- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-22
- Bylos Nr.
- I-2654-414/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01719-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui R. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atstovui rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde (b. l. 1-3) nurodė, kad nuo 2008 metų pavasario iki 2011 m. spalio 25 d. (3 metus ir 6 mėnesius) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas su daugiau žmonių kamerose nei leistina norma, todėl būdamas mažesnėje erdvėje nei numato minimalūs reikalavimai patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, dėl ko sutriko miegas, negalėjo ruoštis pamokoms (lanko mokyklą). Pažymėjo, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, taikant civilinę atsakomybę siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį ar valstybinę instituciją, o kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų atsiradusius negatyvius padarinius. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų prašė priteisti jo prašomo dydžio neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 13-20) nurodė kameras, kuriose pareiškėjas R. V. buvo laikomas, jų plotus, kartu su juo laikytų asmenų skaičių. Pripažino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, neturi teisinio pagrindo jų nepriimti į įstaigą, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Jų nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygos – neteisėtų veiksmų. Prašė taikyti CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2008 metų pavasario iki 2011 m. spalio 25 d.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. gegužės 13 d. (pareiškėjo teigimu – pavasario; b. l. 22) iki 2011 m. spalio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 13-20, 21, 22, 23).
Pareiškėjo kalinimo metu galiojusios Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau - Higienos norma HN 76:1999), 6.15 punkte buvo nustatyta, jog kalėjimo kameros ir tardymo izoliatoriaus kameros plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv.m. Šis reikalavimas buvo privalomas vykdyti Lukiškių TI-K kalinčių asmenų atžvilgiu iki 2010 m. balandžio 10 d., nes 2010 m. balandžio 11 d., įsigaliojus naujai Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintai higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN76:2010), Higienos norma HN 76:1999 neteko galios. Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. galioję teisės aktai minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose nereglamentavo. Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktas, numatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.
Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažesnė kaip 5 kv.m. ploto norma, o laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. spalio 25 d. pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m. kameros ploto norma. Laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose norma nebuvo numatyta.
Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skunde nurodytu laiku, praleistu Lukiškių TI-K, laikotarpiais nuo 2008-05-14 iki 2008- 05-28, nuo 2008-10-29 iki 2009-05-24, nuo 2009-06-04 iki 2009-08-28, nuo 2009-08-31 iki 2009-09-11, nuo 2009-09-16 iki 2010-03-15, nuo 2010-03-17 iki 2010-04-11 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m. kameros plotas, o laikotarpiais nuo 2010-05-14 iki 2010-06-20, nuo 2010-07-10 iki 2010-12-07, nuo 2010-12-21 iki 2011-01-12, nuo 2011-01-26 iki 2011-02-04, nuo 2011-02-07 iki 2011-02-11, nuo 2011-03-15 iki 2011-05-19, 2011 m. rugpjūčio 21 d. ir laikotarpiu nuo 2011-10-20 iki 2011-10-24 pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. plotas. Iš to spręstina, kad minėtais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta kameros ploto norma vienam asmeniui, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus jis ar jo atstovas privalėjo veikti.
Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 dalys).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. spalio 25 d. Skundą teismui pareiškėjas surašė 2015 m. kovo 16 d. (b. l. 1-3), t.y. praėjus daugiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo paskutinės tardymo izoliatoriuje buvimo dienos. Darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų patalpos plotą vienam asmeniui arba jis yra laikomas galimai pažeidžiant kitas kalinimo sąlygas, tačiau, kaip minėta skundą teismui surašė tik 2015 m. kovo 16 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, todėl pareiškėjo prašomam laikotarpiui nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. spalio 25 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei kitų kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Lukiškių TI-K administracijos. Jei pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, todėl apie savo teisių pažeidimą jis turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Lukiškių TI- K pradžios, t.y. nuo 2008 m. gegužės 13 d., tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 16 d. skundu. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.