Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Ik-1613-624/2011

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-04-14
Bylos Nr.: Ik-1613-624/2011
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03731-2010-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Rūta Miliuvienė, Arūnas Dirvonas, Rosita Patackienė
Pareiškėjas: B. B.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, G. B., R. B., AB „Lesto“

Kategorijos

6.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-1613-624/2010(Proceso Nr. 3-61-3-03731-2010-0)Procesinio sprendimo kategorija 6.5; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Rositos Patackienės, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjos B. B. atstovui A. B., atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Irminai Junevičiūtei, trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Živilei Karčiauskienei, nedalyvaujant pareiškėjai B. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. B., R. B. ir AB „Lesto“, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos B. B. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, G. B., R. B. ir AB „Lesto“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja B. B. skunde teismo prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2010-09-15 sprendimus Nr. 6-18-2546 ir Nr.6-18-2546A bei VSDFV 2010-11-25 sprendimą, įformintą raštu Nr. (11.1)-I-7322; 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti jos prašymus dėl vienkartinės ir periodinių draudimo išmokų skyrimo dėl jos sūnaus V. B. nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu jis buvo sužalotas ir nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė ir priimti naujus sprendimus. Nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-09-15 sprendimu Nr. 6-18-2546 „Dėl B. B. teisės į periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“, buvo informuota, kad periodinė draudimo išmoka apdraustajam jos sūnui V. B. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu jai nebus skiriama, nes ji neatitinka periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo ir mokėjimo sąlygų reikalavimų. Tos pačios dienos sprendimu Nr. 6-18-2546A „Dėl B. B. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ informuota, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe jai taip pat nebus skiriama, nes jos prašymas skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam V. B. mirus pateikta po to, kai tokia išmoka VSDFV Vilniaus skyriuje buvo paskirta ir išmokėta kitiems šeimos nariams bei praleidus trijų metų kreipimosi terminą. Pagrįsdamas tokius savo priimtus sprendimus atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius 2010-09-21 rašte Nr. (10.17)3-62000, kuris buvo gautas kartu su ginčijamais sprendimais, nurodė, jog Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų įstatymas) 26 str. bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-22 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 76 p. numato, kad teisę į periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Toliau nurodomas sąrašas asmenų, kuriems gali būti mokėtina periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus. Šiame sąraše prie tokių asmenų priskiriami asmenys, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais arba sulaukę senatvės pensijos amžiaus, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą. Šių asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas įrodomas teismo tvarka. Atsakovo nuomone, pareiškėja neatitiko periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo ir mokėjimo sąlygų reikalavimų (nepateiktas teismo tvarka nustatytas jos išlaikymo, kurį vykdė sūnus V. B., faktas), todėl priėmė sprendimą neskirti jai periodinės draudimo išmokos apdraustajam jos sūnus V. B. mirus. VSDFV Vilniaus skyrius taip pat nurodė, jog Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 str. bei Nuostatų 85, 86, 103.5 p. nustatyta, jog apdraustajam mirus dėl nelamingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka. Prie mirusiojo šeimos narių priskiriami <...> motina (įmotė) ir tėvas (įtėvis). Toliau rašte teigiama, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesiams nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką nesikreipia, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipiasi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. VSDFV Vilniaus skyriaus teigimu, paskyrus ir išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam V. B. mirus kitiems jo šeimos nariams, pateikusiems prašymus dėl vienkartinės draudimo išmokos pirmiau nei pareiškėja, kuri yra praleidusi trejų metų kreipimosi terminą, jai skirti vienkartinę draudimo išmoką nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja pateikė skundą VSDFV, kuri 2010-11-25 sprendimu, įformintu raštu Nr. (11.1)1-7322, paliko atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus nepakeistais juose nurodytais motyvais. Mano, kad tokie atsakovo ir VSDFV sprendimai yra neteisingi ir nepagrįsti, nes netinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos, reglamentuojančios nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimą/nepripažinimą draudiminiais įvykiais, todėl naikintini. Ginčijami atsakovo sprendimai motyvuojami tuo, kad vienkartinė draudimo išmoka jau yra išmokėta lygiomis dalimis pirmiesiems prašymus pateikusiems šeimos nariams ir nors pareiškėja turi teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, tačiau šios savo teisės nerealizavo ir nustatytu terminu nepateikė prašymo išmokai skirti, todėl vienkartinė draudimo išmoka dėl jos sūnaus V. B. mirties, jai nepriklauso. Mano, kad toks įstatymo ir Nuostatų interpretavimas yra klaidingas. Nelaimingų atsitikimų įstatymo tiksluose nurodoma, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais - jų šeimos nariams. Ši formuluotė leidžia teigti, jog mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu atveju, teisę į vienkartinę draudimo išmoką įgyja visi šio įstatymo pagrindu laikytini nukentėjusiojo šeimos nariai. Tokią prielaidą patvirtina ir vienkartinę draudimo išmoką reglamentuojantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 