Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 str. 1 d. ir BK 183 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, paliekant civiliniam ieškovui teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, t. y. :

Klaipėdos m. VPK kriminalinės policijos ONTT 1-ojo skyriaus tyrėjas V. U., vykdydamas bylą tiriančio prokuroro nurodymą apžiūrėti daiktus, turinčius reikšmę nusikalstamos veikos tyrimui ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 68-1-0771-03, bei perduoti juos saugojimui civilinio ieškovo atstovui, 2004 m. kovo 3 d. 9 val. 30 min. atvyko į (duomenys neskelbtini) esančią J. S. iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos nuomojamą saugomą teritoriją, kur, dalyvaujant A. S. bei UAB „Simpras“ atstovui Antanui Skiočiui, apžiūrėjo šioje teritorijoje aptiktas 18073 vnt. plytų ir 64 vnt. plytų padėklų. Po 2004 m. kovo 3 d. 11 val. 30 min. minėtoje teritorijoje baigtos apžiūros, V. U. Lietuvos Respublikos BPK 92 str. nustatyta tvarka priėmė sprendimą perduoti plytas ir padėklus saugojimui civilinio ieškovo UAB „Simpras“ atstovui A.Skiočiui. Su 2004 m. kovo 3 d. (duomenys neskelbtini) saugomoje teritorijoje atliktos apžiūros protokolu bei anksčiau paminėtu priimtu sprendimu Klaipėdos m. VPK KP ONTT 1-ojo skyriaus tyrėjas V. U. pasirašytinai supažindino šiame ikiteisminio tyrimo veiksme dalyvavusius asmenis A. S. bei UAB „Simpras“ atstovą Antaną Skiotį.

A. S. po 2004 m. kovo 3 d. 11 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) . J. S. nuomojamoje saugomoje teritorijoje atliktos apžiūros, būdamas pasirašytinai supažindintas su teisėtu Lietuvos Respublikos BPK 92 str. nustatyta tvarka priimtu ikiteisminio tyrimo pareigūno V. U. sprendimu ir jam nepaklusdamas, laikotarpiu nuo 2004 metų kovo 5 dienos iki 2004 metų kovo 30 dienos, tikslios datos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos, du kartus atsisakė civilinio ieškovo UAB „Simpras“ atstovui A. Skiočiui išduoti pas jį teritorijoje aptiktas įtarime paminėtas plytas ir padėklus, neįsileido A. Skiočio į nurodytą teritoriją ir paminėtu laikotarpiu nuo 2004 metų kovo 5 dienos iki 2004 metų kovo 30 dienos bei 2004 m. balandžio mėnesio pradžioje, tiksli data tyrimo metu nenustatyta, dalį šių apžiūrėtų plytų sumūrijo. Tokiu būdu A. S. sutrukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, t. y. užtikrinti, kad UAB „Simpras“ priklausantys

daiktai iki teismo sprendimo būtų perduoti saugojimui teisėtam jų savininkui (Lietuvos Respublikos BPK 108 str. 2 d.), dėl to UAB „Simpras“ prarado galimybę atgauti dėl nusikalstamos veikos prarastą turtą.

Be to, A. S. buvo kaltinamas ir tuo, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. :

2004 m. kovo 3 d., nuo 9 val. 30 min. iki 11 val. 30 min., Klaipėdos m. VPK kriminalinės policijos ONTT 1-ojo skyriaus tyrėjas V. U. baudžiamosios bylos Nr. 68-1-0771-03 tyrimo metu (duomenys neskelbtini) esančioje A. S. naudojamoje saugomoje teritorijoje, dalyvaujant A. S., apžiūrėjo daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui. Po 2004 m. kovo 3 d. 11 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) saugomoje teritorijoje baigtos apžiūros, V. U. pasirašytinai supažindino A. S. su apžiūros protokolu ir po apžiūros priimtu sprendimu perduoti saugojimui 18073 vnt. apžiūrėtų plytų ir 64 vnt. plytų padėklų, turinčių reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, civilinio ieškovo – UAB „Simpras“ atstovui Antanui Skiočiui.

