Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-284-278/2016

Teisėja Ingrida Kirsnytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05177-2014-0

2016 m. balandžio 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-121-902/2015 pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui V. K., tretiesiems asmenims akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Omnitel“, UAB ,,General Financing“, UAB ,,MCB Finance“, UAB ,,Mokilizingas“, UAB ,,Ūkio banko lizingas“, išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turto padalijimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir atsakovo V. K. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 1995-04-08 šalių sudaryta santuoka, kurios metu gimė dukros K. ir V., yra iširusi (1 t., b. l. 8-10). Šią aplinkybę šalys pripažįsta, tačiau skirtingai nurodo, kas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 2 dalies nuostatas sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas įstatyme ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas. CK 3.27 straipsnyje nustatyta sutuoktinių pareiga būti vienas kitam lojaliems ir vienas kitą gerbti, remti moraliai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar sutuoktinio poreikių tenkinimo. Tai reiškia, kad sutuoktinis šeimoje ir už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio ir šeimos interesais, vengti asmeninių ir šeimos interesų supriešinimo. Lojalumo pareiga reikalauja iš sutuoktinio abipusio pasitikėjimo vienas kitu ir atvirumo, kartu tai reiškia ir protingą toleranciją ir pakantumą, be kurio neįmanomas darnus šeimos gyvenimas. Pareiga gerbti vienas kitą reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti ištikimi, spręsti gyvenimo klausimus bendru sutarimu. Esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu: žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, šeimoje vartojama fizinė ar psichinė prievarta ir pan.. Nagrinėdamas S. K. ir V. K. santuokos iširimo priežastis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, nes pažeidė minėtas įstatymo nuostatas. S. K. nesutinka su šia teismo išvada ir teigia, kad santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės, nes V. K. nebuvo lojalus, negerbė jos, neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių, žiauriai elgėsi su ja bei jų vaikais, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą tiek jos, tiek ir dukterų atžvilgiu. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (ieškovas), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Teismų praktikoje nurodyta, kad, siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai atsakovo sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama, tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Tokia prezumpcija yra nuginčijama, kai kitas sutuoktinis ją paneigia, įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių, arba nurodęs faktų, patvirtinančių kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012; 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012). Atsakovas V. K. 2015-04-20 teismo posėdžio metu teigė nenaudojęs fizinio smurto sutuoktinės ir dukterų atžvilgiu (2 t., b. l. 159-162). Iš bylos duomenų matyti, kad 2009-11-06 – 11-12 šalių duktė K. buvo gydoma ligoninėje dėl galvos sumušimo, kurį patyrė ginant motiną S. K. nuo tėvo (V. K.) smurto (2 t., b. l. 27). Nustatyta, kad Panevėžio apylinkės prokuratūros 2014-06-19 nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas prieš V. K., jam susitaikius su nukentėjusiąja V. K. (1 t., b. l. 16). Minėtu nutarimu buvo konstatuota, jog V. K., būdamas neblaivus, 2014-03-16 kilusio konflikto tarp jo ir S. K. metu, panaudojo fizinį smurtą savo nepilnametės dukters V. atžvilgiu. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu fiziškai smurtavęs 2014-04-16 prieš dukrą V. bei 2014-09-03 prieš ieškovę S. K. (2 t., b. l. 24-26). Minėtas teismas 2015-07-23 nutartimi baudžiamojoje byloje, kurioje V. K. įtariamas neblaivus 2015-07-21 smurtavęs prieš S. K. ir I. M., įpareigojo V. K. laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, (duomenys neskelbtini), nesiartinti prie sutuoktinės S. K. ir I. M., nebendrauti su jomis, neieškoti ryšių (3 t., b. l. 157-158). Atsakovas V. K., teikdamas teismui paaiškinimus, nepaneigė smurtavęs prieš ieškovę (2 t., b. l. 159-162). Liudytojas D. J. 2015-07-02 teismo posėdžio metu nurodė, jog dar šalims gyvenant (duomenys neskelbtini), yra matęs sumuštą ieškovę. Liudytojai K. K., V. K. nurodė, jog atsakovas V. K. yra pavydus (3 t., b. l. 27-30). 