Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2008-10-21 · Civilinė byla Nr. 3K-3-500/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-21
Bylos Nr.
3K-3-500/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Pranas Žeimys (pirm.), Dangutė Ambrasienė, Antanas Simniškis (pran.)
Atsakovas
Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 126.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 3K-3-500/2008Procesinio sprendimo kategorija 126.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios S. Bosianok statybos darbų įmonės „Litijus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios S. Bosianok statybos darbų įmonės „Litijus“ ieškinį atsakovui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pelno mokesčio permokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas bankrutuojančios įmonės ir mokesčio administratoriaus ginčas dėl pelno mokesčio permokos grąžinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. 2006 m. gruodžio 4 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti 13 000 Lt pelno mokesčio permoką. Atsakovas nustatęs, kad ieškovas turi 10 207,85 Lt pelno mokesčio permoką, susidariusią 1999 m. kovo 17 d., ir kad yra praėjęs Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 87 straipsnio 13 punkte nustatytas mokesčio permokos grąžinimo (įskaitymo) terminas, 2008 m. gruodžio 8 d. išvada Nr. (17.30)-AP7-129M konstatavo, jog mokesčio permoka ieškovui yra negrąžintina ir turi būti iškelta iš AVMI apskaitos dokumentų. 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 2006.154-46/602191/MA30-2191 atsakovas nusprendė negrąžinti ieškovui mokesčio permokos, nurodydamas, jog permokos nėra.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad atsakovas, įvykdydamas įskaitymą, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintą draudimą vykdyti visas iki bankroto bylos iškėlimo neįvykdytas finansines prievoles, be to, buvo pažeistas ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-252 patvirtintų Negrąžintinų mokesčių permokų apskaitymo taisyklių 13 punktas. Ieškovo teigimu, atsakovo atliktas ieškovui priklausančios mokestinės permokos iškėlimas iš apskaitos dokumentų, t. y. nurašymas į valstybės biudžetą, vertintinas kaip įmonės lėšų pasisavinimas, pažeidžiant kreditorių teises bei interesus. Ieškovas nurodė, kad neteisėtais atsakovo veiksmais jam padaryta 10 207,85 Lt materialinės žalos, kurią privalo atlyginti atsakovas. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 10 207,85 Lt materialinės žalos bei šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo ieškovui 10 207,85 Lt negrąžintos pelno mokesčio permokos ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Atsakovas informavo ieškovą, kad nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną ieškovas nebuvo skolingas atsakovui. Ieškovas 2006 m. gruodžio 4 d. pateikė atsakovui prašymą grąžinti 13 000 Lt pelno mokesčio permoką. Atsakovas šio prašymo netenkino, 2006 m. gruodžio 8 d. išvada bei 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimu nutarė permokos ieškovui negrąžinti ir ją iškelti iš AVMI apskaitos dokumentų. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad pirmiau nurodyti atsakovo išvada ir sprendimas yra atlikti po teismo nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo. Negrąžintinos pelno mokesčio permokos būtų pakakę ieškovo kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl ieškovo teiginiai, kad atsakovui negrąžinus šios permokos nukentėjo kreditorių interesai, yra pagrįsti. Pagal Negrąžintinų mokesčių permokų apskaitymo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. V-252, 13 punktą ieškovo pelno mokesčio permokos senaties terminas suėjo 2004 metais ir, pasibaigus šiems kalendoriniams metams, mokesčio permoka turėjo būti iškelta iš atsakovo apskaitos dokumentų, tačiau atsakovo išvada negrąžinti ieškovo pelno mokesčio permokos ir iškelti ją iš apskaitos dokumentų priimta tik 2006 m. gruodžio 8 d., ir tai tik ieškovui nustačius minėtą permoką bei paprašius atsakovą ją grąžinti. Kadangi įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti bet kokias finansines prievoles, kurios buvo neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, ir priklausančiu turtu išskirtinai disponuoja tik bankroto administratorius, tai atsakovo veiksmai – negrąžinti ieškovui pelno mokesčio permokos ir jos iškėlimas iš atsakovo apskaitos dokumentų – laikytini neteisėtais. Teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Taisyklių 10.1 ir 13 punktus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. gegužės 20 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad teismas neteisingai išaiškino MAĮ 87 straipsnio 13 dalies bei Taisyklių 10.1 ir 13 punktų nuostatas. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovo pelno mokesčio permoka susidarė 1999 m. kovo 17 d., taip pat nėra paneigti atsakovo pateikti įrodymai, jog ieškovo paveldėtoja V. B. 2005 m. rugsėjo 27 d. buvo pateikusi atsakovui prašymą, kad ginčo pelno mokesčio permoka būtų įskaityta V. Bosianok komercinės firmos nepriemokai padengti. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovo pelno mokesčio permokos grąžinimo senaties terminas yra pasibaigęs, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti ieškovo reikalavimą, pažeidė įstatymą bei įmonės kreditorių teises. Teismo konstatuota aplinkybė, jog atsakovas pažeidė Taisyklių 10.1 bei 13 punktų reikalavimus ir ieškovo permoką iš VMI apskaitos dokumentų iškėlė ne pasibaigus senaties terminui ir kalendoriniams metams, o tik po to, kai ieškovas pareikalavo šią permoką grąžinti, kolegijos vertinimu, neduoda pagrindo spręsti, kad ieškovas, pagal MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatas, nėra praradęs teisės į permokos grąžinimą dėl senaties termino pasibaigimo, nes ši įstatymo norma minimo senaties termino nustatymo nesieja su momentu, kada permoka yra iškeliama iš VMI apskaitos dokumentų. Kolegija konstatavo, kad teismas taip pat neturėjo pagrindo išvadai, jog atsakovas pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto bei 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei bankrutavusios įmonės kreditorių teises, nes iškėlus bankroto bylą ieškovo teisė į šios permokos grąžinimą jau buvo pasibaigusi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas bankrutavusi S. Bosianok statybos darbų įmonė „Litijus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi vien MAĮ 87 straipsnio 13 dalimi, neatsižvelgė į bankroto instituto paskirtį ir specifiką, taip pat į tai, kad bankroto įstatymas yra specialusis įstatymas kitų norminių teisės aktų atžvilgiu, todėl, kasatoriaus nuomone, nagrinėjamame ginče turi būti taikomos specialiosios ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto bei 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos.

2. Aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad ši norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB „Agrovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taip pat nurodęs, kad pagal šių įstatyminių normų prasmę po bankroto bylos iškėlimo yra negalimas ir skolininkų bei kreditorių savitarpio reikalavimų įskaitymas, nes tokiais veiksmais būtų pažeidžiami kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB „Tauro bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-95/2001). Kasatoriaus manymu, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte pateikta draudimo sąvoka išreikšta neapibrėžtai, ji nėra kategoriška, todėl draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, apima ne tik draudimą vykdyti tarpusavio įskaitymus, bet ir draudimą vienašališkai tretiesiems asmenims disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis. Anot kasatoriaus, tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto normas bei atsižvelgiant į bankroto instituto paskirtį. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje LAB „Agrovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004, išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, įtvirtinantis bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo suspendavimą, yra specialioji norma MAĮ 38 straipsnio (pagal 1995 m. birželio 28 d. įstatymo redakciją, o pagal šiuo metu galiojantį 2004 m. balandžio 13 d. įstatymą – 87 straipsnis), garantuojančio mokesčių administratoriaus teisę taikyti mokesčio permokos sumų įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti, atžvilgiu, nes iškėlus įmonei bankroto bylą tokios finansinės, taigi ir mokestinės operacijos atliekamos laikantis ĮBĮ nustatytų procedūrų. Kasatorius, remdamasis pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuota praktika, teigia, kad nagrinėjamu atveju bankroto proceso metu pelno mokesčio permokos iškėlimas iš atsakovo apskaitos dokumentų atliktas nesilaikant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas šios normos, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos šios normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatoriaus nuomone, atsakovas bankroto proceso metu priėmęs išvadą negrąžinti pelno mokesčio permokos ir ją iškelti iš atsakovo dokumentų, atliko veiksmą, kuris vertintinas kaip disponavimas bankrutuojančiai įmonei priklausančiomis lėšomis. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nepagrįstai taikė MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatas, kai turėjo būti taikomos specialiosios ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto bei 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ieškovas dėl mokesčio permokos grąžinimo į atsakovą kreipėsi pasibaigus mokesčio permokos grąžinimo senaties terminui, kai jau buvo praradęs teisę šią permoką susigrąžinti.

2. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ normas. Iškėlus bankroto bylą, ieškovo teisė į permokos grąžinimą jau buvo pasibaigusi ir šios permokos iškėlimas iš ieškovo apskaitos dokumentų, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindai. Šioje byloje kasacinis teismas, tikrindamas apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą, tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, ar nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu bei apibendrinimo apžvalga, nepatvirtina ir negali patvirtinti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo egzistavimo, nes teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimus, suformuotus kasacine tvarka priimtose precedentinėse nutartyse, tuo tarpu kasaciniame skunde nurodomi Senato nutarimas bei apibendrinimo apžvalga yra tik metodinė medžiaga. Dėl to tokie kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos bankas v. AB „Tauro bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-95/2001, 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje LAB „Agrovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004, ir kitose, kuriomis kasatorius grindžia savo argumentą apie apeliacinės instancijos teismo nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, yra pateikti išaiškinimai dėl teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo atlikimą įmonės bankroto proceso metu, taikymo ir aiškinimo. Šioje byloje įskaitymo fakto nenustatyta, teisės atlikti įskaitymą klausimo nekeliama ir jis nėra aktualus. Byloje keliamas kitas klausimas – dėl bankrutuojančios įmonės teisės susigrąžinti iš mokesčių administratoriaus mokesčio permoką, kurios grąžinimo terminas, nustatytas MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje, yra pasibaigęs. Išaiškinimų tokiu teisės klausimu pirmiau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nėra pateikta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje LAB „Agrovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004, vertinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir MAĮ 38 straipsnio santykį, pasisakyta tik tuo aspektu, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, nustatantis bankrutuojančios įmonės prievolių suspendavimą, yra specialioji norma MAĮ 38 straipsnio, įtvirtinančio mokesčių administratoriaus teisę taikyti mokesčio permokos sumų įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti, atžvilgiu. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Dėl bankrutuojančios įmonės teisės susigrąžinti iš mokesčių administratoriaus mokesčio permoką, kurios grąžinimo terminas, nustatytas Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 13 dalyje, yra pasibaigęs

ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą, o 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Taigi ĮBĮ nustatyta šio įstatymo normų pirmenybė kitų įstatymų normų, kurios gali būti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, atžvilgiu.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2006 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 redakcija) nustatyta, kad teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo.

MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija),be kita ko, nustatyta, kad jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinama, jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Šioje teisės normoje nustatytas mokesčio permokos grąžinimo terminas yra naikinamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB VITEVA v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-159/1008), kuriam pasibaigus išnyksta pati teisė ir kuris negali būti atnaujintas. Pagal šią teisės normą mokesčio permokos grąžinimo termino pradžia siejama su mokesčio permokos susidarymo data. Mokesčio permokos susidarymo data sietina su data, kai mokesčio mokėtojas faktiškai sumokėjo per didelę mokesčio sumą į valstybės (savivaldybės) biudžetą. Susidarius mokesčio permokai, atsiranda mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus teisinis santykis – prievolė, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti grąžinti mokesčio permoką, o mokesčių administratorius turi pareigą ją grąžinti. Tačiau jeigu mokesčių mokėtojas per MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą nesikreipia į mokesčių administratorių su prašymu grąžinti susidariusią mokesčio permoką, jis praranda teisę reikalauti ją grąžinti, o mokesčių administratoriui prievolė grąžinti mokesčių mokėtojui permoką pasibaigia.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad aptartoji MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostata prieštarauja ĮBĮ nuostatoms, tarp jų ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktui, taip pat kad šios teisės normos atitinkamai turi būti vertinamos kaip specialiosios ir bendrosios. Argumentų, kad prieštaravimas egzistuoja, kasatorius kasaciniame skunde nenurodė. Mokesčių administratoriaus veiksmai, kai pasibaigus jo prievolei grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką, mokesčių administratorius atsisako grąžinti mokesčio permoką mokesčių mokėtojui – bankrutuojančiai įmonei, ją iškelia iš savo apskaitos dokumentų nevertintini kaip disponavimas bankrutuojančios įmonės turtu, jo (turto) perėmimas, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytų draudimų pažeidimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas prašymą grąžinti pelno mokesčio permoką atsakovui pateikė praleidęs MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytą terminą. Prašymo pateikimo metu atsakovo prievolė grąžinti ieškovui mokesčio permoką jau buvo pasibaigusi. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, taikydamas teisės normose įtvirtintą teisinį reguliavimą, turėjo teisinį pagrindą atmesti ieškovo ieškinį.

Kasatorius, kasaciniame skunde teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi vien MAĮ 87 straipsnio 13 dalimi ir netaikė ĮBĮ normų, netinkamai interpretuoja apskųstą nutartį.

Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į bankroto instituto paskirtį bei specifiką, yra deklaratyvūs, nepatvirtinantys kasacijos pagrindų, nustatytų CPK 346 straipsnio 2 dalyje, egzistavimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisinis pagrindas naikinti apskųstą sprendimą nenustatytas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas ŽeimysDangutė AmbrasienėAntanas Simniškis