Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja L. Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00001-2011-4;

2011 m. rugsėjo 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nukentėjusiajai V. Č., nuteistojo A. A. gynėjai advokatei Ramutei Noreikienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir nukentėjusiosios V. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 154 straipsnio 1 dalį ir skirta bausmė 5 MGL dydžio (šešių šimtų penkiasdešimties) litų bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. A. dėl kaltinimo pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK ) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nuosprendžiu iš A. A. priteista 1000 litų nukentėjusiajai V. Č. neturtinei žalai atlyginti bei 500 litų teismo išlaidos už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 22 d. parašė pareiškimą, adresuotą (duomenys neskelbtini) vadovui, norėdamas paniekinti bei pažeminti nukentėjusiąją V. Č., paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad 2010-10-22 jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) skyrių, esantį (duomenys neskelbtini) norėdamas gauti gydytojų konsultaciją, sutiko nukentėjusiąją V. Č., kuri pasiūlė už tam tikrą mokestį atlikti paslaugas - krūtinės ląstos švietimą, paėmė iš jo 50 litų, tačiau paslaugų nesuteikė, o pasirodžiusi neblaivi plūdosi necenzūriniais žodžiais, priekaištavo, kad „valkiojasi neturėdami ką veikti, prisirenka čia visokių įtartinų personų, kurie neleidžia normaliai dirbti, prineša purvo, smirdi jų kojinės“. Taip A. A. paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekino bei pažemino V. Č..

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. teigia, jog apkaltinamajame nuosprendyje teismas padarė neteisingą išvadą, kad jis padarė nusikalstamą veiką pagal LR BK 154 straipsnio l dalį, kadangi jis tik reiškė savo nuomonę ir nesiekė nukentėjusiosios tyčia apšmeižti. Tai, kad pareiškimo turinys tapo žinomas gydymo įstaigos darbuotojams, yra tik pačios vadovybės ir kolektyvo solidarumo nebuvimo pasekmė. Apeliantas teigia, kad jis remdamasis tikrovėje egzistavusiais faktais, išsakė savo nuomonę ir, parašydamas pareiškimą gydymo įstaigai, pateikė jam žinomo fakto vertinimą ir komentarą. Todėl apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas neteisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu. Apelianto manymu, vertinant jo pareiškimo gydymo įstaigai teksto turinį tuo aspektu, ar juose buvo paskleista informacija, ar išsakyta nuomonė, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Apelianto pareiškimo teiginiai yra apibendrinantys, būdingi skelbiamam požiūriui į faktus ar reiškinius, sąlygiški. Fakto, t. y 2010-10-22 susitikimo su V. Č., o ne prasimanymų pagrindu jis pasisakė apie V. Č., kritikavo jos veiksmus. Susitikimas su V. Č. gydymo įstaigoje buvo pakankamas pagrindas pateikti savo požiūrį į faktus bei duomenis, turint omenyje jos elgesį su apeliantu. Teismas nenustatė, kad jo skundas buvo motyvuotas sąmoningo ketinimo pakenkti V. Č., todėl veikoje nėra subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti V. Č. požymių. Apelianto teigimu, nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį. Jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo sudėties, nes išdėstė tik savo nuomonę. Taip pat apelianto manymu, teismas nepagrįstai priteisė iš jo 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Priteisdamas ieškinį, teismas turėjo vadovautis BPK 115 str., be to, anot apelianto, liudytojų teigimu, V. Č. reputacija nepablogėjo. Dėl paminėtųjų aplinkybių A. A. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 154 straipsnio l dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis A. A. atsikirtimuose į nukentėjusiosios V. Č. apeliacinį skundą prašo teismo šį jos skundą atmesti. Atsikirtimuose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas ir jis yra pagrįstai išteisintas dėl veikos pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl neturtinės žalos atlyginimo A. A. taip pat nesutinka, kadangi byloje apklausti liudytojai nepatvirtino, jog pablogėjo V. Č. reputacija ar ji dėl to turėjo išgyvenimų.

Nukentėjusioji V. Č. atsikirtimuose į nuteistojo A. A. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad A. A. pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, nes jis išsakė ne nuomonę, o ją šmeižė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios V. Č. ir nuteistojo A. A. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo A. A. apeliacinio skundo.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai A. A. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam bausmę.

Nuteistasis ginčija įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė dėl LR BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, vertinimą.

Kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės padarius LR BK 154 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas dėl apelianto kaltės klaidų nepadarė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo A. A. padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam bausmę nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog A. A. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, pareiškimu, kitais bylos duomenimis. Teismas pateikė išsamią šmeižimo sąvokos sampratą, taip pat pateikė vertinimą, kodėl apelianto veiksmuose yra šmeižimo kaip nusikaltimo sudėtis. Teisinga yra teismo išvada, kad A. A., parašydamas pareiškimą (duomenys neskelbtini) vadovui, paskleidė informaciją, neatitinkančią tikrovės. Apeliantas pareiškime nurodė, kad nukentėjusioji darbo vietoje buvo neblaivi, nemandagi, paėmė iš jo 50 litų, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Apylinkės teismas padarė išvadą, kad A. A. žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą. Tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios pažemins nukentėjusiąją, bei suprasdamas, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą ja, neigiamai paveikti tolesnę jos veiklą, to siekė. Teismas pagrįstai laikė, kad nuteistojo pareiškime išdėstytos informacijos negalima laikyti nuomone. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis išvadomis sutinka.

