Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų O. B. G., G. A. V. ir J. G. bei nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p., ir nubaustas laisvės atėmimu 6 m. ir 6 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose;

A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., ir nubaustas laisvės atėmimu 2 m.;

vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

iš T. L. priteista G. A. V. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

iš T. L. ir A. K. išieškota po 261,70 Lt proceso išlaidų valstybei;

nukentėjusiosios J. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

T. L. ir A. K. pripažinti kaltais bei nuteisti už tai, kad 2005 m. gegužės 1 d., apie 18.30 val., turėdami menkavertę dingstį – kerštaudami E. G. už pastarojo atsisakymą duoti jiems rūkalų, viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės „Minija“ kieme, įžūliai demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, apsiginklavę specialiai tam tikslui iš netoliese buvusios lentų krūvos pasiimtomis lentomis, iš chuliganiškų paskatų sumušė E. G.: A. K. lenta smogė E. G. į krūtinės ląstos dešinę pusę, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą – dešinės pusės IX šonkaulio lūžį ir kraujosruvą raumenyse; po to T. L. lenta du kartus smogė E. G. į galvos sritį, padarydamas jam odos nubrozdinimus viršugalvio dešinėje pusėje, galvos skliauto dešinės ir kairės pusės minkštųjų audinių kraujosruvas, daugybinius skeveldrinius kaukolės skliauto dešinės pusės (momenkaulio ir smilkinkaulio) bei pamato kaulų lūžimus, kietojo smegenų dangalo plyšimą dešinės momeninės skilties srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu dešinėje ir nedidelį kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu kairėje bei šoniniuose smegenų skilveliuose, galvos smegenų dešinės momeninės, abiejų smilkininių skilčių bei smegenėlių sumušimą ir intrasmegenines kraujosruvas, difuzines bei židinines kraujosruvas po smegenų minkštaisiais dangalais, kraujosruvas dešinės akies vokuose bei paakyje, kairės akies viršutiniame voke ir vokų vidiniame kampe, kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje. Daugybinis kaukolės skliauto bei pamato lūžimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusiu smegenis, ir galvos smegenų sumušimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio E. G. 2005 m. gegužės 3 d., 11.15 val., ligoninėje mirė. Tokiu būdu A. K. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo E. G., o T. L. jį tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė.

E. G. galėjo mirti tik nuo pirmo smūgio, kuris turėjo būti labai stiprus, o tokio stiprumo smūgį galėjo suduoti tik A. K. Jei pirmas smūgis, kurį sudavė A. K., iš tikrųjų pataikė E. G. į dešinį šoną, neaišku, kaip T. L. sugebėjo smogti du kartus ir pataikyti į abi galvos puses – vieną kartą į dešinę, kitą kartą – į kairę pusę.

Teisme atsisakyta peržiūrėti vaizdajuostę, kurioje užfiksuota sumodeliuota įvykio situacija. Ji galėjo pašalinti prieštaravimus tarp nuteistųjų, liudytojų parodymų.

Teismas atmetė liudytojos V. D. parodymus kaip prieštaringus, tačiau, apeliantų nuomone, ji yra pagrindinė liudytoja, nes iš arti matė visą įvykį. Jos parodymų keitimo priežastis – bandymas ją paveikti. Tą pripažino pati liudytoja, paneigusi tik pinigų iš D. K. gavimą už parodymų pakeitimą. Teismas vadovavosi šios liudytojos parodymais, įrodinėdamas T. L. kaltę, ir juos atmetė, kai parodymai prieštaravo šiai versijai.

Visi liudytojų parodymai ir kiti bylos duomenys leidžia teigti, kad E. G. nugriuvo ant dešinio šono, nors, teismo medicinos eksperto teigimu, to negalėjo būti, nes žmogus, gavęs stiprų smūgį į dešinę galvos pusę, turėjo kristi ant kairio šono. Apeliantų nuomone, E. G. po smūgio atsitrenkė į liudytoją V. D., kuri sėdėjo jam iš kairės, ir krito į priekį ant žemės dešiniu šonu.

Pagal teismo medicinos ekspertą, dešinės pusės šonkaulio lūžio lokalizacija yra nukentėjusiajam po pažastimi, maždaug per vidurį tarp pažasties ir klubo viršaus. Griūnant ant lygaus pagrindo, taip susižaloti negalima. Tam, kad ši kūno vieta taptų atvira smūgiui, rankos aukštai pakelti nereikia, pakanka ją sulenkti per alkūnę 90° kampu. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis dėl kokių nors sveikatos problemų ar ankstesnių traumų nebūtų galėjęs valdyti dešinės rankos.

Tačiau, jei asmuo pakelia ranką per alkūnę, nejudindamas rankos dalies tarp peties ir alkūnės, šia rankos dalimi nuo smūgio lenta jis pridengia savo šoną, bet ant minėtos E. G. rankos dalies nerasta jokių smūgio žymių.

Dėl to galima tik viena išvada, jog pirmą smūgį, kuris, liudytojos V. D. teigimu, buvo labai stiprus, nes nuo jo lūžo lenta, sudavė A. K., šis smūgis ir buvo E. G. mirties priežastis.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir bylos tyrimą kontroliavę prokurorai iki pat 2006 metų spalio mėn. pabaigos laikėsi nuomonės, kad E. G. mirtiną smūgį sudavė būtent A. K. Tik vėliau pasikeitė prokuratūros pozicija, nors tam nebuvo jokių objektyvių priežasčių. Nuo lapkričio mėn. liudytojai ėmė keisti savo ankstesnius parodymus.

