- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-23
- Bylos Nr.
- 2K-55/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Aldona Rakauskienė, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- D. B.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 189 straipsnio 2 dalį 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda; pagal BK 223 straipsnio 1 dalį D. B. išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
D. B. nuteistas už tai, kad pasikėsino įgyti nusikalstamu būdu gautą didelės vertės turtą, būtent, 2006 m. lapkričio 23 d. Kaune (duomenys neskelbtini) naudotų lengvųjų automobilių sudėtinių dalių sandėliavimo ir prekiavimo vietoje, iš anksto nepažadėdamas, tačiau žinodamas, jog sudėtinės lengvųjų automobilių dalys yra gautos nusikalstamu būdu, t y. pavagiant lengvuosius automobilius ir juos išardant į atskiras sudėtines dalis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) pardavėjas-kasininkas, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įsigijo nusikalstamu būdu gautą didelės vertės turtą – sudėtines lengvųjų automobilių dalis, kurių vertė 60 700 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas policijos darbuotojų.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jį galioti, grindė jį prielaidomis bei įrodymais, kurie gauti pažeidžiant BPK nuostatas, o byloje nustatytų aplinkybių visuma nepatvirtino D. B. žinojimo apie nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą.
D. B. teigimu apkaltinamasis nuosprendis priimtas neįrodžius, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 189 straipsnio 2 dalyje, sudėtis.
BK 189 straipsnyje numatyta atsakomybė už įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą nusikalstamu būdu gauto turto, žinant, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Ši nusikalstama veika yra formalioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimosi juo arba jo realizavimo. Subjektyvioji nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo ar realizavimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suprasti, jog įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą, juo naudojasi arba jį realizuoja, ir to norėti. Šiam nusikaltimui svarbu tai, kad kaltininkas žino, jog turtas, kurį jam perduoda naudotis kitas asmuo, yra gautas nusikalstamu būdu. Asmens žinojimas turi būti patvirtinamas byloje nustatytų aplinkybių visuma.
Kasatoriaus manymu, teismai neįrodė subjektyviosios pusės buvimo jo veiksmuose, o nuosprendį ir nutartį grindė tik prielaidomis.
Šalies argumentai
D. B. nesutinka su teismų argumentu, neva jis žinojęs, kad automobilių detalės gautos nusikalstamu būdu ir tai įrodo paties D. B. elgesys, nes, būdamas bendrovės (duomenys neskelbtini) pardavėjas, nederindamas su bendrovės direktoriumi, jis ėmėsi įgyvendinti 80 000 Lt vertės sandorį, nematęs nei pačių detalių, nei įsigijimo dokumentų, nežinodamas pardavėjo duomenų. Pasak kasatoriaus, tokie teismų nurodyti motyvai nepagrįsti ir neįrodyti bylos medžiaga, be to prieštarauja jo duotiems parodymams, kuriuose nurodė, kad įmonė užsiima dėvėtų automobilių detalių prekyba, t. y. dėvėtas detales ir parduoda, ir perka. Pats D. B. pažymi, kad jis buvo ne tik pardavėjas, bet ir kasininkas, išmokėdavo tiekėjams pinigus bei atlikdavo kitas kasos operacijas. Kadangi įvykio metu bendrovės direktorius buvo išvykęs, tai sprendimą dėl automobilių detalių pirkimo priėmė pats D. B. Asmuo, pasiūlęs pirkti dėvėtas detales, parodė vokiškus detalių įsigijimo dokumentus, su kuriais susipažinus, D. B. nekilo jokių abejonių dėl šių dokumentų tikrumo bei abejonių, kad šios detalės yra gautos nusikalstamu būdu.
