- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- e2S-861-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01817-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- AB DNB bankas
- Atsakovas
- V. Č., J. L.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB DNB bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB bankas ieškinį atsakovams V. Č. (L.) ir J. L. dėl skolos už vartojimo kreditą, palūkanų ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 3.425,84 € pradelstą negrąžintą vartojimo kreditą, 302,21 € palūkanas ir 548,92 € delspinigius, 12,21 procentų palūkanas, skaičiuojamas nuo 3.425,84 € nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštą piniginėms lėšoms, gautoms antstoliui iš varžytinių pardavus J. L. paveldėtą nekilnojamąjį turtą, sudarant galimybę iš gautų piniginių lėšų padengti įsiskolinimą ieškovui. Nurodė, jog atsakovas, siekdamas priimti palikimą, kreipėsi į antstolį su prašymu pagal Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės 2014 m. liepos 30 d. išduotą vykdomąjį pavedimą dėl palikimo priėmimo pagal antstolio sudarytą turto aprašą. Antstolis 2014 m. rugpjūčio 29 d. sudarė turto aprašą, pagal kurį įpėdiniui J. L. paveldėto turto vertė 2014 m. rugpjūčio 29 d. yra 16.502,55 €, o palikėjo V. L. skolinių pareigų vertė – 72.257,06 €. Antstolis informavo, jog rengiamasi pradėti paveldėto turto realizavimo iš varžytinių procesą pagal sudarytą turto aprašą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi atmetė ieškovo AB DNB bankas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas pažymėjo, jog palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Palikimo priėmimas pagal apyrašą riboja įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tik tikrąja paveldėto turto verte, nes CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal apyrašą, atsako už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu. Sudarius palikimo apyrašą, nustatoma palikimo sudėtis. Palikėjo kreditoriams, pareiškus reikalavimus, nereikės nustatinėti palikimo sudėties, o asmenys, priėmę palikimą tokiu būdu, atsakys tik paveldėtu turtu. Pažymėtina, kad jeigu sudarant palikimo apyrašą įpėdinis (įpėdiniai) dėl savo kaltės nurodė ne visą turtą sudarantį palikimą, nuslėpė palikėjo skolininkus, jo iniciatyva į palikimo sudėtį buvo įrašyta nesanti skola, jis nepapildė apyrašo, tai šis įpėdinis (įpėdiniai) už palikėjo skolas atsako visu savo turtu (CK 5.54 straipsnis). CPK 178 straipsnis įtvirtina bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, pagal kurią kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procese įstatymas nenumato jokių išimčių iš šalims priskiriamos įrodinėjimo pareigos. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą taikyti atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemonės (CPK 178 straipsnis). Teismas padarė išvadą, jog ieškovas nenurodė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad atsakovas J. L. slėps, švaistys ar perleis turtą bei pinigines lėšas tretiesiems asmenims. Tokius atsakovo ketinimus galėtų patvirtinti objektyvios aplinkybės: skelbimas apie turto pardavimą, sutarčių sudarymas ar pan. (CPK 144, 148 straipsniai). Todėl teismas pripažino, jog ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas AB DNB bankas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismo išvada, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo priėmimo atveju sprendimo įvykdymas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas, yra nepagrįsta. Atsakovai yra fiziniai asmenys, įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas nėra užtikrintas turto įkeitimu arba kitomis prievolių užtikrinimo priemonėmis. Iš atsakovų reikalaujama priteisti suma – 4.277,97 € – yra didelė. Pagal teismų praktiką būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika preziumuojama, kai yra didelė ieškinio suma.
2) Atsakovų vengimas mokėti skolą yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Skolininkas jau ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu, nereaguoja į ieškovo raginimus geranoriškai padengti įsiskolinimą. Todėl galima daryti prielaidą, kad sužinoję apie jiems inicijuojamą teisminį procesą, atsakovai gali bandyti slėpti savo turtą ir padaryti teismo sprendimą neįvykdomą. Turto aprašas patvirtina, kad ieškovas nėra vienintelis skolininko kreditorius. Kadangi su kitais kreditoriais nėra iki galo atsiskaityta ir priverstinis skolų išieškojimas pagal antstolio pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus vykdomas toliau, yra grėsmė, kad šios piniginės lėšos bus panaudotos atsiskaitymui su kitais kreditoriais, o ieškovui galimai palankus teismo sprendimas nebus įgyvendintas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra, ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovų solidariai 4.277,97 € skolos pagal 2007 m. spalio 5 d. kreditavimo sutartį. Suteiktas kreditas turėjo būti grąžintas iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Tačiau atsakovai jau nuo 2010 m. vasario 27 d. laiku nemokėjo kredito įmokų ir palūkanų. Kredito gavėjas V. L. (duomenys neskelbtini) mirė, jo teises ir pareigas perėmė jo įpėdinis atsakovas J. L..
1 Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovas nurodė, jog pagal turto apyrašą paveldėto turto vertė yra 16.502,55 €, o palikėjo skolų dydis – 72.257,06 €. Sutiktina, jog skolų suma viršija palikto turto vertę. Tačiau byloje yra dar vienas solidarusis atsakovas, V. Č. (L.), apie kurios turtinę padėtį ir galimybę įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą teismui duomenų nepateikta. Todėl negalima pripažinti, kad reikalavimo suma atsakovams yra didelė ir kelia grėsmę ieškovo turtiniams interesams. Pažymėtina, kad pats ieškovas nurodė, jog skolininkai iki 2013 m. birželio mėnesio, nors ir nereguliariai, tačiau mokėjo kredito įmokas. Todėl konstatuoti, jog atsakovai gali būti nesąžiningi ir mėgins paslėpti turimą turtą ar kitaip išvengti prievolės vykdymo, nėra pagrindo. Pripažintina, kad aplinkybė, jog mirusio skolininko įpėdinis priėmė palikimą pagal apyrašą ir šiuo metu siekia iš varžytynių parduoti paveldėtą turtą, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, kaip tik patvirtina atsakovo sąžiningumą.
Ieškovui taip pat išaiškintina, kad pagal CK 5.63 straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai įpėdiniams yra pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ieškovo reikalavimo teisę patvirtinantis dokumentas taip pat yra ir su mirusiuoju sudaryta kredito sutartis. Todėl ieškovas ir be vykdomojo rašto pagal būsimą galimai jam palankų teismo sprendimą gali kreiptis į apyrašą sudarantį antstolį, kadangi turto apyraše turi būti nurodyti visi mirusiojo kreditoriai, taip pat ir ieškovas. Taigi ieškovo argumentas, kad iš parduodamo turto gali būti atsiskaityta tik su kreditoriais, kurie turės vykdomuosius dokumentus, o ne su ieškovu, yra nepagrįstas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.