Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos G. B. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nutarties, kuria iš dalies buvo patenkintas G. B. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2018 m. balandžio 3 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2018 m. balandžio 3 d. nutarimu G. B. buvo nubausta už tai, kad ji 2017 m. rugsėjo 16 d., būdama UAB „V. c.“ direktore, pacientės pagalbinio apvaisinimo metu panaudojo ne lytinių ląstelių banko, o lytinių ląstelių donorų (trečiųjų asmenų) lytines ląsteles atgabentas (įvežtas) iš Danijos banko C. I., t. y. procedūros metu naudojo įvežtas (trečiųjų asmenų) lytines ląsteles. UAB „V. c.“, neturėdamas universitetinės ligoninės statuso ir jo direktorė G. B., neturėdama teisės ir leidimo (licencijos) teikti pagalbinio apvaisinimo paslaugų, kurių metu buvo naudojamos įvežtos lytinių ląstelių donorų (trečiųjų asmenų) lytinės ląstelės, pažeidė Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo (toliau – PAĮ) 3 straipsnio 11 dalies reikalavimus. Minėtu nutarimu G. B. už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 150 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta 575 Eur dydžio bauda.

4. Apygardos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas konstatuotas PAĮ įtvirtintos normos pažeidimas, tačiau manoma, kad pritaikius nuobaudas už tą patį pažeidimą UAB „V. c.“ bei jo direktorei G. B., buvo pažeistas non bis in idem (draudimo antrą kartą bausti už tą pačią veiką) principas. Taip pat nurodoma, kad PAĮ 3 straipsnio 11 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, pažeidžia asmens teisę pačiam rinktis gydymo įstaigą.

8. G. B. kaip UAB „V. c.“ vadovė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. balandžio 3 d. nutarimu nubausta pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad buvo pažeistos PAĮ 3 straipsnio 11 dalies nuostatos. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2018 m. balandžio 12 d. įsakymu UAB „V. c.“ paskirta prevencinė priemonė – įspėjimas už kelis teisės pažeidimus, taip pat ir už PAĮ 3 straipsnio 11 dalyje nustatytos tvarkos pažeidimą.

9. Apylinkės teismas konstatavo, kad dvigubo nubaudimo principas, priimant institucijai šioje byloje ginčijimą nutarimą, nebuvo pažeistas, nes jo priėmimo metu UAB „V. c.“ prevencinio poveikio priemonė – įspėjimas dar nebuvo paskirta. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo teiginiu, kad dvigubo nubaudimo principo pažeidimas gali būti konstatuojamas tik dėl vėlesniojo procesinio sprendimo. Šiuo atveju galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl dvigubo nubaudimo principo pažeidimo tik dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus įsakymo dalies, kurioje nustatytas PAĮ 3 straipsnio 11 dalies nuostatų pažeidimas dėl importuotų lytinių ląstelių panaudojimo teikiant pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Be to, pažymėtina, kad UAB „V. c.“ šioje administracinio nusižengimo byloje nėra bausta, prevencinio poveikio priemonė įmonei paskirta Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus įsakymu, o šis įsakymas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

10. Papildomai pažymima, kad situacija, kai už tą patį teisės pažeidimą atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo ir jo vadovas, pati savaime non bis in idem principo nepažeidžia. Konstitucinis non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (pavyzdžiui, civilinę atsakomybę), taip pat nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo „baudžiamas“, t. y. ar konkrečia atsakomybės forma pirmiausia buvo siekiama nubausti pažeidimą padariusi asmenį; 2) ar asmuo baudžiamas už tą patį pažeidimą (pažeidimo, arba neteisėtos veikos tapatumas); 3) ar pakartotinai baudžiamas asmuo yra tas pats (asmens tapatumas).

11. Šioje situacijoje svarbu įvertinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo. Nagrinėjamu atveju pagrindo daryti tokią išvadą nėra, nes uždaroji akcinė bendrovė turi savarankišką visišką subjektyvumą. Be to, uždarajai akcinei bendrovei paskirtas įspėjimas už kelis teisės pažeidimus, padariniai nėra turtinio pobūdžio, juridinio asmens atsakomybė už tokio pobūdžio pažeidimus ANK nėra numatyta, o fizinio asmens – nenumatyta Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakyme Nr. T1-137 „Dėl Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ Pagal šios tvarkos aprašo 33 punktą nagrinėjamas pažeidimas patenka tik į kitų pažeidimų sąvoką, už kuriuos juridiniam asmeniui taikoma vienintelė poveikio priemonė – įspėjimas. Valstybės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba bendrovės vadovui nuobaudų skirti negali, jai tik nustatyta teisė bendrovės vadovui surašyti administracinio nusižengimo protokolą, kai nustatyti teisės aktų reikalavimų pažeidimai yra susiję su nelicencijuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu (tvarkos aprašo 33.4. punktas).

12. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais grindžiamas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar PAĮ 3 straipsnio 11 dalies 2 punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, yra nepagrįsti ir atmetami. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, G. B. nurodomos normos nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja. Čia pastebėtina ir tai, kad PAĮ 1 straipsnio 2 dalyje yra nurodoma, kad šio įstatymo nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, nuostatomis. Be to, dalis apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kreipimusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, yra nesusiję su minėto teismo įgaliojimais, t. y. Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme negalima ginčyti vengimo, delsimo priimti teisėkūros sprendimus ar kokių nors kitų motyvų nulemto neveikimo, dėl kurio nėra išleisti atitinkami teisės aktai, net jeigu teisės sistemoje dėl šio neveikimo atsiranda spragų ar kitų neapibrėžčių.

13. Kaip jau buvo minėta, PAĮ nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, t. y. Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva Nr. 2004/23/EB, kurioje nustatyti žmogaus audinių ir ląstelių, skirtų žmonėms, bei iš žmogaus gautų audinių ir ląstelių pagamintų produktų, skirtų žmonėms, donorystės, įsigijimo, apdorojimo, ištyrimo, konservavimo, laikymo ir paskirstymo kokybės ir saugos standartai, siekiant užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, 2006 m. vasario 8 d. Komisijos direktyva 2006/17/EB, įgyvendinančia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/23/EB, nustatančią žmogaus audinių ir ląstelių donorystės, įsigijimo, ištyrimo, žmogaus audinių ir ląstelių kokybės ir saugos standartus, bei 2006 m. spalio 24 d. Komisijos direktyva 2006/86/EB, įgyvendinančia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/23/EB dėl atsekamumo reikalavimų, pranešimo apie pavojingas nepageidaujamas reakcijas ir reiškinius bei žmogaus audinių ir ląstelių kodavimo, apdorojimo, konservavimo, laikymo ir paskirstymo tam tikrų techninių reikalavimų.

14. Pagal direktyvos Nr. 2004/23/EB 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad tinkamos kontrolės priemonės būtų taikomos žmogaus audinių ir ląstelių įsigijimui. Imtis visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad visas audinių ir ląstelių importas iš trečiųjų šalių būtų vykdomas akredituotų, paskirtų, įgaliotų arba licencijuotų tokiai veiklai audinių įstaigų, ir kad importuoti audiniai ir ląstelės galėtų būti atsekamos nuo donoro iki recipiento ir atvirkščiai 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės narės ir audinių įstaigos, kurios gauna tokį importą iš trečiųjų šalių užtikrina, kad jos atitiktų tokius pat kokybės ir saugos standartus, kokius nurodo ši direktyva (9 straipsnis). Pagal 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad visi jų teritorijoje įsigyti, apdoroti, laikomi arba paskirstyti audiniai ir ląstelės galėtų būti atsekami nuo donoro iki recipiento ir atvirkščiai. Visi tiesiogiai susiję duomenys, susiję su produktais ir medžiagomis, kontaktuojančiomis su šiais audiniais ir ląstelėmis, turi būti atsekami. Taip pat valstybės narės turi stengtis užtikrinti, kad audinių ir ląstelių įsigijimas būtų vykdomas nesiekiant pelno (12 straipsnio 2 dalis).

15. Atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004 m. kovo 31 d. keliamus tikslus bei reikalavimus valstybėms narėms dėl griežtos kontrolės lytinėms ląstelėms skirtoms inter alia donorystei įsigyti, apdoroti, ištirti, konservuoti, laikyti, dėl paskirstymo kokybės ir saugos standartų, užtikrinimo, dėl siekio audinių ir ląstelių įsigijimą vykdyti nesiekiant pelno, apygardos teismas mano, kad PAĮ nuostata, kad lytinių ląstelių donorų (trečiųjų asmenų) lytinių ląstelių įvežimą (lytinių ląstelių įvežimas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvežimas iš jos yra draudžiamas, išskyrus lytinių ląstelių, skirtų pagalbiniam apvaisinimui, įvežimą į Lietuvos Respubliką iš Europos Sąjungos ir (ar) Europos ekonominės erdvės valstybių) vykdo ir pagalbinio apvaisinimo paslaugas, kurių metu naudojamos įvežtos lytinių ląstelių donorų (trečiųjų asmenų) lytinės ląstelės, teikia universiteto ligoninės, kurios yra viešosios asmens sveikatos priežiūros ir mokslo įstaigos, teikiančios visų lygių asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir tobulinančios medicinos specialistus, yra pateisinama, užtikrina PAĮ paskirties ir kituose teisės aktuose, su kuriais yra suderintos šio įstatymo nuostatos, tikslų įgyvendinimą. Taigi apeliantės nurodomos PAĮ įstatymo nuostatos nekelia abejonių dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

16. Apygardos teismas konstatuoja, jog naikinti ar keisti skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nutarties skunde nurodomais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos G. B. skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.