- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-11
- Bylos Nr.
- A-143-405-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 4 – 8), kurį patikslino (b. l. 3, 85), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), 4 000 Lt turtinei žalai bei 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; atnaujinti terminą Kalėjimų departamento 2006 m. kovo 20 d. raštui Nr. 16/07-314 apskųsti ir jį panaikinti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2005 m. liepos 28 d. iki 2005 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d. bei nuo 2006 m. sausio 5 d. iki 2006 m. sausio 6 d. buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. kamerose, kurių bendras plotas apie 9 kv. m, kuriose buvo laikomi keturi asmenys (tarp jų ir jis), o taip pat kurios buvo apleistos, šaltos, kuriose buvo antisanitarinės sąlygos. Todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:1999) bei Bausmių vykdymo kodekso 77 straipsnio reikalavimai. Be to, įvairiais laikotarpiais 2005 – 2006 m. buvo laikomas karantine nepakenčiamomis, nežmoniškomis sąlygomis, o šiais veiksmais buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio (kankinimo uždraudimas) reikalavimai. Teigė, jog jam nebuvo leista iš atėjusio giminaičio priimti dokumentų, susijusių su jo byla, todėl buvo pažeisti įstatymų reikalavimai bei teisės tiek kalinamiesiems, tiek nuteistiesiems turėti su savimi su byla susijusius dokumentus. Nors 2005 m. rugsėjo 13 d. baigėsi Kauno miesto apylinkės teismo sankcija (suėmimas dviems mėnesiams), iki šiol dėl nežinomų priežasčių nėra paleistas. Be to, nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 13 d. siųstą laišką gavo tik 2005 m. rugsėjo 29 d. Dėl pavėluoto laiško įteikimo neatvyko advokatas, jam nebuvo suteikta teisinė pagalba, todėl buvo pažeistos nuostatos, įpareigojančios kaliniams ir nuteistiesiems laiškus įteikti per 3 dienas. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuo 2005 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. buvo priverstas miegoti ant grindų, nes trivietėje kameroje buvo keturi kaliniai, o 2005 m. rugsėjo 27 d. grįžus iš teismo nebuvo išvestas pasivaikščioti. Be to, buvo cenzūruojami jo užrašai, iš jo šaipomasi, grubiai su juo elgiamasi, todėl buvo pažeistas Konstitucijos 22 straipsnis. Kauno tardymo izoliatoriaus administracija, atsisakiusi išsiųsti laiškus be pridėtų vokų ir pašto ženklų, jį diskriminavo kitų kalinių atžvilgiu, todėl pažeidė įstatymų bei Konvencijos 14 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamo elgesio jam prasidėjo emocinė depresija, galvos skausmai, išgyvenimai, nervinė įtampa, todėl nuo 2005 m. rugsėjo 28 d. siekė gydytojo psichiatro konsultacijos bei gydymo, tačiau iki pat etapavimo, t. y. 2005 m. spalio 10 d., jis pas gydytoją nebuvo pristatytas, todėl pats buvo priverstas gydytis vaistais, gautais iš kitų kalinių. Ši aplinkybė įrodo, jog su juo buvo nežmoniškai elgiamasi, o tuo pačiu pažeistos Konvencijos 3 straipsnio bei Konstitucijos 21 straipsnio nuostatos. Pažymėjo, jog nuo 2005 m. spalio 4 d. iki 2005 m. spalio 11 d. buvo draudžiama naudotis telefonu, o gavus galimybę paskambinti jo pokalbių neteisėtai buvo klausomasi. Nesuteikus galimybės lankytis bažnyčioje bei matytis su kunigu buvo pažeistos Konstitucijos 26 straipsnyje bei Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintos teisės į minties, sąžinės bei religijos laisvę. 2005 m. spalio 25 d. gavo laišką, kuris buvo atplėštas, taigi cenzūruojamas, o tai draudžiama Konstitucijos 22 straipsnyje bei Konvencijos 8 straipsnyje. Be to, nuo 2005 m. gruodžio 19 d. iki 2005 m. gruodžio 23 d. vėl teko miegoti ant žemės, o nuo 2005 m. gruodžio 21 d. iki 2005 m. gruodžio 28 d. nebuvo sudaryta galimybė patekti pas gydytoją terapeutą (buvo peršalęs, skaudėjo sąnarius, dantis), vėl nebuvo leidžiama lankyti bažnyčios, todėl buvo pažeisti Konvencijos 3, 5, 6, 8, 9, 13, 14 straipsniai, Standartinės minimalaus elgesio su kaliniais taisyklės.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į skundą (b. l. 35 – 36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2006 m. sausio 16 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų. Pareiškėjas skundėsi dėl jo pažeistų teisių, diskriminavimo dėl socialinės padėties, nežmoniško ir žiauraus elgesio ir prašė pripažinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus neteisėtais ir neatitinkančiais įstatymų, atlikti vidaus tarnybinį tyrimą, nubausti kaltuosius ir ikiteismine tvarka atlyginti materialinę ir moralinę žalą. Kalėjimų departamentas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatomis, persiuntė pareiškėjo skundą pagal kompetenciją nagrinėti Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui bei Kauno tardymo izoliatoriui ir apie tai 2006 m. sausio 30 d. raštu Nr. 16/07-73 informavo pareiškėją. Minėtos įstaigos, atlikusios išsamų pareiškėjo skunde nurodytų faktų patikrinimą, apie patikrinimo rezultatus informavo pareiškėją ir Kalėjimų departamentą. Tačiau pareiškėjo netenkino Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2006 m. vasario 13 d. atsakymas Nr. 22-78 ir Kauno tardymo izoliatoriaus 2006 m. vasario 15 d. atsakymas Nr. 11-797, todėl 2006 m. kovo 1 d. šie atsakymai buvo apskųsti Kalėjimų departamentui. Pakartotinai išanalizavus pareiškėjo ankstesnį skundą, faktinių duomenų, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus administracija ar kiti pareigūnai savo veiksmais būtų pažeidę pareiškėjo teises, nenustatyta. Atsakovas pažymėjo, jog Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Tačiau pareiškėjo prašoma atlyginti turtinė ir neturtinė žala gali būti jam priteista tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyti neteisėti veiksmai nagrinėjant pareiškėjo skundą. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku, atsakymą pagrindė galiojančiais įstatymais, teisingai nurodė priimto spendimo apskundimo tvarką, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Pareiškėjo teiginys, kad buvo pažeistos jo teisės, ir reikalavimas atlyginti materialinę ir moralinę žalą vien todėl, kad atsakymas jo netenkina, yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad Kalėjimų departamento 2006 m. kovo 20 d. raštas Nr. 16/07-314 nėra panaikintas ar pripažintas neteisėtu, todėl yra galiojantis. Be to, pareiškėjas yra praleidęs jo apskundimo terminus. Atsakovo nuomone, Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, savo veiksmais nepadarė jam nei materialinės, nei moralinės žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 92 – 95) pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmetė. Pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Kalėjimų departamento 2006 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 16/07-314 panaikinimo nepatenkino ir bylos dalį dėl šio sprendimo panaikinimo nutraukė.
Teismas, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsniu, 34 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad Kalėjimų departamento 2006 m. kovo 20 d. sprendime Nr. 16/07-314 nurodyta jo apskundimo tvarka, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog skundo padavimo terminai yra pakankamai trumpi ir jam nebuvo žinoma, kaip paduoti skundą, yra subjektyvaus pobūdžio, nelaikytinos svarbiomis priežastimis, todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestinas, o ši bylos dalis nutrauktina (ABTI 101 str. 6 p.). Teismas pažymėjo, jog atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti CK (6.263 str. 1 d., 6.271 str.). Pareiškėjas patirtą žalą kildina iš Kauno tardymo izoliatoriaus bei Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnų veiksmų. Teismas nurodė, kad dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo buvo atlikti patikrinimai ir neteisėtų veiksmų nenustatyta. Šios išvados nepaneigtos. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jam esant Kauno tardymo izoliatoriuje buvo cenzūruojami užrašai, nebuvo išvestas pasivaikščioti, nebuvo leista pasiimti į pasimatymą su atėjusiu asmeniu teismo nutarčių, dėl vėlavusios korespondencijos negalėjęs pasisamdyti advokato bei pavėluotai gaudavęs svarbius dokumentus, jo telefoninių pokalbių buvo klausomasi, nesupažindintas su gautais raštais bei įžeidinėjamas, taip pat diskriminacija kitų kalinių atžvilgiu, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Byloje esančiais įrodymais nepagrįstas ir moralinės žalos atsiradimo faktas, t. y. jog pareiškėjas patyrė fizinį skausmą ar kitus CK 6.250 straipsnyje nurodytus neigiamus išgyvenimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės prieštaringos, nepatvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais, nurodyti faktai paneigiami byloje esančia medžiaga, neįrodytas tiek pareigūnų veiksmų neteisėtumas, tiek turtinės ir neturtinės žalos buvimo faktas, todėl šie skundo reikalavimai atmestini.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 103 – 104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 100 000 Lt neturtinę žalą ir 50 Lt turtinę žalą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje yra objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, kad jo teisės buvo pažeistos (Kauno tardymo izoliatoriaus 2006 m. vasario 15 d. raštas Nr. 11-797, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2006 m. vasario 13 d. raštas Nr. 22-78, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2006 m. kovo 9 d. raštas Nr. 20-11/1-S-244), tačiau teismas neištyrė šių įrodymų.