Nors V. D. teigė, jog jai grasino ir prašė keisti parodymus J. A., visi bylos duomenys rodo, kad prokuratūros pozicija pasikeitė ir papildomų liudytojų apklausų poreikis atsirado tik po to, kai su pagrindine įvykio liudytoja V. D. susitiko įtariamojo A. K. motina D. K.

Netirta, ar kaltinamasis T. L. sugebėtų smogti tokios jėgos smūgį, jog lenta, pataikiusi žmogui į galvos šoną, galėtų padaryti tokio pobūdžio sužalojimus.

Be to, netirta, ar T. L. panaudota lenta nebūtų sulūžusi, jei ja iš tikrųjų smogtas mirtinas smūgis E. G. . Netirta, kokia lentos briauna suduotas, kaip teismas teigia, mirtinas smūgis: jei suduota plokštuma, tai logiškas teismo medicinos eksperto teiginys, kad smūginio kontakto išmatavimai ne mažesni nei 5 cm; tačiau, jei smogta briauna, ja negalėjo būti padaryti mirtini galvos sužalojimai.

Netirta T. L. panaudota lenta dėl žmogaus audinių liekanų ant jos, nors, jei lenta smogtas tokio stiprumo smūgis, ant jos, apeliantų nuomone, turėjo likti žmogaus audinių.

Neatlikta situacinė ekspertizė, kuri galėjo atsakyti į klausimą, ar pagal A. K. versiją, jog jis smogė E. G. į šoną, jo panaudotos lentos nuolauža galėjo pataikyti V. D. į veidą. Tačiau, jei A. K. smogė pirmą smūgį E. G. į dešinį galvos šoną, smūgio trajektorija eina horizontaliai, ir lentos nuolauža gali pataikyti V. D. į veidą.

Byloje apklaustų liudytojų parodymų analizė leidžia teigti, kad visi davę parodymus asmenys šiek tiek skirtingai nupasakoja tam tikras aplinkybes, be to, tų pačių asmenų duoti parodymai, apklausiant juos kelis kartus, skiriasi, todėl neaišku, kokiais ir kurių liudytojų parodymais reikia vadovautis. Visi papildomi liudytojų parodymai, ypač gauti apklausiant liudytojus po to, kai prokura­tūra pakeitė savo poziciją dėl asmens, padariusio mirtinus sužalojimus, vertintini kritiškai atsižvel­giant į tai, jog byloje yra duomenų apie A. K. motinos bandymą įkalbėti liudytoją pakeisti parodymus. Be to, neaišku, kodėl A. K. motina bandė susisiekti su liudytoja V. D. ir tartis dėl parodymų pakeitimo, jei iš tiesų A. K. sudavė smūgį į šoną, padarydamas tik nesunkų kūno sužalojimą.

Teismas visų šių aplinkybių netyrė ir apsiribojo prielaidomis, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti.

Šioje byloje visos abejonės vertinamos kaltinamojo nenaudai, nors teismas turėtų visapusiškai ir nešališkai įvertinti bylos aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistasis T. L. ir jo gynėjas prašo jų apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras bei nuteistojo A. K. gynėjas prašo T. L. ir jo gynėjo bei nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiųjų O. B. G., G. A. V. ir J. G. bei nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. K. kaltė nesunkiai sužalojus E. G., o T. L. kaltė jį dėl chuliganiškų paskatų nužudžius, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis dėl kiekvieno nuteistojo pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliaciniai skundai paduoti, nesutinkant tik su konkrečių nusikalstamų veikų subjektais ir jų kalte, neginčijant teisinio veikų kvalifikavimo, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų, pasisakydama tik dėl asmenų kaltės dėl nužudymo, už jį paskirtos bausmės ir nukentėjusiajai G. A. V. priteisto ieškinio atsisakymo.

Dėl T. L. ir A. K. kaltės atribojimo

Abiejų apeliacinių skundų esmė – E. G. mirtiną smūgį į galvos dešinę pusę sudavė ir taip jį tyčia nužudė ne T. L., bet A. K.

Pastarąjį skundo motyvą apeliantės pagrindė liudytojos V. D. parodymais, tačiau bylos duomenys rodo, jog ši liudytoja tai kategoriškai paneigė. Apeliančių teiginį patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra, ikiteisminis tyrimas dėl poveikio liudytojui nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. K. kaltę (t. 4, b. l. 13-14). Dėl to toks skundo teiginys laikomas subjektyvia apeliančių nuomone ir tėra spėlionė, jis išsamiau neanalizuojamas.

Nuteistasis T. L. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi liudytojos V. D. parodymais, kad ji keitė savo parodymus dėl J. A. įtakos, jo bijodama bei paveikta A. K. motinos. Liudytojas J. A. bet kokią savo įtaką neigė teisme parodęs, jog pati V. D. prašė D. K. didelės pinigų sumos už parodymų pakeitimą, tačiau liudytojas nežino, ar ji pakeitė parodymus. V. D. teisme pripažino susitikusi su D. K., bet neigė prašiusi ar gavusi pinigų, o ar keitė parodymus, keletą kartų paaiškino skirtingai.

