- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-07
- Bylos Nr.
- 1A-388-935/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32276-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnius Trumpulis, Vladislavas Lenčikas, Stasys Lemežis
- Kaltinamasis
- J. P.
- Advokatai
- Irena Maksimova
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Vladislavo Lenčiko ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro (toliau – prokuroras ar apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. buvo išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 29,78 Eur žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. P. buvo kaltinama tuo, kad ji 2017 m. birželio 9 d., apie 20.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu įkando sutuoktiniui A. P. į kairę ranką, padarydama poodinę kraujosruvą kairiajame dilbyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė jo sveikatą, po to kaire ranka trenkė jam į galvos viršutinę dalį, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tokiais veiksmais J. P. buvo kaltinama padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. P. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti laisvės apribojimo bausmę trejiems mėnesiams, įpareigojant ją bausmės vykdymo laiku dirbti arba būti registruotai darbo biržoje, be bausmės atlikimą prižiūrinčios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per tris mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, taip pat prokuroras prašo panaikinti J. P. paskirtą kardomąją priemonę ir tenkinti Valstybinės ligonių kasos pareikštą 29,78 Eur civilinį ieškinį.
3. Prokuroras apeliaciniame skunde visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog baudžiamosios atsakomybės pagalba nėra sprendžiami civilinio pobūdžio ginčai, tačiau nepritaria argumentui, jog baudžiamosios teisės prasme nevertintini konfliktai tarp fizinių asmenų, šeimyninio pobūdžio nesutarimai, kai nėra kažkokių žymių padarinių. Prokuroras pažymi, jog įstatymų leidėjas įpareigoja bet kokį fizinį smurtą prieš asmenį įvertinti baudžiamosios teisės prasme. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tuomet, kai kito asmens tyčiniais veiksmais asmeniui, kuris yra smurtautojo šeimos narys, sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata. Nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiami asmenų skyrybų ar turto padalinimo klausimai, o buvo vertinami 2017 m. birželio 9 d. įvykio metu asmenų atlikti smurtiniai veiksmai. Baudžiamasis įstatymas draudžia bet kokio smurto panaudojimą prieš kitą asmenį, todėl atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai privalo būti įvertinti baudžiamąja tvarka.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra įrodyta, jog J. P. nukentėjusiajam A. P. įkando į ranką bei sudavė smūgį įgalvos sritį. Tarp J. P. ir A. P. kilęs konfliktas peraugo į grumtynes, kurių metu kiekvienas asmuo atliko smurtinio pobūdžio veiksmus. Prokuroras pažymi, jog grumtynėms būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais ir smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Grumtynėse nėra besiginančiųjų. Šiuo atveju abu asmenys agresyviai eskalavo kilusį žodinį konfliktą bei abu dėjo pastangas, kad šis konfliktas peraugų į fizinės jėgos panaudojimą. J. P. veiksmai buvo nulemti asmeninių paskatų, t. y. siekio atkeršyti tiek už jai parodytus dokumentus su galimai jai nemalonia informacija, tiek už jai prieš tai suduotus smūgius.
5. Apeliantas aiškina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino J. P. versijos dėl būtinosios ginties, o tik nurodė, jog konflikto padariniai A. P. nebuvo žymūs. Prokuroro įsitikinimu, aplinkybė, kad į policiją dėl konflikto kreipėsi išteisintoji, o ne nukentėjusysis, neturi reikšmės jos veiksmų vertinimui. Be to, A. P. nurodė, jog dėl jam suduoto smūgio jis pajuto fizinį skausmą, o iš medicininių dokumentų apžiūros nustatyta, kad jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas. Taigi J. P. veiksmų pasekmės užtraukia jai baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog A. P. nebuvo sukelti žymūs padariniai, yra nepagrįstas ir varžo nukentėjusiojo teises.
6. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, vertindamas J. P. veiksmus, galėjo konstatuoti, jog jie yra mažareikšmiai ir, vadovaudamasis BK 37 straipsnio nuostatomis, atleisti J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
8. Byloje nekilo jokių ginčų dėl to, kad tarp A. P. ir J. P. 2017 m. birželio 9 d., apie 20.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas. Šiuos faktus patvirtina nukentėjusiojo A. P., išteisintosios J. P. bei liudytojo D. P. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kiti byloje užfiksuoti duomenys, kurie laikytini įrodymais.
