Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-133-227/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 24 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-602-1000/2017 pagal ieškovo E. M. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų, neturtinės ir turtinės žalos, bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei Pasvalio rajono savivaldybei,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo ieškinį tenkinti pilnai. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena buvo 2017-01-12, kuomet atsakovė gavo prokuratūros raštą. Tvirtina, kad apie įvykį administracijai, merui, tarybos nariams tapo žinoma iki 2017-01-10, informacija apie galimai padarytus nusikaltimus pateikiama merui, jo tarnybai kiekvieną dieną suvestinių išraiška, aptariama visuomenės informavimo priemonėse, liudytojas K. P., kuris yra savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas, nurodė, kad iki prokuratūros rašto gavimo apie įvykį informavo vieną iš savo vadovų, jis ieškovui minėjo informavęs ir merą, nors posėdyje nurodė to neatsimenantis. Jeigu savivaldybės administratoriui buvo žinoma iki 2017-01-10, tai turėjo pranešti merui ar tarybai, šios institucijos glaudžiai susijusios. Liudytojai A. K., kuri vykdė Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigas, nuo pat pradžių buvo žinoma apie įvykį, jos pareiga buvo informuoti apie pažeidimus administracijos direktorių, kas ir buvo padaryta. Kadangi atsakovei buvo žinoma apie įvykį dar iki prokuratūros rašto gavimo, buvo pažeisti DK 241 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Teigia, kad jis formaliai atleistas jau 2017-01-27 mero potvarkiu ir todėl neaišku, ar taryba galėjo priimti sprendimą, kai galiojo mero sprendimas. Mano, kad pirmiausia šis potvarkis turėjo būti panaikintas ir tik tada turėjo būti sprendžiama dėl darbo drausmės pažeidimo taryboje. Nors teismas pripažino, kad tik savivaldybės taryba gali atleisti iš pareigų ieškovą, o meras negali skirti drausminės nuobaudos, tačiau tai laikė tik formaliu drausminės nuobaudos skyrimo pažeidimu. Nesuprantama, kaip buvo galima svarstyti klausimą dėl atleidimo antrą kartą taryboje, kai ieškovas formaliai atleistas mero potvarkiu. Be to, meras, savo potvarkiu išreiškęs išankstinę nuomonę prieš balsavimą, dalyvavo balsavime ir jo balsas buvo lemiamas balsams pasiskirsčius po lygiai. Toks šališkumas ir pažeidimai laikytini esminiais nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimais. Sutinka, kad gavus iš prokuratūros raštą buvo pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą, tačiau raštas yra tik informacinio pobūdžio, nenustato prejudicinių faktų, vien tik juo vadovaujantis buvo priimami sprendimai, nenustatinėjamos faktinės aplinkybės, nebuvo išreikalauti prokuroro nutarimai, teismo nutartis, nors ikiteisminiame tyrime buvo nustatinėjamos faktinės aplinkybės. Komisija ir pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė. Tarybos 2017-02-13 sprendime nėra nurodyti ieškovo padaryti pažeidimai, neteisėti veiksmai, pasekmės, priežastinis ryšys, kaltė, nėra konstatuotas faktas apie šiurkštaus darbo pareigų pažeidimą, apie tai užsimenama tik komisijos išvadoje, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Kadangi taryba nekonstatavo, kad ieškovo veiksmai buvo šiurkštus darbo drausmės pažeidimas (to nebuvo ir tarybai pristatytame sprendimo projekte), todėl negalėjo ir balsuoti už ieškovo atleidimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Todėl ir pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetenciją įvardindamas pažeidimą šiurkščiu. Komisija 2017-01-25 išvadoje pagrįstai pasisakė, kad netinkamas moksleivio elgesys išprovokavo nepageidaujamą situaciją, kadangi tik dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų buvo iššaukta tokia ieškovo reakcija. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakyme „Dėl pritarimo rekomendacijoms dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams“ nurodoma, kad fizinės priemonės prieš mokinį gali būti naudojamos tik kraštutiniais atvejais, pvz., nutraukti mokinio veiksmus, kuriais niokojamas turtas. Šiuo atveju ieškovas pamatęs, kas vyksta tualete, ėjo palaikyti tvarkos, nukentėjęs elgėsi agresyviai kitų mokinių, ieškovo atžvilgiu, taškėsi vandeniu, buvo sukeltas pavojus vaikams, niokojamas mokyklos turtas (taškomos sienos, lubos, laužomas tualeto inventorius), o ieškovas bandė nutraukti tokius mokinio veiksmus, atidarius mokiniui duris visi šie faktoriai nulėmė ieškovo automatinę reakciją ir ieškovas sudavė delnu per veidą. Ieškovas tik siekė nutraukti neteisėtus mokinio veiksmus, ištraukti jį iš tualeto kabinos. Supranta, kad taip elgtis neturėjo, tačiau tai įvykdo pasąmonėje, didelio susijaudinimo metu, nesiekiant fizinės jėgos naudoti kaip bausmės bei rodant savo viršenybę. Mano, kad jo veiksmai atlikti efekto būsenoje, vertintini kaip neatsargūs. Teismas nepagrįstai vertino laiką nuo to, kai ieškovas pastebėjo vaikus iki antausio sudavimo, nes po reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus ieškovas buvo netikėtai, nelauktai aptaškytas neaiškios kilmės vandeniu, dėl to patyrė šoką. Ieškovui paskirta drausminė nuobauda neadekvati, neatitinka įvykio aplinkybių. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Pasvalio rajono savivaldybė prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prašo skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kadangi ieškovas motyvuoto prašymo, naujų rašytinių įrodymų nepateikė. Nurodo, kad pagal DK 241 straipsnio 1 dalį yra reikšminga ne pažeidimo padarymo diena, o jo paaiškėjimo momentas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui ir tada prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eiga, per vieno mėnesio terminą darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui, Savivaldybės meras, kuriam VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punkte suteikiami įgaliojimai atlikti funkcijas, susijusias su visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais, DK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (išskyrus biudžetinių švietimo įstaigų vadovų priėmimą ir atleidimą), apie apelianto galimai padarytą darbo drausmės pažeidimą sužinojo 2017-01-13 Savivaldybės tarybos ir mero sekretoriate gavus prokuratūros raštą. Raštas gautas ne pagal kompetenciją savivaldybės administracijoje ir persiųstas subjektui, kuris pagal VSĮ priskirtą kompetenciją vykdo savivaldybės švietimo įstaigų vadovų personalo valdymo funkcijas (išskyrus priėmimą ir atleidimą), t.y. savivaldybės merui. Savivaldybės meras, įgyvendindamas savo teisę aiškintis ir tirti darbo drausmės pažeidimą bei siekdamas nepažeisti apelianto interesų, operatyviai ir per protingai trumpą laiką (2017-01-16) nusprendė sudaryti komisiją apelianto galimai padarytam darbo drausmės pažeidimui tirti. Komisijos išvados merui pateikimo diena (2017-01-25) laikytina momentu, kada paaiškėjo darbo drausmės pažeidimas. Informacijos apie galimai įvykdytas nusikalstamas veikas paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse negali būti sutapatinamas su konkretaus subjekto sužinojimo data, o savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai (Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas K. P., Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja A. K.) neinformavo mero (ar savivaldybės administracijos direktoriaus) apie apelianto įvykdytą nusikalstamą veiką.Savivaldybės įstaigos (taip pat ir švietimo įstaigos) vadovo darbo drausmės pažeidimo tyrimas gali būti pradėtas tik savivaldybės mero iniciatyva nuo nurodytos informacijos gavimo, šiuo atveju savivaldybės meras 2017 m. sausio 13 d., gavęs persiųstą prokuratūros raštą, pagrįstai priėmė potvarkį dėl komisijos sudarymo, raštą dėl paaiškinimo pateikimo, vėliau įvertinęs komisijos išvadas, ieškovo paaiškinimą sprendė, kad apeliantas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir parinko drausminės nuobaudos rūšį – atleidimą iš darbo, žinodamas savo įgaliojimų apimtį, švietimo įstaigos vadovo (apelianto) atleidimo iš pareigų klausimą perdavė svarstyti kompetentingam subjektui – Savivaldybės tarybai (VSĮ 16 str. 2 d. 21 p.). 2017 m. vasario 13 d. Savivaldybės tarybos posėdžio metu buvo priimtas ginčijamas sprendimas dėl ieškovo atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo padarymo priėmė savivaldybės tarybos nariai, turinys savivaldybės tarybos nario įgaliojimus. Sprendimas priimtas tinkamo subjekto. Savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Savivaldybės tarybos 2009-05-13 sprendimu Nr. T1-86 „Dėl Pasvalio rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ (Savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. T1-93 redakcija (su visais aktualiais pakeitimais) 57 punkte nustatyta, kad Savivaldybės tarybos narys privalo reglamento nustatyta tvarka nusišalinti nuo balsavimo, kai sprendžiami su juo ar jo šeimos nariais ir artimaisiais giminaičiais susiję turtiniai bei finansiniai klausimai arba kai jo dalyvavimas balsuojant galėtų sukelti viešų ir privačių interesų konfliktą. Pagal minėtas nuostatas meras neturėjo pareigos nusišalinti nuo sprendimo svarstymo tarybos posėdžio metu. Nesutinka, kad komisija netinkamai atliko tyrimą, nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių, o buvo vadovaujamasi tik prokuratūros