Kasaciniame skunde nuteistasis pabrėžia, kad teismų sprendimuose neteisingai nurodyta, jog jis savo rizika samdė transportą, darbininkus, keliais reisais vežė detales. Pasak kasatoriaus, jis darbininkų nesamdė, o tiesiog pagalbos paprašė kelių pažįstamų ir pervežimas buvo atliktas minimaliomis sąnaudomis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose pabrėžta, kad D. B. negalėjo nurodyti jokių menamo nepažįstamo pardavėjo asmens duomenų, o tai neįtikėtina, sudarant tokio dydžio sandorį, ir leidžia daryti išvadą, kad toks asmuo neegzistuoja, o nuteistasis savo įvykio versiją pateikia, siekdamas išvengti atsakomybės. Su tokia teismo išvada nuteistasis taip pat nesutinka, nes ji prieštarauja bylos medžiagai – tai, kad realiai pardavėjas egzistavo, kad jis buvo atvykęs į įmonę įvykio dieną, patvirtina byloje esantys duomenys – liudytojas A. K. paaiškino, kad jis sutiko padėti atgabenti ir iškrauti detales ir nurodė, kad kelią, kur reikia važiuoti, rodė žmogus su „Audi“. Jis nurodė, kad pastato duris atrakino vienas iš dviejų juos palydėjusių asmenų bei nurodė, kad D. B. tose patalpose nei tą dieną, nei kada nors anksčiau nebuvęs. Tai, kad šias patalpas atrakino visiškai nepažįstamas žmogus patvirtino ir liudytojas A. I.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas dėl dalies jo apeliacinio skundo argumentų iš viso nepasisakė, pažeisdamas BPK 320 straipsnio reikalavimus.
D. B. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad jo kaltę dėl žinojimo, kad detalės yra gautos nusikalstamu būdu, patvirtina liudytojas A. I., kuris ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad lipdukus su identifikaciniais numeriais nulupinėti jo prašė D. B. Teismas nurodo, kad dar ikiteisminio tyrimo metu A. I. šiuos parodymus pakeitė, jų nepatvirtino ir teisme, todėl nesuvokiama, kaip liudytojo A. I. parodymai patvirtina D. B. kaltę.
Nuteistasis pabrėžia, jog pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti išvados, kad jis žinojo apie turto įgijimą nusikalstamu būdu, o neįrodžius šios aplinkybės, t. y. nusikaltimo subjektyviojo požymio, negalėjo būti priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis.
Šalies argumentai
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir įgyjamo turto vertę. Pasak D. B., dėvėtos automobilių detalės yra prekė, kaip ir bet kuri kita naudota prekė, todėl šių prekių verčių nustatymą reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas bei 1996 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtinta „Turto vertinimo metodika“.
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas nustato reikalavimus turto vertintojui bei sąlygas, kurioms esant, asmuo gali tapti vertintoju - viena jų turėti oficialiai išduodamą licenciją.
Šiuo atveju detalių vertė yra labai svarbi, nes D. B. inkriminuotas šių detalių įgijimas stambiu mastu, o tai yra kvalifikuojantis nusikaltimo požymis.
Šalies argumentai
D. B. teigimu, nustatyti dėvėtų detalių vertę turėjo ne policijos pareigūnas E. L., neturintis nei specialių žinių, nei atitinkamų institucijų išduotos licencijos, o specialistas – fizinis asmuo, turintis Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą ir besiverčiantis turto vertinimo veikla, arba turtą ar verslą vertinanti įmonė — įmonė, įregistruota Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka ir turinti Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę vertis turto vertinimo veikla.
Kasatorius pažymi, kad nustatant automobilių detalių vertę, duomenys nebuvo renkami Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir neturi įrodomosios vertės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo D. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras pažymi, kad kasatorius neteisus, teigdamas, jog teismai neįrodė jo veiksmuose nusikaltimo subjektyviojo požymio, ir pateikdamas savo motyvus į atskiras teismo išvadas, visiškai nekreipia dėmesio, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymų visumą.
Atsiliepime nurodyta, kad BK 189 straipsnis išskiria specialų objektą – žinomai nusikalstamu būdu įgytą ar realizuotą turtą. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas nusikaltimo, padaryto įgyjant turtą, aplinkybes. Užtenka nustatyti tai, kad kaltininkas įgydamas turtą supranta, kad įgyja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir to nori, o teismų sprendimuose minėtos aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad policijos pareigūnas E. L., kuris buvo pakviestas kaip specialistas ir nustatė automobilių detalių vertę, negalėjo būti kviečiamas kaip specialistas, o jo išvada prieštarauja BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatai. Pasak prokuroro, kviečiant specialistą bei jam pateikiant išvadą, buvo laikytasi BPK 89 ir 90 straipsnių reikalavimų, taigi nepažeistos ir BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų
Pagal BPK 369 straipsnį įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasaciniame procese faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 189 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Kasacinio skundo argumentais iš esmės ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas bei pateikiama sava įvykių, susijusių su žinojimu, kad įgyjamos būtent nusikalstamu būdu gautos naudotos automobilių detalės, interpretacija. Kasaciniame skunde pakartojami apeliacinio skundo argumentai, kurie išsamiai išnagrinėti apeliacine tvarka ir pagrįstai paneigti, jie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir paliekami nenagrinėti.