V. D. parodymai bus vertinami, aptariant nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliacinio skundo motyvus dėl E. G. mirtį sukėlusio smūgio sudavimo.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliacinio skundo motyvu, kad ikiteisminio tyrimo metu keletą mėnesių pareigūnai įtarinėjo A. K. nužudžius E. G. Tačiau susipažinus su 2005 m. liepos 28 d. prokuroro nutarimu pakeisti T. L. kardomąją priemonę į švelnesnę (t. 3, b. l. 57-58) matyti, jog prokuroro motyvų dėl A. K. suduoto mirtino smūgio nepatvirtina byloje esantys ir nutarimo priėmimo metu buvę liudytojų P. B. bei R. B. parodymai.

Tas pat pasakytina dėl 2005 m. spalio 28 d. prokuroro nutarimo (t. 2, b. l. 60) motyvų: akivaizdu, kad jie neatitiko minėtų liudytojų parodymų, specialisto išvadų, kurių didesnė dalis jau buvo gauta; prokuroras liudytojos V. D. parodymus įvardijo kaip nuoseklius, nors iki šio nutarimo priėmimo ji apklausta tik vieną kartą ir tą pačią dieną jos parodymai patikrinti vietoje; įtariamojo A. K. parodymai priešingai, nei teigiama nutarime, savo esme neprieštaravo įvykį mačiusių liudytojų parodymams.

Dėl to nėra pagrindo abejoti, jog, vėliau pareigūnams kruopščiau išanalizavus bei įvertinus byloje turimus duomenis, pasikeitė jų pozicija ir įtariamieji dėl E. G. nužudymo.

Abu nuteistieji neigia E. G. sudavę mirtį sukėlusį smūgį į dešinę galvos pusę.

Teisėjų kolegija sutinka su tokiu įrodymų viseto vertinimu.

Nuteistasis A. K., pripažintas kaltu dėl E. G. nesunkaus sužalojimo, nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nė karto neparodė jam sudavęs į dešinę galvos pusę.

Pirmos apklausos metu (t. 2, b. l. 97-100) jis teigė turėtos lentos plokštuma pataikęs į kairį petį, numetęs lentą ir ėmęs bėgti. Bėgdamas matė, kaip vyras griuvo ant pilvo, veidu į apačią.

Parodymus patikrinant vietoje (t. 2, b. l. 101-103) A. K. parodė, kiek prisimena, sudavęs į dešinį petį, užsimojęs iš kairės pusės. Jis neprisiminė, ar lenta lūžo. Po šio tyrimo veiksmo policijos komisariate surašius parodymų patikrinimo vietoje protokolą, A. K. paprašė jį papildomai apklausti dėl įvykio aplinkybių, nes įvykio vietoje buvo susijaudinęs ir ne viską tiksliai papasakojo.

Apklaustas papildomai (t. 2, b. l. 108-109) A. K. parodė smūgiavęs iš kairės pusės, vyras buvo pakėlęs rankas gal norėdamas apsiginti, jis vyrui pataikė į dešinę pažastį, lenta lūžo. Tuo metu T. L. stovėjo A. K. iš dešinės pusės, už nugaros. A. K. nubėgus, netrukus prie kioskų atbėgo T. L. ir pasakė 2-3 kartus sudavęs seniui, iš jų vieną kartą į galvą.

Pareiškus švelnesnį įtarimą A. K. prašė remtis jo pastaraisiais parodymais (t. 2, b. l. 113).

Akistatos su T. L. metu (t. 3, b. l. 27-30) A. K. teigė vyrui sudavęs į dešinį šoną, šis buvo atsistojęs, pakėlęs virš galvos sulenktas per alkūnes rankas, susvirduliavo, bet negriuvo.

Nuteistasis T. L., pripažintas kaltu dėl E. G. nužudymo, taip pat niekada neparodė jam sudavęs į dešinę galvos pusę.

Pirmos apklausos metu (t. 3, b. l. 9-12) jis parodė A. K. sudavus stovinčiam vyrui į kairės pusės veido ir galvos sritį, vyras nugriuvo ant pilvo, šiek tiek šonu ant bortelio. Tuo metu pats T. L. bandydamas atsitraukti atgal, susvirduliavo ir krito aukštielninkas, bet sugebėjo atsiremti rankomis į žemę, todėl liko sėdimoje padėtyje; sėdėdamas jis abiem rankom lentos plokštuma trenkė vyrui į pečių ir nugaros sritį. Nuo smūgių nė viena lenta nelūžo.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 13-16) T. L. teigė A. K. vieną kartą sėdinčiam vyrui sudavus į galvos dešinę pusę, jo lenta lūžo, subyrėjo į keletą gabalų, ir kliuvo moteriai. Po smūgio vyras kėlė rankas ir nukrito ant dešinio šono. T. L. išsisukdamas nuo smūgio, neišlaikęs pusiausvyros, pats krito, bet staigiai pašoko ir pritūpęs sudavė lentos plokštuma vyrui iš viršaus į kairį šoną. Atsakinėdamas į klausimus T. L. parodė A. K. sudavus vyrui iš kairės pusės į nugarinę galvos pusę.

Parodymus patikrinant vietoje (t. 3, b. l. 17-20) T. L. parodė A. K. užsimojus iš kairės pusės ir sėdinčiam ant šulinio vyrui pataikius į dešinę galvos pusę įstrižai iš galo. Suduodant smūgį vyras kėlė rankas į viršų ir sukosi link parduotuvės, krito ant dešinio šono. Pats T. L. norėdamas išvengti smūgio lenkėsi, prarado pusiausvyrą, kojos slydo į priekį, jis griuvo, pritūpė bandydamas atsistoti, užsimojo iš viršaus ir gulinčiam vyrui pataikė lentos plokštuma į kairį šoną.

