- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-4-334/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00339-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Švitinienė (pirm.), Jolanta Raščiuvienė, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- J. Ž.
- Advokatai
- Dainius Tamošiūnas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Švitinienės, teisėjų Valdo Meidaus ir J. R.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Ž. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 235 straipsnio 1 dalį ir paskirta 15 MGL ( 564,90 eurų) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamu nuosprendžiu J. Ž. nuteista už tai, kad ji ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu, pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., 2015 m. vasario mėn. 19 d. nuo 11.13 val. iki 12.10 val. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato patalpose, adresu (duomenys neskelbtini)ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno apklausiama kaip liudytoja, ir 2015 m. gruodžio 4 d. nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) Kupiškio rajono apylinkės teisme, adresu L. Stuokos-Gucevičiaus a. 10, Kupiškis, būdama įspėta dėl atsakomybės duodant parodymus ir prisiekusi sakyti tik tiesą, davė melagingus parodymus, kad 2015 m. vasario 16 d. apie 20.30 val., būdama Panevėžio apskr. VPK Kupiškio r. PK Organizacinės grupės vyresniąja specialiste kartu su Panevėžio apskr. VPK Kupiškio r. PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės specialistu D. B., vykdydami tarnybines pareigas specialiuoju policijos automobiliu Nissan NV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), veždami neblaivų V. K., įtariamą administracinio teisės pažeidimo padarymu, į namus, esančius (duomenys neskelbtini), V. K. prašymu pakeliui buvo sustoję, tačiau V. K. ir D. B. išlipus iš policijos automobilio, D. B. V. K. nemušė ir jo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis nuteistosios atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nurodo, kad pareikštas įtarimas, kaltinamasis aktas ir teismo sprendimas neatitinka jiems keliamų procesinių reikalavimų, todėl yra neteisėti ir nepagrįsti. Teigia, kad pareikštas kaltinimas neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nekonkretus, iš jo nėra galimybės suprasti, kuo ji yra kaltinama bei nėra galimybės nuo tokio kaltinimo gintis. Nurodo, jog jos duoti parodymai yra faktinės aplinkybės ir nėra suprantama, kuri faktinė aplinkybė yra melaginga. Taip pat teigia, kad iš visų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu pateiktų parodymų matyti, kad ji tvirtina nemačiusi, kad D. būtų mušęs K. ir niekada netvirtino ir neteigė, kad 2015 m. vasario 16 d. D. B. nemušė V. K., todėl jos parodymų iškraipymas ir sujungimas į vieną sakinį pakeitė sakinio konstrukciją ir įgavo kitą reikšmę, kas šiuo atveju yra vadinama melagingais parodymais. Nuteistoji nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, jog V. K. viso baudžiamojo proceso metu nurodė tas pačias bylos aplinkybes, tačiau teismas nesivadovavo jo duotais paaiškinimais, kuriuose jis parodė, kad pareigūnė nebuvo išlipusi iš mašinos ir kurie patvirtina nuteistosios duotus paaiškinimus, jog ji nematė smūgių sudavimo, net jeigu jie tuo metu ir buvo. Taip pat nuteistoji nori atkreipti dėmesį, kad 2016 m. lapkričio 30 d. Panevėžio apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)konstatavo, kad nuteistoji savo parodymus davė nutylėdama tam tikras aplinkybes, nes nurodė, kad nematė ir nežiūrėjo ką darė D. B. lauke su V. K., ant jo veido sužalojimų nepastebėjo, o kaltinamajame akte ir 2017 m. gegužės 8 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje inkriminuojamas ne aplinkybių nutylėjimas, o melagingų parodymų davimas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi buvo leista nuteistosios atžvilgiu taikyti procesines prievartos priemones, numatytas BPK 154 straipsnyje, siekiant gauti duomenis apie padarytą ir galimai daromą jos nusikaltimą, tokiu atveju, nuteistosios vertimas duoti parodymus prieš save pačią pažeidė esmines baudžiamojo proceso kodekso normas. Ji nurodo, kad pareigūnai jai darė psichologinį spaudimą. Jie minėjo, kad davus parodymus apie mušimą, jos atžvilgiu tyrimas gali būti baigtas laidavimu. J. Ž. nurodo, jog ji kaip liudytoja buvo verčiama duoti parodymus prieš save, o tai pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas advokatas prašo skundą tenkinti, prokuroras prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir J. Ž. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. J. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. įrodymais, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).
