A. J. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) už 3 000 Lt.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad A. J. Ir A. J. vardu 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės į 200/1990 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Byloje yra pateikti archyviniai dokumentai. Iš Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plano, parengto 1927 metais Žemės tvarkymo departamento matininko J. R., kuriame gretimųjų žemių aprašymo gretimybėje nuo E iki F nurodytas ežeras (duomenys neskelbtini)- valstybės nuosavybė , bei (duomenys neskelbtini) mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo 30/7 eilutėje nurodytas Utenos miško urėdijos žinioje esantis (duomenys neskelbtini) ežeras matyti, kad ežeras (duomenys neskelbtini)iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei.

Esant nurodytoms aplinkybėm prokuroras kreipėsi į teismą, gindama viešąjį interesą. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007-01-19 Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008-07-25 Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009-02-12 Nr. A882 -65/2009, 2014-01-29 Nr. A146-79/2014 ir kt.).

Viešo intereso gynimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros 19 straipsnio nuostatos. Pagal minėto straipsnio 2 dalies 1 punktą prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

Konkrečiu atveju, prokuroro nuomone, priimant ginčijamus sprendimus buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų, reglamentuojančių išimtinės valstybės nuosavybės gynimą nuostatos, kadangi į ginčo objektą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, t.y. į (duomenys neskelbtini) ežerą, nuosavybės teisių atkūrimą ribojo imperatyvūs teisės aktų reikalavimai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 5 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnis). Ši prokuroro teisė įtvirtinta ir Prokuratūros įstatyme (19 straipsnis), taip pat Civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje. Specialiojo prokuratūros veiklą reglamentuojančio Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje prokurorams yra suteikti įgaliojimai ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, jei jie turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, tačiau šis įstatymas kreipimosi į teismą terminų nereglamentuoja. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui kreipiantis dėl viešojo intereso gynimo į administracinį teismą turi būti laikomasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007-06-28 byloje Nr. A8 – 660/2007; 2007-11-05 Nr. A17-742/200; 2014-08-12 Nr. A146-700/2014; LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2008-07-25 nutartis Nr. A146-335/2008 Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009-02-12 Nr. A882-65/2009; 2011-05-23 Nr. A556-2907/2011 ir kt.). Nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti atliktas tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Šiuo atveju, terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2018-05-02, t.y. nuo Nacionalinės žemės tarnybos rašto Nr. 41SD-1853-(14.41.104 ), kuriuo ši institucija kreipėsi į prokuratūrą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo, gavimo dienos. Pareiškėjas pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo pateikė teismui 2018-05-24. Byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, kad prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą šioje ginčo situacijoje buvo gavęs anksčiau nei iš minėto Nacionalinės žemės tarnybos 2018-05-02 rašto, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas prašymą dėl viešojo intereso gynimo pateikė nepraleisdamas kreipimosi į teismą termino.

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės vidaus vandenys nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ši nuostata įtvirtinta ir Žemės įstatymo 6 straipsnyje. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-8 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims (Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal LR CK 4.7 straipsnio nuostatas išimtinei valstybės nuosavybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad negali būti perleidžiami.

Vandens įstatymo, kurio 2 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie valdo, naudoja ar saugo Lietuvos Respublikoje esančius vandens telkinius ir juose esantį vandenį nepaisant jų paskirties bei nuosavybės formų, 4 straipsnis yra skirtas išimtinės valstybės teisės į vandens telkinius įtvirtinimui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Vandens įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtas sąvokas, paviršinis vandens telkinys – identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Prie paviršinių vandens telkinių taip pat priskiriami tarpinių ir priekrantės vandenų plotai (Vandens įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1- 9 punktuose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t.y.: 1) ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha; 2) upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 km² ; 3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės; 4) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose; 5) paviršiniai vandens telkiniai, svarbūs vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu bei turintys įtaką su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl šios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusą; 6) paviršiniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų atrankos kriterijus; 7) paviršiniai vandens telkiniai, jungiantys vandens turizmo trasas į bendrą sistemą; 8) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbūs paviršiniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms; 9) paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise. Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997-10-21 Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997-11-19.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-1446-261/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje konstatavo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.). Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Tokia sąlyga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 50 punkte, kuriuo nustatyta, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje, laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos 10 straipsnyje nustatytos miško ir vandens telkinių įsigijimo eilės; šie sklypai perduodami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (akto redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d.). Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 buvo patvirtinti Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas, kurio 4.5 punktu sąrašui priskirti vandens telkiniai iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. gruodžio 16 d. išvadą Nr. XIP-1318(2) „Dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3, 4, 16, 19, 22, 29, 31, 33 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“) buvo perkelta į Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos Nr. XI-580 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Tai patvirtina valstybės nuoseklų požiūrį į minėtą kriterijų, kaip eliminuojantį teisę bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei.

Teisėjų kolegija įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą bei byloje surinktus duomenis dėl (duomenys neskelbtini) ežero nuosavybės, konstatuoja, jog minėtas ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei ir iki 1997-11-19 (Vandens įstatymo įsigaliojimo) nebuvo įgytas privačion nuosavybėn, todėl Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir to paties įstatymo 3 dalies prasme priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, todėl jis nebuvo ir negalėjo būti laisvu žemės fondu, dėl ko nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos ir valstybei priklausanti nuosavybė tokiu būdu negalėjo būti perduota privačion nuosavybėn.

Administracinėje byloje nustačius, kad Utenos apskrities viršininko administracijos, 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei L. A. P.“ į 1,66 ha vandens telkinio perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1.2.2 dalyje- vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini) 2,00 ha dalį, esančią 19,90 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini) prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, yra neteisėtas ir naikintinas.