Akistatos su A. K. metu (t. 3, b. l. 27-30) T. L. pakartojo sudavęs gulinčiam vyrui vieną smūgį į kairį šoną, o A. K. veiksmus apibūdino kaip vieną smūgį iš dešinės pusės į galvos nugarinę dalį pakilusiam nuo šulinio, bet dar ne visiškai atsistojusiam vyrui, kuris smūgio metu rankas kėlė į viršų, susvirduliavo ir nugriuvo.

Pareiškus griežtesnį įtarimą, T. L. neatsisakė savo ankstesnių parodymų, tiesa, neaišku, kurių, nes jie skiriasi, ir prašė leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, specialisto išvadomis, kadangi neturi galimybės tinkamai pasiruošti gynybai (t. 3, b. l. 33).

Išdėstyti abiejų nuteistųjų parodymai skiriasi. Esminis nesutapimas – kuris iš jų sudavė smūgį į dešinę galvos pusę, nulėmusį E. G. mirtį.

A. K. parodymų kai kurie nesutapimai, pvz., kad sudavė vyrui į kairį petį, yra akivaizdus apsirikimas, nes tokius parodymus paneigė jis pats parodymų patikrinimo vietoje metu, be to, pagal nustatytas bylos aplinkybes, įvykį mačiusių liudytojų parodymus nerealu taip suduoti, užsimojus iš kairės pusės.

Yra prieštaravimų abiejų nuteistųjų ir visų įvykį mačiusių liudytojų parodymuose, ar A. K. sudavė smūgį sėdinčiam, ar stovinčiam E. G. Šių prieštaravimų nepavyko pašalinti, nes ne kartą apklausti tie patys asmenys parodė skirtingai. Teisėjų kolegija tai vertina kaip liudytojų susijaudinimo dėl įvykio netikėtumo padarinį. Nuteistieji taip pat galėjo šios aplinkybės neįsidėmėti, nes, pasak liudytojų, vyras tuo metu lyg stojosi, lyg sėdosi. Todėl nutartyje vertinant smūgio sudavimą E. G. į šoną neatsižvelgiama į šią objektyviai nenustatytą aplinkybę ir remiamasi kitais įrodymais, kurie nekelia abejonių.

Apeliaciniame skunde T. L. bei jo gynėjas teigia, jog pagrindinė liudytoja šioje byloje yra V. D. ir teismas nepagrįstai atmetė jos parodymus dėl nuteistųjų smurto pobūdžio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad liudytojos V. D. parodymai yra nenuoseklūs: pirminiuose parodymuose (t. 1, b. l. 86-88) teigusi, jog pirmas vaikinas trenkė E. G. lenta į galvos šoną, o antras – ne mažiau kaip du kartus į galvą, vėliau (t. 1, b. l. 93-95, 96-97) ji pakeitė parodymus, kad pirmas vaikinas sudavė į dešinį šoną tarp peties ir alkūnės; teisme liudytoja net keletą kartų keitė parodymus (t. 4, b. l. 53-58, 108-109), jog pirmas vaikinas sudavė prie peties lyg į kairę pusę, prie ausies ir galvos šono, į dešinę galvos pusę, į galvą gal nepataikė, į dešinį šoną prie peties, į galvos šoną, į dešinę pusę tarp alkūnės ir peties, į pakaušį, tarp dešinės ausies ir viršugalvio, o antras – du kartus į šoną tarp pečių ar į pečius.

Tokiais liudytojos parodymais, kurių įvairovę pati liudytoja motyvavo bloga atmintimi, negalėjo būti grindžiamas nuosprendis. Be to, negalima neatsižvelgti, kad ji buvo neblaivi ir išsigandusi, kadangi lūžusi A. K. panaudotos lentos nuolauža pataikė jai į veidą, ir tai galėjo turėti įtakos jos parodymų tikslumui.

Antra vertus, dėl parodymų įvairovės neatmetama galima D. K. įtaka, tačiau tai nereiškia, jog liudytojos V. D. pirminiai parodymai yra patikimi. Liudytoja sėdėjo ant šulinio E. G. iš kairės, todėl objektyviai negalėjo tiksliai matyti, į kurią vietą E. G. dešinėje teko pirmasis smūgis.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad pačios nukentėjusiosios apeliaciniame skunde pripažįsta liudytojos V. D. parodymų skirtingumą. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 148-149) nukentėjusioji O. B. G. šią aplinkybę išsakė labai aiškiai ir konkrečiai: ,,Aš negaliu pasakyti, kad V. D. man pasakojo išsamiai, ji davė visiškai nenuoseklius parodymus“. Nežiūrint į tai, nukentėjusiųjų nuomone, liudytojos V. D. parodymais galima remtis.

Šios liudytojos parodymų patikimumu ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 95-96) bei teisme (t. 4, b. l. 69) abejojo ir T. L. gynėjai, bet nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde ji vis tik įvardyta kaip pagrindinė liudytoja.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog kai kuriais liudytojos V. D. parodymais, atitinkančiais kitus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi: kad pirmo vaikino lenta po smūgio sulūžo, antras vaikinas sudavė du kartus į galvą, E. G. nukrito po antro vaikino smūgio.