Dėl J. Ž. pareikšto kaltinimo
Apeliantė apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl pareikšto kaltinimo neaiškumo ir pateiktų parodymų iškraipymo, tačiau teisėjų kolegija, atlikusi suformuluoto kaltinimo analizę, neįžvelgia pagrindo konstatuoti apeliantės skunde nurodomą esminį BPK pažeidimą. Nagrinėjamu atveju, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime nurodytos aplinkybės, atitinka BPK keliamus reikalavimus inkriminuojant bei kvalifikuojant nusikalstamą veiką ir nesuponuoja išvados dėl kaltinimo neaiškumo ar apsunkinimo gintis nuo jo. Apeliantė J. Ž. skunde teigia, jog skirtingu laiku jos duoti parodymai buvo iškraipyti, sujungiant jos nurodytas faktines aplinkybes į vieno sakinio konstrukciją, tačiau tai nesuteikia pagrindo manyti, jog kaltinimas yra ydingas ar niekinis. Atskirų parodymų pateikimo metu J. Ž. nurodytos aplinkybės apie galimai padarytą nusikalstamą veiką atskleidžia bendrą parodymų turinį, kuris tuo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams sudarė pagrindą inkriminuoti nusikalstamą veiką jos atžvilgiu, todėl apeliantės teiginiai dėl esminių BPK nuostatų pažeidimų yra nepagrįsti.
Dėl J. Ž. kaltės pagal BK 235straipsnio 1 dalį
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, sutinka su J. Ž. apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog J. Ž. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 str. 6 d.), o nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2015). Teismo kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė įrodymus ir nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, nulėmusia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą įrodymų vertinimo aspektu, negalima.Nagrinėjamu atveju, J. Ž. buvo atiduota teismui kaltinant ją pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, už tai, kad ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)metu, pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2015 m. vasario mėn. 19 d. nuo 11.13 val. iki 12.10 val. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariate, ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno apklausiama kaip liudytoja, ir 2015 m. gruodžio 4 d. nagrinėjant baudžiamąją bylą (duomenys neskelbtini) Kupiškio rajono apylinkės teisme, būdama įspėta dėl atsakomybės duodant parodymus ir prisiekusi sakyti tik tiesą, davė melagingus parodymus, kad 2015 m. vasario 16 d. apie 20.30 val., būdama Panevėžio apskr. VPK Kupiškio r. PK Organizacinės grupės vyresniąja specialiste kartu su Panevėžio apskr. VPK Kupiškio r. PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės specialistu D. B., vykdydami tarnybines pareigas specialiuoju policijos automobiliu Nissan NV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), veždami neblaivų V. K., įtariamą administracinio teisės pažeidimo padarymu, į namus, esančius (duomenys neskelbtini), V. K. prašymu pakeliui buvo sustoję, tačiau V. K. ir D. B. išlipus iš policijos automobilio, D. B. V. K. nemušė ir jo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog J. Ž. teiginiai, jog D. B. nemušė V. K. ir kad šalikelėje sustojo V. K. iniciatyva, buvo žinomai melagingi, t.y. J. Ž. suvokė, kad sako netiesą, numatė galimas pasekmes ir to siekė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistosios J. Ž. kaltės padarius jai inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, todėl sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir J. Ž. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. Ž. pateikė aukščiau minėtus, žinomai melagingus teiginius siekdama savo parodymais padėti D. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką arba bent pateisinti savo, kaip policijos pareigūnės, mačiusios kito policijos pareigūno padarytą nusikalstamą veiką, pareigų neatlikimą. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su tokia apylinkės teismo pozicija. Nėra abejonių, kad J. Ž. pareikšti kaltinimai betarpiškai susiję su baudžiamąją bylą, kurioje D. B., Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. 