Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal LR BK 259 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams;

pagal LR BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteista už tai, kad 2007-03-13 Šiaulių m. centrinėje turgavietėje iš nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo 0,8 g psichotropinės medžiagos diazepamo, 3,726 g psichotropinės medžiagos amfetamino, tęsdama savo nusikalstamą veiką, šias medžiagas neteisėtai gabeno iki buto, esančio ,,duomenys neskelbtini“ Šiauliuose, ir ten neteisėtai laikė iki 2007-03-19 13.30 val. ir 2007-03-27 9.30 val., kol jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, A. G. nuteista už tai, kad 2006 metų pavasarį rasdama ir pasiimdama su savimi, taip neturėdama teisėto pagrindo, įgijo juridinio asmens antspaudą su užrašu „VIEŠOJI ĮSTAIGA ŠIAULIŲ RAJ. PSPC MEŠKUIČIŲ PALAIKOMOJO GYDYMO IR SLAUGOS LIGONINĖ“, fizinio asmens spaudą su užrašu „20180 Gyd. D. K. Šiauliai, tel.“, ir nuo įgijimo momento iki 2007-03-12 juos neteisėtai laikė nenustatytoje vietoje, bei, tęsdama savo nusikalstamą veiką ir turėdama vieningą tyčią, 2007-03-12 iš nenustatytos vietos minėtą antspaudą ir spaudą, neturėdama teisėto pagrindo, gabeno iki buto, esančio ,,duomenys nesklebtini“ Šiauliuose, bei juridinio asmens, VšĮ Šiaulių raj. Meškuičių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės antspaudą, fizinio asmens D. K. spaudą, neturėdama teisėto pagrindo, laikė minėtame bute nuo 2007-03-12 iki 2007-03-19 13.30 val., kol juos surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistoji A. G. prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę, nurodydama, kad pripažįsta savo kaltę tik dėl spaudo laikymo ir, kad radusi, nepristatė jo policijai. Kadangi spaudo negrobė ir nenaudojo jo dokumentų klastojimui, mano, jog jai paskirta per griežta bausmė.

Nuteistoji A. G. ir jos gynėja prašo tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė .prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 2 str. nurodytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Veikos baudžiamumas nustatytas BK 2 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šiuo atveju ši nuostata nepažeista. A. G. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 259 str. 1 d., 302 str. 1 d. Pati apeliantė iš esmės neginčija savo kaltės, bet prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę, motyvuodama tuo, kad ji nepagrobė kratos metu pas ją rastų neteisėtai laikytų anspaudo ir spaudo, jų niekur nepanaudojo.

Pagal BK 302 str. 1 d. dispoziciją šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir nereikalauja nustatinėti nusikaltimo padarinių. BK 302 str. nurodyta veika gali būti padaroma aktyviais alternatyviais veiksmais – pagrobiant, neturint teisėto pagrindo įgijant, laikant, gabenant, siunčiant, panaudojant ar realizuojant fizinio ar juridinio asmens anspaudą ar spaudą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis surinktais ir įvertintais įrodymais, nustatė, kad A. G., neturėdama teisėto pagrindo, įgijo, gabeno ir savo namuose laikė nuo 2007 m. kovo 12 d. iki 2007 m. kovo 19 d. juridinio asmens anspaudą ir kito fizinio asmens spaudą, kol kratos metu juos rado ir išėmė policijos pareigūnai. Taigi, apeliantei nėra inkriminuota anspaudo ir spaudo pagrobimas ar panaudojimas, visgi, A. G. atliko tris BK 302 str. 1 d. dispozicijoje numatytus veiksmus – neturėdama teisinio pagrindo įgijo, laikė ir gabeno minėtus objektus, už ką ir buvo pagrįstai pripažinta kalta skundžiamu nuosprendžiu.

Pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, neperžengdamas Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. pagal BK 302 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams, tuo tarpu, minėto Baudžiamojo įstatymo sankcija numato laisvės atėmimą iki 6 metų. Pagal BK 259 str. 1 d. A. G. paskirtas laisvės atėmimas 9 mėnesiams, o – sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų. Taigi, bausmės paskirtos neperžengiant straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijų ribų.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas A. G. bausmes už atskirus nusikaltimus, vadovavosi ir BK 54 str. 2 d. nuostatomis, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistoji pripažino savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 152-153, 172, 178), teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 87). Pirmosios instancijos teismas įvertino minėtą aplinkybę, ją pripažino A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė, skirdamas bausmę. Sunkinančių apeliantės atsakomybę aplinkybių apylinkės teismas nenustatė.

Nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, netinkamai taikė BK 61 str. 2 d. nuostatas, kur numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, parenka bausmę ir nustato jos dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Visos bausmės paskirtos žymiai mažesnės, nei straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatyti bausmių vidurkiai. Pagal BK 259 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų, o pagal BK 302 str. 1 d. – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jų mažinti nėra pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bausmių bendrinimo nuostatų (BK 63 str.), prie griežčiausios iš paskirtų bausmių – laisvės atėmimo 2 metams, pridėjo minimalią kitos laisvės atėmimo bausmės dalį – tik 3 mėnesius (BK 50 str. 2 d.). Taigi, kolegijos nuomone, apeliantei paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta.

Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantė skunde nenurodė, todėl švelninti nuteistajai A. G. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. G. apeliacinį skundą atmesti.