Teismas turėjo pagrindą remtis nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų P. B. ir R. B. parodymais, kurie bus aptarti vėliau.

Be liudytojų parodymų, T. L. kaltę dėl E. G. mirties įrodo, o A. K. kaltę paneigia objektyvūs įrodymai – specialisto išvadų bei Lietuvos apeliaciniame teisme paskirtos komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto duomenys, teismo medicinos eksperto apklausos abiejų instancijų teismuose.

Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos ekspertinio skyriaus specialisto išvados Nr. M 387/05 (03) duomenys (t. 1, b. l. 48-51) įrodo, jog E. G. mirė nuo stipraus galvos sumušimo su daugybiniu skeveldriniu kaukolės skliauto dešinės pusės ir pamato kaulų lūžimu.

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. KM 25/05 (03) nurodyta (t. 1, b. l. 82-83), kad E. G. mirtį sukėlęs sužalojimas padarytas, suduodant į galvos skliauto dešiniąją pusę buku daiktu, turėjusiu vyraujantį plokščią paviršių, ir galėjo gautis suduodant smūgį lentos plokštuma.

Taigi ekspertas teisme pagrindė, kodėl E. G. į galvos dešinę pusę smogta lentos plokštuma, o ne briauna.

Lietuvos miškų instituto 2005 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 65-69) nurodyta, kad mažai tikėtina, jog tiriama lenta smūgis būtų suduotas plokštuma. Didžiausia tikimybė, kad smūgis suduotas briauna ,,4“, ši briauna yra visiškai supuvusi.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos miškų institute tirta lenta smūgiavo A. K., sudavęs E. G. pirmą smūgį.

Išdėstytų objektyvių įrodymų visuma leidžia teigti, jog A. K. smūgiavo turėtos lentos briauna, juo labiau kad, pagal abiejų nuteistųjų ir liudytojo R. B. parodymus, jis smūgiavo iš kairės į dešinę, o ne iš viršaus žemyn. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. nesudavė E. G. smūgio į galvą ir nepadarė skeveldrinio lūžio.

Nuteistasis T. L. ne kartą parodė sudavęs E. G. lentos plokštuma. Tiesa, jis teigė sudavęs gulinčiam vyrui į kairį šoną, pats būdamas pritūpęs, kadangi krito. Tačiau tokios aplinkybės, kad būtų mušamas gulintis žmogus, o T. L. būtų pritūpęs ar parkritęs ir iš tokios padėties smūgiavęs, neparodė nė vienas iš trijų įvykį mačiusių liudytojų, net V. D., kurios parodymus nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde vertina kaip svariausius.

Antra vertus, E. G. kairiame šone nerasta jokių sužalojimų, o tai būtų neįtikėtina, gavus smūgį lenta.

Taigi T. L. versija dėl smūgio gulinčiam E. G. į kairį šoną, pačiam būnant pritūpus, atmetama kaip nepagrįsta ir remiamasi liudytojų P. B. bei R. B. parodymais, jog antras vaikinas (T. L. pripažino, kad jis smūgiavo antras) sudavė vyrui į galvą, bei paties T. L. nevienkartiniais parodymais, jog jis vyrui sudavė lentos plokštuma.

Nuteistasis ir jo gynėjas ginčija, kad T. L. negalėjo suduoti dviejų smūgių į skirtingas galvos puses.

Motyvuojamoji dalis

Toks skundo motyvas atmetamas, nes jį paneigia liudytojų parodymai.

Liudytojas R. B. dar 2005 m. gegužės 26 d., t. y. praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio, ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė konflikto metu A. K. stovėjus prieš vyrą ir sudavus vieną smūgį iš šono, o T. L. stovėjus vyrui iš dešinės pusės (t. 1, b. l. 118-121). Savo parodymų teisingumą liudytojas patvirtino, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Tokie liudytojo R. B. parodymai sutampa su nuteistojo A. K. parodymais, jog šis sudavė smūgį, užsimojęs per savo kairį petį, ir nuteistojo T. L. parodymais teisme, kad A. K. stovėjo prieš vyrą.

Liudytojas P. B. dar 2005 m. gegužės 5 d., t. y. praėjus vos keturiom dienom po nusikaltimo, parodė T. L. atėjus iš už gyvatvorės ir smogus 2-3 kartus į galvą (t. 1, b. l. 102-104). Tą jis kategoriškai patvirtino teisme.

Nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde abejojama šių liudytojų vėlesniais parodymais, įvertinant juos kaip nenuoseklius ir nepatikimus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apklausiamų asmenų parodymų tikslumas priklauso nuo apklausos kokybės, apklausiančiojo kvalifikacijos, todėl vienų ar kitų detalių nepaminėjimas ankstesnėje apklausoje vėlesnių parodymų nedaro nepatikimais, jeigu jie atitinka įrodymų visumą.

Liudytoja V. D. parodė, kad E. G. po pirmo smūgio sėdėdamas palinko. Teisėjų kolegija tiki, jog būdama šalia ji objektyviai tai galėjo matyti, be to, tokius jos parodymus patvirtino liudytojas P. B., teisme parodęs, kad vyras smūgius gavo, sėdėdamas pakumpęs. Taigi stovint šone ir suduodant smūgius iš viršaus sėdinčiam palinkusiam žmogui, pasiekiamos abi galvos pusės.

