Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-642-227/2015

Arūnas Nevardauskis Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00378-2015-6

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 16 d.

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko S. B. ir suinteresuoto asmens S. B. atskiruosius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-575-412/2015 pagal pareiškėjo (išieškotojo) T. B. pareiškimą skolininkui S. B., suinteresuotam asmeniui S. B., dėl skolininko turto dalies nustatymo vykdomojoje byloje Nr. 0071/13/00153/2, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai netenkintini, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-05-11 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirųjų skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustata, jog skolininkui S. B. priklauso ½ dalis jo sutuoktinės S. B. gaunamo darbo užmokesčio, turimo nekilnojamojo turto ir transporto priemonės. Apeliantai teigia, kad nekilnojamasis turtas yra asmeninė S. B. nuosavybė ir joje skolininko S. B. dalis negali būti nustatoma, o skolininko dalis sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio bei turimame kitame turte turėtų būti nustatyta ne didesnė kaip 1/5, kad nebūtų pažeisti mažamečių vaikų, sutuoktinės interesai.

Kartu su atskiraisiais skundais apeliantai pateikė naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai teikiami išimtiniais atvejais. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, jog konkrečiu atveju apeliantai neturėjo galimybės pirmosios instancijos teismui pateikti savo paaiškinimų bei įrodymų, kadangi pareiškimas vadovaujantis CPK 593 str. išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, nepranešus suinteresuotiems asmenims, todėl apeliantų pateiktus rašytinius įrodymus priima ir juos vertina.

Apeliantas S. B. savo skunde teigia, kad prievolė išiekotojui, nepatenka į CK 3.109 straipsnio 1 dalyje išvardintus atvejus, nėra susijusi su šeima, bendru šeimos turtu, todėl negali būti vykdoma iš bendro jo ir sutuoktinės turto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas numato, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. CK 3.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bendrąja sutuoktinių nuosavybė yra turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo; pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Tuo atveju, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 straipsnio 3 dalis). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis), nes dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, kadangi priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. CK 4.80 straipsnio 3 dalis, taip pat nustato, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad už asmeninę sutuoktinio prievolę, kuri nėra vykdoma iš bendro abiejų sutuoktinių turto, skolininkas atsako savo asmeniniu turtu ir turima turto dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tuo atveju, kai skolininko sutuoktinis pagal prievolės teisinę prigimtį nėra skolininkas, vykdytina CPK 667 straipsnio procedūra, priešingu atveju išieškojimas būtų galimas iš bendro sutuoktinių turto ar suinteresuoto asmens turto. Pažymėtina ir tai, kad būtent skolininko prievolės pobūdžio faktas ir sąlygoja būtinybę nustatyti skolininko turto dalį bendrame turte. Todėl, vadovaudamasis CK 3.112 straipsnio 1 dalimi ir CPK 666 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skolininkas savo asmeninio turto neturi, turėjo pagrindą spręsti dėl skolininkui priklausančios bendro turto dalies nustatymo. Kadangi skolininkas pripažįsta, kad nėra pilnai įvykdęs prievolės išieškotojui, aplinkybė, kad jis iš dalies dengia skolą, ką patvirtina jo pateikti mokėjimo nurodymai, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti skolininkui priklausančią bendro turto dalį.

Apeliantai iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos nutartimi, kadangi, jų teigimu, nekilnojamasis turtas yra asmeninė S. B. nuosavybė ir joje skolininko S. B. dalis negali būti nustatoma. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutartis, iš kurių matyti, kad 2011-05-12 S. B. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise pagal 2010-05-03 dovanojimo sutartį priklausiusį butą už 79000 Lt, iš kurių 69000 Lt S. B. buvo sumokėti grynais prieš sutarties sudarymą. Tą pačią dieną, tame pačiame Pasvalio rajono II-jame notaro biure suinteresuotas asmuo už 62000 Lt bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nusipirko ginčo nekilnojamąjį turtą, sumokėdama pinigus pardavėjui prieš pasirašant sutartį. Nekilnojamasis turtas įregistruotas VĮ Registrų centre kaip priklausantis S. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, jog turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vienos sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Sutiktina su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybių, susijusių su nekilnojamojo turto įsigijimu, neišsiaiškino, kadangi paskyrus bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka nebuvo suteikta galimybė skolininkui bei jo sutuoktinei pateikti paaiškinimus bei įrodymus byloje, nors civilinėje byloje dėl skolininko turto, kuris yra bendroji su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo nagrinėjimo dalykas yra nuosavybės atsiradimo pagrindai ir nuosavybės teisės subjektai. Tačiau iš apeliantų pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl turto teisinio režimo padaryta teisinga, kadangi S. B. pardavusi asmeninės nuosavybės teise jai priklausiusį turtą, naujai įgytą nekilnojamąjį turtą VI Registrų centre įregistravo kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, 2011-05-12 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 1 punktu patvirtino, jog turtas perkamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, kas apeliacinės instancijos teismui leidžia spręsti, jog sandorio sudarymo metu ji aiškiai išreiškė valia įgyti turtą ne asmeninėn nuosavybėn. Apeliantai neginčija, kad yra susituokę ir kad jų turtas nėra padalintas. Pažymėtina, kad negrinėjamu atveju nėra nagrinėjama civilinė byla dėl turto padalijimo, tik nustatoma vieno sutuoktinio turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl apeliantės S. B. prašymas nustatyti, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, negali būti sprendžiamas, toks reikalavimas gali būti keliamas kitoje byloje.

Taip pat apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė svarstyti galimybę nukrypti nuo lygių dalių principo, neįvertino nepilnamečių vaikų poreikių, mano, kad skolininko dalis sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio bei turimame kitame turte turėtų būti nustatyta ne didesnė kaip 1/5. Teismas pažymi, kad, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami tėvų, bet ne vaikų turtiniai klausimai. Atskirajame skunde apeliantai nurodo, kad šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai, dvi dukros turi nęįgalumą, šeimą suinteresuotas asmuo turi išlaikyti iš gaunamų pajamų, vaikus reikalinga vežioti su automobiliu. Pažymėtina, kad apeliantų nurodytos aplinkybės šiuo atveju gali būti teisiškai reikšmingos, sprendžiant nukrypimo nuo lygių dalių principo klausimą dalijant patį turtą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis), tačiau nėra pagrindas atmesti kreditoriaus pareiškimą dėl skolininko turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, dalies nustatymo. Tai reiškia, kad remiantis įstatymo nuostatomis kiekvienam sutuoktiniui bendrojoje nuosavybėje priklauso ½ turto dalis. Tik faktiškai dalijant turtą, galima nukrypti nuo lygių galimybių principo, t. y. nors abiem sutuoktiniams priklauso po ½ turto dalį, tačiau teismas, įvertinęs vaikų poreikius, sutuoktinių finansinę padėtį, gali vienam iš sutuoktinių priteisti didesnę turto dalį. Šiuo atveju turtas nėra dalijamas, yra tik nustatoma vieno sutuoktinio turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir apeliantų nurodyti argumentai šiuo atveju nėra reikšmingi ir turto dalies bendrojoje nuosavybėje nekeičia.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 3.88 , CK 3. 117, CPK 667 straipsniais, teisingai juos taikė ir pagrįstai nustatė, kad skolininkui bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine S. B. priklauso ½ dalis jo sutuoktinės S. B. gaunamų pajamų (darbo užmokesčio), ½ dalis nekilnojamojo turto bei ½ dalis transporto priemonės. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.