A. S. po 2004 m. kovo 3 d. 11 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) saugomoje teritorijoje baigtos apžiūros, būdamas pasirašytinai supažindintas su ikiteisminio tyrimo tyrėjo surašytu protokolu ir priimtu sprendimu, iš karto po minėtos apžiūros tyrėjo V. U. žodžiu įspėtas, kad iki tol, kol UAB „Simpras“ atstovas atsiims plytas ir padėklus, draudžiama jas naudoti statybos ar kitiems darbams ir žodžiu įpareigotas minėtas jam patikėtas bei jo žinioje buvusias plytas ir padėklus saugoti, tyčia, priešingai ikiteisminio tyrimo pareigūno priimtam sprendimui, laikotarpiu nuo 2004 metų kovo 5 dienos iki 2004 metų kovo 30 dienos, tikslios datos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos, neleido A. Skiočiui šių daiktų atsiimti, ir tyčia naudojo 2004 m. kovo 3 d. (duomenys neskelbtini) saugomoje teritorijoje apžiūrėtas plytas mūrinės tvoros statybos darbams, tokiu būdu šias plytas pasisavindamas. Po to 2004 m. kovo 26 dieną A. S., bylą tiriančio prokuroro rašytinai įpareigotas iki atskiro prokuratūros ar teismo sprendimo saugoti jam patikėtus 64 vnt. plytų padėklų ir likusius 10150 vnt. plytų, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, toliau naudojo 2004 m. kovo 3 d. apžiūrėtas plytas statybos darbams, tokiu būdu šias plytas pasisavindamas. 2004 m. kovo 31 d., vykdydamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų jam duotus nurodymus, A. S. perdavė UAB „Simpras“ atstovui A. Skiočiui tik 8184 vnt. plytų bei 50 vnt. plytų padėklų, po to, 2004 m. gegužės mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, papildomai perdavė UAB „Simpras“ 9 vnt. tuščių padėklų. Tokiais savo veiksmais A. S. tyčia pasisavino jam patikėtų bei jo žinioje buvusių 9889 vnt. plytų bendros 4450,05 Lt vertės bei 5 vnt. plytų padėklų, bendros 500 Lt vertės.

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 26 d. nuosprendį kaip nepagrįstą. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. Nurodo, kad išteisindamas A. S. pagal LR BK 231 str. l d. ir LR BK 183 str. l d. teismas padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, prieštaraujančias bylos aplinkybėms, be to, bylą išnagrinėjo ir nuosprendį priėmė šališkas teismas. Pažymi, kad teismas, analizuodamas esančius byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos BK 231 str. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas bet kokia forma kliudant pareigūnams atlikti savo darbą, tačiau tokių duomenų byloje nesurinkta. Be to, nėra paneigti A. S. parodymai, jog po to, kai 2004-03-26 įsipareigojo saugoti 64 vnt. padėklų bei 10150 vnt. plytų, A. S. jas visas ir išsivežė. Teismas konstatavo ir tai, kad A. S. žinioje buvusių plytų sumūrijimas negali būti laikomas nusikaltimu, numatytu LR BK 183 str. l d., kadangi pagal LR BK 183 str. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, teismo manymu, pagal LR BK 183 str. galėtų būti kvalifikuojamas tik areštuoto svetimo turto pasisavinimas, tačiau šiuo atveju turtas nebuvo areštuotas.

Prokuroro manymu, nuosprendžio išvados ir A. S. veikos vertinimas yra prieštaringi ir nemotyvuoti, kadangi teismas konstatuoja, kad A. S. buvo įsipareigojęs saugoti 64 vnt. padėklų bei 10150 vnt. plytų. Nuosprendyje taip pat teigiama, kad tik tuo atveju, jeigu minėtas turtas (plytos, padėklai) būtų areštuotas ir jeigu su išteisintuoju būtų sudaryta sutartis, jis – A. S. – galėtų atsakyti pagal LR BK 183 str. l d. Tačiau LR BK 183 str. l d. numatyta baudžiamoji atsakomybė atsiranda ne tik sutarties pagrindu, pakanka nustatyti ir įrodyti, kad asmuo buvo įpareigotas saugoti svetimą turtą, suprato tokio įpareigojimo esmę ir tyčia patikėtą turtą pasisavino, nepriklausomai nuo pasisavinimo būdo. Šioje byloje A. S. veikoje nustatyti visi minėto nusikaltimo požymiai.

Prokuroras teigia, kad A. S. trukdymas pasireiškė tuo, kad įpareigotas saugoti ir perduoti jam patikėtus daiktus, t. y. užtikrinti, kad UAB „Simpras“ priklausantys daiktai iki teismo sprendimo būtų perduoti teisėtam jų savininkui (Lietuvos Respublikos BPK 108 str. 2 d.), to nepadarė, o sąmoningai vilkino ir trukdė šiam procesui, dėl to UAB „Simpras“ prarado galimybę atgauti dėl nusikalstamos veikos prarastą jai priklausantį turtą, o teisėsaugos institucijos negalėjo tinkamai atlikti savo funkcijų.

