- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-433/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- V. B.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2007 m. kovo 15 d. iki 2007 m. kovo 26 d.
Iš V. B. priteista 19927 Lt Kauno teritorinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
n u statė:
V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 14 d., apie 20 val. 30 min., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), abipusio konflikto metu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė savo tėvui S. B. į krūtinės sritį, tuo padarė jam kiauryminę durtinę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje su dešinio širdies skilvelio sužalojimu, tarpskilvelinės pertvaros ir aortos vožtuvų burių sužalojimu, t. y. sunkiai sutrikdė savo tėvo S. B. sveikatą.
Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir, vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis, paskirti švelnesnę bausmės rūšį. Nurodo, kad dėl padaryto nusikaltimo prisipažino, labai gailisi, dirba, charakterizuojamas patenkinamai, namuose padeda ūkyje, susitaikė su savo tėvu, kuris jam atleido. Be to, teismo posėdžio metu nukentėjusysis pripažino, kad jo netinkamas elgesys su apeliantu ir apelianto motina turėjo įtakos kilusiam konfliktui bei kad anksčiau dažnai naudodavo smurtą prieš sūnų. Apeliantas dėl savo elgesio padarė išvadas, su tėvu artimai bendrauja, atlygino dalį padarytos žalos, byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Todėl mano, kad jam galima taikyti BK 62 str. nuostatas ir skirti švelnesnę nei numatyta straipsnio sankcijoje bei nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. B. pripažino kaltu ir nuteisė už tyčinį sunkų savo tėvo S. B. sveikatos sutrikdymą.
Apeliantas prašo, vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde jis neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis sudavė peiliu vieną smūgį savo tėvui S. B. į krūtinę, todėl kolegija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės ir veikos juridinio įvertinimo nerevizuoja.
BK 62 str. 1 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:
1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba
2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba
3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba
4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba
5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba
6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Taigi, paminėto straipsnio 1 dalyje yra reikalaujama nustatyti šias sąlygas: 1) kaltininko atvykimas į teisėsaugos įstaigą, 2) jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, ir (ar) padėjimas ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir 3) visiškai ar iš dalies atlyginta padaryta turtinė žala. Visos šios aplinkybės sudaro vieną pagrindą, todėl teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti ne į kurią nors vieną iš jų, bet į šių aplinkybių visumą. Jeigu bent vienos iš jų nėra, tai BK 62 str. 1 d. negali būti taikoma.
Teismų praktikoje atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, kad asmuo pats savanoriškai atvyko į valstybės instituciją ir pranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė. Apie padarytą nusikalstamą veiką turi būti pranešama valstybės institucijoms ar jų tarnautojams, kurie yra įgalinti vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Toks asmens atvykimas ar pranešimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikytinas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių.
Nuteistasis V. B. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme parodė, kad, po to kai sudavė peiliu tėvui į krūtinę, nuėjo pas kaimyną gerti alaus ir po kelių valandų grįžęs namo nuėjo miegoti (t. 1, b. l. 93-94, 100-101, t. 2, b. l. 18). Šie nuteistojo parodymai patvirtinti liudytojų L. P. , R. B. parodymais bei kitais bylos duomenimis. Byloje nustatyta, kad apie padarytą nusikalstamą veiką medikams ir policijos darbuotojams pranešė R. B. . Taigi, nuteistasis pats savo noru neatvyko į teisėsaugos institucijas ir nepranešė apie savo padarytą labai sunkų nusikaltimą. Priešingai, V. B. tokiu poelgiu parodė visišką abejingumą tiek jo padarytai nusikalstamai veikai, tiek ja sukeltoms pasekmėms. Todėl šiuo atveju nuteistajam V. B. taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatų nėra juridinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei nukentėjusiojo S. B. provokuojamą elgesį. Šias, apeliaciniame skunde itin akcentuojamas aplinkybes, teismas pagrįstai pripažino nuteistojo V. B. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Be to, apygardos teismas V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad jis iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Nors pagal baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir yra nustatytos ne mažiau dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau šioje byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis V. B. išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Jo motina R. B. yra iš dalies darbinga, ji gauna pensiją ir jai nėra nustatyta globa ar rūpyba. Be to, ji turi dar du pilnamečius sūnus, kurių vienas gyvena sekančiame name. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis sūnus, faktiškai galintis ir privalantis rūpintis savo motina, padėti jai namų ūkio ruošos darbuose, dėl kokių nors priežasčių negalėtų tai daryti. Taigi, šiuo atveju taikyti BK 62 str. 2 d. 1 p. nuostatas taip pat nėra teisinio pagrindo.
Tuo pačiu pažymėtina, kad net ir esant nustatytoms paminėtame straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas turi teisę, tačiau ne pareigą, paskirtį švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę.
Kolegijos nuomone, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam V. B. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam V. B. paskirta minimali BK 135 str. 2 d. 9 p. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Ši apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmių paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Nuosprendis, atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
n u taria:
nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.