Kauno apygardos teismo nutartis

2015-04-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-304-582/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-30
Bylos Nr.
1A-304-582/2015
Teisminio proceso Nr.
1-23-1-00462-2014-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
A. P.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-304-582/2015Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00462-2014-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nuteistojo gynėjui Pranui Vytautui Gineikai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis, 2014-05-28, apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,41% promilės girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, perlipdamas per namų valdą juosiančią tvorą, pateko į namo kiemą, priklausantį S. P., iš kurio išrideno radijo stoties „(duomenys neskelbtini)“ transformatorių, kurį už kiemo vartų perdavė bendrininkams, tokiu būdu pagrobė svetimą S. P. priklausantį turtą: 1500 litų vertės radijo stoties „(duomenys neskelbtini)“ transformatorių.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendį, pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tuo pagrindu paskirti švelnesnę, tai yra nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, bausmę. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šios aplinkybės lėmė tai, kad teismas paskyrė per griežtą bausmę ir tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apelianto manymu, prokuroras ir teismas turėjo pripažinti, kad jis dėl nusikalstamos veikos padarymo prisipažino visiškai, kritiškai vertino savo elgesį ir gailėjosi. Tyrėjams ir teismui A. P. nuosekliai ir nuoširdžiai paaiškino, kad ėjo vogti metalo, perlipo per tvorą, kad vogė kažkokį daiktą. Kuomet sužinojo, kad radijo stoties transformatorius, kurį pavogė, sveria apie 100 kg, jis tiktai išreiškė savo abejonę, ar vienas būtų galėjęs tokį sunkų daiktą pakelti. Tuo pačiu aiškino, kad buvo visiškai girtas ir daug ko neatsimena. Jis taip pat nurodė, kad asmenų, buvusių kartu, neprisimena, kadangi galėjo būti taip, kad gerokai padauginęs alkoholio galėjo su bet kuo susitarti ir nueiti vogti. Kadangi nepamena, ką iš namo kiemo tiksliai pavogė, tai negali pasakyti ir kur tą daiktą padėjo. Nuteistasis skunde teigia, kad iš šių parodymų konteksto galima lengvai suprasti, kad iš esmės jis pripažino faktines bylos aplinkybes, tiktai suabejojo, ar vienas galėjo pakelti daiktą, kuris sveria apie 100 kg, tačiau neneigė, kad galėjo jį pavogti su bendrininkais, kurių neprisimena. Tokiu būdu jis niekieno neverčiamas ir ne dėl surinktų įrodymų nuo pirmos apklausos ikiteisminiame tyrime nuosekliai aiškino esmines vagystės aplinkybes, jas pripažino, kas turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Esant jo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas visiškai atlikęs ankstesnę bausmę, teismas turėtų skirti jam švelnesnę bausmę, kuri nebūtų susijusi su realiu laisvės atėmimu.

Šalies argumentai

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokurorė nesutiko su apeliaciniu skundu ir prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose. A. P. apeliaciniame skunde neginčija nusikalstamos veikos padarymo fakto ir veikos kvalifikacijos, skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. P. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad dėl įvykdytos vagystės labai gailisi ir kaltę pripažįsta, tačiau šiuo atveju, įvertinus visas nusikalstamos veikos padarymo ir jos atskleidimo aplinkybes, nuteistojo viso proceso metu duotus paaiškinimus, sutiktina su apylinkės teismo sprendimu šios aplinkybės nepripažinti A. P. atsakomybę lengvinančia. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis konstatuojamas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, nuosekliai paaiškina dėl esminių jos aplinkybių ir dėl padaryto nusikaltimo iš tiesų nuoširdžiai apgailestauja, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan. Pagal nustatytus faktus, A. P., apklausiamas iš karto po įvykio, kaltės nepripažino, nurodė visai kitokią įvykių versiją nei nurodyta kaltinime ir teigė, kad radijo stoties transformatoriaus vagyste yra kaltinamas nepagrįstai, kadangi jis iš nurodyto kiemo nepavogė nieko, su savimi neturėjo jokių pavogtų daiktų ar įrankių (b. l. 56). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas papildomai nurodė, kad veikos padarymo metu buvo visiškai girtas ir neprisimena, ką, su kuo ir iš ko pavogė (b. l. 60). Apklausiamas teisme A. P. neigė pavogęs radijo stoties transformatorių, nurodydamas, kad jo fiziškai būtų negalėjęs pakelti. Pažymėtina, kad pirminės apklausos metu nurodytos versijos pasikeitimą lėmė surinkti nuteistojo kaltę neabejotinai patvirtinantys įrodymai (filmuota vaizdo medžiaga), ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisiamojo posėdžio metu nuteistasis kaltės dėl radijo stoties transformatoriaus vagystės nepripažino, savo elgesio kritiškai nevertino, realių pastangų bei noro sušvelninti dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius nerodė. Todėl minėtas nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo negali būti pripažintas lengvinantis jo atsakomybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Apylinkės teismas taip pat teisingai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą, tinkamai įvertino ir tai, kad A. P. anksčiau daug kartų teistas, iš jų dauguma kartų už vagystes, už šio pobūdžio teisės pažeidimus ne vieną kartą baustas ir administracine tvarka. Bausmės skyrimui labai svarbu ir tai, kad A. P. yra jaunas, darbingo amžiaus, tačiau niekur nedirba. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjama nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, priešingai, analogiškų nusikalstamų veikų darymas yra tapęs nuteistojo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu, kurio jis nesistengia keisti, ir išvadų iš jam skiriamų bausmių nedaro. Todėl A. P. ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės minimumui, tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, yra proporcinga nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei bei jo pavojingumui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik su laisvės atėmimu susijusi bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti A. P., bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodoma jokių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, skirdamas bausmę, ar kurios ypatingai lengvintų A. P. teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam A. P., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 23,16 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš A. P. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Dmitrijus KorsakovasTeisėjai Evaldas GražysJurgis Kiškis