2. Teismas neiškvietė ir neapklausė jo nurodytų liudytojų, galinčių patvirtinti skundo teiginius, todėl buvo suvaržyta jo teisė teikti įrodymus, o teismas buvo šališkas.
3. Jo teisių pažeidimą patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I4-843/2004 esantis Europos Tarybos Komisijos raportas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111 – 112) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas, remdamasis surinktais įrodymais, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo prieštaringos, nepatvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais, nurodyti faktai paneigiami byloje esančia medžiaga.
2. Teismas pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Kalėjimų departamento 2006 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 16/07-314 panaikinimo, nutraukdamas šią bylos dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimų departamentas (Institucija) arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veikos neteisėtumą pareiškėjas grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais apie netinkamas suimtųjų ir nuteistųjų laikymo juose sąlygas, o ne konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais (arba galinčiais patvirtinti), kad jo atžvilgiu buvo padaryti jo nurodyti pažeidimai. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė Institucijos (jos pareigūnų) kaltė kiekvieno iš šių tariamai padarytų pažeidimų atveju.
Pažymėtina, kad paties Kalėjimų departamento (Institucijos, kurią pareiškėjas nurodė atsakovo atstovu) 2006 m. kovo 20 d. atsakymas į skundą (raštas, kurį pareiškėjas prašo panaikinti) pareiškėjo skundžiamas tik tuo aspektu, kad, jo manymu, neišsamiai buvo ištirti jo skundai dėl jo išvardintų pažeidimų tyrimo. Nurodytas atsakymas (raštas) pareiškėjo buvo apskųstas teismui 2006 m. balandžio 24 d., t. y. suėjus Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalyje nustatytam dvidešimties dienų terminui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais ir išvada dėl (ABTĮ 34 str. taikymo požiūriu) šio termino praleidimo priežasčių nepripažinimo svarbiomis. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo nurodyti 2006 m. kovo 20 d. atsakymo trūkumai nėra teisminio nagrinėjimo dalykas šioje administracinėje byloje.
Iš pareiškėjo pateikto teismui skundo su jo patikslinimu ir papildymu (b. l. 4-8, 3, 85) matyti, kad reikalavimą atlyginti 4 000 Lt dydžio turtinę žalą pareiškėjas grindžia tokiomis aplinkybėmis: dėl neteisėto kalinimo negavo 3 850 Lt minimalaus atlyginimo už 7 mėnesius, 150 Lt sudaro jo pašto bei kanceliarinės išlaidos, kurias jis turėjo susirašinėdamas su įvairiomis valstybės institucijomis. Nurodytas turtinės žalos pagrindimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su pareiškėjo nurodytais pažeidimais. Todėl tai yra pakankamas (savarankiškas) pagrindas atmesti šį pareiškėjo reikalavimą kaip nepagrįstą.
2006 m. gegužės 10 d. skunde (2006-04-24 skundo patikslinime) pareiškėjas nurodė, kad atsisako reikalavimo priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir šios žalos dydžio ir atlyginimo klausimus palieka spręsti teismui (b. l. 3). 2006 m. rugsėjo 8 d. skundo papildyme pareiškėjas tik nurodė prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį -20 000 Lt, bei nenurodė jokių aplinkybių ir argumentų, kurie galėtų pagrįsti šį prašymą (b. l. 85). Kolegija konstatuoja, kad tai taip pat yra pakankamas pagrindas atmesti šį pareiškėjo reikalavimą kaip nepagrįstą.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.