str., kurio 1 dalyje nurodoma, jog apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Mirusiojo šeimos nariais Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 str. 2 d. prasme laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Taigi, įstatymas imperatyviai nustato, jog vienkartinė draudimo išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Tokia pat nuostata yra įtvirtinta ir to paties įstatymo 11 str., kurio 2 d. nurodoma, jog apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį. Iš šių nuostatų matyti, kad Nelaimingų atsitikimų įstatymas kiekvienam iš nukentėjusiojo šeimos narių užtikrina jo konstitucinę teisę gauti jam priklausančios vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalį. Atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV ginčijami sprendimai argumentuojami Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. bei Nuostatų 103.5 p., kurie numato vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo tvarką. Šiuose norminiuose dokumentuose nurodoma, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėn. kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per minėtą terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Tačiau kaip turėtų būti sprendžiamas vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, o vėliau ir mokėjimo klausimas, jei per Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. 5 d. ir Nuostatų 103.5 p. nurodytą 3 mėn. terminą kreipiasi asmuo, turintis teisę į šią išmoką, o vėliau, šiam terminui suėjus, kreipiasi ir kiti asmenys, turintys analogišką teisę į draudimo išmokos gavimą, nei Nelaimingų atsitikimų įstatymas, nei Nuostatai tiesiogiai nereglamentuoja. Tačiau draudimo išmokų, kuomet jų siekia ne vienas, o keli šeimos nariai, skirtingu laiku pateikę prašymus skyrimo bei mokėjimo principinės nuostatos yra numatytos. Nelaimingų atsitikimų įstatyme įtvirtinta konstitucinė nuostata, jog „<...> apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį“. Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 str. 1 d. numato, kad „<...> vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui“. Šių įstatyminių nuostatų įgyvendinimo principai perteikiami ir atskleidžiami Nuostatų 87, 88 p. Nuostatų 87 p. numato atvejį, kuomet teisę į vienkartinę draudimo išmoką turi tik vienas iš asmenų, nurodytų Nuostatų 86 p. Tokiu atveju tokiam asmeniui išmokama viso dydžio vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus. Jeigu teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus turi 2 ir daugiau asmenų, šiuo atveju išmoka dalinama iš asmenų, turinčių teisę į išmoką skaičiaus ir lygiomis dalimis išmokama kiekvienam turinčiam teisę į ją asmeniui. Nei Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str., nei Nuostatų 103.5 p. nenumato, jog asmuo, turintis teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, pateikęs prašymą per 3 mėn. terminą nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos, įgyja išskirtinės pirmenybės teisę kitų pretendentų atžvilgiu gauti visą vienkartinės draudimo išmokos sumą, o kiti, šeimos nariai Nelaimingų atsitikimų įstatymo pagrindu laikytini asmenys, to nepadarę, - praranda teisę į vienkartinės draudimo išmokos gavimą. Aukščiau minėtos teisės normos taip pat nenumato, jog pirmajam iš Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 str. nurodytų asmenų paskyrus ir išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, ji turi būti išmokama visos apimties, o kiti asmenys, kreipęsi dėl draudimo išmokos, netenka teisės jos gauti ir vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus jiems nebeišmokama. Taip pat nurodo, kad Nelaimingų atsitikimų įstatymo 26 str. numatytas asmenų sąrašas, kurie po mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, įgyja teisę pretenduoti į periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Tarp tokių asmenų, turinčių teisę gauti periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, yra nurodyti nedarbingi asmenys, kurie galėjo būti mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą. Kartu su atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui 2010-09-02 pateiktu prašymu dėl vienkartinės ir periodinių draudimo išmokų skyrimo bei mokėjimo, buvo pateikti dokumentai liudijantys, jog pareiškėja yra nedarbinga, sulaukusi pensinio amžiaus moteris. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo nedarbingus tėvus reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 3.205 str. Jame numatyta, jog pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Toks išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų (LR CK 3.205 str. 1, 2 d.). LR CK numato atvejus, kuomet teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jei nustatoma, jog tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams (LR CK 3.206 str.). Atsakovas nepateikė įrodymų (teismo sprendimo ir pan.), kuriuo būtų pripažinta, jog pareiškėja vengė atlikti savo, kaip motinos pareigą V. B., jam būnant nepilnamečiu. V. B. mirties dieną ji turėjo teisę gauti jo išlaikymą, todėl įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, kuris VSDFV Vilniaus skyriaus buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, jai, kuri Nelaimingų atsitikimų įstatymo 26 str. pagrindu patenka į asmenų, kuriems mokėtina periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, sąrašą, turėjo būti paskirta ir mokama periodinė draudimo išmoka apdraustajam V. B. mirus. Laiko, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsisakydami skirti ir mokėti jai priklausančią vienkartinę bei periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus, netinkamai taikė Nelaimingų atsitikimų įstatymo bei Nuostatų atitinkamas normas. Nesutinka su sprendimų motyvu dėl Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. 