- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-17
- Bylos Nr.
- I-2563-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01555-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2017-02-28 iki 2017-07-24 (skundo teismui padavimo dienos) buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Bausmę atliko 4-to lokalinio sektoriaus 4 gyvenamojoje patalpoje. Nurodė, kad 2017-03-07 „atsisakė subkultūrų“, todėl buvo perkeltas į drausmės grupę, 4 lokalinio sektoriaus 20 būrio 1 miegamąjį. Nuo 2017-03-07 jam buvo suvaržytas judėjimas, buvo apribota teisė mokytis, lankyti socialines programas, užsiimti kita leistina veikla, suvaržytos ir kitos teisės. Nurodė, jog negalėjo pasivaikščioti kada nori. Pažymėjo, jog atsisakė subkultūrų ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio pagrindu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Buvo pažadėta, kad 1-ojo miegamojo nuteistieji bus atskirti nuo kitų nuteistųjų ir bus atskirai vedami į lauką pasivaikščioti, tačiau buvo vedami į lauką kartu su kitais nuteistaisiais. Buvo apribotos teisės nueiti į kirpyklą, biblioteką, pas batsiuvį, medicinos priežiūros tarnybą. Negalėjo eiti kartu į lauką su kitais nuteistaisiais, nes turi priešų, kurie gali su juo susidoroti. Dėl pataisos namų administracijos aplaidumo buvo pažeistos jo teisės ir teisės aktai. Be to, jis turėjo badauti (atsisakyti maisto davinio), taip pat save žalotis. Dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją. Nurodė, jog 4-tame lokaliniame sektoriuje (drausmės grupėje) gyveno kamerų tipo patalpose, jos yra rakinamos, patalpos yra pusrūsyje. Kamerų tipo patalpos buvo perpildytos nuteistaisiais, t.y. neatitiko ploto norma vienam asmeniui, o patalpose esantys baldai dar labiau sumažino gyvenamąjį plotą. Kameroje šalta, drėgna, netinkama ventiliacija, apšvietimas, veisiasi pelėsis. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Teigė, kad buvo laikomas pataisos namuose nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 36-40) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Akcentavo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigoje skaičiavimo su baldais ar be jų. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pažymėjo, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Pataisos namų atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normos reikalavimus. Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Remontas vyko keliais etapais. Dalis kamerų pradėta eksploatuoti 2009 m. sausio mėnesį, kita dalis - 2010 m. birželio mėnesį. Remonto metu visose baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo kamerose buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos įrengtos pagal remonto atlikimo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76 reikalavimus. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 str., Alytaus pataisos namuose yra sudaryta Nuteistųjų skirstymo komisija, kuri atsižvelgdama į nuteistųjų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, kitas asmenines savybes, sprendžia apie nuteistųjų paskyrimo tikslingumą į atskirus būrius ar lokalinius sektorius, uždaros zonos kamera. Alytaus pataisos namų administracija netoleruoja nuteistųjų bet kokio skirstymo pagal galimai tarp nuteistųjų veikiantį susiskirstymą į kriminalinės subkultūros kąstas. Šių kriminalinės subkultūros tradicijų nesilaiko nei Alytaus pataisos namų Nuteistųjų skirstymo komisija, nei pareigūnai ar darbuotojai. Per visą bausmės atlikimo laiką pareiškėjas yra 5 kartus atsisakęs gyventi jam paskirtame būryje ir visada nenurodydavo asmenų kurie galėtų kelti fizinę ar psichologinę grėsmę jo sveikatai ar gyvybei, viso pareiškėjas yra baustas 17 kartų. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad jis negali pasivaikščioti savo sugalvotu laiku, tačiau šie argumentai yra atmestini, nes BVK 75 str. numato drausmės grupei paskirtiems nuteistiesiems pasivaikščioti tik dvi valandas. Drausmės grupė yra 20 būryje. Paaiškino, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2017-02-28 iki 2017-07-24 (skundo padavimo teismui dienos), atlyginimo.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad tarp nuteistųjų vyrauja „subkultūrų sistema“ sistema, o pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui.
Pabrėžtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimą). Taikant bausmių vykdymo įstatymus, taip pat vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 6 straipsnis). Tokiu būdu nuteistieji negali būti diferencijuojami pagal BVK 6 str. nurodytus požymius, tai pagrįstai pažymėjo atsakovas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti šio Kodekso 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu, atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN 4 lokalinio sektoriaus 20-ame būryje (b. l. 36). Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, pačiam prašant, pareiškėjas buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ir perkeltas į drausmės grupės 1-ą miegamąjį. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Pareiškėjas nurodė, jog jam buvo žadėta, kad 1-o miegamojo nuteistieji pasivaikščioti į lauką bus vedami atskirai nuo kitų nuteistųjų, nebus apribotos teisės naudotis kirpykla, biblioteka, batsiuvio paslaugomis, tačiau nuo 2017-03-07 iki 2017-07-24 tokia galimybė nebuvo sudaryta.
Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 2017-03-13 skundu kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kuriame nurodė, jog pataisos namų administracija buvo pažadėjusi, kad 1-ojo miegamojo nuteistieji bus atskirti nuo kitų nuteistųjų ir bus atskirai vedami pasivaikščioti į lauką, galės saugiai nueiti į biblioteką, kirpyklą, batsiuvį (b. l. 67).
Alytaus PN administracija 2017-03-24 raštu Nr. 363-429 atsakydama į pareiškėjo skundą informavo, kad Alytaus PN drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 2 valandas (15.00-17.00 val.), maudymosi ir kirpimosi laikas – antradieniais 13.00 -15.00 val., batsiuvys ir siuvėjas priima maudymosi dieną ir laiku, bibliotekos lankymas penktadieniais 14.40-15.10 val., nuteistiesiems knygos keičiamos lokaliniame sektoriuje (b. l. 66).
Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad galimybė pareiškėjui išeiti pasivaikščioti į lauką, naudotis biblioteka, kirpėjo, batsiuvio paslaugomis buvo suteikta, tačiau jis atsisakė šiomis paslaugomis pasinaudoti, pareiškėjo teigimu, dėl jo pačių saugumo.
Bausmių vykdymo kodekso 118 straipsnis reglamentuoja pataisos įstaigos administracijos veiksmus nuteistųjų badavimo, atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus atveju. Minėtame straipsnyje nurodoma, kad jeigu nuteistasis ar grupė nuteistųjų paskelbia badavimą, atsisako dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas privalo nedelsdamas išsiaiškinti badavimo, atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus priežastis, nuteistųjų reikalavimus ir jų teisėtumą. Jeigu nuteistųjų reikalavimai yra neteisėti, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas privalo asmeniškai apie tai pranešti nuteistiesiems ir pareikalauti neteisėtus veiksmus nutraukti. Taigi, įstatymas nustato administracijai pareigą imtis įmanomų priemonių tesėtiems nuteistųjų reikalavimams patenkinti.
Byloje yra pateikti duomenys, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo skundą dėl atsisakymo eiti į lauką su kitais nuteistaisiais, siekė išsiaiškinti priežastis, pareiškėjo reikalavimus ir tokių reikalavimų teisėtumą (b. l. 68). Iš į bylą pateiktos Alytaus PN Krizių įveikos komandos 2017-03-21 pažymos Nr. 14.3-129 (b. l. 68) matyti, jog su pareiškėju pravedė pokalbį, suteikė galimybę jam raštu paaiškinti atsisakymo motyvus, todėl teismas vertintina, kad atsakovas (pareigūnai) atliko visus būtinus veiksmus situacijos išsiaiškinimui. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą (neveikimą). Nagrinėjamu atveju svarbūs yra ir pačio pareiškėjo veiksmai, siekiant pasinaudoti jam suteiktomis galimybėmis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas atsisakė eiti kartu su kitais nuteistaisiais į lauką ir pasinaudoti kitomis jam suteiktomis teisėmis savo noru, tik abstrakčiai nurodydamas grėsmes jo sveikatai ir gyvybei, tačiau konkrečių jam grasinančių asmenų nenurodė, duomenų, jog prieš jį realiai kitų nuteistųjų buvo naudojamas smurtas, į bylą nepateikė. Jo skundai (pareiškimai, prašymai) pataisos namų direktoriui, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriui, LR teisingumo ministerijai konkrečių grasinimų, ar smurto prieš jį aplinkybių taip pat nepatvirtina. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys indikuoja jo abejingumą savo teisių įgyvendinimui ir suponuoja išvadą, kad savo aktyviais veiksmais pareiškėjas galėjo išvengti neigiamų išgyvenimų, kurie, jo teigimu, atsirado, todėl šioje dalyje skundas laikomas nepagrįstu.
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ir ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios kameros, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 36-37) matyti, kad pareiškėjas nuo 2017-02-28 iki 2017-03-01 buvo paskirtas į 20 būrį, 5 miegamąjį (bendrabučio tipo), plotas 30,07 kv. m., 8 miegamosios vietos, ploto teko 3,75 kv. m.; nuo 2017-03-01 iki 2017-03-07 buvo paskirtas į 20 būrį, 3 miegamąjį (bendrabučio tipo), plotas 31,56 kv. m., 8 miegamosios vietos, ploto teko 3,94 kv. m.; nuo 2017-03-07 iki 2017-03-23 buvo paskirtas į 20 būrį, 1 miegamąjį (bendrabučio tipo), plotas 29,53 kv. m., 8 miegamosios vietos, ploto teko 3,69 kv. m.
Nuo 2017-03-23 iki 2017-04-13, nuo 2017-05-17 iki 2017-07-24 buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 35, plotas 12,87 kv. m., 3 miegamosios vietos, ploto teko 4,29 kv. m.; nuo 2017-04-13 iki 2017-05-17 buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 20, plotas 15,58 kv. m., 4 miegamosios vietos, ploto teko 3,89 kv. m.
Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į 3,1 kv. m. ir 3,6 kv. m. plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo patalpose jis buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos reikalavimus, nes jose nebuvo ventiliacijos, vėdinimo, buvo drėgna, netinkamas apšvietimas, šalta, veisėsi pelėsis. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, temperatūros.
Atsakovas šias aplinkybes neigė, atsiliepime nurodė, jog baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose 2009-2010 m. buvo atliktas kapitalinis remontas, gyvenimo sąlygos jose atitinka sanitarinių –higienos normų reikalavimus.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) numatyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Higienos normoje įtvirtinta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Higienos normos HN 136:2015 14 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o natūralaus apšvietimo koeficientas nėra numatytas. Pareiškėjas duomenų apie tai, jog dėl netinkamo apšvietimo kreipėsi į administraciją ar kitas institucijas, teismui nepateikė. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skundų dėl netinkamo apšvietimo nebuvo gauta. Nors pareiškėjas teigia, kad prastas apšvietimas kenkė regėjimui, tačiau byloje esančiuose medicininiuose pažymėjimuose nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas joks regėjimo sutrikimas (b. l. 50).
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte buvo numatyta, jog oro temperatūra šaltuoju metų laiku turi būti nuo 18 °C iki 22 °C, o šiltuoju – nuo 18 °C iki 28 °C . Higienos normos HN 136:2015 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovas tvirtino, jog Pataisos įstaigoje patalpų šildymo sistema yra kompiuterizuota ir šilumos temperatūrą visą parą palaiko atitinkančią higienos normos reikalavimus (b. l. 38). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros būtų teikęs skundus pataisos namų administracijai ar pareigūnams reiškęs prašymus dėl šildytuvo išdavimo, o tokie prašymai nebuvo patenkinti. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamento 2017-06-07 atsakymas Nr. 2.1.-875(16.3.187.12) (b. l. 14-15) paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamos ventiliacijos, vėdinimo, drėgmės, netinkamo apšvietimo, temperatūros ir pelėsio. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamento 2017-06-07 atsakyme Nr. 2.1.-875(16.3.187.12) nurodyta, jog pažeidimų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nenustatyta.
Į bylą pateikti Alytaus visuomenė sveikatos centro akto (b. l. 82-85) duomenys patvirtina, kad 2016 m. gruodžio mėnesį buvo atliktos patalpų kompleksinės patikros ir jokių neatitikimų teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyta. Taip pat teismas mano, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios.
Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl aukščiau minimų pažeidimų, yra nepagrįstos.
Pareiškėjas tvirtina, kad kalinimo sąlygos Alytaus PN pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V.prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, turėjo badauti. Iš į bylą pateiktų Medicinos dokumentų išrašų (b. l. 50-51), matyti, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl miego sutrikimų, nugaros ir kaklo skausmų, taip pat nustatyta, kad vartoja narkotikus, jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl narkotikų vartojimo. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo paskelbę bado akciją (b. l. 61), vėliau ją nutraukė (b. l. 64-65). Byloje nėra jokių kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar pataisos namų darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.