Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu dar nuteistas A. G. , tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju savo naudai, padedant A. G. daryti nusikalstamą veiką, netiesiogiai ir tiesiogiai provokavo Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktorių K. Š. duoti kyšį, tiesiogiai susitarė ir tiesiogiai iš K. Š. priėmė kyšį už teisėtą neveikimą ir veikimą vykdant savo įgaliojimus, o būtent:

jis nuo 2000-10-19 iki 2004-10-11 dirbdamas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo 2004-09-06 būdamas oficialiu kandidatu į Lietuvos Respublikos Seimo narius 2004-10-10 Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose, t.y. būdamas valstybės tarnautoju, pasinaudodamas tuo, kad 2004-05-24 raštu Nr. 37-04-325 dėl K. Š. sukelto incidento Šilutės r., Skirvytės upėje, pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 12 str. 4 d. kreipėsi į Aplinkos ministrą ir prašė užtikrinti skaidrų įvykio tyrimą bei viešą, principingą ir objektyvų įvykio įvertinimą ir tuo, kad K. Š. buvo suinteresuotas išvengti neigiamų pasekmių atliekant Aplinkos ministerijoje dėl šių įvykių tarnybinį patikrinimą, laikotarpiu nuo 2004-05-22, apie 12 val. 40 min., iki 2004-07-19, apie 17 val. 30 min., tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis susitarė su A. G. , kad pastarasis padės jam provokuoti bei gauti iš K. Š. kyšį;

jis A. G. 2004-07-19, apie 14 val. 50 min., sodyboje, esančioje adresu Klaipėdos r. sav., Dauparų – Kvietinių sen., Gobergiškėse, Akacijų g. 1A, statomame pastate susitikimo metu ir po to 2004-07-19, apie 17 val. 28 min. ir apie 17 val. 30 min., dviejų telefoninių pokalbių metu, pagal susitarimą su V. M. pasiūlius, kad K. Š. duotų V. M. 20000 litų už tai, jog V. M. nereikalautų iš Aplinkos ministro griežtų sankcijų ir griežtos nuobaudos skyrimo K. Š. dėl įvykio Šilutės r., Skirvytės upėje, patarus K. Š. dėl šio pasiūlymo paskambinti jo duotuoju telefono numeriu V. M. ir su pastaruoju susitikti, patikinus K. Š. , kad šis pasiūlymas ir patarimai aptarti su V. M. , tokiu būdu, padedant A. G. , netiesiogiai provokavo K. Š. duoti savo naudai 20000 litų kyšį už teisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už tai, kad V. M. nereikalautų iš Aplinkos ministro griežtai įvertinti K. Š. veiksmų ir griežtos nuobaudos skyrimo dėl įvykio Šilutės r., Skirvytės upėje;

jis už tai, kad nereikalaus atsakymo iš Aplinkos ministro į savo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario, 2004-05-24 raštą Nr.37-04-325, kuriuo prašė Aplinkos ministro principingai ir objektyviai įvertinti K. Š. sukeltą incidentą Šilutės r., Skirvytės upėje, ir už tai, kad praneš per kitus asmenis Aplinkos ministrui, kad jam nereikalingas atsakymas į šį raštą, 2004-08-20, laikotarpiu nuo 13 val. 29 min. iki 13 val. 45 min., „Neringos“ restorane, esančiame adresu Gedimino pr. 23, Vilniuje, pasiūlė K. Š. surasti rėmėją, kuris pervestų į jo nurodytą fondą arba viešąją įstaigą 20000 litų, kaip tariamą finansinę paramą rinkimams, 2004-09-16 laikotarpiu nuo 11 val. 07 min. iki 11 val. 27 min., autoserviso „Klaipėdos Vista“ patalpose esančiame bare, adresu Žiedo g. 2, Sudmantai, Klaipėdos r., iš dalies pakeitė ankstesnį pasiūlymą ir už tą pačią veiką pasiūlė K. Š. surasti rėmėją, kuris pervestų į jo specialią politinei kampanijai finansuoti skirtą ir „Hansabanke“ atidarytą sąskaitą LT27 7300010086675278, 20000 litų ir tuo tiesiogiai provokavo K. Š. duoti jo naudai 20000 litų kyšį už teisėtą neveikimą ir veikimą vykdant savo įgaliojimus;