Dėl specialisto dalyvavimo baudžiamajame procese ir jo išvados
Negalima sutikti su D. B. kasacinio skundo teiginiu, kad automobilių detalių vertė nustatyta neteisingai, nes reikėjo vadovautis Lietuvos Respublikos 1999 m. gegužės 25 d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu bei 1996 m. vasario 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“, kuriuose nustatyti ir reikalavimai turto vertintojui. Be to, nepagrįsti nuteistojo teiginiai, kad turtą įvertino netinkamas specialistas, neturintis licencijos vertinti turtą ar specialių žinių.
Pagal BPK 4 straipsnį, baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Taigi, ir nustatydami automobilių detalių vertę, teismai teisingai vadovavosi BPK nuostatomis, o ne Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymu.
BPK 89 straipsnyje pateiktas specialisto apibūdinimas, kuriame nurodyta, kad specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. 2 -oje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad specialistu gali būti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas arba šioje įstaigoje nedirbantis asmuo. Pabrėžtina, kad skirtingai nei ekspertui, įstatymas nekelia specialistui kaip baudžiamojo proceso veiklos subjektui, apibendrinančių kvalifikacijos reikalavimų (mokslo cenzo, specialių egzaminų laikymo ir pan.). Svarbu, kad asmuo, kuriam pavedamos specialisto funkcijos, būtų asmuo, gerai išmanantis tam tikrą klausimą. Visus šiuos reikalavimus atitiko policijos pareigūnas E. L., turintis teisės magistro ir techninio automobilizmo išsilavinimą, susidūręs su autodetalių vertinimu, turintis 11 metų darbo stažą. Jis byloje dalyvavo kaip specialistas ir turėjo įvertinti paimtas dėvėtas automobilių detales. E. L. nurodė, kad, remdamasis asmenine patirtimi, internetu, skelbimais laikraščiuose, įvertino detales, neaukštindamas jų kainos, imdamas pačią mažiausią kainą, net ne vidurkį. Toks turto vertės nustatymo kriterijus yra pakankamas, atsižvelgiant ir į tai, kad pats D. B. detales vertino 80 000 Lt, o teismo nustatyta vertė beveik dvigubai viršija kvalifikuojančiam požymiui būtiną 250 MGL viršijančią turto vertę.
Vadovaujantis BPK 90 straipsnio reikalavimais, specialistas, atlikęs pavestų objektų tyrimą, pateikia išvadą. Specialisto išvada gali būti procesiškai įforminama dviem būdais: a) įrašoma į tyrimo veiksmo protokolą; b) surašoma atskiru dokumentu. Šiuo atveju specialisto – Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriaus (toliau – VPK KP NTT APGTS) vyriausiojo tyrėjo E. L. išvada įrašyta į 2008 m. rugpjūčio 4 d. apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota lengvųjų automobilių sudėtinių dalių apžiūra, ir E. L. pasirašyta. Taigi, priešingai, nei nurodyta kasatoriaus D. B. skunde, nustatant automobilių detalių vertę, buvo laikytasi visų BPK nurodytų reikalavimų, keliamų specialistui, kuriuos E. L. visiškai atitiko.
Dėl apeliacinio proceso
Kasatorius D. B. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą ir dėl kai kurių apeliacinio skundo argumentų – dėl to, kad D. B. nežinojo, kad įsigijo nusikalstamu būdu gautą turtą, nutartyje nepasisakė.
Su tokiu kasacinio skundo argumentu negalima sutikti.
Kasatorius teisingai nurodo, kad apie asmens kaltę ir jos formą sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes. Būtent remdamiesi tomis aplinkybėmis abiejų instancijų teismai ir nustatė nuteistojo kaltės formą tiesioginę tyčią ir pateikė šios savo išvados argumentus. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, išdėstydamas atitinkamus argumentus, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažino teisingomis, negali būti vertinama kaip neatsakymas į apelianto teiginius dėl jo kaltės nebuvimo. Apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Pagal kasacinio skundo motyvus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir nutraukti bylą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo D. B. kasacinį skundą.