2015-04-20 teismo posėdžio metu atsakovas pripažino buvęs įtarus ieškovės atžvilgiu, dėl ko kildavo konfliktai (2 t., b. l. 159-162). Pirmosios instancijos teismas sprendė nesant nustatytam atsakovo V. K. dažno alkoholio vartojimo faktui. Ieškovė S. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog V. K. alkoholį vartojo nedarbo dienomis (2 t., b. l. 159-162). Apie tėvo (V. K.) svaigalų vartojimą poilsio dienomis patvirtino ir duktė K. K. (3 t., b. l. 27-30). Ta aplinkybė, jog atsakovas V. K. nėra baustas administracine tvarka dėl alkoholio vartojimo, negali vienareikšmiškai paneigti alkoholiui neturėjus įtakos santuokai (CPK 185 str.). Be to, byloje pateikti teisėsaugos institucijų dokumentai leidžia daryti priešingą išvadą, nes minėtuose dokumentuose užfiksuoti atvejai atsakovui smurtavus prieš artimus šeimos narius, esant neblaiviam (1 t., b. l. 16). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia ieškovės teiginių dėl netinkamo V. K. elgesio jos ir dukterų atžvilgiu, kas suteikia teisę preziumuoti atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo (CK 3.60 str. 3 d.; CPK 185 str.). Tačiau, kaip jau minėta, sutuoktinio kaltės prezumpcija gali būti nuginčyta priešingai šaliai įrodžius santuokai iširus dėl kitų priežasčių ar kito sutuoktinio kaltės. Pagrįsdamas savo teiginius ieškovei S. K. vartojus prieš jį smurtą, V. K. pateikė 2014-03-20 specialisto išvadą apie jam 2014-03-16 padarytus sužalojimus (1 t., b. l. 64). Duomenų, kad dėl minėtos S. K. veikos buvo kreiptasi į policiją, nėra. Liudytojai A. K., J. G., V. K., D. J., teikdami paaiškinimus teismo posėdžių metu, nurodė ieškovei esant karšto, ūmaus būdo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad abi ginčo šalys dažnai konfliktuodavo. Bylos duomenimis, tarp šalių 2012-09-22 buvo kilęs konfliktas, tačiau ikiteisminis tyrimas nepradėtas S. K. to nepageidaujant, nes V. K. jos atsiprašęs (3 t., b. l. 34). 2015-04-03 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal S. K. ir V. K. pareiškimus dėl 2015-03-26 konflikto namuose, nesant padarytai nusikalstamai veikai (2 t., b. l. 116-117). 2015-04-20 policijoje užfiksuotas žodinis konfliktas tarp S. K. ir V. K. dėl buitinių daiktų (3 t., b. l. 35). Teisėjų kolegija sutinka su byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl ginčo šalių nuomonių išsiskyrimo vaikų auklėjimo, darbinių pajamų paskirstymo klausimais, bendro šeimos biudžeto nebuvimo, tačiau vertinti abiejų sutuoktinių veiksmus (atsakovo V. K. fizinį smurtą, ieškovės S. K. impulsyvumą) vienodai, suteikiant tą pačią reikšmę dėl santuokos iširimo, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino 2014-03-20 specialisto išvados įrodomąją vertę su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžio verte ir sprendė ieškovei smurtavus prieš atsakovą ir dėl to esant kaltai dėl santuokos iširimo. Pažymėtina, kad 2014-03-20 specialisto išvadoje pateiktos V. K. patirtų sužalojimų aplinkybės neduoda pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad sužalojimai buvo padaryti ieškovei pirmai pradėjus konfliktą (CPK 12 str., 185 str.). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendis aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina V. K. smurtą prieš savo artimus, todėl darytina išvada, kad V. K. neleistinas elgesys turi didesnę įrodomąją vertę, sprendžiant klausimą dėl santuokos iširimo priežasčių (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertinos liudytojų K. K., V. K., I. M. teiktų paaiškinimų dėl namuose tvyrančios įtampos, suvaržymų, kuriuos sukelia atsakovo buvimas. Šalių duktė V. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad namuose gyvena su baime, nors V. K. nebesmurtauja, tačiau pradeda konfliktus dėl turto. K. K. paaiškino, jog tėvo elgesys namuose varžė galimybes bendrauti su draugais, giminėmis, ji stengiasi nepalikti motinos vienos namuose su atsakovu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti minėtų liudytojų paaiškinimais. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog esminė santuokos iširimo priežastis yra netinkamas V. K. elgesys ir fizinis smurtas prieš sutuoktinę, vaikus, kuris buvo naudojamas ir anksčiau, iki kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo, kas lemia V. K. kaltę dėl santuokos iširimo (CK 3.60 str. 3 d.).