5 d. ir Nuostatų 103.5 p. numatytų sąlygų taikymu. Šios nuostatos ginčijamuose sprendimuose nurodymas reiškia, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV nuomone pareiškėjos prašymas dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo negali būti tenkinamas dėl senaties termino tokiam kreipimuisi praleidimo. Bendroji senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad senaties termino eiga prasideda nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos. Vienok asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista, nes tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Taigi ieškinio senaties termino eigos pradžiai yra svarbūs du momentai - teisės pažeidimas ir asmens žinojimas arba turėjimas žinoti apie jo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Asmuo, pretenduojantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo pagrindu gauti draudimo išmoką, šią teisę gali įgyvendinti ne iš karto po nelaimingo atsitikimo, o tik po to, kai Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) atitinkamas teritorinis skyrius Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 7 punkto pagrindu ištiria nelaimingą atsitikimą, nustato jo ryšį su darbu ir surašo arba N-l formos nelaimingo atsitikimo darbe aktą, arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktą. Tik po to, kai nelaimingą atsitikimą darbe ištiria VDI atitinkamas teritorinis skyrius ir pripažįsta, jog nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, klausimą dėl įvykio pripažinimo/nepripažinimo draudiminiu įvykiu gali pradėti spręsti VSDFV teritorinis skyrius, o nukentėjusysis ar jo mirties atveju, jo šeimos nariai, pretenduoti į atitinkamos draudimo išmokos gavimą. Tik pripažinus nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu ir tokį sprendimą VSDFV teritoriniam skyriui išsiuntus (įteikus) asmeniui pretenduojančiam į draudimo išmoką bei pastarajam gavus tokį sprendimą, toks asmuo sužino apie galimą savo teisės pažeidimą ir įgyja teisę ginčyti priimtą sprendimą. Mano, kad šiuo atveju senaties terminas skaičiuotinas ne nuo nukentėjusiojo mirties dienos, o nuo tos dienos, kurią ji sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus arba priimtą sprendimą, kuriuo atsisakyta pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu. Tai patvirtina ir nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 37 str. 3 d. nuostata, numatanti, jog skundai dėl Fondo administravimo įstaigų valstybės tarnautojų ar darbuotojų veiksmų nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 30 kalendorinių dienų, o dėl sprendimų - per 3 metus nuo tos dienos, kurią juridinis ar fizinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie pažeistą teisę arba priimtą sprendimą. Taip pat pažymėjo, kad atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2007-10-02 priimtas sprendimas Nr. 6-15-1029 buvo išsiųstas kažkodėl tik buvusiam nukentėjusiojo V. B. darbdaviui AB „Rytų skirstomieji tinklai“, nors pastarasis jokių prašymų, kaip ir pareiškėja dėl draudimo išmokos skyrimo nebuvo pateikęs, nes jokių išmokų Socialinio draudimo įstatymo pagrindu negali gauti. Iki šiol nei jai, nei jos atstovui nėra įteiktas VSDFV Vilniaus skyriaus 2007-10-02 priimtas sprendimas Nr. 6-15-1029, nors 2010-09-02 prašymu VSDFV Vilniaus skyriui prašė tai padaryti (b. l. 1-6).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame išdėstytais argumentais. Taip pat prašė bylą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti: - ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2003-11 -11 įstatymo Nr. IX 1819 redakcija) 25 str. 5 p. nuostata „Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-22 nutarimas Nr. 309 Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo 103.5 p. nuostata, jog „vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesiams nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipia, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipiasi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ ta teisine prasme (apimtimi), kad socialinė parama (išmoka) mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu atveju, būtų išmokama tik vienam iš socialinę paramą turinčių teisę gauti asmenų, pirmiau už kitus pateikusių prašymą tokiai paramai gauti ir gavusių, o kiti, nors ir turintys teisę ir nepraleidę numatytų prašymui dėl išmokos pateikimo senaties terminų, negautų atitinkamos socialinės paramos visai, nes tokį jų paramos (išmokos) gavimą suvaržytų ir atimtų iš jų pirmasis prašymą vienkartinei draudimo išmokai apdraustajam mirus (socialinei paramai (išmoka)) pateikęs ir gavęs asmuo, neprieštarauja Konstitucijai, joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 str. 1 d., 52 str. įtvirtintoms nuostatoms. Nurodė, kad priimdamas ginčijamą 2010-09-15 sprendimą Nr. 6-18-2546A, kuriuo pareiškėjai nebuvo skirta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, jos prašymas skirti pareiškėjai vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam V. B. mirus buvo pateiktas po to, kai išmoka buvo paskirta ir išmokėta bei praleidus trejų metų kreipimosi terminą. Atmesdamas pareiškėjos prašymą VSDFV Vilniaus skyrius rėmėsi Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. numatyta nuostata, kurios identiškas teisinis reguliavimas numatytas Nuostatų 103.5 p. Ginčijamų sprendimų ir procesinių dokumentų turinys liudija, jog atsakovų nuomone Nelaimingų atsitikimų įstatymo bei Nuostatų normų turinys apibrėžia ir nustato terminus, per kuriuos teisinių santykių dalyviai gali realizuoti savo subjektines teises siekdami gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Teisės aktų nustatytais terminais praleidus nustatytą terminą ir skyrus bei išmokėjus vienkartinę išmoką per šį terminą bet kuriam šeimos nariui, kitų šeimos narių teisė pretenduoti į tokią išmoką išnykstą, t. y. įvykus atitinkamam teisiniam faktui (išmokėjus išmoką), kiti šeimos nariai, nustatytais terminais tokių prašymų nepateikę, netenka teisės į tokią išmoką. Be to, bet kokiu atveju šios teisės realizavimas yra siejamas su pirmuoju prašymą pateikusiu asmeniu iki teisinio santykio pasibaigimo. Nagrinėjant skundą teks vertinti ar ginčijami sprendimai yra teisingi ir pagrįsti ir, ar tinkamai taikytos materialinės teisės normos, kurios, mano, abejotinos dėl jų konstitucingumo, nes atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens priimtuose ginčijamuose sprendimuose pateiktas Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. bei Nuostatų 