Taip pat, prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs šią baudžiamąją bylą ir priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, buvo šališkas, t. y. iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nes tas pats teismas, nagrinėdamas minėtą baudžiamąją bylą, 2007-12-18 buvo priėmęs nutartį perduoti bylą prokurorui, šioje nutartyje konstatavęs, kad buvo surašytas iš esmės LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Toje pačioje nutartyje teismas ne tik konstatavo pažeidimo buvimą, bet ir įvertino esančius byloje įrodymus, išsakė nuomonę dėl A. S. veikos kvalifikavimo bei jo kaltės. Apskundus minėtą nutartį, Klaipėdos apygardos teismas patenkino prokuratūros skundą ir konstatavo, kad Klaipėdos m. apylinkės teismo nutartis dėl bylos perdavimo prokurorui yra nepagrįsta, ją panaikino ir grąžino bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėja, anksčiau nagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, toliau jos nagrinėti negalėjo, kadangi buvo išsakiusi savo nuomonę įrodymų vertinimo, išteisintojo kaltės klausimu, todėl turėjo nusišalinti. Tačiau teisėja to nepadarė, baudžiamąją bylą išnagrinėjo ir priėmė nuosprendį, kuriame faktiškai atkartotos 2007-12-18 nutartyje išdėstytos nuostatos. Taip teismas pažeidė BPK 44 str. 5 d., 58 str. l d. 4 p. nuostatas, toks pažeidimas yra esminis, sukliudęs teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis bei jo gynėjas prašo šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl šališko teismo

Konstitucijoje yra įtvirtintas asmens teisės į teisingą teismą principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismas turi laikytis besąlygiškai konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas 2007-12-18 priimdamas nutartį perduoti šią bylą prokurorui konstatavo, jog yra surašytas iš esmės LR BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, vėliau šią nutartį panaikinus ir grąžinus bylą, ta pati teisėja toliau ją nagrinėjo, pati savaime nėra pagrindas abejoti teisėjos šališkumu. Iš 2008-02-11 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad byloje dalyvaujantis prokuroras pareiškė teisėjai nušalinimą, tačiau pastaroji 2008-02-15 nutartimi nuo šios bylos nagrinėjimo nenusišalino, motyvuodama tuo, kad grąžindama bylą prokurorui aptarė kaltinamojo akto trūkumus, palietė įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, bylos grąžinimo prokurorui motyvai nėra jos išvados dėl kaltės.

Kolegija išanalizavusi pirmosios instancijos teismo 2007-12-18 nutarties turinį daro išvadą, kad šią bylą teismas grąžino prokurorui, manydamas, jog kaltinamasis aktas surašytas iš esmės nesilaikant BPK 219 str. numatytų reikalavimų, tačiau priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde jokių kategoriškų išvadų dėl A. S. veikos kvalifikavimo ir jo kaltės nepadarė. Pažymėtina, kad nurodytoje nutartyje teismas tik atkreipė dėmesį į tai, kad iki šios bylos išskyrimo į atskirą tyrimą buvo laikoma, jog A. S. padarė BK 231 str. 1 d. ir 246 str. 1 d. numatytas veikas. Išteisindamas A. S. dėl pareikšto kaltinimo, teismas nuosprendyje iš tiktųjų atkartojo kai kuriuos minėtoje nutartyje nurodytus motyvus, susijusius su kaltinamojo akto trūkumais, tačiau išdėstė įrodymus ir kitus motyvus, kuriais remdamasis priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Esant tokioms aplinkybėms prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog tas pats teismas nebegalėjo nagrinėti šios bylos po 2008-02-15 nutarties panaikinimo, yra nepagrįstas. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Dėl įrodymų vertinimo

Baudžiamosios teisės teorija turto pasisavinimą apibūdina kaip patikėto ar esančio kaltininko žinioje turto ar turtinės teisės neatlygintiną pavertimą savu, tuo padarant žalą turto savininkui. Šiuo atveju turtas kaltininko valdyme yra užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. O šie suformuoti ir apibrėžti atitinkame dokumente, kuris yra turtinės atsakomybės užtikrinimo garantas.

