Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 69-234 ir 2007 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 69-260 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 1999 m. birželio 4 d. patikrinimo akto Nr. 06-08-592 nurodymus O. B. personalinės įmonei (toliau – O. B. PĮ) „Leti“ sumokėti į biudžetą 28240 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 34500 Lt pajamų mokesčio, 40 Lt bendrojo akcizo delspinigių, 175 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių, o vietoj nurodymų sumokėti 28087 Lt PVM baudą ir 62126 Lt pajamų mokesčio baudą nurodė sumokėti 14120 Lt PVM baudą ir 16930 Lt pajamų mokesčio baudą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. S-228(7-217/2007) panaikino VMI prie LR FM 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 69-234 ir 2007 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 69-260 dalį dėl nurodymo sumokėti į biudžetą 14120 Lt PVM baudą ir 16930 Lt pajamų mokesčio baudą bei nurodė sumokėti į biudžetą 8472 Lt PVM baudą ir 10158 Lt baudą, o kitą VMI prie LR FM 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 69-234 ir 2007 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 69-260 dalį patvirtino.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. S-228(7-217/2007) ir VMI prie LR FM 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 69-234 dalis, kuriomis išspręstas klausimas dėl pareiškėjos įpareigojimo sumokėti 34500 Lt pajamų mokesčio ir 10158 Lt pajamų mokesčio baudą, o likusias sprendimų dalis paliko nepakeistas. Teismas sprendime nurodė, kad pagal ūkinių operacijų metu galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (1993 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. I-345) 58 straipsnio 1 dalį, 64, 80 straipsnius, Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2004 m. spalio 27 d. nutartis), teisę į PVM atskaitą pirkėjas įgyja tik esant šių aplinkybių visumai: pirkėjas prekes turi realiai įsigyti ir sumokėti už prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą; sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti; pardavėjas turi sumokėti PVM už atliktas ūkines operacijas. Kontrahento neteisėta veikla, susijusi su ginčijamų ūkinių operacijų atlikimu taip pat turi įtakos pirkėjo teisei į PVM atskaitą. Mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti pardavėjo neteisėtą veiklą, susijusią su mokesčio mokėtojo įvykdytomis ūkinėmis operacijomis, taip pat ir aplinkybę, kad mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie sutarties partnerio veiklos neteisėtumą. Byloje neginčijama, ar BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis grindžiamos ūkinės operacijos vyko realiai, ginčijama tai, ar pareiškėjos dokumentuose nurodomų ūkinių operacijų turinys atspindi tikrąjį šių operacijų turinį bei ar pareiškėja įgijo teisę į pirkimo PVM atskaitą. Byloje nustatyta, kad 1994-1996 metais pareiškėja sudarė prekių pirkimo-pardavimo sandorius su BĮ UAB „Ginšė“, kurių dalykas buvo įvairių reguliatorių, daviklių, manometrų, kabelių ir t. t. pirkimas (MGK byla, b. l. 56-59, 72-74). Už prekes buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderius, taip pat mokėjimo pavedimais (MGK byla, b. l. 55, 56, 57, 58, 59, 71, 75, 76, 77). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ginčijamų ūkinių operacijų metu įsigytos prekės buvo realizuotos. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovas. Prekių realizavimą patvirtina pareiškėjos išrašytos sąskaitos faktūros dėl prekių pardavimo AB „Alita“, VĮ „Tena“, Šiaulių šilumos tinklams (b. l. 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34). Prekių realizavimą patvirtina ir Lietuvos taupomojo banko dokumentų nuorašai (b. l. 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26). Tačiau Tardymo valdybos prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarime „Dėl atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą“ nustatyta, kad pateikti BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašyti dokumentai buvo surašyti ant UAB „Finmedija“ įsigytų blankų. Atlikus rašysenos ekspertizę, nustatyta, kad dokumentus pildė UAB „Finmedija“ direktorius R. T. . Padaryta išvada, kad BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašyti dokumentai yra suklastoti (MGK byla, b. l. 14-15). Šią aplinkybę patvirtina ir AB „Blankų leidykla“ 1999 m. gegužės 17 d. raštas (MGK byla, b. l. 84, 85). BĮ UAB „Ginšė“ veiklą nutraukė 1995 m. liepos 18 d., PVM mokėtojų registre įregistruota nebuvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios įmonės vardu sąskaitos faktūros pareiškėjai buvo išrašytos ir ūkinės operacijos vyko ir po BĮ UAB „Ginšė“ veiklos nutraukimo (MGK byla, b. l. 57, 58, 59, 72, 43, 74). Dėl šių priežasčių BĮ UAB „Ginšė“ PVM pagal sandorius su pareiškėja sumokėti negalėjo. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Finmedija“ yra sumokėjusi PVM pagal šias ūkines operacijas. Todėl teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius įrodė, jog pareiškėjos kontrahento veikla atliekant minėtas ūkines operacijas buvo neteisėta, pirminėje prekių apyvartoje PVM nebuvo sumokėtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos sandoriai su BĮ UAB „Ginšė“ nebuvo vienkartiniai. Pareiškėja turėjo realias galimybes surinkti informaciją apie kontrahentą. Pareiškėja galėjo pastebėti akivaizdžius BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašytų sąskaitų-faktūrų trūkumus – jose nenurodytas PVM mokėtojo kodas. Pareiškėja taip pat turėjo galimybę pareikalauti sąskaitas pasirašančio asmens dokumentų. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtoja nebuvo sąžininga. Įsigydama prekes bei paslaugas, ji, imdamasi protingų priemonių ir veikdama kaip rūpestingas ir apdairus verslininkas, turėjo galimybę žinoti, kad pardavėjas veikė neteisėtai, pateikė suklastotas, juridinės galios neturinčias sąskaitas-faktūras. Todėl pareiškėja neįgijo teisės į PVM atskaitą. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1, 2 dalimis ir Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, tinkamai apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną PVM sumą, tinkamai skyrė baudą ir priskaičiavo mokėtinus delspinigius. Dėl pareiškėjos teisės į išlaidų pripažinimą sąnaudomis teismas sprendime nurodė, kad mokesčių mokėtojo nesąžiningumo nustatymas savaime nereiškia, kad jis prarado teisę į išlaidų, susijusių su prekių pirkimu, pripažinimą sąnaudomis. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja prekes pati pasigamino ar gavo neatlygintinai. Aukščiau nurodyti įrodymai (banko pavedimų išrašai, pareiškėjos išrašytos sąskaitos faktūros) patvirtina, kad prekės iš tikrųjų pareiškėjai buvo tiekiamos ir ji už šias prekes atsiskaitydavo. Atsakovas neginčija, kad prekės buvo nupirktos, o vėliau realizuotos. Todėl teismas, vadovaudamasis protingumo ir turinio viršenybės prieš formą principais, padaro išvadą, kad pareiškėjos išlaidos, susijusios su pajamų uždirbimu, turi būti pripažintos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąsias pajamas. Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio taikymo teismas sprendime nurodė, kad šios straipsnio 1 dalis draudžia tikrinant mokesčio mokėtoją apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčius už daugiau nei penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo tų metų, kada pradedama mokestį skaičiuoti ar perskaičiuoti sausio 1 dienos. Vilniaus AVMI pareiškėjai mokėtinus mokesčius apskaičiavo 1999 m. birželio 4 d. patikrinimo akte. Pareiškėja šį aktą apskundė Vilniaus AVMI, kuri, vadovaudamasi galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 54 straipsnio 10 dalimi, sustabdė skundo nagrinėjimą iki bus priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje ir ištirtos įmonės veiklos aplinkybės. Apie procesinį sprendimą, priimtą baudžiamojoje byloje, mokesčių administratorius sužinojo 2007 m. birželio 29 d. (MGK byla, b. l. 13). Mokestinio ginčo santykių formavimosi metu galiojusiame Mokesčių administravimo įstatyme nebuvo numatyti jokie mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminai. Įstatymas, nustatantis 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo terminą, įsigaliojo tik 2001 m. rugsėjo 1 d. Todėl pareiškėjos atžvilgiu priverstinio mokesčių ir su juo susijusių sumų išieškojimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Vėliau, priėmus 2004 m. balandžio 13 d. įstatymą Nr. IX-2112, Mokesčių administravimo įstatymo 108 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai stabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas padavus skundą kilusiam mokestiniam ginčui išnagrinėti. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, tokiu būdu nutrūkus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, senatis prasideda iš naujo. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo terminas nėra praleistas.