- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-19
- Bylos Nr.
- AN2-384-1035/2024
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Advokatai
- Jurgita Karvelė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus 2024 m. liepos 23 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-579-2024 ir administracinio nusižengimo teisena R. B. nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir Institucija) 2024 m. liepos 23 d. nutarimu R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1000 Eur bauda.
R. B. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, tęsdamas darbo santykius su užsieniečiu, kuris neturėjo teisinio pagrindo teisėtai būti Lietuvoje, pažeidė Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarimu, patenkinus R. B. atstovės advokatės Jurgitos Karvelės skundą, Institucijos 2024 m. liepos 23 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena R. B. nutraukta, konstatavus, kad nėra nustatyta inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėtis – nelegalus darbas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 21 d. nutarimą ir palikti galioti Institucijos 2024 m. liepos 23 d. nutarimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime nesivadovavo suformuota teismų praktika, kurioje, nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, išaiškinta, kad užsieniečiai yra pripažįstami dirbę nelegaliai, kai pasibaigė jų teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento galiojimo terminas. Principas ex injuria jun non oritur (iš neteisės negali kilti teisė) draudžia neteisėtus veiksmus atlikusiems asmenims juos įteisinti paskesniais formaliais sandoriais, nes tai reikštų teisingumo principo pažeidimą.
1.2. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 punkte nurodyta teisinė sąvoka, jog užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti, nėra prilygintina nelegalaus darbo sąvokai. Skundžiamame nutarime nenurodyta, kodėl B. P., būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai (neturėdamas leidimo laikinai gyventi ir pasibaigus bevizio režimo terminui), teisėtai galėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.
1.3. Įstatymų leidėjas įpareigoja darbdavį ne tik saugoti užsieniečio teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų kopijas ir jas pateikti kontroliuojančioms institucijoms, bet ir kontroliuoti, kad užsienietis jo naudai dirbtų tik turėdamas galiojančius dokumentus. Tokia pareiga darbdaviui numatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 24 straipsnio 2 dalyje. R. B., būdamas atsakingas asmuo, turintis įgaliojimą sudaryti ir nutraukti darbo sutartis, pasirašyti su asmenų įdarbinimu ir darbu susijusius dokumentus, nuo 2023 m. birželio 3 d. išnykus darbo sutarties teisėtiems pagrindams, nenutraukė darbo santykių su neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančiu užsieniečiu B. P. ir leido jam nelegaliai dirbti įmonės naudai iki 2024 m. balandžio 2 d. Vien šios aplinkybės pakanka tam, kad būtų konstatuotas nelegalaus darbo įmonės naudai faktas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. B. atstovė advokatė J. Karvelė prašo atmesti Institucijos apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1.4. Institucija nevertino fakto, kad Ukrainos piliečiui B. P., kurio darbas buvo vertinamas bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2023 m. birželio 3 d. iki 2024 m. balandžio 2 d. buvo suteikta ir galiojo laikinoji apsauga. Todėl, nepaisant to, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui baigė galioti 2023 m. kovo 4 d., jis turėjo teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje turėdamas laikinąją apsaugą.