9. Išteisintoji J. P. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog kilus konfliktui A. P., bandydamas iš jos atimti popieriaus lapus su asmeninio pobūdžio susirašinėjimu, panaudojo prieš ją fizinį smurtą, t. y. sudavė jai smūgius į veidą, stumdė, pargriovė ant lovos, tampė už plaukų bei smaugė. Tuo metu, kai A. P. ją smaugė, ji, norėdama išsivaduoti bei apsiginti, įkando jam į ranką. Išteisintoji taip pat teigė, kad ji nukentėjusiajam sudavė delnu vieną smūgį į veido sritį. Smūgį sudavė tuo metu, kai į kambarį atėjo D. P. ir nuo jos atitraukė A. P.. Šis smūgis buvo suduotas dėl patirto skausmo, pykčio, ginantis (b. l. 96-97, 32-35, 51-53, 60-61). Nukentėjusiojo A. P. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies patvirtina anksčiau aptartus išteisintosios teiginius. Iš A. P. parodymų matyti, jog būtent jis pirmasis pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš J. P., pirmosios instancijos teisme jis patvirtino, kad, bandydamas atimti iš išteisintosios popierius, jis galimai ranka ją prismaugė, tuo metu išteisintoji jam ir galėjo įkąsti į ranką. Vėliau, kai jis paleido J. P., ši jam sudavė smūgį į galvą (b. l. 97-98). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, jog J. P. konflikto metu jam įkando į ranką bei sudavė vieną smūgį į viršugalvį, dėl tokių jos veiksmų juto fizinį skausmą (b. l. 20, 22-23). Nukentėjusysis apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog jis smaugė savo sutuoktinę, tačiau negalėjo nurodyti, kuriuo tiksliai metu atliko tokius veiksmus (b. l. 20). Vėlesnės apklausos metu nukentėjusysis teigė, kad jis smurtavo prieš J. P., o ši jam sudavė smūgį į galvos sritį tuo metu, kai jis buvo atitrauktas nuo išteisintosios (b. l. 22-23). Iš esmės tokią pačią aplinkybę (dėl smūgio sudavimo) nukentėjusysis nurodė ir akistatos su J. P. metu (b. l. 33). Iš liudytojo D. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis viso konflikto tarp A. P. ir J. P. nematė, tačiau, išgirdęs motinos pagalbos šauksmą, atėjo į kambarį, kuriame vyko konfliktas, ir pamatė, kaip A. P. smurtauja prieš liudytojo motiną, t. y. nukentėjusysis, užlipęs ant motinos, ją smaugė bei mušė. Liudytojas atitraukė tėvą nuo motinos ir, kai abu konflikte dalyvavę asmenys apsiramino, išėjo iš kambario. Tuomet jis vėl išgirdo šauksmus. Įbėgęs į kambarį, kuriame vyko konfliktas, pamatė, jog A. P. buvo prispaudęs išteisintąją, ją smaugė, mušė. Liudytojas pradėjo atitraukinėti tėvą nuo motinos, tačiau šis nenorėjo motinos paleisti, visą laiką ją laikė už plaukų. Motinai pavykus šiek tiek išsivaduoti (motina visiškai nebuvo išsivadavusi, nes tėvas ją vis dar laikė už plaukų), ji sudavė tėvui delnu į žandą. Po smūgio A. P. motinai sudavė smūgį į viršutinę galvos dalį (b. l. 105-106). Iš esmės tokias pačias aplinkybes liudytojas nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 27-28). Iš apžiūros protokolo turinio matyti, jog, apžiūrėjus A. P. ambulatorinio gydymo statistinę kortelę Nr. 2017/0062637/00, specialistas, dalyvavęs minėtos kortelės apžiūroje, pateikė išvadą, kad A. P. nustatyta poodinė kraujosruva kairiajame dilbyje atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą, ši kraujosruva galėjo būti padaryta kietu buku daiktu prieš kreipimąsi medicininės pagalbos (b. l. 39).
10. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus duomenis, konstatuoja, kad byloje iš tikrųjų yra įrodyta, jog J. P., įkąsdama savo sutuoktiniui A. P. į ranką bei suduodama jam smūgį į galvos sritį, nežymiai jį sužalojo bei sukėlė fizinį skausmą. Taigi jos veiksmai formaliai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Vis tik aptarti išteisintosios veiksmai nagrinėjamu atveju nėra vertintini kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal baudžiamąjį įstatymą.
11. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiais, jog J. P. veiksmai nevertinti kaip nusikalstami, kadangi jie nėra pavojingi bei nesukėlė žymių padarinių. Tuo pačiu konstatuotina, jog faktas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo, kodėl J. P. priima išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindas keisti ar naikinti šį nuosprendį, kadangi sprendimas išteisinti J. P., nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisingas.