Tuo paaiškinamas neatitikimas tarp eksperto D. V. teigimo, jog nuo smūgio į dešinę galvos pusę nukentėjusysis E. G. turėjo kristi į kairę (ekspertas nežinojo visų bylos aplinkybių, iš kokios padėties buvo smogta), ir liudytojų parodymų, kad E. G. krito į priekį ant pilvo.

Apeliantų versiją, jog po A. K. suduoto smūgio E. G. pirmiausia atsitrenkė į liudytoją V. D. ir tik tada krito į priekį, faktiškai paneigė pati liudytoja, nė karto neparodžiusi, kad E. G. įvykio metu būtų į ją atsitrenkęs.

Jei tikėti T. L. versija, jog A. K. sudavė į dešinę galvos pusę, tai, pagal teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimus teisme (t. 4, b. l. 88), mažai tikėtina, kad po tokio galvos sužalojimo E. G. liko sėdėti savo vietoje.

Atkreipiamas dėmesys, jog jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 387/05 (03) nurodyta, kad po patirto galvos sužalojimo su daugybiniu smegenų sumušimu ir intrasmegeninėmis kraujosruvomis nukentėjusysis negalėjo judėti, gintis, šaukti bei atlikti kitų savarankiškų veiksmų.

Iš to seka, jog po tokio smūgio E. G. būtų turėjęs nukristi.

Tačiau visi įvykį matę liudytojai kategoriškai parodė, kad po A. K. suduoto smūgio į dešinį šoną E. G. nenukrito, jis liko sėdėti, t. y. elgėsi valingai.

Antra vertus, pagal tokią T. L. versiją neįmanoma paaiškinti, kaip ir kas sudavė smūgį E. G. į galvos kairę pusę, nes T. L. kategoriškai neigia sudavęs į galvą, o liudytojų ir abiejų nuteistųjų parodymais nustatyta, jog A. K., stovėdamas prieš E. G., sudavė tik vieną smūgį, užsimojęs iš kairės pusės.

Tačiau viskas logiškai paaiškinama nustačius, kad A. K. pirmas sudavė E. G. į dešinį šoną, o po to T. L. – du smūgius į galvos dešinę ir kairę puses.

Beje, atkreipiamas dėmesys, jog nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl T. L. suduoto smūgio vietos visiškai nesutampa su apelianto parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme: T. L. visada kategoriškai neigė sudavęs į galvą, tai akivaizdžiai matyti iš nuotraukų, atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 3, b. l. 25), o apeliaciniame skunde jau pripažįsta sudavęs nestiprų smūgį į galvos kairę pusę. Tai rodo pakitusią gynybos poziciją, negalint logiškai paneigti objektyviai nustatytos aplinkybės, kad smūgį E. G. į galvos kairę pusę galėjo suduoti tik T. L.

Apeliantų nuomone, tik A. K. suduotas smūgis sukėlė E. G. mirtį, kadangi, pasak liudytojos V. D., jis buvo labai stiprus, nuo jo lūžo lenta.

Toks skundo motyvas nepagrįstas, nes jau minėtoje Lietuvos miškų instituto 2005 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog tirtos lentos (o tirta A. K. naudota lenta) briauna, kuria, didžiausia tikimybė, suduotas smūgis, yra visiškai supuvusi. Pagal specialisto paskaičiavimus, jai lūžti nereikėjo didelės jėgos.

Nuteistasis ir jo gynėjas skundžiasi, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė peržiūrėti jų pateiktą vaizdo įrašą, kuriame atkurta, sumodeliuota įvykio situacija.

Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas šį prašymą, įrašą peržiūrėjo net du kartus, iš jų vieną kartą sulėtintai, ir konstatuoja, kad jame sumodeliuota situacija yra tik T. L. gynybos versija, kurią paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstyti įrodymai.

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje neištirta daug aplinkybių: ar T. L. sugebėtų smogti tokios jėgos smūgį, kad lenta, pataikiusi žmogui į galvos šoną, galėtų padaryti analogiškus nustatytiems sužalojimus; ar T. L. panaudota lenta nebūtų sulūžusi, jei ja iš tikrųjų smogtas mirtinas smūgis E. G.; neatlikta A. K. parodymų situacinė ekspertizė, ar jo panaudotos lentos nuolauža galėjo pataikyti V. D. į veidą, ir pan.

Atsakydama į tokius apeliacinio skundo motyvus teisėjų kolegija remiasi specialisto išvada Nr. MK 242/05 (01), jog nėra galimybės konkrečiai nustatyti, kokia jėga padarytas sužalojimas ir ar konkrečia lenta padarytas E. G. galvos dešinės pusės sužalojimas, nes negalimas eksperimentinis tyrimas (t. 1, b. l. 77-80).

Apeliantai skunde teigia, kad, neištyrus T. L. panaudotos lentos, neįmanoma padaryti išvados, ar nebuvo galima ta lenta smogti ne į galvą, kaip teigė kaltintojas ir teismas, bet į dešinį šoną, kaip teigė T. L. (beje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pastarasis niekada nesakė sudavęs į dešinį šoną, visada tvirtinęs sudavęs į kairį šoną). Toliau apeliantai dėsto versiją, patys įvardiję ją prielaida, kad A. K. smogė E. G. į galvą ne tiksliai briaunos plokštuma, bet įkypai, ir tokiu atveju padidėtų kontaktinis paviršius, jo dydis neprieštarautų eksperto nurodytam 5 cm lentos pločiui. Kita vertus, skunde remiamasi 2005 m. gruodžio 13 d. papildoma specialisto išvada Nr. KM 25/05 (03), jog E. G. mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas bet kuria lenta (t. 1, b. l. 82-83), ir apibendrinama, kad pagal teismo medicinos ar miškotyros specialistų išvadas neįmanoma nuspręsti, kokia lenta ir kas sudavė mirtiną smūgį.

