Kauno apygardos teismo nuosprendis

2014-10-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-179-485-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-10-28
Bylos Nr.
1A-179-485-2014
Teisminio proceso Nr.
1-26-1-00138-2009-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Remeika (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Dmitrijus Korsakovas
Nuteistasis
E. L., ir E
Nukentėjusysis
D. V.
Civilinis ieškovas
E. V.
Advokatai
Vytautas Sirvydis
Kategorijos

Pranešėjas: Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-179-485-2014

Teisėja: Daiva Mazur Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00138-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui, nuteistajam E. L., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nukentėjusiajam D. V., nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, ir neatlygintinai per 3 mėnesius išdirbti 30 val. nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip 10 val.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir E. Ž., A. A., A. D., M. V., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo E. L. apeliacinis skundas dėl minėto nuosprendžio atmestas, panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. pagal BK 178 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. gegužės 29 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su E. Ž., būdami nepilnamečiais, iš nepilnamečio D. V., gimusio (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą turtą - E. V. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“ su SIM kortele bendros 1004 Lt vertės.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad liudytojas D. M., kurio parodymais teismas grindžia jo kaltę, pats artimai bendrauja su nuteistuoju E. Ž., buvo įvykio vietoje ir jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu, iš esmės skiriasi. Akivaizdu, kad liudytojas siekia E. Ž. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas, remdamasis tokiais parodymais, negalėjo apelianto atžvilgiu priimti apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Kilus abejonėms ir siekiant jas pašalinti, teismas privalėjo apklausti nukentėjusįjį teisme, tačiau to nepadarė. Jau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. V. parodė, kad apeliantą jis pažįsta ir neturi pagrindo jo bijoti, priešingai nei kito nuteistojo E. Ž. Nukentėjusysis patvirtino, kad jis perdavė telefoną E. Ž., kuris su jo telefonu ir nuvažiavo. D. V. paneigė kitų asmenų parodymus, kad apeliantas iš E. Ž. gavo telefoną ir juo galėjo disponuoti. Pagrindo apeliantą apkalbėti ir/ar duoti neteisingus parodymus liudytojas D. M. ir nuteistasis E. Ž. turi, o nukentėjusysis ne. Teismas nuosprendyje turėjo išanalizuoti, kuriais liudytojo D. M. parodymais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remiasi, nes jie iš esmės skirtingi. Jokių apelianto kaltę patvirtinančių duomenų nebuvo gauta ir ikiteisminio tyrimo metu atlikus akistatą tarp jo ir D. M., ką konstatavo ir teismas apkaltinamajame teismo nuosprendyje. Be to, pats E. Ž. teisme teigė, kad jis telefoną, pagrobtą iš nukentėjusiojo D. V., apsikeitė su D. M.. Akivaizdu, kad apeliantas su E. Ž. ir D. M. bendrauja, o pastarieji tarpusavyje buvo patalpinti į vienus specializacijos namus, jų santykiai artimi, tai nustatyta ir teisme apklausus E. Ž. ir D. M.. Anot apelianto, teismas turėjo remtis nukentėjusiojo, o ne prieštaringais kito nuteistojo ir liudytojo parodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąjį išteisinti, prokuroras – apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis D. V. ir nukentėjusioji bei civilinė ieškovė E. V. nuteistojo E. L. apeliacinio skundo tenkinimo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra, nurodė, kad jokių pretenzijų nuteistajam neturi.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. L. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio apeliacinis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal apeliacinį skundą, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“).

Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, siekdamas pašalinti kilusias abejones dėl nuteistojo E. L. kaltės įrodytumo, atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė liudytoją D. M., nuteistąjį E. Ž. bei nukentėjusiuosius D. V. ir E. V.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl E. L. kaltės, padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, įvertino neteisingai, padarydamas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko E. L. už minėtą nusikaltimą nuteistas nepagrįstai. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamu nuosprendžiu E. L. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su E. Ž., būdami nepilnamečiais, iš nepilnamečio D. V. atvirai pagrobė svetimą turtą - E. V. priklausantį mobilaus ryšio telefoną. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo E. L. kaltės klausimą padarius šį jam inkriminuojamą nusikaltimą, iš esmės rėmėsi prieštaringais liudytojo D. M. bei kito nuteitojo E. Ž. parodymais ir iš esmės tuo grindė E. L. inkriminuojamo nusikaltimo sudėties buvimą jo veiksmuose.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. L. nuo pat bylos tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, tvirtindamas, kad mobilaus ryšio telefono vagystės su E. Ž. nėra įvykdęs Nukentėjusysis D. V. padavė telefoną E. Ž., kuris neperdavė jam jokio telefono. Šių jo parodymų nepaneigia nei vienas byloje esantis įrodymas, taip pat ir liudytojų D. M. ir kito nuteitojo E. Ž. teisme duoti parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė E. L. kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