Civilinis kodeksas suteikia sutuoktiniui teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo (CK 3.70 str. 2 d.). Neturtinė žala apibūdinama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas (CK 6.250 str. 1 d.). Pripažinus atsakovo V. K. kaltę dėl šeimos iširimo ir įvertinus ieškovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, konstatuotina, jog ieškovė patyrė emocinius išgyvenimus, dėl to buvo sutrikdyta jos psichinė sveikata. V. K. naudojant smurtą prieš ieškovę, jis savo elgesiu ribojo bendravimo su kitais asmenimis galimybes; dėl patirtos baimės, streso, buvo pasikviesta kartu gyventi I. M., todėl darytina išvada, kad ieškovė patyrė neturtinę žalą, pasireiškusia fiziniu skausmu, baime, dvasiniais, emociniais išgyvenimais ir nepatogumais. Vertinant neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į padarytos žalos pasekmes, atsakovo kaltę, jo turtinę padėtį, pačios ieškovės elgesį ir ieškovei S. K. padarytą neturtinę žalą įvertintina 300 Eur, kuri priteistina iš V. K. (CK 3.70 str. 2d., 6.245 str.- 6.250 str.).

S. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobilis Opel Vectra Station 2012 m. buvo įgytas šeimos poreikių tenkinimui bei nustatyta šios transporto priemonės verte. Apeliantė nurodė, jog automobilis, kurį ji vertina 4 054,68 Eur (14 000 Lt), buvo įgytas už jos motinos dovanotas lėšas, automobilis buvo geros būklės ir jam nebuvo reikalingas remontas. Teigia, jog ta aplinkybė, kad transporto priemonė registruota atsakovo vardu ir ja naudojasi V. K., nėra pagrindas Opel Vectra Station priteisti jo nuosavybėn. Be to, teigia, kad bylos eigoje pats atsakovas nurodė, jog transporto priemonės vertė 3 475,44 Eur (12 000 Eur). Byloje nustatyta, jog priešieškiniu, atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. K. nurodė, kad S. K. motina M.M. P. pinigines lėšas padovanojo šeimos reikmėms, pardavusi savo motinos G. J. gyvenamąjį namą, kurio priklausinyje (ūkiniame pastate) šalys ilgą laiką yra gyvenę, savo lėšomis jį įrengę bei kaip kompensaciją, už tai, jog jis tvarkė parduoto namo vidų, aplinką, padėjo parduoti G. J. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodytų atsakovo teiginių ieškovė byloje nėra paneigusi, todėl konstatuotina, jog teismo išvada, kad M.M. P. atsakovui perduotos lėšos buvo skirtos šeimos reikmėms, nepaneigta. Iš bylos duomenų matyti, kad nustatydamas automobilio Opel Vectra Station 2 769 Eur vertę teismas vadovavosi V. K. pateiktais UAB „Emprekis“ duomenimis apie autotransporto kainas Lietuvoje, tačiau nustatyta, jog pateikti duomenys yra apie automobilio Opel Vectra Caravan DTI vertę (3 t., b. l. 160, 187). Teismui pateikta minėtos įmonės konsultacija, iš kurios matyti, jog šalims priklausantis automobilis vertinamas 12 100 Lt, tačiau ši išvada yra duota realiai automobilio neapžiūrėjus, todėl konstatuoti, jog nurodyta suma atitinka ginčo automobilio vertę, nėra pakankamo pagrindo (1 t., b. l. 141). Ieškovė nurodytos 4 054,68 Eur automobilio vertės nepagrindė jokiais įrodymais, todėl nesant kitų duomenų apie automobilio vertę, jo įvertinimo, darytina išvada, jog automobilio vertė yra šalių nurodytų transporto priemonės kainų vidurkis, t.y. 3 765,06 Eur (13 000 Lt). Dėl paminėto įvertinus, jog automobiliu naudojasi atsakovas, priėmus skundžiamą sprendimą jį eksploatuoja daugiau nei šešis mėnesius, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog transporto priemonę remontavo ir patyrė išlaidas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada skirti automobilį atsakovo nuosavybėn, yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismui automobilį vertinant 3 765,06 Eur (13 000 Lt), ieškovei ginčijamu sprendimu priteista iš atsakovo 1 384,5 Eur kompensacija didintina iki 1 882,53 Eur.

