Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) ir prašo panaikinti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) viršininko 2015-12-07 nutarimą Nr. 10-3-AT2-14 pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą ir Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2015-12-16 oficialų perspėjimą.

Paaiškino, kad prašomi panaikinti perspėjimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes jie pareiškėjui pareikšti be jokio pagrindo, pareiškėjo veiksmai perspėjimuose nėra konkretizuoti ir individualizuoti, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl jam yra taikoma ši prevencinio poveikio priemonė. Pareiškėjas nepadarė jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ar laisves, nesudarė jokių sąlygų atsirasti ir plėtotis nusikalstamumo bet kokioms prielaidoms, nepriklauso jokiam nusikalstamam susivienijimui, jo neremia. Nors šiuo metu pareiškėjo atžvilgiu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, tačiau sprendimas dar nėra priimtas. Paskutinį kartą dėl pareikštų kaltinimų vagyste ir ginkluotu plėšimu buvo išteisintas. Šiuo metu pareiškėjas turi šeimą, mažametį vaiką, dirba UAB „Viartas“ projektų vadovu. Šis oficialus perspėjimas turi neigiamą poveikį pareiškėjo darbinei ir visuomeninei veiklai, nes policijos pareigūnai grasina taikyti teisme įpareigojimus, net ir po kelių metų duomenų bazėse lieka įrašai apie perspėjimo taikymą, kas neigiamai charakterizuoja pareiškėją.

Atsakovas Vilniau apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 8–10) paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 3 ir 4 straipsniais, oficialus perspėjimas gali būti taikomas asmeniui, jeigu iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šio asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėjo, kad šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla dėl nusikalstamo susivienijimo, kur pareiškėjas įvardijamas kaip vienas iš susivienijimo lyderių, pareiškėjas anksčiau teistas tris kartus, du ikiteisminiai tyrimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 212 straipsnio 1 dalies 2 punktą nutraukti. Pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos, ankstesni teistumai parodo, kad pareiškėjas turi ryšius su organizuotomis grupėmis, veikiančiomis Vilniaus apskrityje ir kituose Lietuvos miestuose. „Sodros“ duomenimis, pareiškėjas įsidarbino tik nuo 2016-01-04, po oficialaus perspėjimo. „Centrinės duomenų bazės“ duomenimis, pareiškėjas su sutuoktine išsiskyręs 2015-04-07, nuolatos gyvena adresu (duomenys neskelbtini), jo sutuoktinės ir mažamečio vaiko gyvenamosios vietos adresas yra kitas. Oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretaus perspėjimo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija.

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK viršininkas K. L. patvirtino 2015-12-07 nutarimą Nr. 10-3-AT2-14, kuriuo nutarta taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, numatytą Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje (b. l. 11). Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas A. M., turėdamas įgaliojimą (b. l. 13), pareiškė pareiškėjui prevencinę priemonę – oficialų perspėjimą (b. l. 12), kuriuo paaiškino, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Oficialiame perspėjime pareiškėjas įpareigojamas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, perspėjamas, jeigu savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jiems priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos Įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat Įstatymo nustatyta tvarka jis bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas su oficialiu perspėjimu buvo supažindintas, oficialaus perspėjimo nuorašą gavo, tai patvirtino savo parašu (b. l. 12).

Įstatyme, kuris nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką 3 ir 4 straipsniuose (2003-04-03 Nr. IX-1486 redakcija) įtvirtinta, kad prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas gali būti taikomas asmenims esant tokiems pagrindams: 1) jei įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais; 2) iš nurodytų duomenų yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus; 3) prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Oficialaus perspėjimo sąvoka yra atskleista šio įstatymo 5 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (LVAT administracinėje byloje Nr. A-146-243-12).

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. Įgaliotas policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą (Įstatymo 6 str. 2 d.). Sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu. Nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas (Įstatymo 6 str. 3 d.). Oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti (Įstatymo 6 str. 4 d.). Asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas (Įstatymo 6 str. 5 d.). Jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus (Įstatymo 6 str. 6 d.). Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Pagal nurodytą reglamentavimą, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys negali ir neturi būti pateikti. Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, kilus administraciniam ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo atitinkamam asmeniui pagrįstumo bei teisėtumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis) turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Pareiškėjas teigia, kad pareikštas oficialus perspėjimas nėra detalizuotas, pareiškėjo veiksmai nekonkretizuoti, todėl nėra aišku kokiu pagrindu ši poveikio priemonė yra taikoma. Aiškindamas Įstatymo 5 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (LVAT administracinės bylos: Nr. A525-224/2008, Nr. A63-1338/2008, Nr. A143-803/2008, Nr. A756-162/2010, Nr. A146-816/2010 ir kt.). Taigi pareiškėjo argumentai dėl oficialaus perspėjimo nepagrįstumo yra atmetami.

Pareiškėjo teigimu, nors Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, tačiau sprendimas dar nėra priimtas, todėl oficialus perspėjimas tik neigiamai charakterizuoja pareiškėją, turi neigiamą poveikį jo darbinei, visuomeninei veiklai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas į nagrinėjamą bylą pateikė neįslaptintus duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas bendrauja su asmenimis, kuriems taip pat buvo pareikšti įtarimai baudžiamosiose bylose. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (LVAT administracinės bylos Nr. A143-803/2008, Nr. A63-1338/2008, Nr. A146-2671/2011). Tiek minėti duomenys, tiek ir kita teismui pateikta informacija (riboto naudojimo, su kuria teismas susipažino teismo posėdyje) apie jo ryšius su nusikalstamos grupuotės nariais (teismui nėra suteikta teisė išslaptinti kito subjekto įslaptintą informaciją), teismo vertinimu, yra pakankama spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pritaikyta pagrįstai ir teisėtai, kadangi pareiškėjas palaiko ryšius su atsakovui žinoma organizuota nusikalstama grupuote ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Skundžiamas oficialus perspėjimas atitinka Įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Ginčijamame oficialiame perspėjime nurodytas reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato Įstatymas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo J. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.