Taigi nustačius, jog konkrečiu atveju, atkuriant nuosavybės teises, buvo padaryti ne formalaus, procedūrinio pobūdžio, o esminiai materialinės teisės imperatyvių normų, kurios draudė atkuriant nuosavybės teises perduoti neatlygintinai nuosavybėn ginčui aktualų paviršinio vandens telkinį ( (duomenys neskelbtini) ežerą), pažeidimai, darytina išvada, jog buvo pažeistas viešas interesas, todėl prokuroras pagrįstai kreipėsi į teismą dėl jo gynimo. Teismas pažymi, kad visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011-06-20 Nr. A525-2279/2011; 2014-07-31 Nr. A858-1361/2014; 2014-08-12 Nr. A146-700/2014 ir kt.). Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Teismų praktikoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimą; 2008-02-20 nutarimą; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011-08-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; LVAT 2011-02-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011; 2012-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės.

Dėl vandens ūkio paskirties sklypo neįtraukimo į 2003-10-14 Vyriausybės nutarimu Nr.1268 patvirtintą Sąrašą, teismas pažymi, jog analogiško pobūdžio (dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Termento ežerą Lazdijų rajone) ginčą išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 konstatavo, jog Vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, atitinkantys šio įstatymo nustatytus kriterijus ir priskirtinumo sąlygas (Vandens įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 dalys), iš esmės yra panašus į Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, atitinkantys priskirtinumo valstybinės reikšmės miškams kriterijus (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Nurodė, jog, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarime pateiktą aiškinimą, pagrįstą, be kita ko ir teisės aktų hierarchijos principu, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, galimas analogiškas Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto aiškinimas ir nepaisant to, kad Termento ežeras, kuris ginčo sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Vyriausybės 2003-10-14 nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, pagal minėtas Vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.

Dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo Vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2014-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 nurodė, jog šioje įstatymo normoje nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis, kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiškai aiškus iš įstatymo formuluotės, o Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis - į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997-11-19 - taip pat yra aiški iš įstatymo.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Panaikinus kaip neteisėtą Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą, tenkintini išvestinio pobūdžio reikalavimai dėl sandorių, prieštaraujančių įstatymo imperatyvioms normoms, panaikinimo, panaikinant: 2011 m. balandžio 28 d. pirkimo- pardavimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G., notarinio registro Nr. 863, dalį 2.1.1, kuria L. A. P. pardavė O. S. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini), 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarės D. P., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį 2.1.1, kuria O. S. pardavė A. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine A. J. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini) (CK 4.7 straipsnio 2 dalis, CK 4.48 straipsnis, CK 1.80 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-04-12 nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Kadangi atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinio dalį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija turi būti taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikoma (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Analogišką restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017 ir kt.).

CK 1.78 straipsnio 5 dalis nustato, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). CK 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, o straipsnio 3 dalis sako, kad restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, nenustatyta.

Byloje nenustatyta, kad asmenys būtų elgęsi nesąžiningai įgyjant turtą- (duomenys neskelbtini) ežero dalį.

Kadangi L. A. P., kuriai buvo atkurta nuosavybės teisė į dalį ežero (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutarties pagrindu perleido jį O. P., o pastaroji pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu minėtą turtą perleido A. J. Ir A. J. t.y. išreiškė valią dėl minėto turto ir neturi intereso juo disponuoti, restitucija L. A. P. ir O. S. atžvilgiu netaikytina. Konstatavus, kad ginčijamas vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, jis turi būti grąžinamas valstybės nuosavybėn. Restitucija taikytina Lietuvos valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams A. J. Ir A. J. Konstatavus, kad ginčijamas vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, jis turi būti grąžinamas valstybės nuosavybėn, todėl taikant restituciją, A. J. Ir A. J. įpareigotini grąžinti valstybei 200/1990 dalių žemės sklypo ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - (duomenys neskelbtini), įgyto pagal 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarės D. P., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį 2.1.1.

Teismas, spręsdamas atsakovų patirtų turto įsigijimo išlaidų atlyginimo klausimą, vadovaujasi galutine 2011-12-02 žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartimi, kuria O. S. pardavė A. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine A. J. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini); Šios pirkimo- pardavimo sutarties 3.2.1 punkte nurodyta daikto kaina – 3000 Lt, t.y. 868.86 Eur. , todėl konstatuotina, jog žemės sklypą (vandens telkinio dalį) A. J. ir jo sutuoktinė A. J. įgijo būtent už šią sumą. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad ši suma neviršijo sandorio sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos bei šiuo metu šio daikto vidutinės rinkos kainos. Todėl tokio dydžio suma priteistina iš valstybės A. J. ir jo sutuoktinei A. J. taikant restituciją.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, , teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr (duomenys neskelbtini)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei L. A. P.“ į 1,66 ha vandens telkinio perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1.2.2 dalyje- vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini) 2,00 ha dalį, esančią 19,90 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinti 2011 m. balandžio 28 d. pirkimo- pardavimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį 2.1.1, kuria L. A. P. pardavė O. S. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini).

Panaikinti 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutarties, patvirtintos Utenos rajono 4-ojo notarų biuro notarės D. P., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį 2.1.1, kuria O. S. pardavė A. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine A. J. 200/1990 dalių žemės sklypo- (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją: 1) įpareigoti A. J. Ir A. J. grąžinti valstybei 200/1990 dalių žemės sklypo ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) - (duomenys neskelbtini)) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, paskutiniesiems turto įgijėjams A. J. ir A. J., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas pagal 2011m. gruodžio 2 d. pirkimo- pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sumokant kiekvienam iš jų po 434,43 Eur kompensaciją.

Įsiteisėjus teismo sprendimui administracinėje byloje Nr.eI-4625-279 /2018 , panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.