Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-13 · Administracinė byla Nr. I-4291-426/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-13
Bylos Nr.
I-4291-426/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02831-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
S. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4291-426/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02831-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir Vilniaus PN) 400 000 (keturis šimtus tūkstančių eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–18).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2018 m. spalio 5 d. buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teigė, kad kamerose buvo laikoma iki 10 asmenų, todėl buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas. Kamerų plotą mažino baldai, todėl buvo pažeista judėjimo laisvė. Vilniaus PN buvo nepakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių. Nuteistieji nebuvo į juos įtraukiami. Lokalinio sektoriaus teritorijoje nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, todėl pareiškėjas negalėjo pakankamai sportuoti tiek lauke, tiek patalpose. Gyvenamosiose kamerose nebuvo galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną, todėl nebuvo užtikrinamas pareiškėjo saugumas. Pažymėjo, jog naudojantis dušu buvo pažeidžiamas jo privatumas. Dušų patalpa buvo per maža, įrengta tik 10 purkštuvų. Dušų patalpoje buvo įrengtas tik 1 maišytuvas, kuris nesireguliavo. Naudojantis netinkamai įrengtu maišytuvu vienu metu buvo paleidžiamas ir karštas ir šaltas vanduo, todėl pareiškėjas ne kartą apsiplikino odą. Netinkamas maišytuvo įrengimas sutrumpindavo pareiškėjo galimybę maudytis duše, kol pradėdavo bėgti šiltas vanduo, praeidavo apie 5 min. Unitazų nebuvo, tualetai buvo ,,tupimi“, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo orumas, patyrė gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė pažeminimą, diskomfortą. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas, kadangi į jį vienu metu buvo išleidžiama apie 350 nuteistųjų. Atkreipė dėmesį į tai, jog I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje buvo įrengtas tik 1 kompleksinis sporto inventorius, kuriuo vienu metu galėjo mankštintis tik 3 asmenys. Iš pareiškėjo buvo atimta galimybė žaisti futbolą, nors II-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems ši galimybė buvo suteikta. Nurodė, jog dėl lange esančių grotų į gyvenamąsias patalpas nepateko dienos šviesa ir grynas oras. Kamerose buvo drėgna, todėl nedžiuvo drabužiai. Tvirtino, jog bendraujant telefono su šeimos nariais nebuvo užtikrinamas pokalbių privatumas, kadangi 2 taksofono aparatais naudojosi apie 450-500 nuteistųjų, o prie vieno taksofono aparato susirinkdavo apie 30 asmenų. Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengtų sanitarinių mazgų (dušų) bei virtuvės. Ilgalaikių pasimatymų patalpų koridoriuje įrengti tik keli stalai su virtuvės įranga, kuri pareiškėjo nuomone, nebuvo tinkamai įrengta, kadangi joje nebuvo įrengtos praustuvės, stalo, kėdžių, spintelių, lovos, televizoriaus, užuolaidų, buitinio šaldytuvo, sieninio veidrodžio, sieninės kabyklos drabužiams. Nurodė, jog Vilniaus PN patalpose dažnai neveikė šviesos jungikliai, televizorius, šaldytuvas bei kita buitinė technika. Karšto vandens tiekimas buvo užtikrinamas tik šeštadieniais. Karšto vandens tiekimo pažeidimas buvo pašalintas tik 2018 m. kovo 28 d. Tai patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento raštas Nr. (10-124.80E)2-7515. Oro temperatūra gyvenamosiose patalpose buvo aukštesnė nei 28? C, o žiemą dėl nesandarių langų nukrisdavo žemiau nei 18? C, o ilgalaikio pasimatymo patalpose 10? C, o dušų patalpose 15? C. Nurodė, jog 4-ame būryje nebuvo įrengtų laisvalaikio kambario patalpų. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės žaisti stalo žaidimus, skaityti knygas, rašyti laiškus, bendrauti, netrukdomai žiūrėti televizorių ir kt. Pažymi, kad patyrė diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, jis patyrė žalą, kurią vertina 400 000 Eur.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–32).

