Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4088-902/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ieškinį atsakovams R. V., E. V. dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. balandžio 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ieškinį atsakovams R. V. ir E. V. dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka patenkino visiškai ir iš atsakovų priteisė po 3112,81 Eur žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Šis sprendimas atsakovui R. V. buvo įteiktas 2015 m. gegužės 6 d.

2015 m. birželio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovo R. V. prašymas atnaujinti prieštaravimų dėl preliminaraus sprendimo pateikimo terminą. Prašyme nurodoma, kad jis nėra teisininkas, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, neturėjo galimybės susipažinti su įstatymais, jam patogiu laiku negalėjo pasinaudoti internetu ir atsisiųsti įstatymų. Nurodė, kad neturėjo galimybės kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, nuo advokato skyrimo praeina daugiau nei 20 dienų, t.y. ilgiau nei trunka terminas prieštaravimams pateikti, o be to 20 dienų terminas yra per trumpas norint susipažinti su Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo nuostatomis. Atsakovas prašė sudaryti galimybę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų pateikti išsamesnius prieštaravimus.

Skundžiama 2015 m. birželio 23 d. nutartimi atsakovo R. V. prašymas atnaujinti praleistą terminą prieštaravimams dėl 2015 m. balandžio 28 d. preliminaraus sprendimo pateikti bei prašymas sudaryti galimybę susipažinti su bylos medžiaga buvo atmesti. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 7 str., 78 str. nuostatomis, nurodė, kad atsakovas nepridėjo jokių įrodymų, galinčių pagrįsti termino praleidimo aplinkybes, atsakovo nurodytos termino praleidimo aplinkybės nelaikytinos priežastimis, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis ir tuo pagrindu atnaujinti praleistą procesinį terminą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo prašymą sudaryti galimybę susipažinti su bylos medžiaga, nurodė, kad atsakovui buvo įteikti visi reikiami dokumentai – ieškinio su priedais kopijos kartu su preliminariu sprendimu įteiktos 2015 m. gegužės 6 d., nutarties dėl klaidos taisymo kopija įteikta 2015 m. gegužės 26 d., o 2015 m. birželio 4 d. nutartis atsisakyti priimti prieštaravimus įteikta 2015 m. birželio 18 d., dėl ko galima spręsti, jog atsakovas yra tinkamai susipažinęs su bylos medžiaga.

Atskiruoju skundu atsakovas R. V. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, atnaujinti prieštaravimų pateikimo terminą ir priimti jo prieštaravimus, pateiktus Panevėžio miesto apylinkės teismui. Atsakovas prašo suteikti pakankamai laiko kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl atstovo paskyrimo bei pristatyti jį į teismo posėdį. Išdėstęs faktines aplinkybes, apeliantas nurodė, kad prieštaravimus pateikė per 20 darbo dienų, terminą praleido dėl teisinių žinių trūkumo, šiuo metu atliekamos laisvės atėmimo bausmę, neturi galimybės pasinaudoti internetu ir susipažintu su įstatymu, kurio pagrindo iš jo priteistos piniginės lėšos. Be to, jis nėra teisininkas, nespėjo kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, o pats negali skubiai parengti prieštaravimų, kadangi nesupranta, iš kur kildinama tokia pinigų suma, kurią reikia sumokėti jam ir E. V.. Be to, teismas nesuteikė jam galimybės susipažinti su duomenimis, patvirtinančiais, kad aptariamos piniginės lėšos buvo išmokėtos.