jis už tai, kad nereikalaus atsakymo iš Aplinkos ministro į savo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario, 2004-05-24 raštą Nr.37-04-325, kuriuo prašė Aplinkos ministro principingai ir objektyviai įvertinti K. Š. sukeltą incidentą Šilutės r., Skirvytės upėje, ir už tai, kad praneš per kitus asmenis Aplinkos ministrui, kad jam nereikalingas atsakymas į šį raštą 2004-10-01, laikotarpiu nuo 13 val. 32 min. iki 13 val. 46 min., „Mingės“ karčemoje, esančioje adresu Klaipėdos r., Priekulė, Klaipėdos g. 9, susitarė su K. Š. , kad 2004-10-05, po pietų, prieš tai telefonu patikslinus susitikimo laiką, Šilutės r., Vilkyčiuose, „Aisytės“ bare, iš K. Š. paims 10000 litų ir taip tiesiogiai susitarė su K. Š. priimti iš pastarojo savo naudai 10000 litų kyšį už teisėtą neveikimą ir veikimą vykdant savo įgaliojimus;

jis už tai, kad nereikalaus atsakymo iš Aplinkos ministro į savo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario, 2004-05-24 raštą Nr.37-04-325, kuriuo prašė Aplinkos ministro principingai ir objektyviai įvertinti K. Š. sukeltą incidentą Šilutės r., Skirvytės upėje, ir už tai, kad praneš per kitus asmenis Aplinkos ministrui, kad jam nereikalingas atsakymas į šį raštą, 2004-10-05, laikotarpiu nuo 16 val. 01 min. iki 16 val. 36 min., prie „Aisytės“ baro pastato, esančio Šilutės r., Vilkyčiuose, paėmė iš K. Š. 10000 litų ir taip tiesiogiai iš K. Š. priėmė savo naudai 10000 litų kyšį už teisėtą neveikimą ir veikimą vykdant savo įgaliojimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 3.1.12 punkte nurodyta, kad „motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos jų reikšmę ir nurodo, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį“. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šių senato nurodymų nesilaikė.

Skunde teigiama, kad teismas, paskirdamas bausmę, turėjo užtikrinti bausmės individualizavimo principą - už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui parinkti bausmę. Tačiau skirdamas bausmę, apelianto teigimu, apygardos teismas visiškai neatsižvelgė į jo asmenybę apybūdinančius duomenis: tai, kad jis turi 42 metų nepertraukiamo ir nepriekaištingo darbo stažą, kad du kartus – 1996 m. ir 2000 m. buvo išrinktas Seimo nariu, už nuopelnus Lietuvai yra apdovanotas Sausio 13-sios medaliu, kad byloje nėra jo asmenį kompromituojančios medžiagos. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nurodo, kad jis niekada nebuvo pokalbių su K. Š. iniciatorius, ši iniciatyva visada būdavo iš K. Š. pusės), jos padarinius, jo asmens pavojingumo laipsnį, padarytos veikos pozityvų motyvą ir tikslus (gauti pinigai būtų panaudoti Šilutės krašto istorijos įamžinimui, knygų, albumų leidybai, rinkiminei kampanijai ir kitiems, kaip Seimo nario ir kandidato į Seimo narius, reikalams), kad nuo sulaikymo momento jis nekliudė tyrimui, nedelsdamas atsisakė Seimo nario ir kandidato į Seimo narius mandatų, nuoširdžiai ir pilnai paaiškino visas aplinkybes ir tuo padėjo tyrimo organams tiriant bylą. Teismas neatsižvelgė į apelianto socialinį vaidmenį ir ryšius, vertybines orientacijas, psichologines savybes, artimiausią aplinką, jo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje yra visos LR BK 55 straipsnyje numatytos sąlygos, kurioms esant V. M. gali būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Tačiau teismas šios galimybės nesvarstė ir nuosprendyje nepasisakė, kodėl netaiko minėto straipsnio nuostatų. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad BK 55 str. vartojama sąvoka „paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes“ reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme už nesunkaus ar apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą laiko su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Paskirdamas V. M. laisvės atėmimo bausmę teismas nurodė, kad kaltinamasis nenori suvokti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, veiką vertina kaip savaime suprantamą dalyką. Šis motyvas, apelianto teigimu, negali būti pakankamas parenkant jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę. V. M. teismui nurodė, kokius veiksmus jis padarė, o teismo pareiga juos įvertinti ir daryti išvadą, ar tie veiksmai yra nusikalstami. Apelianto manymu, teismo nuosprendyje motyvuojant nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės rūšį tuo, kad jis netiesiogiai ir tiesiogiai provokavo kita pareigūną duoti kyšį, yra nepagrįstas, kadangi šie veiksmai yra nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai ir negali būti argumentu parenkant laisvės atėmimo bausmės rūšį. Dar vienas iš teismo nurodytų motyvų paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę yra ir tai, kad apeliantas buvo pasiruošęs sunaikinti griežtos apskaitomybės buhalterinį dokumentą. Nuosprendyje nenurodyta kokiais duomenimis remiantis padaryta tokia išvada. Apelianto teigimu, tai teismo prielaida, nepagrįsta jokiais bylos įrodymais.