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2014 m. birželio 6 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2018 m. spalio 5 d., nors skundas teismui buvo pateiktas 2018 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. atmesti kaip pateiktus praleidus ieškinio senaties terminą. Pažymi jog ginčo laikotarpiu t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpose. Nurodo, kad negali pateikti tikslių duomenų, su kokiu asmenų skaičiumi pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose konkrečiais laikotarpiais, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas skaičių ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamosios patalpos plotas. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kai atliko nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus, ir teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto kamerose nebuvo pažeisti. Kiekvienam iš nuteistųjų yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskirojoje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosiose patalpose vienu metu nėra laikoma daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpose privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtose gyvenamosiose patalpose, todėl net ir nustačius nedidelį vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumą asmens gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas neturėtų sąlygoti neturtinės žalos atsiradimo, nes nuteistieji privalo būti gyvenamosiose patalpose dienotvarkės nustatytu metu tik nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. tik naktį, kai jie miega savo lovose. Drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat jas gadina. Įstaigoje esantys sanitariniai mazgai ir dušai yra tvarkingi, teisės aktų reikalavimus atitinka. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtas erdvus pasivaikščiojimų kiemas, kuriame yra krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų apšvietimą, o grotų ant langų įrengimą numato teisės aktai. Įstaigoje sumontuoti standartines technines specifikacijas atitinkantys taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai bei poilsio kambarys, atitinkantys teisės aktų reikalavimus. Kiekviename būryje nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai–virtuvėlės. Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas yra laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 400 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui skundą pateikė 2018 m. rugpjūčio 23 d. (spaudas ant voko; b. l. 19), praėjus daugiau kaip 3 metams, todėl praleido CK nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, sąlygojančių galimybę kaip ieškinio senaties pradžią vertinti ne pažeidimų atsiradimo dieną, bet kitą, galimai vėlesnį, laikotarpį, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo nuo šių pažeidimų atsiradimo dienos ir kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1520-520). Klausimas, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Pažymėtina, kad pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, sudarančių pagrindą teismui atnaujinti praleistą senaties terminą savo iniciatyva.

Taigi, konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 23 d. paduoti ši reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Byloje vertintinas pareiškėjo tik nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 bei 11¹.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Šioje nuostatoje nėra numatyta, kad į minėtą minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą nėra įskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta (b. l. 27), kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų kamerų tipo patalpoje Nr. 3K, kurios plotas buvo 13,64 kv. m, patalpoje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui vidutiniškai teko 4,55 kv. m. Pareiškėjas taip pat buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpoje Nr. 4K, kurios plotas buvo 13,55 kv. m, patalpoje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko apie 4,52 kv. m. Pareiškėjas atliko jam paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpoje Nr. 18K, kurios plotas buvo 30,47 kv. m, patalpoje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko apie 4,35 kv. m. Pareiškėją perkėlus į drausmės grupę, gyvenamosios patalpos Nr. 3D plotas buvo apie 15,44 kv. m, patalpoje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko apie 5,15 kv. m ploto.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui vidutiniškai tekęs kameros tipo patalpos plotas atitiko tiek Konvencijos, tiek ir nacionalinių teisės aktų nuostatų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, todėl šiuo aspektu jo teisės nebuvo pažeistos.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldais užstatytas patalpos plotas. Kaip minėta, Vidaus tvarkos taisyklių nuostatose, nustatančiose vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldais užimtą patalpų plotą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN dušų patalpos įrengtos netinkamai, jose nėra pertvarų, kabinų, vienam asmeniui tenka mažai asmeninės erdvės.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės) 5.7 ir 7.7 papunkčiuose nustatyta, kad pataisos namų nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai, paprastajai bei drausmės grupėms, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pataisos namų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta konkrečių reikalavimų dėl dušų patalpų įrengimo, taigi, nėra nustatyta ir reikalavimo dėl pertvarų šiose patalpose įrengimo. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 76–77) matyti, jog Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse dušinėje įrengtos pertvaros, dušų įranga tvarkinga, nesulaužyta, todėl pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Pareiškėjui nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, negalėjo sportuoti.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus PN nepakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinė reabilitacija. Pažymėtina, jog skunde jis nenurodė, kad siekė dalyvauti tam tikroje konkrečioje programoje, tačiau tam nebuvo sudaryta galimybė. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti, kokiais būdais buvo ribojamas jo noras sportuoti. Vien tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti, todėl ši skundo dalis laikytina nepagrįsta.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Taisyklių 13.10 ir 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 90–91) matyti, kad Vilniaus PN kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose pareigūnų iškvietimo sistemos įmontuotos į patalpų metalines duris. Įvertinus šias aplinkybes laikytina, jog pareiškėjo teisės šiuo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kadangi skunde išdėstyti argumentai, susiję su prižiūrėtojų iškvietimo sistemos nebuvimu, yra abstraktūs – pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kai jam dėl tokio trūkumo buvo kilę problemų, nepagrindė, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Šie pareiškėjo argumentai atmestini, juo labiau kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad drausmės grupės patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie užtikrina nuteistųjų saugumą.