103.5 p. teisinis interpretavimas, reglamentuojant santykius, susijusius su atitinkamos rūšies socialinės paramos teikimu ir mokėjimu, prieštarauja ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, inter alia jos 29 str. 1 d., 52 str., konstitucinį teisinės valstybės principą. Konstitucijos 29 str. 1 d. numato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Konstitucinis asmenų lygybės principas formaliai įtvirtintas Konstitucijos 29 str. 1 d., bet apskritai egzistuoja visame konstituciniame reguliavime. Šis principas išplaukia iš subjektinių teisių bei pareigų vienovės ir lygybės, užtikrinančios, jog teisinė piliečių lygybė įstatymams - inter alia teisė reikalauti, kad valstybė vienodo veiksmingumo priemonėmis gintų visus savo piliečius. Diskriminuoti ir nepaisyti šio principo galima tik siekiant visuomeniškai reikšmingų interesų ir tikslų, grindžiamų humanizmu. Konstitucijos 52 str. numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šis principas reiškia valstybės laidavimą piliečiams teisę gauti inter alia invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais. Aiškindamas Konstitucijos 52 str. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (2005-02-07 byla Nr. 9/02 , 2008-04-29 byla Nr. 56/06) yra ne kartą konstatavęs, jog pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; Konstitucijos 52 str. formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais; atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; įstatymais nustatytas socialinės paramos santykių reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Aiškinant Konstitucijos 52 str. ir atsižvelgiant į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą akivaizdu, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, o jo mirties atveju - jo šeimos nariams, užtikrinti atitinkamos socialinės paramos teikimą; įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, ir atitinkamai reguliuodamas santykius, susijusius su socialinės paramos teikimu, gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį, įvairias jo formas (valstybinę, privačią ir kt.), tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, jog socialinė parama (išmoka) mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu atveju, būtų išmokama tik vienam iš socialinę paramą turinčių teisę gauti asmenų, pirmiau už kitus pateikusių prašymą tokiai paramai gauti ir gavusių, o kiti, nors ir turintys Nelaimingų atsitikimų įstatyme garantuotą teisę, poįstatyminio dokumento (šiuo atveju Nuostatų 103.5 p.) reglamentavimo dėka negautų atitinkamos socialinės paramos visai, nes tokį jų paramos (išmokos) gavimą suvaržytų ir atimtų iš jų pirmasis socialinę paramą (išmoką) gavęs asmuo. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuomet socialinės paramos gavimas būtų siejamas su taip vadinamu „sportiškumo“, „pirmesniojo“ principu, t. y. pirmuoju prašymą pateikusiu asmeniu iki teisinio santykio pasibaigimo. Juk vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus esmė - valstybės skiriama socialinė pašalpa mirus apdraustajam asmeniui, kuri skiriama ir garantuojama visiems žuvusiojo šeimos nariams. Be to, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris analogiškai asmenų grupei galėtų sukelti skirtingas teisines pasekmes (dabartiniu teisiniu reglamentavimu po nelaimingo atsitikimo darbe pripažinto draudiminiu įvykiu teisę į draudimo išmoką turtintis vienintelis asmuo, gali kreiptis dėl draudimo išmokos skyrimo ir ją gauti per visą 3 metų laikotarpį nuo apdraustojo mirties, tuo pat metu į draudimo išmoką pretenduojant keliems asmenims, draudimo išmoka skiriama priklausomai nuo pareikšto pareiškimo pirmumo, t. y. kiti asmenys, turintys pagal Nelaimingų atsitikimų įstatymą analogiškai garantuotą teisę gauti draudimo išmoką, jos netenka išmoką skyrus pirmajam). Esamas Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. bei Nuostatų 103.5 p. teisinis reguliavimas pažeidžia ne tik Konstitucijos 29 str. 1 d. bei Konstitucijos 52 str., bet ir fundamentalų konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio esmė ta, kad įstatymai turi būti teisingi. Teisinės valstybės principas yra universalus, išvedamas iš visos Konstitucijos kaip vientiso, tiesiogiai taikomo akto. Teisinės valstybės principu turi būti grindžiama visa teisinė sistema. Jo esmę atskleidžia ir tai, jog valdo teisė, o ne institucijos; Valdžios institucijos negali išleisti bet kokio įstatymo, kuris paneigtų teisingumą, humanizmą. Teisinis reguliavimas taip pat turėtų būti nuoseklus ir neprieštaringas. Taip pat teisinis reguliavimas turėtų būti stabilus, nes jis suponuoja teisinį tikrumą, subjektams kyla reikalavimas apsaugoti teisinį saugumą ir teisėtus lūkesčius. Tokia situacija, kuomet socialinė parama mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, atveju išmokama tik vienam iš socialinę paramą pagal įstatymą turinčių teisę gauti asmenų, pateikusių prašymą tokiai paramai gauti ir gavusių, o kiti, nors ir turintys teisę, negauna atitinkamos socialinės paramos visai, nes tokį jų paramos gavimą suvaržo ir atima iš jų pirmasis socialinę paramą gavęs asmuo, parodo, jog asmenų, turinčių teisę į socialines garantijas ratas nepagrįstai siaurėja, tuo pažeidžiami asmenų teisėti lūkesčiai (b. l. 92-95).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad išmokų dėl nelaimingų atsitikimų darbe mokėjimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-22 nutarimu Nr. 309 patvirtinti Nuostatai. Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 str. nustato, jog apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai; mirusiojo vaikai, vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005-07-01 - invalidais) iki 18 metų; mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties; tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Atkreipė dėmesį, kad Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str., nustatančio išmokų mokėjimo terminus, 5 d. bei Nuostatų 103.5 p. įtvirtinta, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, o kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo mirusiojo mirties dienos. Pagal Nuostatų 95 p. vienkartinė ar periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus mokama pagal kiekvieno asmens, turinčio teisę gauti šias išmokas, atskirą prašymą. V. B. 2007-06-20 įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe VSDFV Vilniaus skyriaus 2007-10-02 sprendimu Nr. 6-15-1029 buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam V. B. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, buvo paskirta ir išmokėta prašymus pateikusiems asmenims. Pareiškėjos skunde nepagrįstai teigiama, jog nagrinėjamoje byloje terminas skaičiuotinas ne nuo nukentėjusiojo mirties datos, o nuo dienos, kurią pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti apie pažeistą teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. 5 d. ir Nuostatų 103.5 p. aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, jog vienkartinė išmoka gali būti skiriama, jei buvo kreiptasi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos, todėl minėtas skundo argumentas yra atmestinas. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja praleido įstatymo nustatytą kreipimosi dėl vienkartinės išmokos apdraustajam mirus skyrimo terminą. Apdraustasis V. B. mirė 2007-06-20, o B. B. dėl vienkartinės išmokos skyrimo kreipėsi tik 2010-08-31 prašymu, praleidusi nustatytą kreipimosi terminą, todėl VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai 2010-09-15 sprendimu Nr. 6-18-2546A atsisakė skirti jai vienkartinę išmoką apdraustajam mirus. Remiantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo 26 str. ir Nuostatų 75, 76 p., teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisęs gauti išlaikymą taip pat mirusiojo vaikai (įvaikiai), gimę praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties. Išmoka mokama vaikams (įvaikiams) - kol jie sukaks 18 metų, o jeigu jie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, - kol jiems sukaks 24 metai; mirusiojo sutuoktiniui ar tėvui (motinai), įtėviui (įmotei), nepaisant amžiaus ir darbingumo, jeigu jis nedirba ir prižiūri mirusiojo vaikus (įvaikius), vaikaičius, brolius ar seseris, - kol šiems sukaks 8 metai; mirusiojo sutuoktiniui, sukakusiam Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, - iki gyvos galvos; mirusiojo sutuoktiniui, kuris pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005-07-01 - invalidu), ir mirusiojo vaikams (įvaikiams), vyresniems kaip 18 metų jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005-07-01 - invalidais) iki 18 metų, - kol jie yra nedarbingi ar iš dalies darbingi; kitiems pripažintiems nedarbingais ar iš dalie darbingais (iki 2005-07-01 - invalidais) arba sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą šių asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas įrodomas teismo tvarka, o jų nedarbingumo faktas nustatomas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau - NDNT) arba teismo sprendimu. Vadovaujantis išdėstytomis teisės normomis, asmenys, siekiantys gauti periodinę draudimo išmoką, turi įrodyti, jog jie buvo mirusiojo išlaikomi ar jo mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą t. y. pateikti NDNT arba teismo sprendimą. Atmestinas skundo argumentas, kad, atsisakant skirti periodinę draudimo išmoką nebuvo pateikti įrodymai (teismo sprendimas), kad pareiškėja vengė atlikti savo, kaip motinos pareigą V. B., todėl turėjo teisę jo mirties dieną gauti išlaikymą vadovaujantis LR CK 3.205 str. pagrindu. LR CK 3.205 str. 1 d. nustato, kad vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus, o 2 d. nurodo, jog išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš tėvų. Tai, jog pareiškėja yra pensinio amžiaus, nėra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėja sūnaus mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, todėl VSDFV Viliaus skyrius, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėja nepateikė Nelaimingų atsitikimų įstatymo reikalaujamų dokumentų, įrodančių, jog buvo išlaikoma savo sūnaus V. B. ar turėjo teisę į išlaikymą, pagrįstai priėmė 2010-09-15 sprendimą Nr. 6-18-2546 neskirti jai periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (b. l. 28-30).

Atsakovės atstovė teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas bei šių asmenų teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Nelaimingų atsitikimų įstatymas ir Nuostatai.

Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 str. numatyta, kad apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). To paties įstatymo 25 str. 5 d. nustatyta, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Taigi, šių įstatymo 25 ir 27 str. normos nustato, kad mirusiojo šeimos nariai (tarp jų ir motina) gali lygiomis dalimis gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, jeigu laiku kreipiasi dėl šios išmokos skyrimo. Įstatymų leidėjas Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. numato šios teisės įgyvendinimo (realizavimo) terminą: asmenys, pretenduojantys į šią išmoką per 3 mėnesius turi pateikti prašymus dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo (išmoka nėra skiriama nedelsiant). Laukimo terminas (3 mėnesiai) ir yra nustatytas teisės realizavimui, kad nesikreipiantys asmenys savo neveikimu neužkirstų kelio kitiems šeimos nariams realizuoti savo teisę į išmoką. Todėl pirmiausiai Įstatymų leidėjas šeimos narių teisės kreiptis į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos nesieja su juridiniais veiksmais (kad kreiptis dėl išmokos galima tik surašius nelaimingo atsitikimo darbe aktą arba tik Fondo valdybos teritoriniam skyriui priėmus sprendimą dėl įvykio pripažinimo draudiminiu įvykiu ir pan.). Įstatymas labai aiškiai apibrėžia, kad kreiptis dėl minėtos išmokos galima nuo apdraustojo mirties dienos. Be to, 3 mėnesių kreipimosi terminas nustatomas tam, kad visi šeimos nariai turėtų vienodas galimybes įgyvendinti savo teisę - lygiomis dalimis gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Šis terminas yra analogiškas Civiliniam kodekse nustatytiems terminams dėl paveldėjimo teisės įgyvendinimo. Taip pat pažymėjo, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius, priimantis sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu, neturi jokių duomenų apie nukentėjusiojo šeimos narius (ar jų iš viso yra, kiek jų yra), jų gyvenamąją vietą ir kt. Taigi, Fondo valdybos teritorinis skyrius jokiais teisės aktais neįpareigotas ieškoti duomenų apie asmenis, pretenduojančius į teisę gauti draudimo išmokas apdraustajam mirus. Be to, surasti visus šeimos narius būtų neįmanoma ir dėl objektyvių gyvenimiškų aplinkybių. Mano, kad pareiškėjos atstovo skunde išdėstyti argumentai dėl Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 str. įtvirtintos nuostatos, kad vienkartinė draudimo išmoka priklauso lygiomis dalimis visiems išvardintiems šeimos nariams, yra nelogiški ir neatitinka įstatymo tikslų. Analogiškos normos įtvirtintos ir Nuostatų 85-89 bei 103.5 punktuose. Pareiškėjos sūnus V. B. dėl nelaimingo atsitikimo darbe žuvo 2007-06-20. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas surašytas 2007-09-11. Sprendimas dėl V. B. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu VSDFV Vilniaus skyriuje priimtas 2007-10-02. Dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus V. B. žmona R. B. ir sūnus G. B. kreipėsi tik 2008-05-14. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo 27 ir 25 str., kaip pirmiems pasikreipusiems praėjus 3 mėnesiams nuo V. B. mirties, bet nepraleidus 3 metų termino, VSDFV Vilniaus skyrius 2008-05-19 sprendimu Nr. 6-18-1887 mirusiojo žmonai R. B. ir 2008-05-19 sprendimu Nr. 6-18-1888 mirusiojo sūnui G. B. skyrė po 67 800 Lt dydžio vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Taigi, šiuo metu visa vienkartinė draudimo išmoka - 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį (135 600 Lt) - jau yra išmokėta V. B. šeimos nariams, kurie laiku kreipėsi dėl šios išmokos gavimo. Pareiškėjos B. B. atstovas prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus VSDFV Vilniaus skyriui pateikė tik 2010-09-02. Taigi, remiantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo 25 str. 5 d., pareiškėjos kreipimasis dėl pašalpos negalėjo būti tenkinamas dėl to, kad B. B. kreipėsi jau po to, kai ši išmoka buvo išmokėta jos marčiai ir anūkui, o taip pat ir dėl to, kad ji dėl šios išmokos kreipėsi po 3 metų nuo apdraustojo mirties dienos (2007-06-20). Todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2010-09-15 sprendimu Nr. 6-18-2546A pagrįstai ir teisėtai neskyrė B. B. vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus. Pagal Nelaimingų atsitikimų įstatymo 26 str. 1 d. 5 p. jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties. Periodinę draudimo išmoką taip pat turi teisę gauti mirusiojo vaikai (įvaikiai), kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba po jo mirties dienos įgijo teisę į jo išlaikymą. Išmoka mokama: kitiems pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) arba sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą. Šių asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas įrodomas teismo tvarka, o jų nedarbingumo faktas nustatomas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos arba teismo sprendimu. Taigi, įstatymų leidėjas numatė, kad jeigu miręs nelaimingo atsitikimo darbe metu asmuo turėjo išlaikomų asmenų, jiems taip pat toliau garantuojama teisė į išlaikymą ir įstatymo 26 str. 1 d. 1-4 p. vardijami tie asmenys, kurie laikytini (pačiame Įstatyme preziumuojama) išlaikomais vien dėl savo statuso (pvz. vaikai iki 18 metų). Tačiau Nelaimingų atsitikimų įstatymas nenustato baigtinio išlaikomų asmenų sąrašo ir numato teisę į išmoką ir kitiems asmenims, jeigu jų išlaikymo ar teisės į išlaikymą faktas nustatytas teisme. Taigi, įstatymų leidėjas neįpareigoja ir neįgalioja Fondo administravimo įstaigų nustatyti asmenų išlaikymo fakto. Taigi, pareiškėjos atstovo argumentai, kad B. B. turėjo teisę į išlaikymą pagal LR CK 3.205 ir 3.206 str. ir dėl to VSDFV Vilniaus skyrius privalo pagal įstatymo 26 str. pareiškėjai skirti periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, nėra pagrįsti. Nes, kad būtų pagrindas mokėti nelaimingo atsitikimo metu žuvusio asmens motinai periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, teisės į išlaikymą faktas turi būti nustatytas teismo tvarka. Analogiškos normos įtvirtintos ir Nuostatų 75 ir 76 punktuose. Pareiškėjos B. B. prašymas dėl periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo VSDFV Vilniaus skyriuje gautas 2010-09-02, tačiau pareiškėjos atstovas nepateikė teismo sprendimo, kad pareiškėja buvo sūnaus išlaikoma arba jo mirties dieną turėjo teisę į išlaikymą. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2010-09-15 sprendimu Nr. 6-18-2546 pagrįstai ir teisėtai neskyrė pareiškėjai periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus. Ginčijami sprendimai yra teisėti ir naikinti jų nėra pagrindo (b. l. 36-39).

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. B., G. B. ir AB „Lesto“ atsiliepimų į skundą nepateikė.

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjos, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad AB „Rytų skirstomieji tinklai“, kurioje dirbo pareiškėjos sūnus V. B., 2007-06-20 įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu V. B. mirė. 2007-09-11 buvo surašytas Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 2 (b. l. 102-104). VSDFV Vilniaus skyrius 2007-10-02 sprendimu Nr. 6-15-1029 „Dėl V. B. nelaimingo atsitikimo darbe“ nusprendė V. B. 2007-06-20 įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu (b. l. 31). Mirusiojo V. B. žmona R. B. ir sūnus G. B. 2008-05-14 prašymais kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių prašydami skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus (b. l. 113-116). VSDFV Vilniaus skyrius 2008-05-19 sprendimais Nr. 6-18-1887 ir Nr. 6-18-1888 nusprendė R. B. ir G. B. skirti po 67 800 Lt vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam V. B. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu (b. l. 96-97). VSDFV Vilniaus skyrius 2008-05-19 sprendimu Nr. 6-18 nusprendė skirti G. B. periodinę draudimo išmoką apdraustajam V. B. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu ir mokėti nuo 2007-06-20 iki 2016-12-06 (b. l. 99).