Atskirasis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atskirajame skunde atsakovas nesutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad jo nurodomos termino prieštaravimams pateikti praleidimo priežastys nėra svarbios bei leidžiančios atnaujinti praleistą terminą. Be to, atsakovas mano, jog jis privalėjo būti supažindintas su dokumentais, pagrindžiančiais, kad iš jo prašoma priteisti suma išties buvo išmokėta. Tačiau tokie apelianto tvirtinimai yra nepagrįsti ir atmetami.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas netenkina apelianto prašymo pristatyti jį į apeliacinės instancijos teismo posėdį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 336 str. 1 d.), taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šioje byloje nėra būtinas ir poreikio taikyti CPK 336 str. 1 d. numatytą išimtį bei skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nėra. Byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes bei netenkino prašymo dėl termino atnaujinimo, visiškai pakanka skundžiamos apylinkės teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti (CPK 337 str. 1 d., 338 str.). Taigi, šiuo konkrečiu atveju apelianto skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti apeliantą nėra būtinybės, juo labiau kad byloje nėra, o pats apeliantas taip pat nepateikė jokių reikšmingų argumentų, rodančių žodinio nagrinėjimo būtinumą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti ir su atskirojo skundo argumentais, jog praleistas terminas prieštaravimams pateikti turėtų būti atnaujintas. CPK 7 str. numatyta, kad teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Taigi proceso koncentracijos ir ekonomiškumo tikslams pasiekti įstatymai įvairiems procesiniams veiksmams atlikti nustato tam tikros trukmės procesinius terminus. CPK 75 str. 1 d. nurodyta, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Kaip ir bet kuri kita asmens procesinė teisė, taip ir teisė paduoti prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, turi būti įgyvendinama laikantis nustatytos tvarkos. Jeigu atsakovas praleidžia terminą paduoti prieštaravimus arba jie neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, yra nemotyvuoti ir nepagrįsti CPK 177 str. nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, teismas juos priimti atsisako. Atsakovui praleidus dvidešimties dienų terminą nuo preliminaraus sprendimo įteikimo dienos prieštaravimams pateikti teismas turi teisę atsakovo prašymu šį terminą atnaujinti (CPK 430 str. 1 d., 5 d.).

Teismų praktikoje nurodyta, kad tinkamas preliminaraus teismo sprendimo nuorašo įteikimas atsakovui, kai jis nepateikia prieštaravimų per dvidešimt dienų nuo įteikimo, yra viena iš įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, kurioms esant teismo procesinis sprendimas įgyja „res judicata“ galią, todėl svarbus tampa tinkamas atsakovo informavimas apie preliminarų teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. preliminarus sprendimas atsakovui R. V. buvo įteiktas 2015 m. gegužės 6 d., tačiau prieštaravimai apylinkės teismui iš pataisos namų išsiųsti tik 2015 m. birželio 1 d. Taigi akivaizdu, o to neginčija ir pats atsakovas, kad jis praleido terminą prieštaravimams dėl teismo preliminaraus sprendimo pateikti. Atskiruoju skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo nurodomos priežastys, dėl kurių jis praleido įstatymo nustatytą 20 d. terminą prieštaravimams pateikti, yra svarbios. Atsakovas tvirtina, kad aplinkybės, jog jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, negali laisvai naudotis internetu, neturi teisinio išsilavinimo, per 20 dienų terminą negali tinkamai susipažinti su Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo nuostatomis bei per tokį trumpą terminą jam negali būti paskirtas valstybės garantuojamas antrinę teisinę pagalbą suteikiantis atstovas, yra svarbios ir leidžia atnaujinti praleistą terminą.

Pirmiausia pažymėtina, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra palikta spręsti teismui. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, esančiomis pagrindu jį atnaujinti, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų esmę, ginčo esmę, suinteresuoto asmens veiksmus po ginčo išnagrinėjimo bei kitas faktines bylos aplinkybes. Sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą, labai svarbus yra subjektyvusis kriterijus, kuriuo remiantis yra konstatuojama, ar terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, būtina atsižvelgti ir į termino praleidimo trukmę, į tai, ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi procesinėmis teisėmis