rašte nurodyta informacija. Tai, kad Savivaldybės tarybos 2017-02-13 sprendime nėra nurodytas konkretus apelianto padarytas darbo drausmės pažeidimas, nelaikytina pagrindu panaikinti drausminę nuobaudą, kadangi taryba priimdama sprendimą vadovavosi teisės normomis, atsižvelgė į mero 2017-01-27 potvarkį, 2017-01-25 komisijos išvadą, apelianto 2017-01-19 paaiškinimą, toks nukreipimas į kitus šaltinius, kuriuose pateikti konkretūs faktai apie darbo drausmės pažeidimą, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Apeliantas buvo supažindintas su mero 2017-01-27 potvarkiu, kuriuo pripažinta, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo teiginį, kad ieškovas įvykio metu buvo efekto būsenoje, nes ieškovas vaikui smūgį sudavė po to, kai kurį laiką reikalavo atidaryti duris ir šiam jas atidarius, t.y. tyčia sudavė delnu per veidą mokiniui ir sukėlė jam fizinį skausmą, ikiteisminio tyrimo metu ieškovas savo kaltę pripažino, sutiko su veikos kvalifikavimu. Nors mokinio elgesys buvo nederamas, tačiau jis nekėlė grėsmės kitiems mokiniams, mokyklos turtui ir ieškovui, todėl ieškovo veiksmai negali būti pateisinami, jie neproporcingi mokinio elgesiui. Ieškovo veiksmais sukeltos žalingos pasekmės vaikui, diskredituotas mokyklos, mokytojo vardas. Atsakovei kilo abejonė, ar gali pasitikėti ieškovu, nes ieškovas, pripažindamas savo veiksmus, dėl jų rezultatų, pasekmių siekė apkaltinti kitus viešu pareiškimu visuomenės informavimo priemonėms, seimo, savivaldybės tarybos nariams, nesilaikė pareigos informuoti kompetentingas institucijas apie pažeidimą, siekė nuslėpti nusikalstamą veiką. Parenkant drausminę priemonę buvo atsižvelgta į darbo drausmės pažeidimo sunkumą – panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametį asmenį, kuriam privalu rodyti gero elgesio pavyzdį (pažeistos fundamentalios konstitucinės žmogaus teisės), sukeltas pasekmes (sukeltas fizinis skausmas), darbuotojo kaltę (netiesioginė tyčia), apelianto požiūrį į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimą, kritišką savo elgesio vertinimą (dėl savo elgesio nuoširdžiai gailėjosi, pripažino padaręs inkriminuojamas veikas, atsiprašė nepilnamečio atstovo ir paties nepilnamečio, tačiau vėliau bandė daryti spaudimą kitiems), aplinkybes, kuriomis pažeidimas buvo padarytas, į mokytojo pedagogo profesijos specifiškumą – mokytojo, kuris turi būti pavyzdžiu mokiniams, keliamus aukštus dorovinius ir etinius reikalavimus; į apelianto teisinę padėtį įstaigoje (mokyklos direktorius), kuriam keliami aukštesni standartai ir griežtesni reikalavimai ne vien dėl vadovams keliamų aukštesnių profesinių ir bendrųjų reputacijos standartų, bet ir autoriteto įstaigos darbuotojų motyvacijai, darbo aplinkai ir drausmės skatinimui veiksnių, į tai drausmės pažeidimas sukėlė neigiamas pasekmes mokyklai - diskreditavo mokyklos ir mokytojo vardą; kad per paskutinius metus apeliantas nebuvo nei paskatintas piniginėmis premijomis, nei baustas drausminėmis nuobaudomis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Žodinio proceso tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjamas būtinas (CPK 322 str.). Tai reiškia, kad skirti apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra šį skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. Skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą ar ne, yra skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ieškovas prašymo bylą žodinio proceso tvarka tinkamai nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad ieškovas turėjo galimybę pateikti visus įrodymus ar atsikirtimus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl ieškovo prašymas dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų išsamiai nebekartoja. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Savo apeliacinį skundą apeliantas argumentuoja tuo, kad buvo praleistas DK 241 straipsnyje numatytas 1 mėnesio terminas drausminės nuobaudos skyrimui, taip pat, kad nepagrįstai buvo priimtas 2017-01-27 mero potvarkis, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, dėl ko jo atleidimas nebegalėjo būti svarstomas taryboje, kurioje dalyvavo meras ir kurio balsas buvo lemiamas, antrą kartą, 2017-02-13 tarybos sprendime nenurodytas ieškovo padarytas pažeidimas, nėra konstatuota, kad padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, todėl negalėjo būti balsuojama ir dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, priimant merui bei tarybai sprendimus nebuvo nustatinėjamos visos faktinės aplinkybės, vadovaujamasi tik prokuratūros 2017-01-10 raštu, įvertinus visas įvykio aplinkybes, mokinio netinkamą elgesį ieškovui paskirta griežčiausia nuobauda yra