Apeliacinio teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistasis V. M. bei jo gynėjai prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš nuteistojo V. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčyja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo, tačiau nesutinka su paskirtaja bausme. Apelianto teigimu, apygardos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Teismas, parinkdamas laisvės atėmimo bausmės rūšį V. M. , neatsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės paskirtį ir tikslus. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, anot apelianto, teismas privalėjo paskirti ne terminuotą laisvės atėmimą, bet kitą pritaikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą alternatyvią bausmės rūšį, bei taikant BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai išsamiai nuosprendyje išnagrinėjo ir įvertino visas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, kaip to reikalaujama apelianto paminėtame Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“. Ne visi nuosprendį priėmusio teismo argumentai nuosprendyje dėl būtinumo V. M. paskirti laisvės atėmimo bausmės rūšį atitinka baudžiamojo įstatymo (BK 54 str.) prasmę bei reikalavimus. Tačiau visuma byloje nustatytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog V. M. paskiridamas laisvės atėmimo bausmę apygardos teismas teisminės klaidos nepadarė.

Bendrosios bausmės skyrimo nuostatos suformuluotos BK VIII skyriuje. Šiame BK skyriuje įrašytame 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmės individualizavimui bei teisingumo principo viršenybės įtvirtinimui. Motyvuodamas paskiriamos bausmės rūšį ir dydį teismas turi nurodyti konkrečias byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, įvertinti kiekvienos jų reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį.

Apeliantas iš dalies pagrįstai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“.

Parinkdamas V. M. bausmės rūšį ir dydį, nuosprendį priėmęs teismas nurodė, kad atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Tačiau daugelį paminėtų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių teismas tik formaliai paminėjo, neįvertindamas kiekvienos iš jų bei jų visumos reikšmę, nustatant V. M. skiriamos bausmės rūšį ir dydį. Nuosprendyje formaliai nurodoma, kad V. M. padarė nesunkų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai.

V. M. nuteistas pagal LR BK 225 str. 1 d. Pagal BK 11 str. 3 d., šiame BK straipsnyje numatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Tai parodo mažesnį jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Tačiau aprašant nusikaltimo pavojingumo laipsnį, būtina atsižvelgti ir į kitus tai išreiškiančius požymius: nusikalstamo kėsinimosi lyginamąjį objekto vertingumą, dalyko vertę, nusikaltimo tikslus, motyvus ir kt.

V. M. , padarydamas jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pasikėsino į normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, efektyvią, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią tiek Seimo nario, kaip piliečių atstovo, tiek ir paties Seimo, kaip atstovaujamosios valdžios institucijos veiklą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, daro išvadą apie didesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Kaip iš dalies teisingai skunde pastebi apeliantas, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. M. , nepilnai įvertino nusikalstamos veikos padarymo motyvus bei tikslus. Tačiau nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pakankamo pagrindo V. M. nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus įvertinti kitaip, nei tai padarė nuosprendį priėmęs teismas.

V. M. skunde teigia, kad nusikaltimą jis padarė vedinas pozityvių motyvų ir siekdamas visuomenei naudingų tikslų. Nurodo, kad gauti iš K. Š. pinigai būtų panaudoti Šilutės krašto istorijos įamžinimui, knygų, albumų leidybai, rinkiminei kampanijai ir kitiems, kaip Seimo nario ir kandidato į Seimo narius, reikalams finansuoti. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių apelianto skundo teiginius, jog pinigus jis būtų panaudojęs Šilutės krašto istorijos įamžinimui ar knygų ir albumų leidybai. Iš bylos įrodymų matyti, kad pinigus, kaip tai nurodoma ir skunde, V. M. ketino panaudoti būtent savo rinkiminei kampanijai į Seimo narius finansuoti. Nors apeliantas tokius savo veikos motyvus ir tikslus laiko pozityviais ir visuomenei naudingais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apelianto teiginiais. Skaidrus ir teisėtas rinkimų finansavimas – viena iš pagrindinių sąlygų, lemiančių nešališką, įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, skaidrumo, teisinės valstybės ir demokratijos principus bei viešąjį interesą atitinkančią tiek Seimo nario, kaip Lietuvos piliečių atstovo, tiek ir viso Seimo, kaip aukščiausios atstovaujamosios valdžios institucijos, veiklą. Neteisėtai, pažeidžiant įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą tvarką ar, juo labiau, nusikalstamu būdu gautų lėšų panaudojimas rinkiminei kampanijai finansuoti, priešingai nei nurodo apeliantas, negali būti laikomas visuomenei naudingu, todėl toks motyvas ir tikslas panaudoti pinigus, gautus kaip kyšį, negali būti vertinamas pozityviai. Taigi, V. M. padarytos nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas – gautus pinigus panaudoti savo, kaip kandidato į Seimo narius rinkiminei kampanijai finansuoti, negali būti pripažinti aplinkybėmis, reikšmingomis ir pakankamomis švelnesnės bausmės paskyrimui.

Teisus apeliantas teigdamas, kad paskiriant bausmę labai svarbu atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę. Ją iš dalies apibūdina kaltininko elgesys iki nusikaltimo padarymo, elgesys nusikalstamos veikos metu bei po jos.

Vertindamas V. M. elgesį iki nusikaltimo padarymo, pirmosios instancijos teismas nurodė atsižvelgiąs į tai, kad jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai. Toks formalus kaltininko asmenybę charakerizuojančių duomenų išvardijimas, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, taip pat neatitinka pirmiau minėto Aukščiausiojo Teismo senato nutarime išdėstytų nuostatų dėl nuosprendžio surašymo. Be pirmosios instancijos teismo nurodytų V. M. asmenybę charakterizuojančių duomenų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, svarstydama V. M. paskirtos bausmės teisingumo klausimą, atsižvelgia ir į skunde nurodytus V. M. asmenybę iki nusikalstamos veikos padarymo charakterizuojančius duomenis: jis turi 42 metų nepertraukiamo ir nepriekaištingo darbo stažą, du kartus – 1996 m. ir 2000 m. buvo išrinktas Seimo nariu, už nuopelnus Lietuvai yra apdovanotas Sausio 13-sios medaliu, polinkio girtauti ar vartoti narkotines ar kitas svaiginančias priemones jis neturėjo, yra vedęs, turi du pilnamečius vaikus. Visi šie duomenys neabejotinai leidžia spręsti apie mažesnį V. M. asmenybės pavojingumą.