Iš bylos duomenų matyti, jog nuo 2004 m. šalys gyveno apeliantės močiutei G. J. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris ieškovei buvo padovanotas 2011-08-17 (1 t., b. l. 171-178). CK 3.90 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, jog turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jei nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog 2011-08-17 dovanojimo sutartimi, kuri nėra nuginčyta, gyvenamasis namas buvo padovanotas asmeniškai S. K., todėl nėra pagrindo jį pripažinti bendra sutuoktinių nuosavybe. Tačiau teismas pripažino, jog S. K. asmeninis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas – buvo pagerintas bei konstatavo, jog dėl atliktų remonto darbų nekilnojamojo turto vertė padidėjo 34 754,4 Eur, todėl atsakovui V. K. iš ieškovės priteistina 17 377,20 Eur kompensacija, nepriklausomai nuo to, kiek lėšų jis investavo, kiek įdėjo darbo atliekant būsto remontą. Tačiau su nurodytu kompensacijos dydžiu teisėjų kolegija nesutinka dėl sekančių motyvų. Byloje nepaneigta, kad namo remonto darbai buvo atliekami ne ieškovei, o jos močiutei G. J. nuosavybės teise priklausančiam turtui, tačiau sutiktina, jog šalys remonto darbus vykdė žinodami, jog jie gyvens šiame name ir ateityje jis galimai taps jų nuosavybe, todėl sutiktina su teismo išvada, jog atsakovas V. K., prisidėjęs prie sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise 2011-08-17 dovanoto gyvenamojo namo ir jo priklausinių pagerinimo bendromis lėšomis bei darbu turi teisę gauti piniginę kompensaciją, nes priešingu atveju, daikto savininkas nepagrįstai praturtėtų. Byloje nėra ginčo, jog minėto daikto pagerinimai buvo atlikti iki dovanojimo sutarties sudarymo, t.y. iki 2011-08-17. Minėtu metu gyvenamojo namo vertė buvo įvertinta 40 000 Lt, o visi pastatai bendra 51 290 Lt suma, todėl vėliau neatlikus jokio kapitalinio remonto, rekonstrukcijos ar žymaus pertvarkymo, o santuokos nutraukimo metu gyvenamojo namo ir jo priklausinių vertei esant padidėjus dėl rinkos pokyčių, priteisti atsakovui dalį lėšų dėl daikto vertės padidėjimo, nėra pagrindo. Priteisti iš ieškovės V. K. kompensaciją, apskaičiuotą dėl daikto vertės padidėjimo nuo 2014 m. gauto 160 000 Lt pasiūlymo už namą, taip pat nėra pagrindo. Kadangi G. J. įsigyjant namą jo vertė buvo 29 800 Lt ir namas tais pačiais metais pradėtas remontuoti, vėliau remontuotas 2010 m. o dovanojimo metu jo vertė buvo 46 000 Lt, galima konstatuoti, jog namo vertė dėl atliktų remontų padidėjo 16 200 Lt (1 t., b. l. 171-178, 2 t., b. l. 38-39). Šalys pripažįsta, jog 2004 m. ir 2010 m. namas buvo remontuojamas bendromis jų lėšomis - pakeisti 9 langai, vidinės bei lauko durys, kieto kuro katilas, tvarkytos vonios patalpos, keisti vamzdynai, santechnika, vykdyti dažymo, grindų keitimo darbai, įrengta medinė malkinė ir kt.. Nustatyta, jog remontui šalys ėmė dvi paskolas bendrai 7 240,50 Eur (25 000 Lt) sumai, be to, remonto darbus vykdė patys bei artimųjų pagalba. Apeliantė teigia, jog namo pagerinimui išleista 11 235,25 Eur (38 793,08 Lt), todėl atsakovui priteistina kompensacija neturi viršyti 5 617,63 Eur ir išlaidų dydį grindžia UAB „Skena“ pateikta sąmata (2 t., b. l. 119-148). Atsakovas teigia, jog, atlikus remonto darbus, namo vertė padidėjo ir teismui teikė gyvenamojo namo ir jo priklausinių įvertinimą, be to, nurodė, jog nesutinka su ieškovės teikta UAB „Skena“ sąmata, nes apklausiamas liudytoju A. Z. pripažino, jog sąmatoje yra klaidų. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė 2004 ir 2010 m. atliktų darbų bei medžiagų lokalinę sąmatą bendrai 16 877,29 Eur (58 273,93 Lt) sumai, kurią, 2015-07-08 teikdamas teismui patikslintą priešieškinį, sumažino iki 15 215,87 Eur (52 537,36 Lt; 2 t., b. l. 42-46, 3 t., b. l. 71-89). Byloje nepaneigti atsakovo teiginiai, kad namo kaminui buvo įsigytas ir įdėtas įdėklas, įvažiavimas išklotas betoniniais blokais, išplatinti vartai, pirktas vandens šildymo boileris, tačiau minėti darbai ieškovės pateiktoje sąmatoje nenurodyti. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nors sukurtais pagerinimais ilgą laiką naudojosi pats atsakovas, dalis daiktų (betoniniai blokai) yra iš esmės keistini ir neatmestina, jog namo viduje yra reikalingas einamasis remontas, tačiau šalių lėšomis namas su priklausiniais 2004-2010 m. buvo pagerintas. Dėl paminėto, teisėjų kolegija daro išvadą esant pagrindui pripažinti, jog remonto metu atliktų darbų, medžiagų vertė yra V. K. nurodyta 15 215,87 Eur suma ir ½ d. (7 607,93 Eur) minėtų išlaidų, kaip kompensacija už pirktas medžiagas, asmeninį darbą atsakovui priteistina iš S. K., kas atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 str.).

Santuokoje šalių įgytus miegamojo, svetainės baldus, muzikinį centrą teismas priteisė ieškovei. Apeliantė nurodo, jog minėti daiktai yra seni ir jai nereikalingi, tačiau šioje dalyje keisti sprendimą nėra pagrindo. Nustatyta, jog atsakovas V. K. priteisti jo nuosavybėn minėtų daiktų nepageidavo, o atsiliepimuose į patikslintą priešieškinį S. K. yra nurodžiusi, jog dėl daiktų priteisimo jos naudai, sutinkant su jos nurodyta kaina, neprieštaraujanti (2t., b. l. 154-158, 3 t., b. l. 3-7). Iš V. K. teismui teiktų dokumentų matyti, jog minėtų daiktų vertę atsakovas buvo nurodęs ženkliai didesnę nei ją esant pripažino teismas, todėl miegamojo (58 Eur), svetainės baldai (58 Eur), muzikinis centras (58 Eur) pagrįstai priteisti S. K. nuosavybėn. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog plazminis televizorius yra šeimos turtas, nes jis buvęs įsigytas už jos motinos duotus 1 500 Lt. Tačiau neginčijamų duomenų, jog nurodyta suma buvo skirta konkrečiai ieškovei, teismui S. K. nepateikė, nes pinigai buvo perduoti atsakovui, kuris ieškovės teiginius ginčija (CPK 178 str.).

Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas tenkino ieškovės prašymą ir dalį šalių santuokoje įgyto turto (lovą, dviejų durų spintą, rašomąjį stalą, sekciją ir kompiuterį „Asus“) pripažino nedalintinu turtu, kaip naudojamu nepilnametės dukters, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje dėl minėtų daiktų nepasisakė, todėl šioje dalyje sprendimas tikslintinas, nes atsakovas V. K. minėtų teismo išvadų neginčija.

Įvertinus, jog iš ieškovės S. K., už jai priklausančio turto pagerinimus, atsakovui priteistina 7 607,93 Eur kompensacija bei, atmetus reikalavimą dėl dalies ginčijamo turto padalijimo priteista 376,22 Eur (159 + 217,22 = 376,22 Eur) kompensacija atsakovo naudai, t.y. viso 7 984,15 Eur, o iš atsakovo V. K. ieškovės naudai priteistina 300 Eur neturtinė žala, 1 882,53 Eur už automobilį, 25,49 Eur (10,99 + 14,50 = 25,49 Eur) kompensacija už kilnojamąjį turtą, viso 2 208,02 Eur, todėl, padarius minėtų mokėjimų užskaitą, iš ieškovės S. K. atsakovo V. K. naudai priteistina 5 776,13 Eur (7 984,15 - 2 208,02 = 5 776,13 Eur) piniginė kompensacija.

CPK 93 straipsnio nuostatos nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas šalių bylinėjimosi išlaidų neskirstė, nurodydamas, jog ieškinys ir priešieškinys yra patenkinti iš dalies. Ieškovė su šia teismo išvada nesutinka. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiamas, ieškovės reikalavimai tenkinami didesne dalimi nei atsakovo, minėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos tarp šalių.

Byloje nustatyta, kad paduodant ieškinį S. K. sumokėjo 103,40 Eur žyminį mokestį už ieškinį, atsakovas 457,02 Eur už priešieškinį, o nuo 50 proc. žyminio mokesčio sumokėjimo šalys buvo atleistos (1 t., b. l. 7, 24-25, 28, 83, 101, 111). Pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 521,32 Eur atstovavimo ir 460,45 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas - 415,85 Eur atstovavimo, 168,29 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų (1 t., b. l. 84, 2 t., b. l. 17, 3 t., b. l. 152-155, 163). ). Įvertinus, jog ieškovės reikalavimai patenkinti iš dalies, iš atsakovo priteistina 80 proc., t. y. 785,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovės patirtų pirmosios instancijos teisme bei 83 Eur žyminio mokesčio, o iš S. K. atsakovo naudai - 91,40 Eur žyminio mokesčio ir 116,83 Eur bylinėjimosi išlaidų. Padarius bylinėjimosi išlaidų užskaitą, iš atsakovo V. K. ieškovei priteistina 660,19 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (785,42 + 83 = 868,42 – 91,40 - 116,83 = 660,19 Eur).

Už apeliacinį skundą ieškovė yra sumokėjusi 60 Eur, nuo likusios 517 Eur žyminio mokesčio dalies atleista bei patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, o už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovas V. K. sumokėjo 200 Eur (4 t., b. l. 9, 10, 16-18, 29). Patenkinus S. K. apeliacinį skundą 90 proc., iš atsakovo ieškovės S. K. naudai priteistina 54 Eur žyminio mokesčio ir 180 Eur bylinėjimosi išlaidų, viso 234 Eur bei 317 Eur žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 str. 1 d.). Iš ieškovės V. K. naudai priteistina 20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šioje dalyje padarius užskaitas, iš atsakovo V. K. ieškovės S. K. naudai priteistina 214 Eur (54 + 180 – 20 = 214 Eur).

Dėl aukščiau paminėtų motyvų, sprendimo dalis dėl kaltės nustatymo, iširus šalių santuokai, neturtinės žalos priteisimo ieškovės naudai, turto padalijimo, kompensacijos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį dėl kaltės nustatymo iširus santuokai, neturtinės žalos priteisimo S. K. naudai, turto padalijimo, piniginės kompensacijos V. K. priteisimo, pakeisti ir sprendimą išdėstyti sekančiai:

Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Santuoką, sudarytą tarp S. K., gim. (duomenys neskelbtini) (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. K., gim. (duomenys neskelbtini) (a.k. (duomenys neskelbtini) įregistruotą 1995-04-08 Panevėžio miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 31, nutraukti dėl atsakovo V. K. kaltės.

Po santuokos nutraukimo S. K. palikti pavardę „P.“.

Priteisti iš atsakovo V. K. 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinę žalą S. K. naudai.