Galima sutikti su apeliantų pastarąja išvada, jog šioje byloje vien specialūs tyrimai yra nepakankami E. G. mirties kaltininkui nustatyti.

Tačiau Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.).

Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad surinktų objektyvių įrodymų, t. y. specialisto išvadų, taip pat įvykį mačiusių liudytojų P. B., R. B., iš dalies V. D. parodymų, nuteistojo A. K. parodymų, šiuos įrodymus papildžius naujais, apeliacinėje instancijoje nagrinėjant bylą, pakanka pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, T. L. nužudžius E. G., ir nėra pagrindo manyti, jog dar vienas ekspertizės aktas galėtų būti kitokią išvadą galintis pagrįsti įrodymas.

Tai, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų įvertinimo, nėra pagrindas juos vertinti kitaip. Įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo T. L. veiką pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. kaip tyčinį nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Nuosprendyje labai išsamiai išdėstyti kvalifikavimo motyvai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais sutinka, todėl nekartoja.

Priešingai, nei teigiama nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto išaiškinimu.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog smūgį E. G. į dešinę galvos pusę sudavė A. K., siejami su argumentais, kad pastarasis nesudavė smūgio į dešinį šoną, todėl teisėjų kolegija tai aptaria atskirai.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji O. B. G., buvusi E. G. žmona, parodė, jog jis dėl buvusios operacijos dešinę ranką ne visiškai pakeldavo. Tuo remdamasis T. L. gynėjas iškėlė versiją, kad A. K. negalėjo suduoti nukentėjusiajam į šoną, nes smūgis tektų rankai, o ten sužalojimų nėra. T. L. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde netgi išdėstyta niekuo objektyviai nepagrįsta prielaida, jog E. G. galėjo pakelti ranką per alkūnę, nejudindamas rankos dalies tarp peties ir alkūnės.

Šios versijos nepagrįstumą paneigia objektyvūs duomenys. Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 387/05 (03) nurodyta, kad dideli operaciniai randai, turėję sukelti žymius rankos judesių sutrikimus, rasti ne dešinės, bet kairės rankos žasto ir alkūnės sąnario srityje. Teismo posėdyje ekspertas patvirtino (t. 4, b. l. 87-88), jog dešinę ranką nukentėjusysis galėjo laisvai judinti, o šonkauliui sužaloti nereikia rankos pakelti aukštai.

Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusysis negalėjo pakelti rankos, todėl A. K. negalėjo suduoti smūgio į dešinį šoną.

Beje, aplinkybę, jog vyras buvo pakėlęs rankas, lyg norėdamas apsiginti, prisidengti galvą, parodė ne tik nuteistasis A. K. , bet ir liudytojas R. B. jau pirmoje apklausoje (t. 1, b. l. 113-114). Dar daugiau, T. L. parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat teigė, kad, A. K. suduodant smūgį, vyras rankas kėlė į viršų ir sukosi link parduotuvės (t. 3, b. l. 17-20).

Apeliacinės instancijos teisme T. L. bei jo gynėjas iškėlė naują iki tol nežinomą versiją, kodėl A. K. nesudavė E. G. į dešinį šoną ir nesulaužė šonkaulio: šonkaulis lūžo, prieš kelias dienas nukentėjusiajam nukritus ant dviračio rankenos. Tokiai versijai pagrįsti gynėjas prašė apklausti liudytoją A. A., žinantį šią aplinkybę.

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. A. iš tiesų parodė (t. 5, b. l. 42-43), jog prieš dvi dienas iki nelaimės jis sutiko E. G. ir kartu su juo nutarė išgerti. Einant E. G. krito ant iš dešinės pusės vedamo dviračio vairo. Netrukus jis dar du kartus krito vėl dešiniu šonu ant savo namo laiptų turėklų. Kitą dieną atėjusiam liudytojui E. G. ėmė skųstis, kad jam skauda šoną, bet medicinos pagalbos atsisakė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokia versija yra neįtikėtina, ir ją vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti atsakomybės už E. G. nužudymą.

Versija neįtikinama ne vien todėl, kad ji atsirado tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, bet ir dėl to, jog A. A. parodymuose yra daug neįtikėtinų atsitiktinumų: abu su E. G. buvo išgėrę ir atsitiktinai susitiko prieš dvi dienas iki nusikaltimo; E. G. eidamas netyčia nukrito su dviračiu ir dešiniu šonu atsitrenkė į jo rankeną; priėjęs prie savo namo bei lipdamas laiptais (buvo trys pakopos), E. G. persisvėrė per laiptų turėklą ir net du kartus krito vėl dešiniu šonu; nežiūrint į tokius kritimus, tą dieną jis nesiskundė, kad skauda šoną; E. G. nusiskundimus liudytojas išgirdo, tik atėjęs kitą dieną.

Tariamai lūžęs šonkaulis netrukdė E. G. dviračiu važiuoti į parduotuvę, kas taip pat yra mažai tikėtina.