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2017 m. birželio 9 d., apie 20.00 val., būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sukėlė žodinį konfliktą, kurio metu savo žmonai J. P. sudavė rankoje laikytais A4 formato popieriaus lapais du kartus per veidą, griebė už plaukų ir kumštyje laikydamas jos plaukus ne mažiau penkių kartų sudavė jai per galvą, ranka apglėbęs kaklą ją smaugė, bei dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį jai per galvą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai J. P. fizinį skausmą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. balandžio 30 d. (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Taigi nekyla jokių abejonių, jog A. P. konflikto metu prieš išteisintąją naudojo fizinį smurtą, jis buvo kilusio konflikto iniciatorius.
13. BK 28 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Minėto straipsnio antroje dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, jog tarp J. P. ir A. P. įvyko konfliktas, kurio metu A. P. pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš J. P.. Byloje nebuvo paneigti išteisintosios teiginiai, kad ji A. P. įkando į ranką, kadangi tokiu būdu bandė apsiginti nuo jo veiksmų, t. y. smaugimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir tai, jog smūgio sudavimas A. P. taip pat negali būti vertinamas kaip užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę, kadangi jis buvo suduotas, siekiant apsiginti nuo A. P. smurtinių veiksmų. Pažymėtina, jog iš liudytojo D. P. parodymų matyti, jog tuo metu, kai A. P. buvo suduotas smūgis, jis, nors ir buvo traukiamas nuo išteisintosios, tačiau vis dar elgėsi agresyviai, puolė išteisintąją, laikė ją už plaukų, t. y. pavojingas kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs. Čia būtina pastebėti, jog įstatymo leidėjas numato baudžiamąją atsakomybę tik už veikos, kurios metu asmuo, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia nužudo ar sunkiai sutrikdo sveikatą, padarymą (BK 28 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju A. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei sukeltas fizinis skausmas, todėl net jeigu ir būtų galima J. P. veiksmus vertinti, kaip peržengiančius būtinosios ginties ribas, vis tiek jai nekiltų atsakomybė pagal baudžiamąjį įstatymą. Taigi įvertinus visa, kas buvo aptarta, konstatuotina, jog J. P. turėjo būti išteisinta, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
14. Iš tikrųjų teismų praktikoje yra pripažįstama, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinis smurtas naudojamas ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015). Vis tik įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog susidariusi situacija yra vertintina, kaip muštynių situacija, kurios metu J. P., kaip ir A. P., norėjo konfliktą spręsti panaudodama fizinį smurtą ir ji savo veiksmais siekė sužaloti nukentėjusįjį ar sukelti jam fizinį skausmą, o ne apsiginti nuo jo smurtinių veiksmų. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas čia dar kartą pabrėžia, jog fizinio smurto iniciatorius buvo A. P., jis smurtinių veiksmų neturėjo teisės naudoti net ir išteisintajai atsisakius grąžinti jai perduotus lapus, jis smurtinius veiksmus tęsė ir tuo metu, kai D. P. ėmėsi veiksmų, kad šis būtų atitrauktas nuo išteisintosios, kurios gynybiniai veiksmai (reakcija į prieš ją panaudotą fizinį smurtą) nevertintini kaip intensyvaus pobūdžio.
15. Prokuroras skunde nurodo, kad J. P. kaip ir A. P. dėjo pastangas, jog nuo žodinio tarpusavio santykių aiškinimosi būtų pereita prie fizinės jėgos panaudojimo, J. P. nukentėjusiajam įkando, kadangi nenorėjo atiduoti jai perduotų lapų, o smūgį sudavė iš pykčio. Vis tik tokie skundo teiginiai nėra pagrįsti bylos duomenimis, kurie laikytini įrodymais. Kaip jau minėta, pats nukentėjusysis neneigė, jog išteisintoji jam galėjo įkasti tuo metu, kai jis ją smaugė, o liudytojo D. P. parodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiajam smūgis į galvos sritį buvo suduotas tuo metu, kai jis prieš nukentėjusiąją dar vartojo fizinį smurtą. Tokie teiginiai rodo, jog J. P. smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko reaguodama į jo smurtinius veiksmus bei sukeltą fizinį skausmą, o ne siekdama išlaikyti turimus lapus ar iš pykčio.
16. Įvertinus tai, kas buvo aptarta anksčiau, prokuroro skundo argumentai susiję su BK 37 straipsnio nuostatų taikymu tampa išvestiniais ir bet kokiu atveju nebūtų pagrindas keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
17. Pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 29,78 Eur žalos atlyginimo buvo pagrįstai paliktas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Taip pat nuosprendžiu buvo pagrįstai panaikinta J. P. taikyta kardomoji priemonė, kadangi jos taikymas priėmus išteisinamąjį nuosprendį tapo nebetikslingu.
18. Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nuosprendžio nėra jokio įstatyminio pagrindo, todėl prokuroro apeliacinis skundas yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.