Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1.1.; 1.2.20.2.; 2.1.2.12.; 2.2.4.3.; 2.3.2.2.11.; 2.4.6.1.2.; 2.4.7.; 2.4.9.; 3.12.

2011 m. lapkričio 29 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nubausta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji 2010 m. rugpjūčio 19 d., apie 14 val. 10 min., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), viešo teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai pirmininkavo teisėja R. R., duodama paaiškinimus ir sakydama: „...tai tada dar prie to pačio norėčiau pasakyt, čia jau biški senesni laikai, kai dar buvom su P. nesakyt, kad draugė, gal pažįstama, kaip jie čionai teismuose vaikščiojo su „(duomenys neskelbtini)“ ir visa kita, tai jis man yra pasakęs, nežinau ar jis gyrėsi, ar jis kaip: čia (duomenys neskelbtini) teismas tai, nu kaip pasakyt, nuėjai V. padavei, padėjai 50 tūkstančių ir žinok, kad jau byla laimėta..“, taip paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinusią ir pažeminusią (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo pirmininkę R. V., galinčią pakirsti pasitikėjimą ja.

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. V. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-05-20 nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas padarius Baudžiamojo proceso kodekso bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., 14 str. pažeidimus. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) rajono teismo pirmininkė R. V. nėra nepilnametė, jai (apeliantei) nežinomi jokie R. V. fiziniai ar psichiniai trūkumai ir pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo tik todėl, jog R. V. yra (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo pirmininkė, todėl teigia, kad buvo diskriminuota dėl R. V. padėties ir pirmosios instancijos teismas leidęs tokią diskriminaciją, buvo neteisingas, priklausomas ir šališkas. Taip pat nurodo, kad buvo pažeistos jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nes ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo pateikusi prašymą kviesti liudytojais eilę asmenų, tačiau jos nurodyti asmenys nebuvo apklausti.

Taip pat skunde nurodo, kad jokio nusikaltimo nepadarė, nes pakartojo tik kito asmens, R. P. pasisakymą. Neslėpė, kad jai R. P. tai buvo sakęs ir buvo pasakiusi kitiems asmenims, kurie patvirtino, jog ji yra pasakojusi apie tokius R. P. pasisakymus. Be to, Lietuvos Respublikos CK 2.24 str. 9 d. įtvirtina asmenų, dalyvaujančių teismo procese, imunitetą atsakomybei dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą, paskleidimo teismo posėdžio metu, nes pagal minėtą CK normą proceso dalyviai neatsako apskritai, ir šios taisyklės galiojimas neribojamas tik civilinės atsakomybės prasme. R. P. pasisakymą pakartojo (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme posėdžio metu nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl mano, kad jos atžvilgiu taikytinas CK 2.24 str. 9 d. (skunde nurodyta CPK 2.24 str. 9 d.) įtvirtintas imunitetas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų pažeidimo, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis), nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Byla perduotina prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Iš bylos matyti, kad nukentėjusiąja pripažinta R. V., kaip (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo pirmininkė, prašymu kreipėsi į Pakruojo rajono apylinkės prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo R. V.. Savo prašyme nukentėjusioji nurodė, kad R. V. viešame teismo posėdyje, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri ją pažemino ir kuri gali pakirsti pasitikėjimą ja. Taipogi prašyme R. V. nurodė, kad ji buvo apšmeižta ne kaip asmuo, o kaip teisėja, teismo pirmininkė (1 t. 2 b. l.).

2010-11-26 R. V. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (1 t. 24 b. l.).

Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu, kaltinant R. V. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, buvo perduota teismui, kuris R. V. nuteisė už nukentėjusiosios R. V., kaip asmens, šmeižimą pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nukentėjusioji R. V. tvirtino, jog ji buvo apšmeižta kaip teisėja ir teismo pirmininkė.

Nuteistoji R. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje kalta neprisipažino, jos teigimu, teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą ji tik pakartojo kito asmens pasakymą apie teismo pirmininkę R. V. (1 t. 25-26, 95 b. l.).

Netikėti nukentėjusiosios ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais, jog ji buvo apšmeižta kaip teisėja ir teismo pirmininkė, nėra jokio pagrindo, jos parodymus patvirtina korespondentės N. P. elektroninis laiškas ir daikto apžiūros protokole užfiksuoti duomenys.

Nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio 9 dalis numato, kad šio straipsnio taisyklės, reglamentuojančios asmens garbės ir orumo gynimą, netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako, tačiau ši norma nereiškia, kad teismo proceso dalyviams suteikta teisės teismo posėdyje įžeidinėti vienas kitą ar teismą.