2018 m. vasario 6 d. Panevėžio apygardos teismas atlikęs papildomą įrodymų tyrimą padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė D. B. bei J. Ž. parodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. B. atžvilgiu rėmėsi vien tik V. K. parodymais, kurių nepatvirtina objektyvūs ir neginčijami kiti ištirti įrodymai, nepašalinti akivaizdūs prieštaravimai ir argumentuotai nepaneigti D. B. kaltę paneigiantys įrodymai. Teismas įvertinęs visų surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, bei nenustatęs, kad D. B. būtų sudavęs kokius tai smūgius V. K., priėmė jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Vertinant J. Ž. parodymus tiek D. B. baudžiamosios bylos kontekste, tiek nagrinėjamu atveju, teiginiai, kad šalikelėje sustojo V. K. iniciatyva ir, kad ji nematė, jog D. B. būtų smurtavęs prieš V. K., teisėjų kolegijos manymu nėra paneigti ir nėra melagingi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu J. Ž. tvirtino, kad nematė, jog D. B. būtų smurtavęs prieš V. K.. 2015 m. vasario 19 d. nuo 11.13 val. iki 12.10 val. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)apklausiama kaip liudytoja, prieš apklausą pasirašiusi dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodė, jog D. B. kelio atkarpoje tarp Noriūnų ir Kupiškio automobilį sustabdė po to, kai V. K. pradėjo prašytis išleisti jį gamtinių reikalų, ji iš tarnybinio automobilio išlipo kartu su D. B., šis išleido V. K. atlikti gamtinių reikalų, nematė, kad D. būtų K. mušęs, teigė, kad nei vienas iš jų jo nepalietė net pirštu. Atsakydama į tyrėjos R. J. klausimą, ar sustojus dėl K.gamtinių reikalų, K. buvo nugriuvęs, ji atsakė,, nu kad ne“, t.y. ji išreiškė abejonę, kadangi, kaip ji pati parodė, ji buvo nusisukusi, nes žiūrėti negražu. Tai atitinkamai leidžia teigti, jog ji, net ir būdama lauke kartu su D. B., galėjo nematyti, kad V. K. nugriuvo ar, kad D. B. sudavė smūgius, nes tuo metu buvo tamsu ir ji buvo nusisukusi nuo tos pusės, kurioje V. K. atlikinėjo gamtinius reikalus. 2015 m. gegužės 29 d. papildomos liudytojo apklausos metu, J. Ž. tvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildė parodymus, kad vežant V. K. į namus, jis sužalotas nebuvo, akivaizdžių sužalojimų, esančių ant veido, ji nematė. 2015 m. gruodžio 4 d. Kupiškio rajono apylinkės teisme, J. Ž. prieš apklausą įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekusi byloje sakyti tiesą bei nieko nenutylėti, apklausiama kaip liudytoja parodė analogiškas aplinkybes, t.y. jog V. K. vežant jį į namus pradėjus rėkauti ir reikalauti išleisti gamtinių reikalų, D. B. sustabdė automobilį, išleido V. K. atlikti gamtinių reikalų, D. B. stovėjo kaip ir ji, ji tik šiek tiek toliau nuo V. K., nes nepatogu žiūrėti, nurodė, jog smurtinius veiksmus prieš V. K. atlikti nebuvo tikslo ir prasmės. Tai, kad J. Ž. stovėjo šiek tiek toliau nuo V. K. tik dar labiau sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad būdama nusisukusi nuo V. K., kuris tuo metu atlikinėjo gamtinius reikalus, ji galėjo nematyti, ar D. B. sudavė V. K. smūgius. Jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų J. Ž. parodymus, byloje nėra. Priešingai, nukentėjusysis V. K. teigė, kad J. Ž. iš automobilio išlipo tik po to, kai prieš jį jau buvo panaudotas smurtas, davė servetėlę kraujui nusivalyti. Tačiau teisėjų kolegija, šiuos V. K. parodymus vertina kritiškai. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendyje, kuriuo išteisintas D. B., teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra nustatyta, jog D. B. sudavė kokius tai smūgius K., nebuvo nustatytos aplinkybės, kad K. būtų mušamas, K. duoti parodymai neatitinka realių nustatytų faktinių aplinkybių – nerasta servetėlė, nerasta įvykio vieta, V. K. dėvėti rūbai ir avėti batai tiriami nebuvo, vairuoto tarnybinio automobilio galinėje dalyje, esančiame skyriuje ant grindų rasto akmenuko, su V. K. kraujo pėdsakais, atsiradimo aplinkybės nenustatytos. Be to, teismas įvertino V. K. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jo girtumą (nustatytas 3,12 prom. girtumas), parodymai buvo nenuoseklūs, t.y. iš pradžių tvirtino, kad buvo 10-15 smūgių, vėliau 4-5, specialisto išvadoje nustatyta, kad V. K. patirti odos nubrozdinimai, kurie labiau būdingi įdrėskimui, padaryti tik dviem trauminiais poveikiais. Medicinos ekspertas pažymėjo, kad tarnybiniame automobilyje yra pakankamai daug ribotą ir atsikišusį paviršių turinčių daiktų, į kuriuos atsitrenkęs V. K. galėjo susižaloti (važiavo neprisisegęs, buvo neblaivus). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. K. nustatytas sunkus girtumas neleido tinkamai orientuotis vietoje ir laike, bei adekvačiai mąstyti, o tai galėjo turėti įtakos ir jo suvokimui dėl J. Ž. išlipimo iš tarnybinio automobilio momento. Remiantis tuo, kad nėra nustatyta, jog D. B. sudavė kokius tai smūgius V. K., nėra pagrindo ir teigti, kad J. Ž. turėjo tyčia pateikti žinomai melagingus teiginius, taip siekdama savo parodymais padėti D. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką arba bent pateisinti savo, kaip policijos pareigūnės, mačiusios kito policijos pareigūno padarytą nusikalstamą veiką, pareigų neatlikimą. Atsižvelgiant į tai, kad tamsiu paros metu J. Ž. buvo nusisukusi ir stovėjo šiek tiek toliau nuo V. K., kuris tuo metu atlikinėjo gamtinius reikalus, teisėjų kolegija negali kategoriškai ir neabejotinai atmesti galimybės, kad J. Ž. nematė D. B. suduotų smūgių V. K.. Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neįvertino įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumos, todėl padarė nepagrįstas išvadas, dėl J. Ž. kaltės, padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių apeliantės kaltę dėl melagingų parodymų pateikimo patvirtinančių įrodymų, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas ir J. Ž. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. (BPK 303 str. 5 d.1 p.).
Dėl vertimo duoti parodymus prieš save
Išanalizavus teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, kyla klausimas, ar apeliantei J. Ž. nebuvo kilusi vertimo duoti parodymus apie savo veiksmus, galinčius užtraukti atsakomybę, situacija. Faktiniai bylos duomenys gali rodyti, kad liudytojas, nors ir buvo pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 str.), tačiau apklausos metu galėjo turėti realų pagrindą manyti, kad jis apklausiamas ne kaip neutralus liudytojas, bet kaip potencialus įtariamasis (Nr. 2K-305-788/2015). J. Ž. apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjant teisme, J. Ž., apklausiama kaip liudytoja buvo įspėta dėl atsakomybės duodant parodymus. Bylos medžiaga patvirtina, kad J. Ž. pirmą kartą buvo apklausta 2015 m. vasario 19 d. 11.13 val. – 12.10 val. (t.1, b.l. 30-31). Iš apklausos protokolo turinio matyti, kad J. Ž. davė parodymus apie sužalojimus ant V. K. veido, kurie neva atsirado, D. B. sudavus smūgius V. K. į veidą, tuo metu kai jie buvo sustoję V. K. prašymu dėl gamtinių reikalų atlikimo. Siekiant nustatyti, ar J. Ž. davė teisingus parodymus, ji sutiko atlikti psichofiziologinį tyrimą, tačiau galutinė išvada buvo neigiama (t.1 b.l.34-35). Apklausiama papildomai 2015 m. gegužės 29 d. 9.00 val. – 11.27 val. J. Ž. kartu su advokatu D. Tamošiūnu perskaičiusi, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildė, kad tyrimo išvados galėjo būti neigiamos, dėl to, kad tyrimo metu galvojo apie kitą įvykį, kuomet prieš metus V. K. buvo sumuštas ūkininko, todėl tai galėjo turėti įtakos jos organizmo reakcijai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu J. Ž. parodė analogiškus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas, nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes; parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui. BPK 