Kaip nustatyta iš faktinių bylos aplinkybių, išteisintasis A. S. oficialiai saugoti 64 padėklus su 10150 plytų buvo įpareigotas tik 2004 m. kovo 26 d. bei 2004 m. kovo 30 d. Tačiau A. S. jau 2004 m. kovo 3 d. parašė pakvitavimą, kad pasiima 53 padėklus plytų, iš kurių kiekviename yra po 341 plytą. Tuo labiau A. S. ir 2004 m. kovo 31 d. priėmimo perdavimo akte nurodo, kad priima 59 padėklus su 11045 plytų, tačiau, kaip pats apklausų metu ir parodo, kad ir 2004-03-31 faktiškai pasiėmė tik dalį, t. y 24 padėklus po 341 plytų, palikdamas J. S. priklausančioje teritorijoje 9 padėklus su 3069 plytomis. Tai, kad A. S. tiek 2004-03-03, tiek ir 2004-03-31 pasirašė dokumentus, jog pasiima plytas, tačiau faktiškai to nedarė ir minėtas plytas be priežiūros paliko J. S. priklausančioje teritorijoje, kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip UAB „Simpras“ priklausančių plytų pasisavinimas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip nustatyta iš faktinių bylos duomenų, formaliai teritorija esanti (duomenys neskelbtini) kaime priklausė išteisintojo žmonai J. S. ir todėl, kolegijos nuomone, patekimo į ją klausimai turėjo būti derinami su J. S., kaip sklypo savininke. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuo 2004 m. kovo 5 d. iki 2004 m. kovo 30 d. A. S. nebuvo oficialiai įpareigotas saugoti 64 padėklų su 10150 plytų. Iš 2004-03-03 apžiūros protokolo(1 tomas, b. l. 48) matyti, kad minėtos plytos perduodamos A. Skiočiui, bet ne išteisintajam A. S..

Turto pasisavinimo subjektyvioji pusė apibūdinama kaip kaltininko suvokimas, jog jis neteisėtai(viršydamas savo įgaliojimus) bei neatlygintinai svetimą turtą ar turtinę teisę paverčia savo ir suvokia, kad dėl to teisėtas turto turėtojas jo neteks, ir kaltininkas to siekia.

Kolegija mano, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, įrodančių, kad išteisintasis A. S. minėtas plytas naudojo savo reikmėms tyčia, suvokdamas, kad to daryti negali, nes yra įpareigotas jas saugoti iki atskiro pareigūnų nurodymo. Kaip jau minėta, A. S. saugoti plytas buvo įpareigotas tik 2004-03-26 bei 2004-03-30. Pažymėtina dar ir tai, kad A. S. neturėjo pareigos saugoti UAB „Simpras“ priklausančias plytas, nes konsultavosi su gynėju, kuris patarė šių plytų neatiduoti. Apie tai ir bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme patvirtino advokatas A. Surblys. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 183 str., sudėties požymių.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad A. S., kaip UAB „Simpras“ atstovas šioje byloje, buvo įgaliotas tik 2007-01-05(t. 1, b. l. 63). Duomenų apie išduotą įgaliojimą 2003-09-03, kai A. S. pateikė pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą, byloje nėra. Tai leidžia teigti, kad A. S. plytų priėmimo– perdavimo metu iš tiktųjų dalyvavo kaip fizinis asmuo, bet ne UAB „Simpras“ atstovas. Todėl ir šiuo aspektu A. S. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, kadangi minimos plytos buvo UAB „Simpras“ nuosavybė, bet ne Antano Skiočio, ir išteisintasis formaliai neturėjo pareigos jų perduoti A. Skiočiui, kaip UAB „Simpras“ atstovui.

Šioje byloje A. S. taip pat buvo pareikštas kaltinimas ir dėl to, kad jis trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas.

Asmens veika pagal BK 231 str. 1 d. gali būti kvalifikuojama, jei ja kėsinamasi į normalią teisingumą vykdančių institucijų – teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar teismo antstolio – veiklą. Kaltininkas paprastai visiškai suvokia daromos veikos aplinkybes, jos prasmę ir bet kokios formos poveikiu siekia sukliudyti minėtų subjektų veiklai.

Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad 2004 m. kovo 3 d. į A. S. žmonai J. S. priklausančią teritoriją, atvykus Klaipėdos miesto VPK KP ONTT tyrėjui V. U., Z. T. bei Klaipėdos rajono PK tyrėjui L. Bočkui ir UAB „Simpras“ vadybininkui Antanui Skiočiui, išteisintasis A. S. apžiūrai bei protokolo surašymui netrukdė, buvo geranoriškas. Tai patvirtina kaip liudytojai apklausti V. U., Z. T. bei Laimonas Bočkus(2 tomas, b. l. 79–81). Kitų duomenų, neginčytinai įrodančių, kad A. S. darė poveikį atvykusiems pareigūnams, byloje nėra.

Taip pat kad plytų A. S. netrukdė pasiimti Antanui Skiočiui, kolegijos nuomone, įrodo ir tai, jog 2004-03-31 A. S. atvykęs pasiimti šias plytas be jokių trukdžių dėl A. S. elgesio minėtas plytas krovėsi į atsivežtą transportą, tačiau visų plytų nepakrovė dėl techninių automobilio savybių, bet ne A. S. veiksmų.

Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad A. S. procesinių taisyklių ar reikalavimų nepažeidė. Savo veiksmais netrukdė normaliai teisingumo institucijų veiklai, pareigūnų teisei ir pareigai nevaržomai priimti sprendimus savo kompetencijai, todėl pagal BK 231 str. 1 d. A. S. pagrįstai išteisintas.

Kolegijos nuomone, tai, kad Antanui Skiočiui apžiūros protokolu buvo perduota saugoti 18 073 silikatinių plytų, negali būti traktuojama, jog jis plytas pasiimdamas veikė kaip teisingumą vykdančių institucijų atstovas. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra surinkta neginčytinų duomenų, kokiais konkrečiais veiksmais A. S. trukdė A. Skiočiui minėtas plytas išsivežti, kada A. S. buvo atvykęs ir neįleistas į J. S. priklausančią teritoriją. Kaip matyti iš 2004- 04- 20 Klaipėdos apygardos prokuratūroje gauto A. Skiočio pareiškimo, tik nurodytą dieną A. S. pranešė apie tai, kad nuo 2004-03-03 nėra pasiėmęs jam patikėtų saugoti plytų iš J. S. priklausančios teritorijos. Tačiau, kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, iki 2004-04-20 A. S. nesiėmė jokių veiksmų siekiant tinkamai įvykdyti pareigą, paimti savo žinion bei saugoti 2004-03-03 apžiūros protokole aprašytas 18073 silikatines plytas.

Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog A. S. savo veiksmais vilkino ir trukdė Antanui Skiočiui pasiimti jam patikėtas saugoti plytas, kadangi A. Skiočio pasirašyti 2004- 03-03 pakvitavimas bei 2004-03-31 priėmimo–perdavimo aktas rodo, kad A. S. nedarė jokių kliūčių A. Skiočiui pasiimti plytas. Tai, kad A. S. dėl tam tikrų priežasčių visų plytų paimti negalėjo: 2004-03-03, nes plytos buvo prišalusios, o 2004-03-31 dėl netinkamos technikos, kolegijos nuomone, negali būti vertinama, jog plytų A. S. nepasiėmė dėl A. S. neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas formuodamas nusikaltimo, numatyto BK 231 str., sudėtį įsakmiai nurodė asmenų, vykdančių teisingumą, sąrašą, kuriems trukdymas atlikti teisės aktuose įtvirtintas pareigas ir sudaro objektyviąją šios nusikalstamos veikos pusę.

A. S. buvo kaltinamas, jog savo veiksmais trukdė užtikrinti, kad UAB „Simpras“ priklausantys daiktai iki teismo sprendimo būtų perduoti teisėtam jų savininkui UAB „Simpras“ , todėl šis prarado galimybę atgauti dėl nusikalstamos veikos prarastą priklausantį turtą, o teisėsaugos institucijos negalėjo tinkamai atlikti savo funkcijų. Iš pateikto kaltinimo formuluotės darytina išvada, kad A. S. buvo kaltinamas, jog savo veiksmais trukdė ne anksčiau minėtiems pareigūnams, bet A. Skiočiui, todėl išteisintojo veika negali būti vertinama kaip nusikaltimas, numatytas BK 231 str. 1 d.

Atsižvelgiant į aptartas faktines bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, apylinkės teismas išteisindamas A. S. pagal BK 231 str. 1 d., pagrįstai konstatavo, kad išteisintasis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo sudėties požymių.

Kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro R. Ušinsko apeliacinį skundą atmesti.