Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „E. B.“ bankroto administratoriaus K. B. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-4159-653/2015, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Administratoriaus įgaliotas asmuo K. B. 2015 m. liepos 17 d. pateikė teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą – įpareigoti uždarąją akcinę bendrovę „Saulės elementų energetika“ (toliau – UAB „Saulės elementų energetika“) perduoti administratoriui katerį – „LUIZA“, registro Nr. LT-8443. Prašyme nurodė, kad šis kateris 2015 m. vasario 2 d. nuomos sutarties pagrindu buvo perduotas naudotis UAB „Saulės elementų energetika“. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, administratorius informavo UAB „Saulės elementų energetika“ apie nuomos sutarties pabaigą bei pareikalavo grąžinti katerį. UAB „Saulės elementų energetika“ katerio negrąžino, nurodydama, kad nuomos sutartis yra galiojanti, kadangi administratoriaus pranešimas apie šios sutarties nutraukimą buvo pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytą 30 dienų terminą. Atsakovas su tokia nuomininko pozicija nesutinka bei teigia, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos neapriboja administratoriaus teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir vėlesnėje bankroto proceso stadijoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 320 str. 2 d., 338 str.). Todėl atskirasis skundas nagrinėtinas neperžengiant jo ribų.

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta bankroto administratoriui išduoti vykdomąjį dokumentą dėl nuomojamo daikto išreikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, nustatęs, kad nuomininkas atsisako perduoti administratoriui išnuomotą daiktą, sprendė, jog šis ginčas turi būti nagrinėjamas ieškinine tvarka, o ne reikalaujant išduoti vykdomąjį raštą dėl nurodyto daikto priverstinio grąžinimo. Apelianto manymu, teismo nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo yra pakankamas pagrindas vykdomojo rašto išdavimui.

Teisėjų kolegija, pasisakydama nurodytu klausimu, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo bankroto proceso, o ĮBĮ nustatyta išbaigta, savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso funkcionuojanti, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009).

Buvo minėta, kad apeliantas savo prašymą ir atskirąjį skundą grindžia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, jog, jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę kreditorių reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu įmonės valdymo organai administratoriui perdavė ne visus duomenis apie įmonės sudarytas sutartis, prisiimtus įsipareigojimus ir su įmonės sudarytomis sutartimis susijusius dokumentus, šiame punkte nustatytas pranešimo suinteresuotiems asmenims apie tokių sutarčių nevykdymą terminas pradedamas skaičiuoti nuo duomenų apie šias sutartis ar įsipareigojimus ir dokumentų gavimo dienos;

Bylos duomenimis nustatyta, kad bankrutuojanti įmonė (nuomotojas) ir UAB „Saulės elementų energetika“ (nuomininkas) 2015 m. vasario 2 d. sudarė pramoginio laivo nuomos sutartį, kuria nuomotojas įsipareigojo išnuomoti nuomininkui pramoginį laivą, o nuomininkas įsipareigojo mokėti nustatyto dydžio nuomos mokestį (toliau – nuomos sutartis). Administratorius informaciją apie UAB „Saulės elementų energetika“ valdomą bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą gavo 2015 m. gegužės 21 d. (b. l. 18-19) bei 2015 m. birželio 15 d. pranešimu informavo nuomininką apie šios sutarties pasibaigimą (b. l. 10). Kaip matyti iš administratoriaus dokumentų, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas jam perduoto daikto bankroto administratoriui negrąžina ir laikosi pozicijos, kad sutartis nėra pasibaigusi, kadangi, anot jo, administratorius apie sutarties pasibaigimą pranešė, praleidęs ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytą terminą.

Taigi, tarp sutarties šalių kilęs ginčas dėl nuomos sutarties nutraukimo (pabaigos) ir nuomojamo daikto grąžinimo savininkui. Toks ginčas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, turi būti nagrinėjamas kreipiantis į teismą bendra tvarka pareiškiant ieškinį, o ne reikalaujant išduoti vykdomąjį dokumentą teismo nutarties iškelti bankroto bylą pagrindu.

Apelianto nurodoma teismo nutartis, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nesukelia teisinio pagrindo išduoti vykdomąjį dokumentą dėl sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo (b. l. 7-8), t. y. nuomojamo daikto grąžinimo administratoriui, kadangi joje nėra išspręstas klausimas dėl kilusio ginčo iš esmės. Taip pat nesutiktina su apelianto argumentais, kad šis klausimas turėjo būti išspręstas CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka priimant nutartį, įpareigojančią nuomininką perduoti bankrutuojančiai įmonei priklausantį daiktą. Minėtame straipsnyje reglamentuota pareiškimų nagrinėjimas vykdymo procese tvarka. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju klausimas dėl kilusio ginčo pagal nuomos sutartį, kaip jau buvo nurodyta, nėra išspręstas iš esmės, galutinis teismo sprendimas nepriimtas.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai svarbias bylos aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė racionalų bei pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.