neadekvati esamai situacijai. Apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl nurodytų apelianto argumentų.DK 241 straipsnio 1 dalis nustato, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą, – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Pagal šią įstatymo nuostatą yra reikšminga ne pažeidimo padarymo diena, o jo paaiškėjimo momentas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui. Darbdaviui sužinojus apie darbuotojo padarytą pažeidimą prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eiga ir per šį vieno mėnesio terminą darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2014). Byloje nustatyta, kad 2017 m. sausio 12 d. Pasvalio rajono savivaldybės administracija gavo Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros raštą su pateikta informacija. Savivaldybės taryba 2017 m. vasario 13 d. sprendimu atleido ieškovą iš pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pripažino, kad drausminė nuobauda paskirta nepraleidus numatyto vieno mėnesio termino. Apeliantas su tuo nesutinka, teigia, kad apie įvykį administracijai, merui, tarybos nariams tapo žinoma iki 2017-01-10, nes informacija apie galimai padarytus nusikaltimus pateikiama merui, jo tarnybai kiekvieną dieną suvestinių išraiška, aptariama visuomenės informavimo priemonėse, liudytojas K. P., kuris yra savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas, nurodė, kad iki prokuratūros rašto gavimo apie įvykį informavo vieną iš savo vadovų, jis ieškovui minėjo informavęs ir merą, nors posėdyje nurodė to neatsimenantis. Mano, kad jeigu savivaldybės administratoriui buvo žinoma iki 2017-01-10, tai turėjo pranešti merui ar tarybai, šios institucijos glaudžiai susijusios, taip pat liudytojai A. K., kuri vykdė Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigas, nuo pat pradžių buvo žinoma apie įvykį, jos pareiga buvo informuoti apie pažeidimus administracijos direktorių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su aukščiau nurodytais apelianto teiginiais, kadangi bendro pobūdžio informacijos apie galimai įvykdytas nusikalstamas veikas paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse ar suvestinės apie galimai padarytas nusikalstamas veikas gavimas savivaldybėje negali būti sutapatinamas su darbdavio sužinojimo apie galimai padarytą darbo drausmės pažeidimą momentu, kadangi tai nėra aiški, konkreti informacija, leidžianti daryti išvadas dėl darbo drausmės pažeidimo padarymo, nebūtinai pasiekianti drausminę nuobaudą skirianti subjektą. Pirmosios instancijos teismas įvertino liudytojų K. P. ir A. K. parodymus apie tai, kad jiems buvo žinoma apie įvykį dar prieš prokuratūros rašto gavimą, tačiau K. P. neatsiminė, ar informavo merą, o A. K. nurodė neinformavusi apie įvykį nieko, kadangi buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad tam tikri savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai (Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas K. P., Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja A. K.), kurie nedirba Tarybos ir Mero sekretoriate, žinojo apie galimai padarytą darbo drausmės pažeidimą nereiškia, kad ši informacija buvo pateikta merui, kuris planuoja savivaldybės tarybos veiklą, ar savivaldybės tarybos ir mero sekretoriatui. Kaip pagrįstai nustatyta, apie pažeidimą tapo žinoma darbdavės atstovei – savivaldybės administracijai tik 2017 m. sausio 12 d ir nuo šios dienos savivaldybės administracijai atsirado pareiga nedelsiant apie tai pranešti savivaldybės tarybai, turinčiai teisę skirti drausminę nuobaudą ieškovei. Savivaldybės taryba sprendimą dėl nuobaudos paskyrimo priėmė 2017 m. vasario 13 d., pirmadienį . Todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad buvo pažeistas DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti. Apeliantas taip pat nurodo, kad jam drausminė nuobauda buvo paskirta dar 2017-01-27 mero potvarkiu, todėl jam nesuprantama, kodėl jis buvo atleistas tarybos 2017-02-13 sprendimu esant galiojančiam mero potvarkiui. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad meras 2017-01-27 potvarkiu neturėjo kompetencijos spręsti, jog ieškovo darbo drausmės pažeidimas yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, ir jis nepagrįstai paskyrė ieškovui už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, tačiau pažymėtina tai, jog atleidimo klausimą pavedė spręsti tarybai. Esant tokio turinio potvarkiui sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors meras negalėjo skirti švietimo įstaigos vadovui drausminės nuobaudos už darbo drausmės pažeidimus, tačiau tai laikytina formaliu drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimu, nes , kaip pirmiau minėta, klausimas dėl atleidimo perduotas tai institucijai, kuriai teisės norminiais aktais deleguota teisė skirti drausmines nuobaudas. Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 16 punkte numatyta, kad savivaldybės meras priima į pareigas ir atleidžia iš jų biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas - biudžetines įstaigas, vadovus; kitas funkcijas, susijusias su visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais, darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendina pats arba šio įstatymo nustatytais atvejais mero pareigas laikinai einantis savivaldybės tarybos narys. Šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punkte, be kitų savivaldybės tarybos išimtinių kompetencijų, yra ir savivaldybės mokymo ir auklėjimo (toliau – švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas. Taigi, tik savivaldybės taryba gali atleisti iš pareigų ieškovą, kuris buvo Pajiešmenių pagrindinės mokyklos direktorius. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Pasvalio rajono Pajiešmenių pagrindinės mokyklos direktoriaus pareiginių instrukcijų 3 punkte, t. y. direktorių skiria, atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginę instrukciją, skatina ir skiria nuobaudą Savivaldybės taryba. Būtent taryba sprendžia klausimus dėl įstaigos vadovo atleidimo iš darbo, skatinimo ar nuobaudų taikymo, dėl ko būtent tarybai taikytini atitinkami kriterijai ir reikalavimai, įskaitant ir reikalavimai dėl drausminės nuobaudos skyrimo procedūros laikymosi. Joks kitas kompetentingas subjektas negali spręsti dėl ieškovo atleidimo iš darbo, įskaitant ir tokį veiksmą reglamentuojančių procedūrų laikymąsi, VSĮ imperatyviai netgi draudžia tokią išimtinę tarybos kompetenciją perleisti kitoms institucijoms. VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punkte nurodyta formuluotė „kitas funkcijas, susijusias su visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais“ negali būti plečiamai interpretuojama suteikiant merui platesnes, įstatyme neapibrėžtas funkcijas (atlikti parengiamuosius veiksmus: tirti pažeidimo aplinkybes, teikti reikalavimus pasiaiškinti ir pan.). Sprendžiant visus klausimus, susijusius su įstaigos vadovo, šiuo atveju ieškovo atleidimu iš pareigų DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą būtent savivaldybės taryba, kam ir yra atskaitingas įstaigos vadovas, privalėjo atlikti drausminių nuobaudų skyrimo procedūrą, laikantis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 136 str. 4 d.). Tokios taisyklės apima, įskaitant, bet neapsiribojant, darbo drausmės pažeidimo sąlygų nustatymą (DK 234-236 str.), procedūros ir terminų laikymąsi (DK 240-241 str.), drausminės nuobaudos parinkimą (DK 237-238 str.). Kitaip aiškinant teisės normas būtų pagrindas taip pat daryti išvadą, jog dėl sprendimą dėl atleidimo kompetentingas spręsti subjektas iš esmės ne pats parenka nuobaudos rūšį, bet tik sprendžia klausimą dėl atleidimo iš darbo, kai tokią nuobaudą iš anksto parinko kitas nekompetentingas atleidimo klausimą spręsti subjektas. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad meras 2017 m. sausio 16 d. pareikalavo ieškovą pateikti raštiškus paaiškinimus dėl mokykloje įvykusio incidento, rašte nurodė aplinkybes, dėl kurių ieškovas įtariamas padaręs darbo drausmės pažeidimą, bei kokias teisės normas tokiais veiksmais galimai pažeidė. Taip pat meras ieškovo darbo drausmės pažeidimui išsiaiškinti sudarė komisiją, kuri įpareigota ištirti pažeidimą ir motyvuotas tyrimo išvadas pateikti merui. Komisija merui 2017-01-25 pateikė išvadą, kuria konstatavo, kad mokyklos direktorius E. M. prieš mokinį panaudodamas fizinį smurtą, pažeidė fundamentalias žmogaus teises bei pareigą gerbti mokinį ir kaip asmenį, ir nepažeisti jo teisių ir teisėtų interesų, tokį elgesį laikė šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir siūlė skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (t. I, b. l. 32-36). Po šių išvadų meras 2017 m. sausio 27 d. potvarkiu „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo E. M.“ skyrė už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš pareigų ir perdavė ieškovo atleidimo klausimą spręsti Pasvalio rajono savivaldybės tarybai. Tokiu atveju galima pripažinti, kad visus parengiamuosius veiksmus inicijavo būtent meras, o ne taryba, jis kreipėsi į ieškovą dėl paaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo, sudarė komisiją darbo drausmės pažeidimui tirti ir viršydamas savo kompetenciją konstatavo, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą bei parinko drausminę nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad drausminės nuobaudos skyrimo procedūra buvo pažeista. Nustačius šią aplinkybę sprendžiama ar tai yra pakankamas pagrindas naikinti tarybos 2017-02-13 sprendimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad buvo padaryti formalūs pažeidimai, įvertino, jog meras tuo pačiu potvarkiu Savivaldybės tarybai perdavė spręsti klausimą dėl ieškovo atleidimo iš pareigų pagal numatytą kompetenciją. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju teisė gintų nesąžiningą asmenį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009). Nagrinėjamu atveju įvertintina, kad apeliantui buvo suteikta galimybė per protingą terminą pasiaiškinti ir nurodyti reikšmingas aplinkybes dėl įvardyto darbo drausmės pažeidimo ir jis savo nuomonę pareiškė, šį jo pasiaiškinimą vertino savivaldybės taryba, ką ji nurodė 2017 m. vasario 13 d. sprendime, taip pat tarybos posėdžio metu galimybę pateikti pasiaiškinimus žodžiu ieškovas turėjo ir tuo pasinaudojo. Nors apeliantas nurodo, kad 2017-02-13 tarybos sprendime nėra įvardintas ieškovo padarytas pažeidimas, nėra konstatuojama, kad padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, todėl negalėjo būti balsuojama ir dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, tačiau įvertintina, kad tarybos sprendimas priimtas vadovaujantis jame išvardintomis teisės normomis, tame tarpe ir DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Šiame punkte numatyta, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises. Taip pat sprendimas priimtas atsižvelgus į 2017 m. sausio 27 d. mero potvarkį, komisijos 2017 m. sausio 25 d. išvadą bei paties ieškovo 2017 m. sausio 19 d. paaiškinimą. Todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl kokio darbo drausmės pažeidimo apeliantui buvo paskirta drausminė nuobauda. Pastebėtina, kad pats apeliantas dalyvavo tarybos posėdyje, teikė paaiškinimus žodžiu būtent dėl įvykio mokykloje, kurio metu jis sudavė mokiniui per veidą ranka. Vien tik aplinkybė, kad tarybos sprendime nėra detaliai aprašytas darbo drausmės pažeidimas, negalima konstatuoti, jog aplamai nebuvo pagrindo darbuotojo drausminės atsakomybės taikymui, tiek iš ieškinio, tiek iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovui yra suprantama, už kokį darbo drausmės pažeidimą jam nuobauda paskirta, tai buvo jam suprantama ir svarstant klausimą dėl nuobaudos paskyrimo.Aplinkybė, jog meras, išreiškęs 2017-01-27 potvarkiu savo nuomonę, pagrįstą ieškovo pasiaiškinimu, komisijos išvada, savivaldybės tarybos posėdyje balsavo už ieškovo atleidimą iš darbo,, priešingai ieškovui, nelaikytina jo šališkumu, tačiau vertintina kaip nekeitimas nuomonės. Įrodymų, pagrindžiančių ieškovo teiginį, kad būtent žiniaskaidos priemonės suformavo komisijos ar tarybos narių išankstinę nuostatą ir regimybę dėl jo tyčios, nėra . Tokio tarybos sprendimo ieškovo atžvilgiu priėmimą sąlygojo pats įvykis, faktas, kuomet ieškovas taikė neteisėtas ir nepagrįstas priemones nepilnamečio mokinio atžvilgiu. Dėl šių veiksmų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, pareikštas įtarimas ieškovui, tačiau jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju. Apeliantas sutinka, kad gavus iš prokuratūros raštą buvo pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą, tačiau mano, kad vien tik šiuo raštu nebuvo galima vadovautis, o turėjo būti nustatinėjamos visos faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl drausminės nuobaudos rūšies skyrimo. Mano, kad mero sudaryta komisija, o vėliau ir pirmosios instancijos teismas neįvertino visų faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatinėjamos ikiteisminio tyrimo metu.Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises. Darbo drausmės pažeidimui konstatuoti ir drausminei atsakomybei taikyti turi būti nustatyta darbo drausmės pažeidimo sudėtis, t. y. subjektas (prasižengęs darbuotojas), objektas (tam tikroje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatyta darbo tvarka), objektyvieji požymiai (neteisėta darbuotojo veika, t. y. darbo pareigų, nustatytų norminių teisės aktų, neatlikimas arba netinkamas jų atlikimas); subjektyvieji požymiai (pažeidusio darbo drausmę darbuotojo kaltė).Pagal galiojančias teismų praktikos suformuluotas įrodinėjimo taisykles, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Nors apeliantas teigia kad nepagrįstai buvo vertinamas tik 2017 m. sausio 10 d. prokuratūros raštas, kuriuo savivaldybės administracijos direktorius buvo informuotas apie vykusį ikiteisminį tyrimą, ir nėra teismo sprendimas, kuriuo būtų nustatyti prejudiciniai faktai, tačiau pažymėtina, kad tai yra aukštesnės galios rašytinis įrodymas (CPK 197 str. 2 d.). Šiame rašte nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, t.y., kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad 2016 m. lapkričio 23 d., 12 val., (duomenys neskelbtini), mokyklos patalpose (tualete), mokyklos direktorius sudavė delnu vieną smūgį į veidą nepilnamečiui, taip sukeldamas fizinį skausmą, dėl to buvo pareikštas įtarimas E. M., kuris vėliau 2016 m. gruodžio 29 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo teisėjo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nukentėjusiam ir kaltininkui susitaikius. Šių aplinkybių ieškovas neginčija. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Komisijos išvada, kuri yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivaloma, paremta prokuratūros rašto, pagal kurio pateiktą informaciją buvo pradėtas darbo drausmės pažeidimo tyrimas, paties ieškovo paaiškinimo, skirto Merui, vertinimu, joje nustatyta, kad Pasvalio rajono Pajiešmenių pagrindinės mokyklos direktorius E. M. mokiniui taikė neteisėtas poveikio priemones – panaudojo fizinę jėgą, suduodamas delnu vieną smūgį nepilnamečiui, taip jam sukeldamas fizinį skausmą. Pastebėtina, kad pats apeliantas neginčija aplinkybės, kad jis sudavė moksleiviui per veidą ranka, šias aplinkybes jis nurodė savo 2017 m. sausio 19 d. pasiaiškinime, savivaldybės tarybos švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdyje, vykusiame 2017 m. vasario 2 d., taip pat ir tarybos posėdyje, vykusiame 2017 m. vasario 13 d., to jis neneigė pirmosios instancijos teisme ar apeliaciniame skunde, jis tik laikosi pozicijos, kad suduotas antausis vaikui buvo refleksinis, ieškovui esant efekto būsenai, toks jo veiksmas buvo išprovokuotas netinkamo moksleivio elgesio. Apeliantas teigia, kad jo veiksmai prieš mokinį negali būti vertinami kaip tyčiniai, galimai tai yra neatsargumas, veiksmai buvo sąlygoti neteisėtų nukentėjusio asmens veiksmų, kai ieškovas buvo aptaškytas neaiškios kilmės vandeniu tualete ir dėl ko patyrė šoką. Nurodo, kad jis ėjo į tualeto patalpas palaikyti tvarkos, kad nebūtų sukeltas pavojus mokiniams, turtui, o ne siekdamas nubausti asmenį. Apeliantas neginčija fakto, kad jis darbovietėje eidamas mokyklos direktoriaus pareigas mokinio atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, mokiniui mokyklos tualete sudavė delnu per veidą, tik prieštarauja išvadai, jog veiksmus atliko tyčia. Apeliacinės instancijos teismas apeliantui ginčijant tik teismo išvadą, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas tyčia, toliau pasisako tik dėl kaltės formos ir nebekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl objektyviųjų darbo drausmės pažeidimo sudėties požymių. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, esant netinkamam mokinio elgesiui, gali būti taikomos tik Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatytos priemonės, o Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakyme „Dėl pritarimo rekomendacijoms dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams“ numatyta, kad pagrįstais fiziniais veiksmais laikytini su fiziniu kontaktu susiję mokyklos darbuotojo veiksmai mokinio atžvilgiu, kurių gali būti imamasi siekiant nutraukti mokinio elgesį, keliantį realų pavojų jo paties ir (ar) kitų asmenų gyvybei, sveikatai, psichologiniam ar fiziniam saugumui arba turtui, arba užkirsti jam kelią. Nors apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju mokinio buvo sukeltas pavojus kitiems moksleiviams, niokojamas turtas, tačiau pripažintina pagrįsta teismo išvada, kad mokinio elgesys nekėlė jokio pavojaus kitų mokinių gyvybei, sveikatai, psichologiniam ar fiziniam saugumui ar turtui, taip pat ieškovo aplaistymas nekėlė jokios grėsmės ir ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ieškovo 2017 m. sausio 19 d. paaiškinime darbdaviui nurodytas aplinkybes, kad ieškovas, monitoriuje išvydęs netinkamai besielgiančius vaikus, ėjo jų drausminti, o atėjęs į tualeto patalpas matė, kad kabinoje esantis moksleivis mosikavo rankoje laikomu tualeto šepečiu, nuo kurio krito vandens purslai. Tada ieškovas nieko nesakydamas pabeldė į duris, po ko jis per durų viršų buvo aptaškytas vandeniu ir desperatiškai pradėjo šaukti liepdamas atidaryti duris. Po kurio laiko durims atsidarius ir tarpduryje pasirodžius mokinio figūrai ieškovas rankos delnu pliaukštelėjo mokiniui per dešinį žandą. Iš tokių ieškovo pasiaiškinime nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad po ieškovo aptaškymo vandeniu su neaiškios kilmės medžiagomis iki durų atidarymo buvo praėję kažkiek laiko, duris atidaręs mokinys tuo metu jokių veiksmų nebeatliko, galimai tik tuo metu suprato, jog į duris beldė mokyklos direktorius, todėl akivaizdu, kad po durų atidarymo naudoti fizinio poveikio priemones mokinio atžvilgiu pagrindo siekiant apsaugoti kitus moksleivius ar turtą nebuvo, duris atidaręs moksleivis jokių netinkamų veiksmų po durų atidarymo nebeatliko. Taip pat manytina, kad ieškovas, tualeto patalpose matęs, kad kabinoje esantis moksleivis mosikavo rankoje laikomu tualeto šepečiu, nuo kurio krito vandens purslai, galėjo numatyti, jog tokie moksleivio veiksmai pasikartos jam prisiartinus prie kabinos ir nieko nesakant, savęs neidentifikuojant pabeldus į duris. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovo vienkartinis veiksmas, t. y. pliaukštelėjimas mokiniui per veidą buvo jo negebėjimo suvaldyti situacijos kitomis priemonėmis išraiška ir toks mokyklos direktoriaus elgesys nepateisinamas ir neproporcingas mokinio elgesiui ir vertintinas kaip padarytas netiesiogine tyčia. Pripažintina, kad net ir esant tokiai situacijai, kai mokinys su ieškovu pasielgė nepagarbiai, įvertinus, kad jis savo neleistinus veiksmus nutraukė, ieškovas, kuris yra mokyklos direktorius ir yra ne kartą susidūręs su sudėtingomis situacijomis mokykloje, turėjo pareigą susivaldyti. Ieškovas turėjo ir galėjo suvokti, kad trenkdamas moksleiviui per veidą sukels jam fizinį skausmą ir nors to galbūt jis ir nenorėjo, tikslingai nesiekė, tačiau leido tokioms pasekmėms (fiziniam skausmui) kilti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, kad apeliantas buvo afekto būsenoje. Taip pat įvertintina, kad ieškovui buvo pareikštas įtarimas, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), pagal kurį atsakomybė taikoma asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėtas nusikaltimas žmogaus sveikatai gali būti padarytas tik tyčia. Įvertintina, kad ieškovas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės 2016 m. gruodžio 29 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo teisėjo sprendimu susitaikius kaltinamajam (ieškovui) ir nukentėjusiajam. Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės esant visoms šioms sąlygoms: jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl akivaizdu, kad pats ieškovas ikiteisminio tyrimo metu pripažino padaręs tyčinį nesunkų nusikaltimą, nes priešingu atveju nebūtų spręstas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių bei principų, darė pagrįstas išvadas, įvertino ieškovo paaiškinimus, liudytojų parodymus, tyrė ir vertino pateiktus įrodymus, pasisakė dėl įrodymų tinkamumo bei įrodomosios galios, šiais įrodymais patvirtinamų aplinkybių. Dėl to konstatuotina, kad atsakovė, kaip darbdavė, įrodė, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (CPK 178 straipsnis).Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jam paskirta pati griežčiausia nuobauda yra neadekvati faktinėms aplinkybėms, kad jam pačiam įvykis yra skaudi pamoka, kurios neužmirš visą gyvenimą. Mano, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, teisingumo, protingumo kriterijus, jo atžvilgiu galėjo būti taikoma švelnesnė nuobauda. Pastebėtina, kad apeliantas nepateikia jokių prieštaravimų dėl pirmosios instancijos išvadų šiuo klausimu. DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010).Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skiriant drausminę nuobaudą ieškovui atsižvelgta į darbo drausmės pažeidimo sunkumą, t. y. kad jis panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametį asmenį, kuriam privalu rodyti gero elgesio pavyzdį, buvo pažeistos nepilnamečio Konstitucijoje įtvirtintos fundamentalios žmogaus teisės, pažeidimas padarytas netiesiogine tyčia, t. y. atliktas vienkartinis impulsyvus smūgis, savo elgesį ieškovas smerkia, gailisi, atsiprašė mokinio tėvų bei paties mokinio, kurio elgesys išprovokavo ieškovo veiksmus. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad ieškovas anksčiau drausminių nuobaudų neturėjo, į mokytojo profesijos specifiškumą – mokytojo, kuris turi būti pavyzdžiu mokiniams, keliamus aukštus dorovinius ir etinius reikalavimus. Sutiktina, kad drausmės pažeidimas sukėlė neigiamas pasekmes mokiniui bei mokyklai – diskreditavo mokyklos ir mokytojo vardą, buvo prarastas pasitikėjimas ieškovu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadoms, kad toliau vadovauti mokyklai asmuo, kuris smurtavo prieš mokinį, nebegali, smurtavimas prieš vaiką tokioje įstaigoje netoleruotinas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį apelianto elgesį pripažino kaip smurtinį vaiko atžvilgiu, kuris yra nesuderinamas su jo kaip mokyklos direktoriaus, dirbančio su vaikais, pareigų atlikimu. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ieškovui buvo skirta pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistu.