Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FRANKO NAMAI“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FRANKO NAMAI“ iškelta bankroto byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė civilinėje byloje Nr. eB2-5180-866/2018 teiktus procesinius dokumentus – 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir 2018 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl UAB „Loversa“ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu.

13. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tai reiškia, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos įstatyme.

14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pateikti nauji įrodymai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam apeliantės atskirajam skundui, o yra susiję su civilinėje byloje Nr. eB2-5180-866/2018 įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais išnagrinėtais klausimais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

15. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja bankroto bylos iškėlimo sąlygos, t. y. įmonė yra nemoki, nevykdo veiklos, turi pradelstų įsipareigojimų kreditoriams.

16. Pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-611/2014).

17. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymų leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymas) ir vidinį (neigiamas įmonės aktyvų ir pasyvų santykis) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1701-330/2018).

18. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018). Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018).

19. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl įmonės mokumo atsakovei.

20. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018). Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmetą kaip nepagrįstą.

21. Atskirajame skunde nurodoma, jog kreditorė UAB „Loversa“ netinkamai informavo atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.

22. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos. Kreipdamasis į teismą kreditorius privalo pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus pateikti įmonei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis).

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Loversa“ kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „FRANKO NAMAI“ pateikė įrodymus, jog 2019 m. kovo 6 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovei registruotos buveinės adresu Geležinkelio g. 3 – 14A, Vilnius pranešimą dėl skolos sumokėjimo ir informavo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (t. 1 b. l. 40 – 42). 2019 m. kovo 14 d. atsakovei pakartotinai ieškovė registruotu paštu įmonės buveinės adresu išsiuntė pranešimą dėl skolos sumokėjimo ir bankroto bylos iškėlimo (t. 1 b. l. 43 – 45). 2019 m. balandžio 18 d. ieškovė išsiuntė registruotu paštu įmonės buveinės adresu pranešimą kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir jo priedais (t. 1 b. l. 46 – 53).

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtus byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės Juridinių asmenų registre nurodytas buveinės adresas yra Geležinkelio g. 3 – 14A, Vilnius (CPK 179 straipsnio 3 dalis), duomenų dėl adreso pakeitimų įregistruota nėra, todėl atsakovės informavimas apie ketinimą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas tinkamu, o apeliantės argumentai atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

Dėl įmonės (ne)mokumo vertinimo

25. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės atskirojo skundo argumentų, pirmiausia, pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013).

26. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad ji yra moki bei turi realias galimybes toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.

27. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ne visos į 2019 m. gegužės 31 d. balansą įtrauktos sumos (1 246 229 Eur) yra realios – į balansą įtrauktą bendro turto vertę teismas sumažino 1 197 857,64 Eur dydžiu (kritiškai vertindamas debitorinių skolų susigrąžinimą). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditoriniai reikalavimai, vertė sudaro 48 371,36 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 223 047, 87 Eur, t. y. įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę turimo turto vertės, todėl įmonė pripažintina nemokia.

28. Apeliantė nurodo, kad turimos debitorinės skolos yra realus turtas, kuris turi būti vertinamas sprendžiant dėl įmonės mokumo, įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog bendrovė yra nemoki.

29. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad įmonės mokumas nėra įrodytas. Teismas sprendžia, kad kritiškai vertintinos atsakovės nurodytos 1 197 857,64 Eur debitorinės skolos. Dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Nagrinėjamu atveju atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų šių skolų susigrąžinimo realumą, nepateikė jokių duomenų, jog pati siekė šias skolas susigrąžinti (pavyzdžiui, siuntė pretenzijas, raginimus ir pan.), todėl neįrodė debitorinių skolų susigrąžinimo realumo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal teismų praktiką įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad įmonė daug metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1785-798/2017 ir joje nurodyta teismų praktika). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovės skola ieškovei susidarė nuo 2018 metų. Šios aplinkybės patvirtina atsakovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais bei nemokumą.

30. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis nustatyta, kad atsakovė nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi. Pagal 2019 m. gegužės 31 d. įmonės balanso duomenis atsakovės turtas sudaro 1 246 229 Eur, iš kurio 1 081 535 Eur debitorinės skolos bei 1 104 986 Eur ilgalaikis turtas, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 837 491 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovės realaus turto vertė yra žymiai mažesnė nei nurodyta balanse, t. y. 48 371,36 Eur (sumažinus jo vertę debitorinių skolų dydžiu), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 223 047,87 Eur ir jie viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.

31. Taip pat pažymėtina, jog VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovė nuosavybės teise turi 2 transporto priemones, tačiau joms 2018 m. rugpjūčio 8 d. taikomas areštas (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

32. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovę nemokia ir negalinčia įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Be to, atsakovė neįrodė savo pajėgumo atsiskaityti su kreditoriais; taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas, tuo labiau, jog ji nors ir turi 9 darbuotojus, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartyje išnagrinėjęs UAB „Franko namai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą, konstatavo, kad faktiškai atsakovas neturi darbuotojų, nemoka jiems atlyginimo, darbuotojai yra išleisti nemokamų atostogų arba turi laisvas dienas, o nėra atleidžiami tik dėl to, kad neiškiltų būtinybė mokėti kompensacijas. Taigi, visos šios aplinkybės tik patvirtina atsakovės nemokumą ir nesugebėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nekelia abejonių dėl atsakovės nemokumo, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

34. Kita vertus, pažymėtina, kad bendrovės bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir teismui priėmus nutartį priimti atsisakymus, bankrutuojančiai įmonei atsiskaičius su visais kreditoriais ir administratoriui teismui pateikus tai įrodančius dokumentus arba pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog atsakovė yra pajėgi įvykdyti prievoles, jos bankroto byla gali būti nutraukta.

35. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.