80straipsnio 1 punkto prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Todėl sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinė byla Nr. 2K-168/2011). Aukščiau minėti apklausų protokolai, D. B. pareikštų kaltinimų turinys (t.1, b.l.5), patvirtina, kad J. Ž. buvo apklausiama ne kaip neutralus asmuo apie jai žinomas aplinkybes, bet apie jos pačios neteisėtus veiksmus. Byloje nustatyta, jog ji būdama Panevėžio apskr. VPK Kupiškio r. PK Organizacinės grupės vyresniąja specialiste kartu su Panevėžio apskr. VPK Kupiškio r. PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės specialistu D. B., vykdydami tarnybines pareigas vežė neblaivų V. K.. Taigi ji įvykio metu kartu su įtariamuoju D. B. atliko tarnybines pareigas ir turėjo pagrindą manyti dėl galimų įtarimų jos pačios atžvilgiu. Duomenų, kad J. Ž. būtų apklausiama kaip specialus liudytojas, byloje nėra. D. B. pareikštų kaltinimų turinys leidžia manyti, kad faktiškai apeliantė galėjo būti įtariama padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir, kad ji pati apklausų metu turėjo pagrindą manyti, jog jos klausiama apie, tikėtina, jos neteisėtus veiksmus. Tokią išvadą patvirtina ir jos atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės: Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria buvo leista nuo 2015-04-02 iki 2015-07-02 klausytis D. B., J. Ž. ir V. K. telefoninių pokalbių, bei kontroliuoti kitą elektroniniais ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti. Be to, po J. Ž. tyrimo poligrafu, kurio išvados buvo neigiamos, 2015 m. gegužės mėnesio pabaigoje, pas ją į kabinetą buvo atvykę imuniteto pareigūnai, kurie jai darė spaudimą liepdami sakyti, kad D. B. mušė V. K., nes jai bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris bus baigtas pagal laidavimą. J. Ž. imuniteto pareigūnų realiai išsigando, jai buvo pašlijusi sveikata, vartojo vaistus. Tai, kad ji išsigando imuniteto pareigūnų ir turėjo realų pagrindą manyti, jog ji apklausiama ir dėl jos pačios galimai neteisėtų veiksmų, rodo 2015 m. gegužės 29 d. papildomos apklausos protokolo duomenys, kuriuose užfiksuota, jog J. Ž. į apklausą atvyko su advokatu D. Tamošiūnu. Nors J. Ž. nebuvo pareikšti jokie įtarimai, tačiau jos atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės, tiesioginis pareigūnų spaudimas ir baimė, dėl galimo baudžiamojo persekiojimo jos atžvilgiu, leido pagrįstai manyti, jog ji yra apklausiama ne kaip neutrali liudytoja, bet kaip potenciali įtariamoji.BK 235 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą, 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius šią konstitucinę nuostatą, asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą. EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. BPK 80 str. 1 p. nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus. Asmens sutikimas dėl tokios apklausos išreiškia jo procesinę valią dėl bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis tiriant nusikalstamą veiką, kurios padaryme jis galimai dalyvavo, tačiau nepanaikina BPK 80 str. 1 p. numatytos aplinkybės, draudžiančios kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. Ž. 2015 m. vasario 19 d.; 2015 m. gegužės 29 d. apklausų metu bei nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teisme egzistavo vertimo duoti parodymus prieš save situacija, t. y., egzistavo BPK 80 str. 1 p. numatytas pagrindas, draudžiantis ją apklausti kaip liudytoją. Esant principo, draudžiančio versti duoti parodymus prieš save, pažeidimui, šiuo nagrinėjamu atveju J. Ž. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nekyla.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį panaikinti ir J. Ž. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:
J. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
J. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.