1.5. Užsieniečiui suteikta laikinoji apsauga nepasibaigė kartu su leidimo laikinai gyventi pasibaigimu, o toliau galiojo, nes: 1) pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 92 straipsnio 1 dalį konkrečiu atveju laikinosios apsaugos sąlygos ir taikymo terminas yra nustatomas Vyriausybės nutarimu; 2) Europos Sąjungos Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2022 m. kovo 4 d., kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas ir pradedama taikyti laikinoji apsauga 21 punkte numatyta, kad Direktyvoje 2001/55/EB laikinosios apsaugos pradinė trukmė turėtų būti vieneri metai. Tačiau tame pačiame punkte yra nurodyta, kad jeigu ji nėra panaikinta pagal tos Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimus, šis laikotarpis gali būti automatiškai pratęsiamas šešiems mėnesiams ne ilgiau kaip vienus metus. Taigi, pagal Direktyvą 2001/55/EB laikinoji apsauga pirmiausia buvo taikoma pradinį vienerių metų laikotarpį iki 2023 m. kovo 4 d., o vėliau ji buvo automatiškai pratęsta dar vieneriems metams iki 2024 m. kovo 4 d., vėliau galiojo 2023 m. spalio 19 d. Tarybos įgyvendinimo (ES) 2023/2409, kuriuo Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 nustatyta laikinoji apsauga, ji buvo pratęsta ir galiojo iki 2025 m. kovo 4 d., o šiai dienai galioja 2024 m. birželio 25 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2024/1836, kuriuo pratęsiama Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 nustatyta laikinoji apsauga, kuri galioja iki 2026 m. kovo 4 d.; 3) remdamasi valstybių narių pateiktais klausimais dėl Europos Sąjungos Tarybos sprendimo ir Direktyvos 2001/55/EB įgyvendinimo, Europos Komisija Komunikate išaiškino, kad: a) pagal Direktyvos 2001/55/EB 8 straipsnio 1 dalį, valstybės narės asmenims, kuriems suteikta laikinoji apsauga, turi išduoti leidimus gyventi šalyje visą apsaugos laiką ir tuo tikslu išduoti dokumentus ar kitus lygiaverčius įrodymus; b) jei per šį laikotarpį ES Taryba, remdamasi Europos Komisijos pasiūlymu, nepriims sprendimo nutraukti laikinosios apsaugos taikymą, laikotarpis bus automatiškai pratęstas šešiems mėnesiams, t. y. iki 2023 m. kovo 4 d. ir dar kartą šešiems mėnesiams, t. y. iki 2024 m. kovo 4 d. Pareiga išduoti ir (arba) pratęsti leidimus gyventi būtų ir toliau taikoma šiais laikotarpiais. Jei valstybės narės nepasinaudoja šia galimybe, jos turės du kartus šešių mėnesių laikotarpiams pratęsti leidimus gyventi šalyje; 4) pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 92 straipsnio 3, 4, 5 dalis: a) laikinoji apsauga suteikiama vieneriems metams nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto Europos Sąjungos Tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu Europos Sąjungos Taryba nepriėmė sprendimo panaikinti laikinąją apsaugą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu laikinoji apsauga gali būti pratęsta du kartus po 6 mėnesius; b) pasibaigus šio straipsnio 3 dalyje nurodytam laikinosios apsaugos laikotarpiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikinosios apsaugos suteikimo laikotarpį gali pratęsti, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, jeigu sprendimą pratęsti laikinosios apsaugos laikotarpį priima Europos Sąjungos Taryba; c) laikinosios apsaugos terminas baigiasi pasibaigus šio straipsnio 3 ir 4 dalyje nustatytam laikotarpiui arba Europos Sąjungos Tarybai priėmus sprendimą panaikinti laikinąją apsaugą; 5) laikinoji apsauga Lietuvoje Ukrainos piliečiams suteikiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“; 6) laikinoji apsauga asmeniui galioja ne nuo atitinkamo dokumento išdavimo dienos, o nuo teisės į laikinąją apsaugą atsiradimo dienos, todėl laikinoji apsauga nustoja galioti ne nuo atitinkame asmeniui išduotame dokumente nurodyto termino galiojimo pasibaigimo, o pasibaigus Vyriausybės nutarime nurodytam terminui.
1.6. Visą laikotarpį, kai užsienietis dirbo pas R. B., jam nepertraukiamai galiojo laikinoji apsauga ir atitinkamai turėjo būti taikomos laikinosios apsaugos suteikiamos garantijos, įskaitant teisę dirbti. Vadinasi, Institucija negalėjo užsieniečiui netaikyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 94 straipsnio nuostatų. Tai, kad Direktyva 2001/55/EB ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 94 straipsnis nesieja užsieniečių, kurie naudojasi suteikta laikinąja apsauga, teisės dirbti su atitinkamo leidimo gyventi galiojimu yra todėl, kad tokie užsieniečiai laikinosios apsaugos laikotarpiu gauna iš valstybių narių, įskaitant ir Lietuvą, neatidėliotiną ir laikiną apsaugą ir yra pripažįstami kaip negalintys saugiai grįžti į savo kilmės šalį. Atitinkamai dėl šios priežasties, pasibaigus atitinkamo leidimo gyventi galiojimui, užsienietis, kuris naudojasi suteikta laikinąja apsauga, laikinosios apsaugos laikotarpiu turi teisę likti ir būti Lietuvoje.