Kolegija pažymi, kad šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas - tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiamas jo orumas. Šmeižimas pagal BK 154 straipsnį - tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti, arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyvinės pusės požymis - paskleidimas - tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Šiuo konkrečiu atveju tai buvo rašytinis apelianto pareiškimas nukentėjusiosios darbovietės vadovui, pareiškime išdėstant tikrovės neatitinkančią informaciją bei nepateikiant duomenų, kad ji tikra.

Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, tai yra perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis - reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Informacija egzistuoja kaip objektyvus reiškinys, todėl gali būti nustatyta remiantis atitinkamais duomenimis. Jų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatai gali būti įvairių rūšių. Pirma, tai gali būti subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas -nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Antra, tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu kaip individualių pastangų rezultatas gali būti gaunama informacija - nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši - individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija - konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami, kaip objektyviai egzistuojantys.

Byloje nustatyta, kad A. A. pareiškime nurodė informaciją, kad V. Č. darbe buvo neblaivi, nemandagi, plūdosi, gavo neteisėtą atlygį iš jo. Taigi nurodė, kad ji savo veiksmais piktnaudžiauja savo pareigomis ir tarnybine padėtimi.

Tekstas pareiškime, kuriame paskelbta žinios apie nukentėjusiąją, suformuluotas kaip kategoriškas teiginys, nekeliantis juos paskelbusiam asmeniui abejonių. Iš teiginių konstatuojamojo pobūdžio bei iš to, kad juo iki tol neišsakyti duomenys, pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys, darytina išvada, kad apie nukentėjusiąją buvo paskleista informacija, t. y. tam tikros žinios, neatitinkančios tikrovės. Pateikdamas klaidingus faktus apie nukentėjusiąją, nuteistasis priskyrė jai bruožus ir poelgius, diskredituojančius ją kaip asmenį ir įstaigos (ligoninės) darbuotoją. Kaltinimas piktnaudžiavimu darbe neigiamai apibūdina bet kurį asmenį, menkina, paniekina, pažemina jį ir gali pakirsti pasitikėjimą juo.

Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Analogiškas principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatytas konkretus momentas, iki kada asmuo laikomas nekaltu: iki tol, kol asmens kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas garantuoja, kad tik pagal baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles ištyrus bei išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad A. A. paskleidė žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją tyčia, t. y. neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą ir grįsdamas pareiškimą vien savo teiginiais, nepatvirtintais jokiais kitais oficialiais, objektyviais duomenimis. Jis suvokė, kad ši informacija neatitinka tikrovės, o taip pat suvokė, kad tokios žinios žemina kito asmens garbę. Teismo išvados šmeižimo aspektu išsamiai motyvuotos ir pagrįstos byloje nustatytais faktiniais duomenimis. Teismas įvertino įrodymus atsižvelgdamas į bylos įrodymų visumą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Atsižvelgdama į aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. A. veika atitinka BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytus šmeižimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, A. A. pripažintas kaltu įvykdęs LR BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. teigia, kad teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį ir iš jo priteisė 1000 litų nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų. Kolegija pažymi, kad LR BPK 109 straipsnis numato asmeniui, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinės ar neturtinės žalos, teisę baudžiamajam procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Šiuo atveju nukentėjusioji pareiškė byloje civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Teismas, vadovaudamasis LR BPK 115 straipsnio 1 dalimi, jį tenkino iš dalies ir priteisė iš apelianto 1000 litų nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti. Teismas, tenkindamas civilinį ieškinį, nurodė motyvus, jie yra pagrįsti ir išdėstyti nuosprendyje, todėl nekartojami.

Esant šioms aplinkybėms A. A. apeliacinis skundas atmetamas, kadangi jis nepagrįstas ir jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra.

Dėl nukentėjusiosios apeliacinio skundo

Teismo nuosprendžiu A. A. dėl kaltinimo pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje A. A. dėl kaltinimo pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį išteisintas. Mano, kad jis turi būti nuteistas pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį, nes ją įžeidė, parašydamas pareiškimą jos darbovietės vadovui.

Kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Nuosprendyje nurodytas motyvas ir įstatyminis pagrindas, kodėl dėl šio kaltinimo A. A. išteisintas. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo šmeižiama viešai. Ši teismo išvada yra pagrįsta.

LR BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas yra viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Viešas įžeidimas yra tuomet, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje arba per visuomenės informavimo priemonę, spaudinyje, internete.

Taigi, nusikaltimu pripažįstamas tik viešas įžeidimas. Šioje byloje šio požymio nenustatyta, todėl A. A. išteisintas pagrįstai.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji prašo keisti nuosprendį ir padidinti jai priteistinos neturtinės žalos dydį. Nesutinka su tuo, kad teismas sumažino jos civilinį ieškinį.

Kolegija daro išvadą, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Teismas nurodė motyvus ir išvadas dėl civilinio ieškinio ir priteistinos sumos. Nesutikti su teismo padaryta išvada pagrindo nėra.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.).

LR CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Tačiau pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visos apimties, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, spręsdamas dėl apeliantei priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją vadovaudamasis LR CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, kuri įtvirtina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas atsižvelgė bei tinkamai įvertino aplinkybes, ir darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per maža, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Esant šioms aplinkybėms nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Kolegija pastebi, kad nuosprendyje yra rašymo klaidų, kurias apylinkės teismas gali ištaisyti LR BPK 361 straipsnio tvarka. Tai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas baudos dydis -„625 Lt“ ir nuoroda, kad priteisti „šeši tūkstančiai“ litų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. A. ir nukentėjusiosios V. Č. apeliacinius skundus atmesti.