Apeliantas skunde nurodo, kad nuo sulaikymo momento jis nekliudė tyrimui, nedelsdamas atsisakė Seimo nario ir kandidato į Seimo narius mandatų, nuoširdžiai ir pilnai paaiškino visas aplinkybes ir tuo padėjo tyrimo organams tiriant bylą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. M. į LR Vyriausiąją rinkimų komisiją kreipėsi 2004 m. spalio 6 d., t.y. tą pačią dieną, kada į ją dėl Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo kreipėsi ir LR Generalinis prokuroras (t.4, b.l. 2-8). Atsižvelgiant į tai, kad iki tol V. M. buvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo duomenimis šioje baudžiamojoje byloje, kuriuos jis sužinojo su juo atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu (t.4, b.l. 1) apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Seimo nario mandato V. M. atsisakė ne savanoriškai, bet suvokdamas savo atsakomybės neišvengiamumą. Aukščiausiojo Teismo senatas 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškino, kad kaltininko atvykimas ir prisipažinimas padarius nusikaltimą pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tuo atveju, jei kaltininko atvykimas ir prisipažinimas buvo savanoriškas. Iš bylos įrodymų matyti, kad V. M. į teisėsaugos institucijas pats neatvyko ir neprisipažino, o buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje. Todėl apygardos teismas teisingai įvertino minimas aplinkybes, o V. M. apeliacinio skundo argumentai dėl jų reikšmingumo paskiriant švelnesnę bausmę pripažintini nepagrįstais.

Apeliantas skunde deklaratyviai nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į apelianto vertybines orientacijas, psichologines savybes, artimiausią aplinką, amžių, išsilavinimą, sveikatos būklę, bet nenurodo, kaip jo minimos aplinkybės turėjo įtakoti bausmės paskyrimą. Todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertina, kaip nepagrįstus ir atmeta.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad dirbti valstybės tarnyboje teisės atėmimas neatitiks BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų, nes apeliantas jau tokio darbo nedirba, o, be to, jam dirbti valstybės tarnyboje draudžia Valstybės tarnybos įstatymo 9 str. 3 d. 1 punktas, todėl tokios bausmės paskyrimas būtų formalus. Apeliantas nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais ir teigia, kad valstybės tarnybos įstatyme numatyti draudimai dirbti darbą valstybės tarnyboje nėra kliūtis skirti bausmių, numatytų BK 42 str. 1 d., nurodo, kad toks draudimas nenumatytas nei BK 42 ir 45 straipsniuose, nei kituose BK Bendrosios dalies straipsniuose. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog ta aplinkybė, kad priimant nuosprendį V. M. valstybės tarnyboje jau nebedirbo, nekliudo skirti jam minėtą bausmę, t.y. teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą. Kriminalinė bausmė skiriama už baudžiamajame įstatyme padarytų nusikalstamų veikų padarymą yra savarankiška valstybės prievartos priemonė, kuri skiriama nepriklausomai nuo to, kokias pasėkmes jos paskyrimas, vadovaujantis kitais įstatymais ir teisės aktais, turės kaltininko teisėms ir laisvėms. Antai, asmuo, neatlikęs teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, vadovaujantis LR Konstitucijos 56 str. 2 d. bei 78 str. 1 d. negali būti renkamas nei Seimo nariu, nei Lietuvos Respublikos Prezidentu, tačiau tai nereiškia, kad teismas negali skirti tokiam asmeniui viešųjų teisių atėmimo bausmės. Tačiau, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą skirti ne teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą, bet terminuoto laisvės atėmimo bausmę, vadovaujasi bausmės paskirtimi ir tikslais, numatytais LR BK 41 str. 2 d., o ne konkrečios bausmės rūšies skyrimo pagrindais. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Tai pasiekiama tik nuosekliai laikantis visų aukščiau išvardintų įstatymo reikalavimų. Kartu būtina atsižvelgti į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, teisiamojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo. Bausmės tikslai BK 41 str. 2 d. išdėstyti nuoseklia tvarka, atsižvelgiant į jų eiliškumą, ir sudaro vieningą bausmės paskirtį. Tai reiškia, jog tam, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirta bausmė atitiktų baudžiamajame įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį, ją paskiriant turi būti pasiektas ne vienas ar keli BK 41 str. 2 d. išvardinti tikslai, tačiau jų visuma. Šiuo konkrečiu atveju, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad paskyrus V. M. teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo bausmę būtų nepasiektas BK 41 str. 2 d. 2 p. įtvirtintas tikslas – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Asmens nubaudimas sudaro ne tik bausmės esmę, tai yra ir priemonė kitiems įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti, todėl nepasiekus šio tikslo, nebūtų įmanoma pasiekti ir kitų tikslų, o būtent: paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad paskyrus V. M. teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo bausmę, jis būtų nubaustas tik formaliai, kadangi šios bausmės turinį atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 9 str. 3 d. 1 p. įtvirtintas draudimas dirbti valstybės tarnyboje asmeniui, įstatymų nustatyta tvarka pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos valstybės tarnybai padarymo ir turinčiam neišnykusį ar nepanaikintą teistumą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog BK 55 str. vartojama sąvoka „paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes“ reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme už nesunkaus ar apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą laiko su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BK 55 straipsnio nuostatos nedraudžia už nesunkų tyčinį nusikaltimą pirmą kartą nuteisiamam asmeniui paskirti ir laisvės atėmimo bausmę. Šioje teisės normoje tik suformuluota sąlyga, kad tokį sprendimą teismas privalo motyvuoti. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, motyvuojant skiriamos bausmės rūšį tiesiogiai nėra nurodyta, kodėl teismas netaiko BK 55 straipsnio, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad kaltinamajam skiriamos bausmės rūšies ir dydžio parinkimą teismas motyvavo, tai yra minėtą sąlygą įvykdė. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad teismas šios galimybės nesvarstė ir nuosprendyje nepasisakė, kodėl netaiko minėto straipsnio nuostatų, yra nepagrįstas.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį ir tikslus, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pagrįstai skyrė kitą BK 225 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Taigi, apelianto skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė yra neadekvati padarytai nusikalstamai veikai ir neatitinka bausmės paskirties yra nepagrįstas.