Atsakovo atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei skundo turinį, sprendžia, kad atsakovo R. V. nurodytos termino praleidimo aplinkybės laikytinos subjektyviomis, o ne objektyviomis, nuo apelianto valios nepriklausančiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių jis nustatytu terminu negalėjo atlikti procesinio veiksmo, ir jos, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo terminą atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisinių žinių stoka, išsilavinimo ar atstovo neturėjimas nagrinėjamu atveju nekliudė suprasti, per kiek laiko gali būti pateikiami prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo. Šiame procesiniame dokumente, kuris kaip minėta buvo įteiktas atsakovui, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, jog prieštaravimai privalo būti pateikiami per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos. Taigi tokios informacijos supratimui ir suvokimui teisinių žinių stoka nedarė jokios įtakos. Atsakovo tvirtinimas, kad 20 dienų terminas yra per trumpas siekiant gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat yra nepagrįstas, kadangi atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui ne tik nepateikė jokių įrodymų, jog iš viso yra kreipęsis dėl tokios pagalbos suteikimo ir tokios pagalbos savalaikiai negavo. Teikiamus į bylą prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo apeliantas parengė pats ir juos parengti skunde minimos priežastys netrukdė. Be to, apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių objektyvias priežastis, dėl kurių jis negalėjo atlikti procesinių veiksmų įstatymo nustatytais terminais. Argumentas, kad atsakovas per 20 dienų terminą nespėjo susipažinti su Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo nuostatomis bei kad neturėjo galimybės laisvai naudotis internetu, nėra objektyvi ir svarbi termino praleidimo priežastis, nes asmuo, pateikiantis prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, privalo nurodyti faktinį, o ne teisinį jų pagrindą. Apeliantas prieštaravimų juridinio pagrindo pateikti neturėjo ir neprivalėjo, o faktinį pagrindą jis suvokė ir suprato. Tą patvirtina ir skunde dėl termino atnaujinimo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas nesupranta, kodėl jam yra priteista mokėti tokią pinigų sumą, kad jis nežino, ar ši pinigų suma išvis buvo išmokėta nukentėjusiajai ir nurodyti kiti motyvai ir argumentai, kurių būtų pakakę prieštaravimui parengti ir savalaikiai juos pateikti teismui. Virš aptarti atsakovo R. V. argumentai, susiję su apribota galimybe naudotis internetu, įkalinimu laisvės atėmimo vietoje bei teisinių žinių trūkumu, yra subjektyvūs ir niekaip nekeičia jau pirmiau aptartų aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi visiškai pagrįstai netenkino atsakovo R. V. prašymo ir neatnaujino termino prieštaravimams dėl preliminaraus sprendimo pateikti.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atmeta ir atsakovo argumentus, kad jam nepagrįstai neleista susipažinti su bylos medžiaga, kuri patvirtintų, jog iš jo reikalaujamos priteisti lėšos išties buvo išmokėtos. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys rodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2015 m. balandžio 22 d. pateikė ieškinį dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka iš R. V. ir E. V.. Ieškinys buvo pateiktas su priedais, tarp kurių buvo ir duomenys, rodantys, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2012 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo, o taip pat 2012 m. spalio 19 d. papildomai išmokėjo vykdymo išlaidų kompensaciją. Visi šie duomenys, kartu su 2015 m. balandžio 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo priimtu preliminariu sprendimu, kuriame, remiantis byloje esančiais duomenimis bei vietinių mokėjimų nurodymais, aiškiai nurodyta, jog nukentėjusiajai J. A. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išmokėjo 901, 25 Eur (3 111, 85 Lt) turtinės žalos, 4518, 07 Eur (15 600 Lt) neturtinės žalos ir 403,15 Eur (1 392 Lt) vykdymo išlaidų, buvo išsiųsta atsakovui. Be to, kaip matyti iš byloje esančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 4 d. bei 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimų Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais nutarta kompensuoti nukentėjusiajai smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą bei vykdymo išlaidas, apie šiuos sprendimus buvo nutarta informuoti R. V. bei E. V., o atsakovui buvo įteikti ir kiti reikšmingi procesiniai dokumentai – nutarties dėl klaidos taisymo kopija bei nutartis atsisakyti priimti prieštaravimus. Taigi akivaizdu, jog apeliantas buvo susipažinęs iš esmės su visa reikšminga bylos medžiaga, ir tai niekaip nekliudė pateikti prieštaravimus dėl teismo priimto preliminaraus sprendimo. Priešingai, bylos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad tuo atveju, jei atsakovui išties būtų kilę neaiškumų ir nesupratimų, jis į sprendimą priėmusį teismą būtų kreipęsis kuo įmanoma greičiau.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.