1.7. Aplinkybę, kad užsienietis turėjo teisę gauti laikinąją apsaugą ir kad ji jam buvo suteikta, patvirtina tai, kad jam buvo išduota registracijos Migracijos departamente kortelė ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 punktas, kuriuo savo poziciją dėl nelegalaus darbo grindžia Institucija, numato taisyklę, kad užsieniečio darbas Lietuvos Respublikoje yra laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti. Toks reikalavimas suponuoja, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymas gali numatyti specialias taisykles, kai užsienietis gali dirbti be leidimo laikinai gyventi ar vizos, ir toks darbas nebus laikomas neteisėtu. R. B. neteigia, kad jis neprivalėjo kontroliuoti užsieniečio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pasibaigimo termino. Bylos nagrinėjimo metu R. B. pripažino formalaus pažeidimo faktą ir dėl jo gailėjosi, nurodė, kad imsis papildomų priemonių, kad tokios klaidos nepasikartotų, tačiau R. B. atsakomybė už nelegalų darbą negali būti taikoma.
1.8. Institucijos apeliaciniame skunde pateikta teismų praktika negalima vadovautis nagrinėjamoje situacijoje, nes ji apima precedentus dėl bendrųjų teisės aktų nuostatų taikymo. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl užsieniečio darbo bendrovėje, kuriam galiojo suteikta laikinoji apsauga, o minėtoje teismų praktikoje nurodoma situacija, kai įmonėje dirbo trečiosios šalies pilietis pasibaigus užsieniečio teisėtą buvimą patvirtinančiam dokumentui. Nors Institucija apeliaciniame skunde nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. E3K-3-183-969/2019, tačiau nepagrindžia kaip Institucijos minima taisyklė (iš neteisės negali kilti teisė) buvo pažeista nagrinėjamu atveju. Institucija iš esmės nenagrinėjo svarbių aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad užsieniečiui galiojo suteikta laikinoji apsauga ir vertindama, ar R. B. padarė pažeidimą, taikė tik bendrąsias teisės aktų nuostatas, kurios nustato bendrąsias užsieniečių teises būti ir dirbti Lietuvoje taisykles, nors turėjo vertinti esamą situaciją pagal specialiąsias teisės aktų taisykles, kurios taikomos užsieniečiams su suteikta laikinąja apsauga.
1.9. Institucija savo išvadą grindžia 2009 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai. Tačiau minėtos Direktyvos nuostatos taikomos tik tada, kai asmuo valstybėje narėje yra neteisėtai. Šiuo atveju užsieniečiui buvo suteikta laikinoji apsauga, tad jis Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai. Be to, ši Direktyva nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas ir jos nuostatos yra perkeltos į Lietuvos nacionalinius teisės aktus, todėl Institucija turėjo vadovautis Lietuvos nacionaliniais teisės aktais, o ne tiesiogiai Direktyvos nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad Institucija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nutraukti administracinę teiseną R. B. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, motyvuojant iš esmės tuo, kad R. B., būdamas atsakingas asmuo, turintis įgaliojimą sudaryti ir nutraukti darbo sutartis, nuo 2023 m. birželio 3 d. išnykus darbo sutarties teisėtiems pagrindams, nenutraukė darbo santykių su neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančiu užsieniečiu B. P. ir leido jam nelegaliai dirbti įmonės naudai. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2T-57-976/2020).
ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą juridinio asmens vadovui ar kitiems atsakingiems asmenims. ANK 95 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl jai taikyti būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius.
Nagrinėjamu atveju R. B. Institucijos nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nuo 2023 m. birželio 3 d. iki 2024 m. balandžio 2 d. tęsė darbo santykius su užsieniečiu Ukrainos piliečiu B. P., kuris neturėjo jokio teisinio pagrindo (neturėjo leidimo gyventi, o bevizio buvimo terminas jau buvo pasibaigęs) būti Lietuvos Respublikoje. Institucijos vertinimu, tokiais savo veiksmais R. B. pažeidė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti, bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (redakcija, galiojanti iki 2024 m. birželio 30 d.), kuriame numatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismų praktikoje pažymima, kad norint konstatuoti nelegalų darbą, būtina nustatyti pirmiausia šiuos požymius: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).
Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, kad Ukrainos pilietis B. P. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėtai. Pažymėtina, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Ukrainos piliečio B. P. 2022 m. rugpjūčio 18 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis, nustatytas 3 mėnesių trukmės bandomasis laikotarpis, sulygtas atlyginimas bei nustatyta, kad B. P. dirbs pagalbinio darbininko pareigose nuo 2022 m. rugpjūčio 22 d. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad B. P. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jam buvo išduotas pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą (laikinosios apsaugos suteikimo pagrindu). Minėtas leidimas B. P. galiojo nuo 2022 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. kovo 4 d. Pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui, B. P., kaip Ukrainos pilietis, turėdamas Ukrainos išduotą biometrinį pasą, įgijo teisę būti Lietuvos Respublikoje dar 90 dienų be vizos, t. y. iki 2023 m. birželio 3 d. Tačiau nepaisant to, kad B. P. pasibaigė bevizio buvimo Lietuvos Respublikoje terminas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėtai toliau tęsė darbo santykius su B. P. iki 2024 m. balandžio 2 d., kol darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo iniciatyva.
