- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- I-4666-331/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03201-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–2), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo tik 7 kv. m ploto, dalį šio ploto užėmė sanitarinis mazgas, kameros buvo užstatytos baldais, be to, pareiškėjas jose buvo laikomas ne vienas, bet su dar vienu asmeniu, todėl Lukiškių TI-K kamerose jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas tik apie 1,20 m aukščio pertvara, jame nebuvo įrengta ventiliacija, todėl pareiškėjas, kurio lova buvo šalia sanitarinio mazgo, nuolat jautė nemalonų kvapą, sklindantį iš šios patalpos. Dėl išdėstytų aplinkybių buvo pažeistas pareiškėjo orumas, pakirstas pasitikėjimas savimi, pareiškėjas patyrė nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jeigu jo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K atitiktų teisės aktų reikalavimus.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 12–18) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, o Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį nuteistiesiems (suimtiesiems), sudarydama galimybes asmenims pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Už tvarką kamerose yra atsakingi patys jose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie eilės tvarka tvarko gyvenamąsias kameras. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus ir lėšas, skirtas iš valstybės biudžeto. Kameros įrengtos teisės aktuose nustatyta tvarka. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskiriamas ne žemesne negu 1,5 m aukščio sienele, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K kameros atitinka reikalavimus. Siekiant papildomai užtikrinti asmens privatumą, sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu jos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpose. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl reguliariai kameras vėdinantiems asmenims neiškyla problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nėra konkretūs, pareiškėjas neįrodo, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam neigiamų padarinių, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas vertina kaip nesąžiningą siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pateiktame atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 8–10) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Kalėjimų departamentą su skundais dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K skunde nurodytu laikotarpiu, o pateiktame skunde pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, todėl, Kalėjimų departamento vertinimu, nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 30 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.
5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
6. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
7. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas nesiekė teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto – kameros buvo mažos, užstatytos baldais, o pareiškėjas jose buvo laikomas ne vienas.
7.1. EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
7.2. Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame įsakyme nėra numatyta, kad į 1.3.1 punkte nurodytą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
7.3. Iš atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 105 (7,38 kv. m), Nr. 111 (7,54 kv. m), Nr. 117 (7,31 kv. m), Nr. 139 (7,82 kv. m), Nr. 164 (7,86 kv. m), Nr. 220 (6,90 kv. m), Nr. 273 (7,79 kv. m), Nr. 274 (7,84 kv. m), Nr. 277 (7,99 kv. m), Nr. 280 (7,82 kv. m), Nr. 283 (7,69 kv. m), Nr. 285 (7,08 kv. m), Nr. 292 (7,80 kv. m), Nr. 310 (7,77 kv. m), Nr. 312 (7,67 kv. m), Nr. 314 (7,58 kv. m), Nr. 319 (7,78 kv. m), Nr. 323 (7,75 kv. m), Nr. 328 (7,57 kv. m) ir Nr. 374 (7,23 kv. m). Minėtose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar 1 asmeniu. Kamerose įrengta 0,56 kv. m (0,8 m x 0,7 m) ploto sanitarinio mazgo patalpa, kurioje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m) (1 t., b. l. 111–112). Pažymėtina, kad pareiškėjas, susipažinęs su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, neteikė prieštaravimų dėl jų pagrįstumo, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktos informacijos patikimumu ir vadovaujasi ja, nustatydamas pareiškėjui tekusį Lukiškių TI-K gyvenamosios patalpose plotą ginčui aktualiu laikotarpiu.
7.4. Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,62 kv. m iki 7,99 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,34 kv. m iki 7,43 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovė pareiškėjo atžvilgiu nepažeidė nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, todėl pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosios patalpos ploto normos neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.
7.5. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, turi būti atsižvelgiama į baldais užstatytą patalpos plotą. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nuostatose, pagal kurias nustatomas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldais užimtą patalpų plotą, o LVAT praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto.
8. Pateiktame skunde nurodoma, kad neigiamų išgyvenimų atsiradimą pareiškėjui sąlygojo netinkamai įrengti Lukiškių TI-K kamerose esantys sanitariniai mazgai, kurie nuo gyvenamosios patalpos yra atskirti tik neaukšta sienele ir kuriuose nėra ventiliacijos.
8.1. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
8.2. Reikalavimas dėl atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose buvo įtvirtintas tik iki 2015 m. lapkričio 21 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 punkte. Minėtos higienos normos 2 punkte buvo nustatyta, kad jos nuostatos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, savo ruožtu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo metu galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, nėra nustatyta reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Vis dėlto galiojančios higienos normos 12 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietos patalpos turi būti techniškai tvarkingos, įrengtos ir prižiūrimos taip, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Taigi, ši nuostata įpareigoja atsakovę rūpintis, kad patalpos būtų tinkamai įrengtos.
8.3. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad netinkamas vėdinimas taip pat prisideda prie pažeidimo, susijusio su tinkamai įrengto sanitarinio mazgo nebuvimu. Tai, kad kameroje nėra tinkamo sanitarinio mazgo, suponuoja pagrįstą išvadą, kad dėl tinkamos vėdinimo sistemos nebuvimo kameroje tvyrojo nemalonus kvapas ir tai dar labiau apsunkino pareiškėjo padėtį (žr., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08).
8.4. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Remiantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu (1 t., b. l. 111–112) nustatyta, kad dalyje Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Minėtame pranešime taip pat nurodyta, kad kameros yra vėdinamos per langus ir tinkamai jas vėdinant, yra išvengiama tiek pelėsių susidarymo, tiek ir staigių temperatūros pokyčių ar nemalonaus kvapo. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (2 t., b. l. 21–78) matyti, kad sanitarinių mazgų patalpose yra įrengtos užuolaidos, uždengiančios šią patalpą nuo likusio gyvenamosios patalpos ploto. Kitaip tariant, atsakovė siekia užtikrinti Lukiškių TI-K laikomiems asmenims galimybę naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, įrengdama atskiras kabinas su durimis arba atskirdama sanitarinio mazgo patalpą nuo likusio kameros ploto užuolaidomis.
8.5. Vis dėlto pažymėtina, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, sanitariniuose mazguose būtų įrengtos atskiros kabinos, užtikrinančios kamerose laikomų asmenų privatumą, priešingai, minėtame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis kamerose Nr. 252–Nr. 257, Nr. 386–Nr. 395, Nr. 406–Nr. 417, Nr. 418–Nr. 426, kuriose nebuvo laikomas pareiškėjas. Be to, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad dalyje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, tačiau atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kada konkrečiai minėtose kamerose buvo įrengtos užuolaidos, nurodydamas, kad jos įrengtos 2017 metais. Taigi, iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. spalio 30 d. iki 2017 m. balandžio 1 d., kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpą uždengiančios užuolaidos. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tokio pobūdžio bylose pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovei (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.), vertina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu minėtų kamerų sanitariniai mazgai nebuvo atskirti užuolaidomis. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų laikytini pagrįstais.
9. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką, t. y. 128 paras, pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė naudotis tinkamai įrengtais, privatumą užtikrinančiais sanitariniais mazgais, todėl jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu jo laikymo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Dėl šios priežasties atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
10. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis sąrašas kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
11. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 128 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko (24 paras) pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 1 500 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 256 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.
Pritiesti pareiškėjui A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 256 Eur (du šimtus penkiasdešimt šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.