Nors pirmos instancijos teismas ir konstatavo, kad E. L. iki galo nepripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį grindė tuo, kad jis neneigia, jog įvykio vietoje buvo, ką patvirtina ir liudytojų parodymai, kuriuose detaliai paaiškintos visos aplinkybės ir patvirtinama, kad E. L. dalyvavo nusikaltimo padaryme. Teisėjų kolegija, nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu. Kaip matyti iš nuteistojo E. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 84-85) jis kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad nukentėjusysis D. V. privažiavo prie jų su dviračiu. E. Ž. paprašė jo duoti telefoną pasiklausyti muzikos, pastarasis telefoną padavė. Jokios prievartos ar grasinimų nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo. Jam E. Ž. telefono neperdavė, jis D. V. telefono neėmė, su E. Ž. apie jokį telefono pardavimą nesitarė. Šiuos parodymus jis patvirtino ir teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu bei apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (7 t., b. l. 27, 8 t. b. l. 194). Taigi, iš nuteistojo E. L. ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžiuose duotų parodymų matyti, kad jis nuosekliai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ir aiškino, jog nukentėjusysis laisva valia davė telefoną E. Ž., pastarajam paprašius. Su E. Ž. jis nesitarė dėl telefono pagrobimo, pastarasis jam telefono neperdavė, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis kartu su E. Ž. įvykdė atvirą turto pagrobimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojo D. M. parodymai, kuriais apylinkės teismas grindė nuteistojo E. L. kaltę, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad buvo kartu su E. Ž. ir E. L., kai prie jų dviračiu privažiavo nukentėjusysis D. V.. E. Ž. paprašė D. V. duoti telefoną pasiklausyti muzikos, pastarasis davė savo telefoną. Po to E. Ž. nuėjo pasišnekėti su E. L.. Jiems grįžus E. L. pasakė jam, kad E. Ž. davė jam nukentėjusiojo telefoną. Kai visi ruošėsi skirstytis nukentėjusysis D. V. paprašė grąžinti telefoną, tačiau E. Ž. pasakė, kad jo neturi. Vėliau jam susitikus su E. L., pastarasis pasakė, kad E. Ž. jį apgavo ir pardavė nukentėjusiojo telefoną, o pinigų su juo nepasidalino. Tuo tarpu apklaustas apylinkės teisme, liudytojas D. M. nurodė jau kitas įvykio aplinkybes. Jis parodė, kad E. Ž. iš viso nebuvo nusikaltimo padarymo vietoje, kodėl E. Ž. prisipažįsta pavogęs telefoną, o nukentėjusysis sako, kad pats davė E. Ž. telefoną jis negali paaiškinti. Su E. L. pagrobė ir pardavė nukentėjusiojo D. V. telefoną, kodėl pastarasis tai neigia nežino. Paaiškino, kad paprašė nukentėjusiojo duoti telefoną, jį pasiėmė ir išėjo su E. L., kur padėjo telefoną neprisimena. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu melavo, o dabar sako tiesą. Tačiau apklausus liudytoją D. M. apeliacinės instancijos teisme, jis jau nurodė, kad E. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kartu su jais buvo ir E. L., tačiau telefoną nukentėjusysis davė E. Ž., pastarojo paprašytas, koks buvo E. L. vaidmuo nusikaltimo padaryme pasakyti negali.

Nuteistasis E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad paprašė pas nukentėjusįjį D. V. duoti jam telefoną paklausyti muzikos. Nukentėjusysis jam padavė telefoną. Pastarajam nematant jis perdavė telefoną E. L., kuris sėdo ant dviračio ir nuvažiavo. Kai nukentėjusysis paprašė atiduoti telefoną, jis pasakė, kad jo neturi. Kur padėjo pagrobtą telefoną, nepamena. Apklaustas bylą nagrinėjant apylinkės teisme jis jau nurodė, kad prisipažįsta kaltu dėl pagrobto telefono iš nukentėjusiojo D. V.. Nežino ar kiti su juo buvę asmenys, tame tarpe ir nuteistasis E. L. suprato, kad darė nusikaltimą. Jis paprašė nukentėjusiojo D. V. duoti telefoną pasiklausyti muzikos. Nukentėjusysis pats davė telefoną ir visi pabėgo. Kažkam perdavė telefoną ir žadėjo susitikti parke. Su D. M. tą telefoną apsikeitė (t.7 , b. l. 5). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas nuteistasis E. Ž. parodė, kad pats paprašė nukentėjusiojo telefono ir pastarasis jam atidavė jį, ar E. L. padavė telefoną negali pasakyti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtus liudytojo D. M. ir kito nuteistojo E. Ž. parodymus, daro išvadą, kad jų parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, jais remtis kaip patikimais nėra pagrindo, kadangi nei vieno iš jų parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai.