Atsiliepime į apeliacinį skundą R. B. atstovė deklaruoja, kad B. P. darbo metu buvo suteikta ir galiojo laikinoji apsauga, todėl jis turėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau su šiais išdėstytais argumentais apygardos teismas negali sutikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ 1 punkte laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje suteikta nurodytiems asmenims nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d. Užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jam šio įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, leidimas laikinai gyventi yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tik jame nurodytą laiką. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar užsienietis turi laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje, išduotame leidime laikinai gyventi yra nurodyta data, iki kurios šis leidimas galioja. R. B. atstovė iš dalies yra teisi, teigdama, kad, vadovaujantis Direktyva 2001/55/EB, Europos Sąjungos Tarybai nusprendus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pratęsė laikinosios apsaugos užsieniečiams suteikimą Lietuvos Respublikoje iki 2024 m. kovo 4 d. bei vadovaujantis Direktyvos 2001/55/EB nuostatomis, laikinoji apsauga gali būti pratęsta du kartus po 6 mėnesius, jeigu Europos Sąjungos Taryba nenusprendžia panaikinti laikinąją apsaugą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau užsieniečiams išduoti leidimai laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. kovo 4 d., todėl užsienietis, turintis laikinąją apsaugą, norėdamas ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, turi kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo. Kaip minėta, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje B. P. pasibaigė 2023 m. kovo 4 d. B. P. į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi išdavimo kreipėsi tik 2024 m. gegužės 7 d., tačiau jo prašymas buvo atmestas. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad B. P. būtų kreipęsis pakartotinai į Migracijos departamentą ir jam būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, byloje nėra. Vadinasi, pasibaigus teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, B. P. turėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir (ar) pratęsimo arba išvykti iš Lietuvos Respublikos. Be kita ko, pats R. B. pateikdamas raštu paaiškinimus ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme pripažino, kad įmonės sistemoje įvedant užsieniečio B. P. duomenis, buvo padaryta klaida nurodant jo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikotarpį, t. y. iki 2024 m. kovo mėnesio. Taigi, R. B., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kuris atsakingas už visus klausimus, susijusius su asmenų įdarbinimu bei darbo santykių nutraukimu, privalėjo užtikrinti, kad jo vadovaujamoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra laikomasi imperatyvių reikalavimų įdarbinant ir tęsiant darbo santykius su užsieniečiais bei pasirūpinti, kad tokių darbuotojų darbas būtų legalus, tačiau dėl savo nerūpestingumo to nepadarė.
Apygardos teismo vertinimu, nors B. P. iš tikrųjų buvo įdarbintas teisėtai, tačiau tai savaime nepaneigia aplinkybės, kad R. B. nuo 2023 m. birželio 3 d. iki 2024 m. balandžio 2 d. leido vykdyti užsieniečiui B. P. darbines funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai tuo metu, kai jis neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento. Įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad Institucijos 2024 m. liepos 23 d. nutarimu R. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė bylos aplinkybių, neįvertino byloje esančių įrodymų ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą procesinį sprendimą. Dėl šios priežasties skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarimas yra naikinamas ir paliekamas galioti Institucijos 2024 m. liepos 23 d. nutarimas, kuriuo R. B. pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.
Aukštesniojo teismo vertinimu, Institucijos nutarimu R. B. paskirta administracinė nuobauda yra adekvati ir nelaikoma asmens teises suvaržančia labiau negu tai būtina. Bauda paskirta tinkamai pritaikius įstatymą, pagrįstai atsižvelgus į administracinio nusižengimo pobūdį, jo pavojingumą. Baudos dydis yra lygus ANK 95 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi iki 2024 m. liepos 1 d.) sankcijoje nustatytam baudos minimumui. R. B. skirta nuobauda individualizuota tinkamai, ji nėra per švelni ar per griežta, atitinka ne tik padaryto nusižengimo pobūdį, bet ir pažeidėjo asmenybę, teisingumo bei protingumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Patenkinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarimą ir palikti galioti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2024 m. liepos 23 d. nutarimą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.