Iš bylos matyti, kad civilinę bylą nagrinėjo ne nukentėjusioji R. V., o teisėja R. R., o R. V. išsakyti žodžiai duoda pagrindą manyti, kad teismo pirmininkė R. V. gali daryti įtaką bet kurioje Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje, t. y. įtakoti bylą nagrinėjantį kitą teisėją priimti vienai iš proceso šalių (šiuo atveju R. P.) palankų sprendimą, o nuteistosios nurodyta pinigų suma leidžia manyti, kad nukentėjusioji, kaip teisėja ir kaip teismo pirmininkė yra paperkama. Tokie R. V. išsakyti žodžiai diskredituoja nukentėjusiąją ne tik kaip asmenį, bet visu pirma kaip savo pareigas atliekančią teisėją ir teismo pirmininkę. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, nusikalstamos veikos objektas yra ne tik asmens garbė ir orumas, bet ir teisingumo interesai, teisėjos autoritetas visuomenėje, profesinė reputacija, ir šiuos teisinius gėrius, kaip nusikalstamos veikos objektą, gina įstatymas – Lietuvos Respublikos BK 232 straipsnis.

Kaip Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, konstitucinė teismų, teisėjų priedermė – vykdyti teisingumą, taip pat teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas vykdant teisingumą lemia ir atitinkamą teisėjo teisinį statusą. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo. Minėtą valstybės pareigą saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos privalo įgyvendinti ir patys teismai vykdydami teisingumą ir tinkamai taikydami įstatymus.

Lietuvos Respublikos BK 232 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Pagal teismų praktiką teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą (t. y. jo garbės ar orumo žeminimą) matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą.

Kadangi Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje numatyta atsakomybė pažeidus kito asmens garbę ir orumą, o BK 232 straipsnis gina teisėjo statusą turintį asmenį, t. y. pastarajame straipsnyje yra numatyta speciali teisės norma, kuri pagal teisės normų konkurenciją, taikoma bendrosios normos atžvilgiu specialioji norma, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje konkrečioje byloje turėjo būti taikoma specialioji norma ir ikiteisminis tyrimas turėjo būti atliekamas ne pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį, o pagal Lietuvos Respublikos BK 232 straipsnį, kadangi nukentėjusioji prašė apginti jos, kaip teisėjos ir teismo pirmininkės, garbę ir orumą, taip pat ir jos autoritetą.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme nebuvo tirtos aplinkybės dėl galimo nukentėjusiosios, kaip specialų statusą turinčio asmens garbės ir orumo pažeidimo, jos autoriteto ir profesinės reputacijos niekinimo.

Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad faktiškai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neatitinka nuosprendyje išdėstytų ir įrodytomis pripažintos R. V. nusikalstamos veikos aplinkybių, nes kolegija laiko, kad buvo padaryta sunkesnė nusikalstama veika nei apeliante buvo kaltinama. Dėl to kaltinime nurodytoms ir faktinėms veikos aplinkybėms akivaizdžiai esant iš esmės skirtingoms, jau teisiamajame posėdyje reikėjo vertinti, ar kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašyme nenurodytos tikrosios bylos nagrinėjimo metu nustatytos svarbios esminės faktinės aplinkybės, atitinkančios nepagarbos teismui sudėtį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punkte išaiškinta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kita – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas).

Byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame iškraipytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės – bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių. Nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, paviršutiniškas neišsamus bylos tyrimas ikiteisminio tyrimo stadijoje lėmė įstatymų garantuotų kaltinamosios teisių suvaržymą ikiteisminio tyrimo stadijoje, nutartyje paminėtus kaltinamojo akto surašymo trūkumus (BPK 219 straipsnio 3 punktas), kurių negalima ištaisyti teisme ir kurie trukdo nagrinėti bylą. Esminiai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, susiję su kaltinamosios teisėmis į gynybą suvaržymu, nusikalstamos veikos aprašymo netikslumai, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos reikalauja atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai raštu pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepateikė, apeliacinės instancijos teismas to padaryti nepasunkindamas nuteistosios padėties, nepažeisdamas apeliantės teisės į gynybą, savo iniciatyva negali, todėl byla perduotina prokurorui. Pripažintina, kad toks sprendimas, iš dalies tenkinant pačios nuteistosios apeliacinį skundą, apeliacinio skundo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, neviršija, nes skundu prašoma panaikinti nuosprendį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 254 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendį, kuriuo R. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį, panaikinti, o baudžiamąją bylą Nr. 75-2-026-10 dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto perduoti Pakruojo rajono apylinkės prokuratūrai.