Iš asmens parodymo atpažinimo protokolo matyti, kad nukentėjusysis D. V. atpažino nuteistąjį E. L. kaip asmenį, buvusį kartu su E. Ž., kai iš jo buvo pagrobtas telefonas. Šiuo protokolu apylinkės teismas taip pat rėmėsi pagrįsdamas E. L. kaltę, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad nukentėjusysis atpažino nuteistąjį E. L. buvus kartu su E. Ž. dar neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad tarp jų buvo susitarimas pagrobti telefoną, ir kad E. L. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. V. skirtingai nurodė telefono pagrobimo aplinkybes: iš pradžių pareiškęs, kad telefonas buvo atimtas nepažįstamų asmenų panaudojant smurtą, vėliau paaiškino, jog telefoną pats davė E. Ž., o šis negrąžino. Taip pat nurodė, kad E. L. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, tik tuo metu buvo kartu su E. Ž.. Iš esmės tokius pačius parodymus jis davė ir apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nukentėjusysis nurodė, kad jis negirdėjo, jog E. Ž. ir E. L. tarėsi atimti iš jo telefoną. Telefoną jis pats davė E. Ž. pasiklausyti muzikos, niekas smurto prieš jį nevartojo. Kad E. Ž. būtų perdavęs telefoną nuteistajam E. L. jis nematė, nematė, kad E. L. būtų laikęs rankose jo telefoną. Jokių pretenzijų nuteistajam jis neturi. Apie pretenzijų nebuvimą patvirtino ir nukentėjusioji E. V., kuri apklausta apeliacinės instancijos teisme, taip pat nurodė, kad iš pradžių sūnus pasakė, jog iš jo telefoną pagrobė du nepažįstami vaikinai pavartoję fizinį smurtą, vėliau sūnus prisipažino, kad jis pats telefoną davė vienam iš vaikinų, kurį pažinojo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiųjų parodymais, nes liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, jų parodymai buvo nuoseklūs, juos patvirtino nuteistojo E. L. parodymai. Nukentėjusieji D. V. ir E. V. nėra nei giminė, nei labai artimi žmonės nuteitajam E. L., todėl jų parodymais netikėti kolegija neturi jokio pagrindo.

Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad E. L. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, byloje nėra. Kaip jau buvo minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009,2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko E. L. atžvilgiu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Kadangi E. L. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo patvirtinančių įrodymų byloje nėra, jis išteisintinas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad neįrodyta, jog E. L. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalintinos įrodytomis pripažintos faktinės aplinkybės, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. E. Ž. padarė veikdamas bendrininkų grupe su E. L., ir nustatytina, kad:

E. Ž. 2009-05-29 apie 14 val. (duomenys neskelbtini) namo, būdamas nepilnametis, iš nepilnamečio D. V. gim. (duomenys neskelbtini) atvirai pagrobė svetimą turtą - E. V. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)“ su SIM kortele bendros 1004 Lt vertės.

Pripažinus, kad nusikaltimas (turto pagrobimas iš nepilnamečio D. V.) nėra padarytas bendrais E. Ž. ir E. L. nusikalstamais veiksmais, nėra pagrindo priteistą nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. V. civilinį ieškinį priteisti solidariai iš minėtų asmenų. Išteisinus E. L. tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys jo atžvilgiu atmestinas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.). Esant tokioms aplinkybėms, visiškai patenkintas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. V. civilinis ieškinys priteistinas iš kalto asmens - nuteistojo E. Ž..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 4 d., 328 str. 4 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

nuteistojo E. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendį dalyje dėl E. L. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 178 str. 2 d. (turto pagrobimas iš nepilnamečio D. V.) panaikinti ir priimti E. L. atžvilgiu naują nuosprendį:

E. L. pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai E. V. priteistas civilinis ieškinys dėl 1004 Lt turtinės žalos atlyginimo iš E. L. ir E. Ž., nurodant, kad civilinį ieškinį dėl 1004 Lt turtinės žalos atlyginimo E. V. priteisti iš nuteistojo E. Ž..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Algirdas RemeikaTeisėjai Svetlana JurgaitienėDmitrijus Korsakovas