Tiesa, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, gauta teismo medicinos specialisto A. A. Garmaus išvada Nr. A-SI-62-53, jog E. G. krūtinės ląstos dešinės pusės IX šonkaulio lūžimas ir kraujosruva raumenyse galėjo atsirasti pagal liudytojo A. A. pateiktus parodymus, krentant su dviračiu ir atsitrenkiant į jo atsikišusią vairo rankeną, o izoliuoto IX šonkaulio lūžio padarymo galimybė suduodant ilgokos lentos nuo 2,2 cm iki 3,5 cm pločio briauna atrodo ganėtinai nereali (t. 5, b. l. 49-59).

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas D. V. paaiškino (t. 5, b. l. 43-44), kad E. G. krūtinės ląstoje nesimatė išorinių sužalojimų, šonkaulio lūžis rastas tik vidinio tyrimo metu, kraujosruvos buvo matyti tik šonkaulio lūžio vietoje.

Ši aplinkybė teisėjų kolegijai leidžia atmesti liudytojo A. A. parodymus ir juos vertinti kaip norą padėti T. L., nes ekspertas patvirtino, jog užgriuvus ant dviračio rankenos ir nukritus ant žemės turėtų likti išorinių sužalojimų, nubrozdinimų. O juk E. G. krito, pasak liudytojo, ant to paties šono net tris kartus.

Tiesa, ekspertas D. V. neatmetė galimybės, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti šoną, griūdamas ant dviračio vairo, ir dėl to galėjo lūžti šonkaulis. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiai aplinkybei objektyviai nustatyti nepakanka vien aptarto liudytojo neįtikinamų parodymų.

Norėdama pašalinti abejones bei siekdama išsiaiškinti E. G. krūtinės ląstos dešinės pusės IX šonkaulio lūžimo ir kraujosruvos raumenyse susidarymo mechanizmą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę.

Pagal gauto ekspertizės akto Nr. EKM 34 (111)/08 (01) duomenis (t. 5, b. l. 73-84), aptariami E. G. sužalojimai galėjo būti padaryti, suduodant medinės lentos siauresniuoju šoniniu paviršiumi ar galu; neatmesta galimybė, kad dešinio IX šonkaulio lūžis galėjo įvykti nugriuvus ir atsitrenkus krūtinės ląstos dešiniuoju paviršiumi į dviračio rankeną, tačiau tai patvirtinančių objektyvių medicininių duomenų nėra; tikimybė, jog krūtinės ląstos dešinės pusės vieta ties IX šonkaulio lūžiu priekinėje pažastinėje linijoje su kraujosruva raumenyse buvo traumuota du kartus (pirma krentant ant dviračio rankenos, po to suduodant lenta), vertintina kaip neįtikėtinas sutapimas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto duomenimis. Šis aktas yra vienas iš įrodymų šaltinių. Jo duomenys kartu su kitais šioje nutartyje aptartais bei įvertintais įrodymais sudaro loginiais ryšiais pagrįstą įrodymų visetą, teisėjų kolegijai leidžiantį tvirtinti, kad E. G. dešinės pusės IX šonkaulis lūžo nuo A. K. suduoto smūgio lenta. Kitos nuteistojo T. L. ir jo gynėjo versijos atmetamos kaip nepagrįstos objektyviais duomenimis.

Taigi visapusiškai ištyrusi nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. K. kaltės, tyčia nesunkiai sužalojus E. G., yra teisingos. Dėl A. K. nusikalstamos veikos teisinio įvertinimo teisėjų kolegija nepasisako, nes, atmetus nukentėjusiųjų prašymą jį pripažinti kaltu dėl E. G. mirties bei kitų apeliantų prašymą T. L. išteisinti, tokio klausimo apeliacinių skundų turinys neapima. Dėl T. L. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad T. L. tyčia dėl chuliganiškų paskatų padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatstatomas pasekmes – žymiai vyresnio už save neįgalaus žmogaus mirtį.

Antra vertus, teismas įvertino kaltininko asmenybę – jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, nusikalto būdamas nepilnametis, Vaikų teisių apsaugos tarnybos, mokymo įstaigos ir darbovietės charakterizuojamas vien gerai, turi fizinės ir psichikos sveikatos problemų.

Teismas pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog artimieji atlygino dalį padarytos žalos – E. G. laidojimo išlaidas, ir nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Įvertinęs, kad T. L. nusikalto būdamas nepilnametis, teismas tinkamai taikė BK 91 str. nuostatas ir paskyrė trumpesnę bausmę, nei nepilnamečiui galimos skirti laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegijos nuomone, T. L. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.) ir bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga. Dėl priteisto ieškinio atsisakymo

Nukentėjusiosios manydamos, jog E. G. nužudė ne T. L., apeliaciniu skundu atsisako pretenzijų jam dėl žalos atlyginimo, nors teismas tik G. A. V. priteisė 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o J. G. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl pareikštų ieškinių išsprendė, vadovaudamasis galiojančiomis teisės normomis, todėl nėra pagrindo šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendžio.

BPK 112 str. 3 d. nuostatos numato, kad civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio.

Taigi apeliacinės instancijos teisme atsisakyti priteisto ieškinio negalima.

Nukentėjusioji G. A. V. nenorėdama, jog būtų vykdomas nuosprendis ieškinio priteisimo dalyje, turi teisę to prašyti nuosprendžio vykdymo proceso metu.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiųjų O. B. G., G. A. V. ir J. G. bei nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.