Pareiškėja B. B., mirusiojo V. B. motina (b. l. 18), 2010-08-31 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus (b. l. 15-16, 119). VSDFV Vilniaus skyrius 2010-09-15 sprendimu Nr. 6-18-2546 nusprendė neskirti B. B. periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, nes asmuo neatitinka periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo ir mokėjimo sąlygų reikalavimų (b. l. 7). VSDFV Vilniaus skyrius 2010-09-15 sprendimu Nr. 6-18-2546A nusprendė neskirti B. B. vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, nes B. B. prašymas skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam V. B. mirus pateiktas po to, kai išmoka VSDFV Vilniaus skyriuje buvo paskirta ir išmokėta bei praleidus trejų metų kreipimosi terminą (b. l. 8). VSDFV 2010-11-25 sprendimu, įformintu raštu Nr. (11.1)I-7322 „Dėl draudimo išmokų apdraustajam mirus skyrimo ir mokėjimo“ nusprendė, kad VSDFV 2010-09-15 sprendimai yra pagrįsti ir teisėti (b. l. 11-12).

Pareiškėja B. B. ginčija VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-09-15 sprendimų Nr. 6-18-2546 ir Nr. 6-18-2546A, taip pat VSDFV 2010-11-25 sprendimo Nr. (11.1)I-7322, kuriais atsisakyta jai skirti vienkartinę ir periodinę draudimo išmokas apdraustajam V. B. mirus, teisėtumą ir pagrįstumą, prašo įpareigoti iš naujo nagrinėti jos prašymus dėl šių draudimo išmokų išmokėjimo.

LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau - ir Įstatymas), nustatančio nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo (toliau – nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas) santykius, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas bei šių asmenų teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžia draudiminius bei nedraudiminius įvykius, 26 str. redakcija, galiojusi V. B. mirties - 2007-06-20 - metu, t. y. teisės į vienkartinę ir periodinę draudimo išmokas atsiradimo metu, numatė: jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties. Periodinę draudimo išmoką taip pat turi teisę gauti mirusiojo vaikai (įvaikiai), kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba po jo mirties dienos įgijo teisę į jo išlaikymą. Išmoka mokama: 1) vaikams (įvaikiams) – kol jiems sukaks 18 metų, o jeigu jie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, – kol jiems sukaks 24 metai; 2) mirusiojo sutuoktiniui ar tėvui (motinai), įtėviui (įmotei), nepaisant amžiaus ir darbingumo, jeigu jis nedirba ir prižiūri mirusiojo vaikus (įvaikius), vaikaičius, brolius ar seseris, – kol šiems sukaks 8 metai; 3) mirusiojo sutuoktiniui, sukakusiam Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, – iki gyvos galvos; 4) mirusiojo sutuoktiniui, kuris pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu), ir mirusiojo vaikams (įvaikiams), vyresniems kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, – kol jie yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai); 5) kitiems pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) arba sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą. Šių asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas įrodomas teismo tvarka, o jų nedarbingumo faktas nustatomas NDNT arba teismo sprendimu (Įstatymo 26 str. 1 d., 2006-06-08 įstatymo Nr. X-668 redakcija). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims kas mėnesį mokama draudimo išmoka, lygi periodinei netekto darbingumo kompensacijai (šio Įstatymo 20 straipsnis), padalytai iš vienetu padidinto šio straipsnio 1 dalyje nustatytų asmenų skaičiaus (Įstatymo 26 str. 2 d.). Šiame straipsnyje nurodyta išmoka mokama neatsižvelgiant į jos gavėjų kitas gaunamas pajamas (Įstatymo 26 str. 3 d.). Pareiškėjos B. B. prašymo dėl išmokos pateikimo ir šiuo metu galiojančios nurodytos Įstatymo 26 str. nuostatos iš esmės nepakito (2007-12-20 įstatymu Nr. X-1401 pakeistas tik Įstatymo 26 str. 1 d. 1 p.). Analogiškas periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus mokėjimo reglamentavimas nustatytas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės nutarimu Nr. 309, 75-76 p.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, galima teigti, kad pagal Įstatymo 26 str. 1 d. 5 p. nuostatas kitiems asmenims, į kurių tarpą patenka ir mirusiojo tėvai, motinos (įtėviai, įmotės), pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) arba sukakusiems senatvės pensijos amžiaus, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą, periodinė draudimo išmoka yra mokama, kai šių asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas įrodomas teismo tvarka, o jų nedarbingumo faktas nustatomas NDNT arba teismo sprendimu. Kadangi pareiškėja B. B. atsakovui nepateikė teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas, atsakovas pagrįstai 2010-09-15 sprendimu atsisakė jai skirti periodinę draudimo išmoką (b. l. 7). Pareiškėjos skunde ir jos atstovo teismo posėdyje išsakyti teiginiai, kad atsakovas neįrodė, kad B. B. neturėjo teisės gauti išlaikymo iš V. B. jo mirties dieną, kad tokia pilnamečių vaikų pareiga įtvirtinta LR civilinio kodekso 3.205 str., todėl teismine tvarka teisės į išlaikymą fakto patvirtinti nereikia, yra nepagrįsti: pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius teismo tvarka įrodomą išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktą, tenka pareiškėjai B. B.; Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2008-01-22 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A248 - 92/2008, nurodė, kad aiškinant teisės normas preziumuojama, kad įstatymų leidėjas laikosi teisės kalbos ekonomijos principo ir nevartoja nereikalingų posakių ir žodžių, todėl įstatymo teksto negalima aiškinti taip, tarsi tam tikra dalis teksto neegzistuotų ar prarastų prasmę. Šiuo atveju Įstatymo 26 str. 1 d. 5 p. aiškiai nurodyta, kad kitų asmenų išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas įrodomas teismo tvarka. LR civilinio proceso kodekso 444 str. 1 d. numato, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, o 2 d. 2 ir 9 p. – kad teismas nagrinėja bylas dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo, taip pat dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems kitokios tvarkos. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo, pareiškėjai B. B. nėra kliūčių kreiptis į teismą su tokio pobūdžio pareiškimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimu Nr. 56 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga).

LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. redakcija, galiojusi V. B. mirties - 2007-06-20 - metu, t. y. teisės į vienkartinę draudimo išmoką atsiradimo metu, numatė: apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui (Įstatymo 27 str. 1 d.). Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė) (Įstatymo 27 str. 2 d. (2005-05-19 įstatymo Nr. X-211 redakcija). Nuo 2008-08-01 galiojančios redakcijos įstatymo 27 str. 2 d. (2007-12-20 įstatymo Nr. X-1401 redakcija) numato, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė), t. y. bylai reikšmingas reglamentavimas nepakito. LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 25 str. 5 d. redakcija, galiojusi tiek V. B. mirties - 2007-06-20 - metu, tiek šiuo metu, numato: vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatuose, patvirtintuose LR Vyriausybės nutarimu Nr. 309, teisės į vienkartinę draudimo išmoką ir šios draudimo išmokos mokėjimo terminų reglamentavimas yra analogiškas.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, galima teigti, kad Įstatymo 25 str. 5 d. nustato du terminus, kuriais asmenys gali kreiptis dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, bei skirtingas išmokos išmokėjimo sąlygas, kurios priklauso tuo to, kokiu terminu asmuo kreipiasi dėl šios išmokos: 1) 3 mėnesių terminas nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, kuria pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 102 p. yra apdraustojo mirties diena. Pasikreipus dėl vienkartinės draudimo išmokos tokiu terminu, ji lygiomis dalimis mokam visiems, kurie turi teisę į tokią išmoką ir pareiškė prašymus; 2) kai minėtu 3 mėnesių terminu nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos, t. y. įstatymas aiškiai kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus išmokėjimo 3 metų termino pradžią sieja su apdraustojo mirties diena. Kadangi pareiškėjos B. B. sūnus V. B. mirė 2007-06-20, o į atsakovą su prašymu dėl vienkartinės draudimo išmokos V. B. mirus išmokėjimo ji kreipėsi tik 2010-08-31, t. y. pasibaigus įstatymu nustatytam 3 metų terminui tokiam prašymui pateikti, atsakovas pagrįstai 2010-09-15 sprendimu atsisakė pareiškėjai skirti vienkartinę draudimo išmoką (b. l. 7). Pažymėtina, kad pareiškėjos skunde ir jos atstovo teismo posėdyje nurodyti teiginiai, susiję su senaties termino pareiškėjos prašymui taikymu, yra nepagrįsti: terminu tiek civilinėje, tiek viešojoje teisėje laikomas laiko momentas arba laiko tarpas, kuriam suėjus arba pasibaigus, įstatymas arba šalių susitarimas numato tam tikrų teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Terminai, nustatyti reikalavimams pareikšti, t. y. ieškinio senaties terminai ir terminai tam tikrai teisei realizuoti, savo esme yra skirtingi – pasibaigus naikinamajam terminui, nustatytam tam tikrai teisei realizuoti, išnyksta pati subjektinė teisė, tuo tarpu pasibaigus ieškinio senaties terminui, išnyksta ne subjektinė teisė, o tik teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą, tokių terminų skaičiavimui, atstatymui ir t. t. nustatomas skirtingas teisinis reglamentavimas. Įstatymo 25 str. 5 d. nustatytas 3 metų terminas, kaip matyti iš šios normos turinio, yra ne ieškinio senaties, o terminas, kuriuo Įstatymo 27 str. 1 d. numatyti asmenys, nustatyta tvarka pateikdami prašymus, gali realizuoti savo teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, todėl šiam terminui skaičiuoti nėra taikomos LR civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį, tame tarpe – LR civilinio kodekso 1.127 str., reglamentuojantis ieškinio senaties termino pradžią. Įstatymų nustatytais atvejais praleistas įstatymų nustatytas terminas gali būti atnaujinamas pareiškiant atitinkamą reikalavimą teisme (LR civilinio proceso kodekso XXXVIII skyrius), tai šiuo atveju nėra padaryta, be to, LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas nenumato, kad jo 25 str. 5 d. nustatytas 3 metų terminas gali būti atnaujinamas, todėl jis yra naikinamasis, t. y. negali būti atnaujintas ir teismo.

Kadangi pareiškėjos B. B. skundas dėl atsakovo sprendimų, kuriais atsisakyta jai skirti vienkartinę draudimo išmoką, negali būti tenkinamas dėl Įstatymo 25 str. 5 d. numatyto terminio praleidimo, nėra reikšmingi jos argumentai dėl Įstatymo 25 str. 5 d. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės nutarimu Nr. 309, 103.5 p. teisinio reguliavimo neatitikimo nurodytiems konstituciniams teisinės valstybės principams ir Konstitucijos 29 str. 1 d., 52 str., atitinkamai – nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Kadangi skundas dalyje dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens ginčijamų sprendimų panaikinimo, kuriais atsisakyta pareiškėjai skirti periodinę ir vienkartinę draudimo išmokas, negali būti tenkinamas nurodytais motyvais, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo iš naujo nagrinėti prašymus dėl draudimo išmokų, o kiti pareiškėjos skundo ir jos atstovo teismo posėdyje nurodyti argumentai nėra reikšmingi. Taip pat pažymėtina, kad nei ginčijamas atsakovo, nei šis teismo sprendimas nėra kliūtis pareiškėjai B. B. teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. pateikiant įrodymus, patvirtinančius teismo tvarka įrodomą išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktą, iš naujo kreiptis dėl periodinės draudimo išmokos mokėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

netenkinti pareiškėjos B. B. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjos B. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas DirvonasRūta MiliuvienėRosita Patackienė