Nepilnametės V. K., gim. (duomenys neskelbtini) (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatyti kartu su jos motina S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą nepilnametei dukrai V. K., gim. (duomenys neskelbtini) (a.k. (duomenys neskelbtini) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 144,81 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 81 euro centus) nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2014-08-06) iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Priteisti iš V. K. 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 euro centus) išlaikymo nepilnametei dukrai V. K. įsiskolinimą už du mėnesius.

Nepilnametei dukrai V. K. priteistų lėšų tvarkytoju paskirti S. K. uzufrukto teisės pagrindu. Ieškovei išaiškintina, jog nepilnametės dukters išlaikymui gautas lėšas turi naudoti tik vaiko interesais (LR CK 3.203 str.).

Pripažinti, jog po santuokos nutraukimo prievolė grąžinti paskolą pagal 2010-06-11 AB ,,Swedbank“ kredito sutartį Nr. 10-38467-VA yra atsakovo V. K. ir ieškovės S. K. solidari prievolė, o prievolė grąžinti paskolą pagal 2012-10-29 kredito sutartį Nr. 12-056075-GV yra asmeninė atsakovo V. K. prievolė.

Pripažinti, jog po santuokos nutraukimo prievolė grąžinti paskolą pagal 2012 m. kreditinę sutartį UAB „Omnitel" yra asmeninė ieškovės S. K. prievolė.

Pripažinti, jog po santuokos nutraukimo kreditinė prievolė UAB „General Financing" pagal 2014-12-16 V. K. sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr(duomenys neskelbtini) bei kreditinės prievolės pagal 2015-03-26 ,,MCB Finance“ greitojo kredito sutartį Nr. 1803110, 2014-08-27 UAB ,,Mokilizingas“ vartojimo kredito sutartį Nr. VGM40827SNPA, 2014-06-27 vartojimo kredito sutartį Nr. C406505593 ir pagal 2014-10-31 vartojimo kredito sutartį C410553226, sudarytas su UAB ,,Ūkio banko lizingas“ yra asmeninės atsakovo V. K. prievolės.

Pripažinti, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais ir žemės sklypu, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybė.

Priteisti V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn:

automobilį „OPEL VECTRA STATION", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 3 765,06 Eur vertės;

šaldytuvą „Siemens", 463,39 Eur vertės;

dujinę viryklę „Gorenje", 115,84 Eur vertės;

televizorių „Samsung" 21,98 Eur vertės;

miegamojo lovos spintelę, bevertę;

skalbimo mašiną, įsigytą prieš 6-8 metus, 29 Eur vertės.

S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn priteisti:

plazminį televizorių, 434,43 Eur vertės;

virtuvės baldus, įsigytus 2004 m., 144 Eur vertės;

miegamojo baldų komplektą (dvigulę lovą, spintą, komodą), pirktą 2004 m., 58 Eur vertės;

svetainės baldų komplektą (minkštą kampą, stalą), pirktą 2004 m., 58 Eur vertės;

muzikinį centrą „Samsung", 58 Eur vertės.

Santuokoje įgytą turtą - lovą, dviejų durų spintą, rašomąjį stalą, sekciją ir kompiuterį „Asus“- pripažino nedalintinu turtu.

Priteisti iš S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 5 776,13 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus 13 euro centų) piniginę kompensaciją.

Priteisti iš atsakovo V. K. 660,19 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt eurų 19 euro centų) bylinėjimosi išlaidų S. K. naudai.

Priteisti į valstybės biudžetą iš S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 23,41 Eur (dvidešimt tris eurus 41 euro centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (įmokos kodas 5660).

Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis mokėjimo vykdyti skubiai.

Sprendimui įsiteisėjus, laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas civilinėje byloje Nr. 2-121-902/2015 (ankstesnis bylos numeris 2-6166-837/2014) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimis dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui, automobilio arešto, nuosavybės teisės perleidimo draudimo, panaikinti.

Priteisti iš V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės S. K. naudai apeliacinėje instancijoje patirtų 214 Eur (du šimtus keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų ir 317 Eur (tris šimtus septyniolika eurų) žyminio mokesčio valstybės naudai (įmokos kodas 5660).