Tačiau apeliacinio teismo kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl V. M. nepagrįstai pripažintos atsakomybę sunkinančios aplinkybės bei nepagrįstai atmestos galimybės taikyti jam BK 75 str. nuostatas, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, yra pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmės dydį nurodo, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. V. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė pasinaudodamas kito asmens, tai yra K. Š. , nelaime. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir nedetalizuoja, ką jis laiko K. Š. nelaime, tačiau iš nuosprendžio turinio galima suprasti, jog kalbama apie K. Š. 2004 m. gegužės 22 d. sukeltą incidentą Šilutės r. Skirvytės upėje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl šio fakto Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, o Aplinkos ministerijoje buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad K. Š. minėto įvykio metu pažeidė Vidaus vandenų laivų avarijų tyrimo taisyklių, patvirtintų LR Susisiekimo ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 3-335, 10 p., nes jis nedelsiant nesiėmė veiksmų, tai yra nepranešė apie įvykį taip, kaip to reikalauja šios taisyklės ir nevykdė LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 55 str. 2 d. reikalavimų, nes vykdydamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės funkcijas, nevykdė teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Už šiuos tarnybinius pažeidimus K. Š. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (t.3, b.l. 63-65). Nors baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžta kito asmens nelaimės sąvoka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad tokia nelaime turėtų būti laikomi įvykiai, kurie skaudžiai susiję su nukentėjusiojo ar jam artimų žmonių interesais, ir šių įvykių priežąstis nėra paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai. Tuo tarpu, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, dėl minėto incidento Šilutės r. Skirvytės upėje teisėtai atliekamo ikiteisminio tyrimo ar tarnybinio patikrinimo K. Š. atžvilgiu, negalima laikyti asmenine pastarojo asmens nelaime. Tai, kad dėl S. S. sužalojimo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas buvo žinoma tiek K. Š. , veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, tiek ir kyšį priėmusiam V. M. . Abu jie suprato, kad kyšio perdavimas V. M. ikiteisminio tyrimo eigos ir rezultatų įtakoti negali. Be to, iš liudytojo A. M. , A. K. , A. D. parodymų matyti, kad nuteistojo V. M. raštas Aplinkos ministrui dėl išsamaus įvykio Skirvytės upėje ištyrimo neturėjo jokios įtakos šį įvykį tyrusios komisijos išvadoms bei jų pagrindu priimtiems sprendimams. S. S. sužalojimo aplinkybės, kaip matyti iš bylos duomenų, būtų buvusios išsamiai ištirtos ir be V. M. įsikišimo.

Teisėjų klolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes sprendžia, kad V. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas nepagrįstai pripažino tai, kad jis nusikalto pasinaudodamas asmenine K. Š. nelaime ir iš nuosprendžio šią aplinkybę pašalina.

Paskirdamas V. M. realią laisvės atėmimo bausmę teismas tokį savo sprendimą motyvavo ir tuo, kad kaltinamasis nenori suvokti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, padarytą veiką vertina, kaip savaime suprantamą dalyką. Su tokiais apygardos teismo argumentais apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Tokie teismo argumentai iš esmės reiškai tai, kad teismas kaltininko neprisipažinimą ir neatgailavimą pripažįsta jo teisinę padėtį pabloginančiomis aplinkybėmis. Tačiau ši aplinkybė negali būti pripažinta, įvertinant kaltinamojo elgesį pirmosios instancijos teisme, bloginančia jo padėtį, nes teisė į gynyba, kylanti iš BPK 22 str., gali būti naudojama bet kokioje formoje, patogiausioje pačiam kaltinamajam, taip pat ir ta forma, kuria buvo naudojamasi šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuodamas, kodėl netaiko bausmės vykdymo atidėjimo, vieną iš motyvų nurodė tai, kad V. M. „netiesiogiai ir tiesiogiai provokavo kita pareigūną duoti kyšį“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 3.1.12. p. nurodoma, kad skir­da­mas baus­mę, teis­mas neat­si­žvel­gia į to­kias ap­lin­ky­bes, ku­rios įsta­ty­me nu­ma­ty­tos kaip nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties po­žy­mis ir pa­nau­do­tos šios vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mui. BK 225 str. 1 d., pagal kurį kvalifikuota V. M. padaryta veika, numato baudžiamąją atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmusiam, pažadėjusiam ar susitarusiam priimti kyšį, reikalavusiam ar provokavusiam jį duoti už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi, kaip matyti iš minėto straipsnio dispozicijos, pirmosios instancijos teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, atsižvelgė į nusikaltimo sudėties požymius, o būtent į objektyviąją pusę apibūdinantį požymį – pavojingą veiką, ku­ri įsta­ty­me nu­ma­ty­ta kaip nu­si­kals­ta­mos vei­kos sudė­ties po­žy­mis ir pa­nau­do­ta V. M. vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mui. Taigi, pirmosios instancijos teismas nesilaikė pirmiau minėto Aukščiausio Teismo senato nutarimo ir bausmės skyrimą šiuo požymiu rėmėsi nepagrįstai.Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad vienas iš teismo nurodytų motyvų skiriant bausmę, jog apeliantas „buvo pasiruošęs sunaikinti griežtos apskaitomybės buhalterinį dokumentą“ taip pat yra nepagrįstas. Iš tiesų, kaip teisingai skunde nurodo apeliantas, nuosprendyje nenurodyta kokiais duomenimis remiantis padaryta tokia išvada. Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą sprendžia, kad byloje nėra du omenų, neginčyjamai

įrodančių šį pirmosios instancijos teismo teiginį. 2004 m. spalio 5 d. pokalbio su K. Š. metu, V. M. prašydamas pasirašyti aukų lapą teigia: „...paskui galima ir išmesti.“, „...partijos čia dokumentas, sugadintas užrašysi ir viskas...“ (t.1, b. l. 136-137), tačiau tai nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad jis kėsinosi ar būtų sunaikinęs minėtą dokumentą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 3.1.8. p., ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­darius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Taigi, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėto Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo, todėl vieną iš bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo motyvų, kad V. M. „buvo pasiruošęs sunaikinti griežtos apskaitomybės buhalterinį dokumentą“ nuosprendyje nurodė nepagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. spalio 7 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam V. M. iš nuosprendžio pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė pasinaudodamas kito asmens nelaime. Taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau, kaip septynioms paroms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.