Skunde nurodoma, kad Vilniaus PN netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra tupimas tualetas, buvo pažeidžiamas pareiškėjo orumas, patyrė gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė pažeminimą, diskomfortą. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Akcentavo, jog pareiškėjas didelę dalį ginčo laikotarpio gyveno II-ame ir III-ame gyvenamuosiuose korpusuose. Šių korpusų nuteistiesiems įrengti visiškai atskiri tvarkingi sanitariniai mazgai ir dušo patalpos. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 80–83) matyti, kad Vilniaus PN sanitariniuose mazguose įrengtos atskiros kabinos, užtikrinančios asmenų privatumą, taip pat įrengtos kriauklės bei prausyklos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad sanitarinio mazgo įrengimas Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teises.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemelis yra labai mažas ir netinkamas dideliam asmenų skaičiui, o I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje buvo įrengtas tik 1 kompleksinis sporto inventorius, kuriuo vienu metu galėjo mankštintis tik 3 asmenys.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 103 straipsnio 1 dalimi, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų (Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 dalis). Taisyklių 18 punkte nustatyta, kad tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas).

Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog Vilniaus PN nuteistiesiems įrengtas erdvus pasivaikščiojimo kiemas, kuriame yra krepšinio aikštelė bei sporto inventorius. Įstaiga yra patvirtinusi nuteistųjų pasivaikščiojimų gryname ore grafiką (b. l. 23–32). Pareiškėjas šių aplinkybių nekvestionavo ir nepateikė papildomų argumentų, paneigiančių atsakovės atstovo išdėstytus teiginius, jog Vilniaus PN esantiems nuteistiesiems nėra sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti kiemelyje. Nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo argumentas, kad kiemelyje įrengtas tik vienas sporto įrenginys, kurį vienu metu gali naudoti tik 3 asmenys, todėl jam neužtikrinama galimybė sportuoti kiemelyje. Kaip minėta, Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimų kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga, tačiau šiame teisės akte nenustatytas imperatyvus reikalavimas kieme įrengti sporto aikštyną, taip pat nereglamentuota, kiek ir kokio sportinio inventoriaus turi būti įrengiama pasivaikščiojimų kieme. Kartu atmestinas kaip neįrodytas pareiškėjo teiginys, kad jam nesudaroma galimybė žaisti futbolą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iš tikrųjų išreiškė pageidavimą žaisti šį žaidimą (pvz., kreipėsi dėl to į Vilniaus PN administraciją), ir jam buvo apribota tokia teisė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisės buvo pažeistos.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN neužtikrino galimybės privačiai, negirdint kitiems nuteistiesiems ir pareigūnams, bendrauti telefonu su artimaisiais ir šeimos nariais.

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos. Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems Bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prie įėjimo į Vilniaus PN I-ą korpusą yra įrengti 2 taksofonai, šalia kurių įrengtas pareigūno, registruojančio telefoninius skambučius, postas (b. l. 78–79). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad stacionariame priežiūros poste nuolat budi Vilniaus PN pareigūnas, kontroliuojantis telefoninių pokalbių vykdymo tvarką. Pareigūnas, leisdamas kalbėti telefonu, privalo įsitikinti, kad nuteistasis surinko tą abonento telefono numerį, kurį prieš skambindamas nurodė pareigūnui, taip pat pareigūnas privalo patikrinti, ar nuteistasis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Taigi, Vilniaus PN teritorija, kurioje įrengti nuteistiesiems skambinti skirti telefonai, prižiūrima pareigūnų, siekiant užtikrinti, kad nuteistieji, realizuodami savo teisę paskambinti telefonu, laikytųsi nustatytų apribojimų ir nepažeistų teisės aktų nuostatų, todėl ši aplinkybė nelaikytina pareiškėjo teisės į privačius telefoninius pokalbius pažeidimu.

Antra vertus, pareiškėjas nurodo, kad jo pokalbius telefonu gali girdėti ne tik Vilniaus PN pareigūnai, tačiau ir šalia esantys kiti nuteistieji. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 78–79) matyti, kad telefono aparatai yra įrengti vienas šalia kito, telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, todėl nuteistieji, esantys kiemelyje šalia įėjimo į Vilniaus PN I-ą korpusą, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nepaneigė aplinkybės, kad telefonai yra įrengti I-o korpuso kiemelyje, į kurį nekliudomi gali išeiti ir leisti laiką didelis nuteistųjų skaičius, taip pat nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambariuose neįrengti sanitariniai mazgai (dušai) bei virtuvės. Ilgalaikių pasimatymų patalpų koridoriuje įrengti tik keli stalai su virtuvės įranga, kuri, pareiškėjo nuomone, nebuvo tinkamai įrengta, kadangi joje nebuvo įrengtos praustuvės, stalo, kėdžių, spintelių, lovos, televizoriaus, užuolaidų, buitinio šaldytuvo, sieninio veidrodžio, sieninės kabyklos drabužiams.

Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad nuteistųjų ilgalaikiams pasimatymams pataisos namuose įrengiamos ilgalaikių pasimatymų patalpos. Ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengiami ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai, sanitariniai mazgai, virtuvės (Taisyklių 29 punktas). Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui. Nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal šiame punkte nustatytą reikalavimą, sanitariniai mazgai ir virtuvės gali būti įrengiami bendram naudojimui (Taisyklių 31 punktas). Sanitariniame mazge įrengiama šalto ir karšto vandens tiekimo sistema su vandens apskaitos prietaisais. Sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (Taisyklių 32 punktas). Virtuvėje įrengiama viryklė, praustuvė, spintelės indams ir įrankiams sudėti, atliekų surinktuvė (šiukšlių dėžė), pakankamas įrankių ir indų kiekis. Visa įranga turi būti tvarkinga, nekelti pavojaus sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 33 punktas). Ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje turi būti stalas, kėdės, spintelės, lovos, televizorius, užuolaidos arba žaliuzės, buitinis šaldytuvas, sieninis veidrodis, sieninė kabykla rūbams (Taisyklių 34 punktas). HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad į ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo.

Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 84–88) matyti, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpose yra įrengta bendra patalpa su buitine technika, kurioje yra mikrobangų krosnelės, virdulys, spintelės, taip pat įrengta atskira patalpa rūkymui. Ilgalaikių pasimatymų kambariuose yra lovos, kėdės ir staliukai, televizorius, spinta ir spintelės, kriauklė bei veidrodis. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, poilsio kambarys, bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos. Kambariuose yra teisės aktuose nurodytas inventorius, įrengta technika, skirta maisto gamybai. Ilgalaikių pasimatymų kambariai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad dėl Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų kambarių netinkamo įrengimo atsakovė pažeidė jo teises. Nors pareiškėjas nurodo aplinkybes, dėl kurių, jo vertinimu, Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių neindividualizuoja ir nesusieja su savo asmeniu, t. y. pareiškėjas nenurodo, kada, kuriuose ilgalaikių pasimatymų kambariuose ir su kuo jis buvo, bei dėl kokių konkrečių trūkumų būdamas ilgalaikių pasimatymų patalpose jis patyrė žalą, taip pat nenurodo, kaip ši žala pasireiškė, apsiriboja tik bendrų teiginių išdėstymu. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Taip pat pareiškėjas skunde teigia, kad dėl įrengtų grotų į gyvenamąsias patalpas nepatekdavo dienos šviesa ir grynas oras.

Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka.

Pagal Taisyklių 11.5 papunktį, gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų jų apšvietimą. Atsakovas nurodė, jog sumontuoti plastikiniai langai, kuriuos galima atsidaryti. Tokiu būdu užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Šiuo atveju teismas pareiškėjo teiginius vertina kaip abstrakčius, kurie neindividualizuoti ir negali būti pripažįstami pagrįstais. Teismo vertinimu, nepažeisti reikalavimai nei dėl natūralaus apšvietimo, nei dėl kamerų vėdinimo, o grotos įrengtos pagal Taisyklių reikalavimus. Be to, grotos buvo sumontuotos ir pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad dažnai neveikdavo arba gesdavo televizorius, šaldytuvas bei kita buitinė technika yra deklaratyvūs ir neindividualizuoti. Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kokie prietaisai neveikė ir, ar jis kreipėsi dėl gedimų šalinimo, ar jie buvo pašalinti. Taip pat ir ta aplinkybė, jog buvo karšto vandens pažeidimas, kaip teigia pareiškėjas, kuris buvo pašalintas, savaime nepagrindžia, jog pareiškėjui buvo padaryta žala. Vilniaus PN pažymėjo, jog pareiškėjas buvo laikomas kaip ir visi šioje įstaigoje laikomi asmenys, jokių išskirtinai nepalankių laikymo sąlygų nesudaryta. Pažymėtina, kad teismui pateiktose fotonuotraukose matyti, jog Vilniaus PN patalpos yra prižiūrėtos, tvarkingos (b. l. 76–91) ir pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis, saugiomis sąlygomis. Taip pat pažymėtina, kad atitinkamų laikymo sąlygų sudarymas sąlygojamas ir valstybės ekonominės padėties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Taigi pareiškėjas, grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Taigi, būtinas visų šių sąlygų nustatymas.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, ir pareiškėja prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas – 3,38 Eur, netenkinus jo reikalavimo, negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė