- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-763-245/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- R. J.
- Nukentėjusysis
- M. S.
- Advokatai
- Tautvydas Tomkaus
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-763-245/2015
Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00530-2013-6
2015 m. lapkričio 11 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui, nuteistajam R. J., jo gynėjui advokatui Tautvydui Tomkui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., ir jam skirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu, bei per vienerius metus nuo bausmės vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 200 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki bausmės vykdymo pradžios.
Iš R. J. nukentėjusiajam M. S. priteista 2896,20 eurų neturtinės žalos ir 43,15 eurų turtinės žalos atlyginimo.
Tenkintas Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteista iš R. J. 490,64 eurai už nukentėjusiojo M. S. gydymą.
Tenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys ir priteista iš R. J. 206,38 eurai už nukentėjusiajam M. S. išmokėtą ligos pašalpą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 26 d., apie 14.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudojo fizinį smurtą M. S. atžvilgiu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui tyčia sudavus kumščiu du kartus M. S. į veidą, R. J. tyčia sudavė kumščiu du kartus M. S. į veidą, tuo padarant nukentėjusiajam poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose, muštinę žaizdelę nosies nugarėlėje, nosies kaulų skeveldrinį lūžį, kairio skruosto lūžį, tai nukentėjusiajam M. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde R. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-06-16 nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį. Teismui nusprendus, jog nėra galimybės priimti išteisinamojo nuosprendžio, nukentėjusiojo M. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atmesti arba sumažinti. Skunde R. J. nurodo, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kai kurių teismo padarytų išvadų nepatvirtina jokia byloje esanti medžiaga, o įrodymai, kuriais teismas grindžia nuosprendį yra abejotini. Yra pažeistos BPK 20 straipsnio bei 301 straipsnio nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas praktiškai netyrė įrodymų, apsiribojo liudytojų parodymų perrašymu ir kitų įrodymų konstatavimu. Skunde pažymima, kad apeliantas 2013 m. gegužės 26 d., apie 14.00 val., smurto prieš M. S. nenaudojo ir neturėjo galimybės tai padaryti, nes 2013 m. gegužės 26 d. buvo sode, esančiame (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“ sodų bendrijoje, su savo sutuoktine G. J.. Į sodą jis išvažiavo 2013 m. gegužės 25 d., o grįžo tik 2013 m. gegužės 26 d., apie 20.00 val. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai G. J., J. S. ir T. A.. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino minėtų liudytojų parodymus. Teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti jų parodymus kritiškai. Liudytoja G. J. yra jo sutuoktinė, o J. S. buvusi jo draugė, t. y. jos tarpusavyje yra „priešininkės“, ir jų parodymai tarpusavyje sutampa, todėl teismas turėjo vertinti jų parodymus. Pažymima ir tai, kad jo ir liudytojo T. A. nesieja jokie artimi ryšiai, todėl teismas taip pat turėjo vertinti pastarojo parodymus bei remtis jais priimant procesinį sprendimą. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino nukentėjusiojo M. S. pakviestos liudytojos I. O. parodymų. Liudytoja I. O. parodė, jog M. S. tą dieną buvo girtas, nukentėjusysis sumuštas grįžo iš parduotuvės ir tą dieną jokio triukšmo, išskyrus vaikų cypavimą, daužymosi ar durų spardymo, ji negirdėjo. I. O. patvirtino, kad nukentėjusiojo M. S. sumušimo dieną ji buvo namuose iki 14.20 val., todėl ji turėjo matyti arba bent jau girdėti, kas vyko gretimame bute, nes bendrabučio kambarių sienos yra labai plonos. Pabrėžiama, jog liudytoja I. O. parodė, kad jo tą dieną nematė ir apie jokius teismo nuosprendyje nurodytus kivirčus ji parodymų nedavė.
Pažymima, kad į butą (duomenys neskelbtini), jis įvykio dieną grįžo tik apie 20.00 val. vakaro, pasidėjo savo tašę, išėjo pasitikti J. S. ir grįžo į butą kartu su J. S. tik apie 20.40 val., kuomet nukentėjusysis ir pradėjo jį įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, o J. S. pradėjo raminti nukentėjusįjį bei nurodė, kad jeigu šiam nepatinka, „gali išsikraustyti“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis, jam grįžus į butą, jam nepriekaištavo. Taigi nukentėjusysis sugalvojo jį apkaltinti sumušimu tik tuomet, kai pamatė jį vakare esant neblaivų. Nukentėjusysis jokių kaltinimų ar nepasitenkinimo juo tą dieną neišreiškė ir su šiuo bendravusiems asmenims - J. S., kuri skambino jam dienos metu, kaimynei I. O., kuri buvo namuose visą dieną ir kuri buvo atėjusi pas jį ir su juo bendravo po sumušimo. Svarbu ir tai, kad remiantis I. O. parodymais, nukentėjusysis sumuštas grįžo iš parduotuvės, kas prieštarauja nukentėjusiojo parodymams. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir jų neanalizavo, formaliai pasiremdamas tik nukentėjusiojo parodymais.
Policijos tarnybiniame pranešime dėl įvykio patikrinimo nurodyta, kad nukentėjusysis pranešė, jog „anksčiau atėjo nepažįstami asmenys, kurie sumušė, dabar atėjo ir vėl bando patekti į butą", kai tuo tarpu nukentėjusysis jį pažįsta. Visų liudytojų parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų, o teismo nurodyta aplinkybė, kad jo ir liudytojos J. S. parodymai nesutampa, yra formali, tuo labiau, jog teismas nesugebėjo argumentuoti savo išvados. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo M. S. parodymai nėra pakankamas įrodymas, sprendžiant jo kaltės klausimą, tuo labiau, jog tai vieninteliai įrodymai pagrindžiantys jo kaltumą. Nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu nėra nuoseklūs. Nukentėjusysis tik beveik po metų laiko nuo įvykio, duodamas parodymus, atsiminė, kad būtent „R. J. smūgio metu <„> buvo sulaužyta nosis“, o 2014-01-10 akistatos metu nurodė, jog „R. J. mane mušė kur kas stipriau“, nors jeigu nukentėjusysis negalėjo nustatyti smūgio stiprumo įvykio metu, tai nesuprantama, kokiu būdu nukentėjusysis galėjo nustatyti neva tai jo smūgio stiprumą po metų laiko nuo įvykio. Be to, nukentėjusysis nurodo, jog įvykio metu R. J. nurodė nukentėjusiajam duoti raktus, kai tuo tarpu nukentėjusysis raktų neturėjo, šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja J. S.. Taigi nukentėjusiojo parodymai kinta, nurodomos vis naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirminiuose parodymuose, tame tarpe ir tai, kad jis sudavė stipriau ir būtent nuo jo smūgio buvo padaryti sužalojimai, kuomet iš tiesų tokias aplinkybes galbūt galėtų nustatyti tik teismo ekspertai, įvertinant asmens kūno sudėjimą bei kitas aplinkybes, tačiau byloje teismo ekspertizė atlikta nebuvo ir nebuvo nustatyta, kad būtent nuo jo smūgio nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai. Skunde pažymima ir tai, kad nukentėjusysis viso proceso metu davė melagingus parodymus. Pvz., 2014-01-10 akistatos metu į klausimą „ar esate kada nors smurtavęs prieš J. S.“, nukentėjusysis nurodė, jog „niekada nesu jos mušęs ar kitaip smurtavęs“, kai byloje esantys J. S. pareiškimai ir policijos raštai patvirtina priešingas aplinkybes. Be to, į teismo klausimą, ar nukentėjusysis neturi skolų, jis parodė jog neturi, tačiau byloje esantys antstolio raštai, teismo sprendimas patvirtina priešingas aplinkybes. Akistatos metu nukentėjusysis į kaltinamojo klausimą: „ar esate anksčiau ant manęs parašęs pareiškimą policijoje“ parodė, jog „manau, kad ne“, kai tuo tarpu byloje esantys policijos raštai patvirtina, jog nukentėjusysis buvo parašęs pareiškimus dar du kartus, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti. Be to, aplinkybes, kad nukentėjusysis yra linkęs visus kaltinti išgalvotomis vagystėmis, melavimu, patvirtino ir liudytoja I. O..
Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis nurodė, jog „policijos pareigūnai <...> pasakė, kad matė pagal apibūdinimą atitinkančius asmenis, išlipančius iš mašinos ir kažkur nueinančius. Pareigūnai net nebandė ieškoti asmenų, kurie prieš mane smurtavo“, kai tuo tarpu pareigūnas, buvęs įvykio vietoje, tokių aplinkybių nurodyti negalėjo ir netgi parodė, jog R. J. nėra matęs, o nukentėjusįjį yra matęs. Jei jau pareigūnas būtų jį matęs nueinantį kažkur, tai būtų jį prisiminęs arba bent jau sulaikęs. Be to, pareigūnas pažymėjo, jog M. S. įvykio metu jokių pretenzijų niekam nereiškė. Taigi, visi aukščiau nurodyti argumentai suteikia pagrindą abejoti nukentėjusiojo nurodomų aplinkybių apie apelianto smurtinį elgesį realumu bei teisingumu. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis siekia melagingai jį apkaltinti padarius nusikalstamą veiką vien dėl to, kad jis miegodavo su jo buvusia sutuoktine. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis, išsikvietęs į teismą liudytoją I. O., klausė ne apie įvykio aplinkybes, bet „kada R. miegodavo su J.?“ Taigi paminėti argumentai patvirtina, jog pareiškimas yra paduotas iš keršto ir pavydo dėl jo buvusios sutuoktinės. Esant tokiam nukentėjusiojo elgesiui, teismas jo parodymus turėjo vertinti ypatingai kruopščiai, tuo labiau, kad liudytoja J. S. teismui parodė, jog nukentėjusysis turi psichopatijos ligą ir nuo jos yra gydęsis.
Iš teismo argumentų nesuprantama, ar teismas gali remtis mažamečio liudytojo G. S. parodymais ar negali. Nuspėjant teismo mintį, apeliantas daro išvadą, jog teismas norėjo pasakyti, kad mažamečio G. S. parodymais vadovautis negalima, nes su juo prieš teismą kalbėjo mama ir G. J., todėl teismas nusprendė vadovautis tik dalimi jo parodymų, kurie yra naudingi nukentėjusiajam, o tie mažamečio G. S. parodymai, kurie buvo naudingi apeliantui, teismo liko neaptarti ir nepastebėti. Tokie teismo veiksmai leidžia daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas, todėl jam buvo užkirsta teisė į teisingą teismą. Dėl mažamečio liudytojo G. S. parodymų pasakytina, kad teismas juos turėjo vertinti kritiškai, kadangi liudytojas negalėjo identifikuoti nei įvykio vietos, nei laiko, nei kitų esminių įvykio aplinkybių, be to, jo parodymai nėra nuoseklūs. Todėl teismas iš mažamečio liudytojo parodymų neturėjo jokio pagrindo daryti išvados, kad jis įvykio metu buvo namuose. Tiesa, kad jis buvo namuose, tačiau ne apie 14.00 val., o vakare. Be to, jeigu teismas nutarė vadovautis mažamečio vaiko parodymais, tai teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo šio parodymais, kad nukentėjusįjį mušė „kažkoks vyras - aš jo nepažystu“, „tėtis pats nieko nedarė“ - tai yra nesigynė nuo mušimo, tuo metu namuose buvo jis – G., sesė M. ir viskas. Mažametis liudytojas, nedvejodamas ir teismo kelis kartus įspėtas, kad negalima meluoti teismui, kelis kartus parodė, jog nukentėjusysis, t. y. vaiko tėvas, buvo sumuštas nepilnamečio vaiko akivaizdoje nepažįstamo asmens. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių šie mažamečio liudytojo G. S. liko neįvertinti.
Specialisto išvada, kurioje konstatuoti nukentėjusiojo patirti sužalojimai, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad būtent jis nukentėjusiajam padarė šiuos kūno sužalojimus, tuo labiau, kad sumuštas nukentėjusysis buvo dviejų asmenų. Neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti kitu laiku bei kitomis aplinkybėmis, nei numatyta kaltinamajame akte ir nuosprendyje. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja I. O. bei pats nukentėjusysis, nurodydamas, jog jis buvo mušamas dviejų asmenų.
Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra pareikštas beveik tokiai pačiai sumai - 20000 Lt arba 5792,40 Eur, koks įvykio metu yra nukentėjusiojo įsiskolinimas liudytojai J. S. už nepilnamečių vaikų išlaikymą (2013-09-10 dienai - 22309,62 Lt (II t. b. l. 89). Todėl pagrįstai manytina, jog nukentėjusysis pats galėjo inscenizuoti savo sumušimą tam, kad galėtų nepagrįstai apkaltinti jį ir iš to pasipelnyti, priversti liudytoją J. S. atsisakyti skolos, atskirti jį nuo savo buvusios sutuoktinės ir taip atkeršyti už jos santykius su apeliantu.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde pabrėžiama, jog teismas nepagristai laikė, jog ,,atsakomybę sunkina aplinkybė, kad nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio“. Byloje tokių įrodymų nėra. Teismas minėtą išvadą padarė remdamasis alkotesterio duomenimis, kurie buvo paimti 22.46 val., nors tiriamas įvykis buvo apie 14.00 val. Todėl nesant byloje įrodymų apie jo girtumo laipsnį 14.00 val., teismas negalėjo remtis duomenimis, kurie buvo užfiksuoti beveik po 9 valandų. Be to, teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog jis yra bedarbis, kadangi tiek šiuo metu, tiek ir įvykio metu jis dirbo. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas taip pat buvo šališkas ir ydingas. Įvykio aplinkybes tyrėjai pradėjo aiškintis tik po kelių mėnesių, o apklausti sodo kaimynų, ar jį matė įvykio dieną, nesugebėjo viso ikiteisminio tyrimo metu. Bet kokios abejonės, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, turi būti vertinamos jo naudai.
Teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš jo nukentėjusiajam M. S. 2896.20 eurų neturtinei žalai ir 43.15 eurų turtinei žalai atlyginti, tenkino Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir VSDFV Kauno skyriaus civilinį ieškinį. Kadangi jis M. S. nesumušė, todėl visi civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti. Be to, teismo priteista neturtinės žalos suma yra visiškai nepagrįsta ir neatitinka teismų formuojamos praktikos. Pažymima, kad nukentėjusysis savo neturtinės žalos dydžio visiškai nepagrindė, o formaliai nurodė, jog taip parašė šio advokatas. Ikiteisminio tyrimo metu iš karto netgi nenurodė, jog jis patyrė neturtinę žalą ir tik vėliau, pareikšdamas civilinį ieškinį, nurodė neturtinės žalos dydį, kuris atitinka jo įsiskolinimą už vaikų išlaikymą. Sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio, teismas visiškai nevertino jo turtinės padėties bei tai, jog nukentėjusysis pyksta ant jo dėl artimų santykių su nukentėjusiojo buvusia sutuoktine, todėl pareikštas civilinis ieškinys yra siekis jam atkeršyti.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
Nors skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai nėra itin išsamūs, tačiau teismo padarytos išvados neprasilenkia su byloje surinktais duomenimis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal 138 straipsnio 1 dalį yra įrodyta. Pripažindamas R. J. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu R. J. veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nepateikta svarių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto teigimu, 2013-05-26, apie 14.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur buvo sutrikdyta nukentėjusiojo M. S. sveikata, jis nebuvo. Tuo metu buvo sode, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, su savo sutuoktine G. J.. Į sodybą jis atvažiavo 2013-05-25, o į butą Kaune sugrįžo tik 2013-05-26 vakare, apie 20.00 val. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai G. J., J. S. ir T. A., tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus vertino kritiškai, tokiam vertinimui neprieštarauja ir apeliacinės instancijos teismas. Nuteistojo alibi paneigia nukentėjusiojo M. S. parodymai, mažamečio G. S. parodymai, taip pat byloje esantis tarnybinis pranešimas dėl užregistruoto įvykio patikrinimo. Nukentėjusysis iš karto po patirto fizinio smurto kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus Santakos grupės specialisto tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad M. S. sumušė nepažįstami asmenys, 2013-05-26, 14.17 val., buvo išsiųstos pajėgos į įvykio vietą. Po pirminio informacijos patikrinimo konstatuota, jog pas M. S. buvo atėję jo buvusios žmonos draugai, kurie atvykus pareigūnams jau buvo pasišalinę, ir pastarąjį sumušė (t. 1, b. l. 25). Taigi nors R. J. pavardė konkrečiai neįvardyta, tačiau aiškiai nurodyta, jog tai jo buvusios žmonos draugas. Tarnybiniame pranešime esanti informacija yra skurdi ir neinformatyvi, tačiau minėtame pranešime užfiksuoti duomenys neprasilenkia su kita bylos medžiaga. Iš nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 21) matyti, kad M. S. iš karto po incidento nurodė, jog jį sužalojo buvusios sutuoktinės sugyventinis. Tačiau, jau minėta, policijos pareigūnui atvykus į įvykio vietą, šis asmuo jau buvo pasišalinęs. Vėliau, tos pačios dienos vakare, R. J. sugrįžo į Raudondvario pl. esantį butą, todėl M. S. dar kartą iškvietė policijos pareigūnus, kurie R. J. sulaikė. Atkreiptinas dėmesys, jog iš pradžių R. J. aiškino, kad nukentėjusiojo nemušė, kadangi oficialiai draugauja su pastarojo buvusia sutuoktine, todėl M. S. jam kerštauja. Tokie parodymai užfiksuoti 2013-05-27 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminį tyrimą pradėjus ir R. J. pripažinus įtariamuoju, atsirado ir versija dėl buvimo sode jam inkriminuotu nusikalstamos veikos padarymo laiku, t. y. nurodyta, kad 2013-05-24 jis su žmona G. J. išvyko į sodybą, esančią sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, ir sugrįžo tik 2013-05-26, apie 19.30 val. (t. 1, b. l. 154). Papildomos apklausos metu R. J. patvirtino savo ankstesnius parodymus, į užduodamus klausimus atsakinėti atsisakė (t. 1, b. l. 156). Tačiau praėjus daugiau nei metams nuo pirminės apklausos momento R. J. prisiminė, jog sodyboje kartu su juo ir jo žmona buvo kaimynas T. A., kuris gali patvirtinti jo pateikiamą alibi. Anksčiau šio asmens neįvardijo, nes niekas jo apie tai neklausė (t. 1, b. l. 159). Pastebėtina, kad G. J. pirminėje apklausoje taip pat buvo nurodžiusi, jog sodyboje buvo tik su R. J., o beveik po metų prisiminė ir T. A. dalyvavimą (t. 1, b. l. 87, 88). Tai patvirtina, kad sutuoktiniai derino savo parodymus, G. J. stengiasi padėti R. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės. T. A., atvykęs pas tyrėją apklausai, patvirtino, jog žino dėl ko yra iškviestas, t. y. prieš tai jis buvo bendravęs su R. J., šis jo paprašė įsidėmėti 2013 m. gegužės 24-26 dienas, t. y. savaitgalį. Taigi paprašytas draugo, T. A. paliudijo, jog su nuteistuoju ir šio žmona 2013 m. gegužės 25-26 dienomis buvo sodyboje (t. 1, b. l. 92). Taigi liudytojo T. A. parodymai atmesti kaip nepatikimi taip pat pagrįstai. Sėkmingai vykstant ikiteisminiam tyrimui, nuteistasis suprato, jog bus sunku išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl nusprendė pastiprinti savo gynybinę versiją įtraukdamas pašalinį trečiąjį asmenį, kuris sutiko padėti R. J., kaip asmeniui, su kuriuo, T. A. teigimu, palaikė gerus, šiltus, draugiškus santykius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog į sodybą buvo vykstama 2013-05-25, o ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu aiškinta, kad išvažiuota buvo 2013-05-24, o 2013-05-25 prie apelianto su žmona prisijungė ir T. A., kur visi prabuvo iki 2013-05-26 vakaro. Šis netikslumas taip pat netiesiogiai patvirtina, kad visa nusikaltimo padarymo metu buvimo sodyboje istorija yra gerokai pagražinta.
Neatmestina aplinkybė, kad R. J. minėtomis dienomis galėjo būti sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau 2013-05-26, apie 14.00 val., jis jau buvo sugrįžęs į (duomenys neskelbtini) esantį butą. Jau minėta, kad M. S., kuris įvykio metu buvo blaivus, aiškiai įsidėmėjo savo skriaudikus. Nors vieno iš jų nepažino, tačiau kitą konkrečiai įvardijo, t. y. nurodė R. J.. Pažymėtina, kad nusikaltimo darymo metu nukentėjusysis namuose nebuvo vienas, kartu su juo buvo ir mažamečiai vaikai: sūnus G. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir dar pora metų jaunesnė dukra M. S.. Tyrimą kontroliavęs prokuroras pagrįstai ikiteisminio tyrimo metu siekė apklausti vyresnįjį berniuką, kuris tiesiogiai matė smurto prieš tėvą panaudojimo aplinkybes. Įvykio metu G. S. buvo aštuoneri metai, berniukas jau lankė mokyklą, tad jis galėjo suvokti ir teisingai įvertinti įvykio aplinkybes, t. y. nurodyti, kas ką užpuolė, į kurias kūno vietas buvo smūgiuota ir pan. Iš byloje esančios G. S. charakteristikos (t. 1, b. l. 107) matyti, kad berniukas mokosi trečioje klasėje, jam nėra nustatyti specialieji poreikiai ar protinis atsilikimas, tačiau vaikui būdingi pykčio priepuoliai, į mokyklą jis dažnai ateina neišsimiegojęs, piktas, pamiršta mokymosi priemones, mokiniui paskirta psichologo pagalba, dailės terapija. Tėvai į vaiko elgesio problemas nereaguoja, nors G. turi pakankamai gabumų siekti geresnių mokymosi rezultatų. Taigi berniukas galėjo būti apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, juo labiau, kad mažamečio apklausoje dalyvauja ir vaikų psichologas, gali dalyvauti ir vaiko motina, t. y. sudaromos sąlygos, jog mažametis patirtų kuo mažiau streso bei neigiamų išgyvenimų. G. S. mama J. S. šioje byloje 2013-12-13 buvo pasirašytinai įpareigota nurodytą dieną ir valandą pristatyti savo sūnų G. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui, apklausos atlikimui, tačiau nenurodžiusi svarbios priežasties, minėto įpareigojimo neįvykdė (t. 1, b. l. 100). Dėl to J. S. buvo skirta 2 MGL dydžio bauda (t. 1, b. l. 102) ir nors ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014-02-17 nutartimi bauda panaikinta, tačiau J. S. elgesys patvirtina, kad ji, neleisdama atlikti savo mažamečių vaikų apklausos, siekė padėti sugyventiniui R. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su nukentėjusiuoju ji buvo neseniai nutraukusi santuoką, artimai draugavo su nuteistuoju ir norėjo, jog buvęs vyras išsikraustytų iš buto, taigi turėjo aiškų suinteresuotumą palaikyti naujojo gyvenimo draugo versiją. Jau minėta, kad G. S. mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, yra pajėgus mokytis kartu su kitais moksleiviais, o jo neadekvatus elgesys yra iš esmės nulemtas netinkamo tėvų auklėjimo, vaiko charakteristikoje pažymėta, kad tėvai stokoja socialinių įgūdžių. Todėl kritiškai vertinamas J. S. išreikštas rūpestis vaiko psichologija, galimu neigiamu poveikiu jo emocinei brandai ir pan. Be to, J. S. atsisakė leisti atlikti ir mažametės M. S. apklausą, nors apie šios mergaitės emocinę ar psichologinę būseną byloje nėra jokių duomenų. Vis dėlto, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. S. nebeprieštaravo sūnaus apklausai, todėl G. S. buvo apklaustas apie jam žinomas 2013-05-26 įvykio aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad ši apklausa įvyko beveik po dviejų metų nuo nusikaltimo padarymo dienos, todėl vaikas galėjo tiksliai neatsiminti visų įvykio aplinkybių, tačiau visiškai nesivadovauti mažamečio parodymais nėra pagrindo, kadangi šie parodymai iš esmės atitinka nukentėjusiojo parodymus. G. S. parodė, kad tėčiui buvo suduota kumščiais, kai tėtis gulėjo ant lovos. Kiek kartų sudavė smūgių ir į kurią kūno vietą mušė, nepamena. Tėtis nesigynė, jis šio taip pat negynė. Kai tėtį mušė, namuose buvo jis, tėtis, sesė M. ir R.. Kas tėtį mušė nepažįsta. Mama jam pasakė, dėl ko reikia eiti į teismą. Šie parodymai patvirtina, kad R. J. buvo nusikaltimo padarymo vietoje. G. S. nurodė, jog nepažįsta asmens, kuris tėtį mušė. Šis teiginys patvirtina M. S. parodymus, kad R. J. atėjo ne vienas, o kartu su nežinomu asmeniu, kuris pirmasis ir panaudojo smurtą jo atžvilgiu. R. J. smūgiavo antras, tad sąmyšis bute jau buvo kilęs, mažametė dukra pradėjo verkti, tad dėl kilusios sumaišties G. S. galėjo neįsidėmėti konkrečių R. J. veiksmų. Be to, visas incidentas truko labai trumpai, vos kelias minutes, tuomet R. J. su savo draugu, kurio tyrimo metu neįvardijo, pasišalino iš įvykio vietos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad mažamečio G. S. parodymų vertinimas buvo pagrįstas, teismas juos analizuodamas nebuvo šališkas, vaiko parodymai nebuvo iškraipyti, jie buvo išdėstyti pažodžiui ir vertinami visų byloje surinktų įrodymų kontekste, todėl atmetamas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas mažamečio parodymus vertino šališkai ir taip užkirto jam teisę į teisingą teismą.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojos I. O. parodymų. Nors skundžiamu nuosprendžiu minėtos liudytojos parodymai atskirai nebuvo aptarti, tačiau teismas jais taip pat grindė savo išvadas. Ikiteisminio tyrimo metu I. O. parodė, kad 2013-05-26, apie 14.00 val., būdama namuose, (duomenys neskelbtini), iš greta gyvenančių kaimynų buto girdėjo šūkavimus ir keiksmažodžius, tačiau pačio incidento nematė, tik girdėjo keliamą triukšmą (t. 1, b. l. 85). Tas pačias aplinkybes dėl triukšmo I. O. nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Liudytoja dar kartą nurodė, jog tiesiogiai įvykio nematė, tačiau matė sumuštą M. S. jo bute, buvo sumuštas pastarojo veidas. Ji neklausė, kas jį sumušė, o šis pats nesakė. Toliau duodama parodymus liudytoja pateikė naują aplinkybę, kurios nebuvo minėjusi savo pirminėje apklausoje, t. y. kad M. S. buvo išėjęs į parduotuvę ir grįžo sumuštas. Jo veide ties akimi buvo sutinimas. Ši aplinkybė vertinama kritiškai, kadangi ji prieštarauja pačios liudytojos parodymams. I. O. aiškino, jog pas kaimynus kilusį triukšmą girdėjo būdama savo bute, ji nėjo žiūrėti, kas vyksta gretimame bute, todėl neaišku, iš kokių duomenų liudytoja nusprendė, kad M. S. buvo išėjęs į parduotuvę ir būtent iš jos grįžo sumuštas. Byloje nėra duomenų, jog I. O. įvykio dieną M. S. būtų sutikusi du kartus, t. y. neva prieš šiam išeinant į parduotuvę ir grįžus iš jos. Todėl šios liudytojos parodymai reikšmingi tik dėl to, jog patvirtina, kad nusikaltimo darymo laikas buvo dienos metas, apie 14.00 val., nes būtent tada ir pasigirdo triukšmas, šūkavimai, keiksmai.
Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai kinta, yra nenuoseklūs ir melagingi, tačiau teisėjų kolegija šiems teiginiams nepritaria. Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas tik 2013-05-26 kilęs įvykis, todėl aplinkybės, ar M. S. yra anksčiau smurtavęs prieš J. S., ar turi kokių nors įsiskolinimų, šiuo atveju nėra reikšmingos. Tai, jog liudytoja I. O. nurodė, kad nukentėjusysis yra linkęs visus kaltinti išgalvotomis vagystėmis, melavimu, nepaneigia R. J. kaltės. Liudytoja išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kuri teismui nėra privaloma. M. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas keturis kartus, jis aiškiai ir konkrečiai nurodė, kiek asmenų jį užpuolė, kiek smūgių kiekvienas jų sudavė, taip pat detalizavo į kurią kūno vietą buvo suduota, t. y. du kartus į veido sritį smūgiavo nukentėjusiajam nepažįstamas asmuo, o kitus du smūgius (ar ne mažiau dviejų smūgių) sudavė R. J. (t. 1, b. l. 72), kuris smūgiavo žymiai stipriau nei pirmasis asmuo, nes būtent po R. J. smūgių pradėjo stipriai iš nosies bėgti kraujas (t. 1, b. l. 75). Be to, nukentėjusysis pateikė savo paties nubraižytą įvykio vietos schemą, kurioje išdėstė visus kambaryje buvusius asmenis (t. 1, b. l. 77). Nukentėjusiojo parodymus dėl smūgių sudavimo patvirtina ir specialisto išvada Nr. G1363/13(02), kurioje konstatuota, kad M. S. buvo padaryta poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose, muštinė žaizdelė nosies nugarėlėje, nosies kaulų skeveldrinis lūžis, kairio skruostikaulio lūžis. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis, koja ar kiti panašaus pobūdžio daiktai, dėl dviejų ar daugiau trauminių poveikių (t. 1, b. l. 79-80). Nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu. Tai, jog M. S. neva apkalba R. J. ir jam keršija, nes pastarasis miegodavo su nukentėjusiojo buvusia žmona, tėra apelianto prielaida, o prielaidomis teismas savo sprendimų negrindžia.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta jo teisinę atsakomybę sunkinančia aplinkybe, t. y. kad nusikaltimą jis padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Apelianto teigimu, jo neblaivumas buvo nustatytas alkotesterio duomenimis 22.46 val., o inkriminuotas nusikaltimas padarytas 14.00 val., todėl teismas negalėjo remtis duomenimis, kurie gauti beveik po devynių valandų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad asmens neblaivumo, kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės, inkriminavimui nėra būtini išimtinai alkotesterio duomenys. Apie asmens neblaivumą gali paliudyti ir kiti asmenys. Analizuojamu atveju nukentėjusysis nuo pat pirminės apklausos momento teigė, kad abu jį sužaloję asmenys buvo neblaivūs. R. J. toliau girtavo ir vėliau vakare grįžęs į butą. Tai, jog įvykio dieną vartojo alkoholį, neneigė ir pats nuteistasis, tik aiškino tai daręs sodyboje, kur su žmona ir draugu šventė dvidešimtąsias vestuvių metines. Apie nuteistojo akivaizdų neblaivumą įvykio dieną patvirtino ir J. S., kurią R. J. atėjo palydėti po darbo į namus (t. 1, b. l. 83). Be to, alkotesteriu nuteistajam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2.87 promilės, todėl nepagrįsta teigti, jog nusikaltimo darymo metu R. J. buvo blaivus. Atkreiptinas dėmesys, kad R. J. dažnai ateidavo pas J. S., likdavo nakvoti, tačiau jokių konfliktų su M. S. nebuvo, šis stengdavosi laikytis atokiau nuo R. J., todėl pagrįsta teigti, jog būtent alkoholio poveikis paskatino nuteistojo smurtinį elgesį nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai.
Apeliaciniame skunde kritikuojamas ir ikiteisminio tyrimo vykdymas. Apelianto teigimu, tyrimas buvo šališkas ir ydingas, nes įvykio aplinkybės pradėtos aiškintis tik po kelių mėnesių, be to, neapklausti sodo kaimynai. Šie argumentai aukštesnės instancijos teismo atmetami kaip nepagrįsti. Įvykio aplinkybių aiškinimasis buvo pradėtas iš karto po informacijos apie galimai padarytą nusikalstamą veiką gavimo momento. Surinkus pirminę medžiagą, veika kvalifikuota kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. dėl šios veikos tyrimas neatliekamas, nes ji priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai. Tačiau prokuroras panaikino tyrėjos nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą, nustačius, jog M. S. sveikatos sutrikdymo mastas yra didesnis, nei nustatyta pirminės veikos kvalifikacijos metu. Toliau tyrimas buvo vykdomas pagal nustatytas proceso taisykles, jokių duomenų, leidžiančių abejoti tyrimo nešališkumu, byloje nėra. Proceso dalyvių prašymai atlikti vienus ar kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus nei tyrėjui, nei prokurorui nėra privalomi, o įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Šiuo atveju įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės buvo nustatytos tinkamai.
Aukščiau aptarti įrodymai yra pakankami R. J. kaltei pagrįsti, todėl nėra pagrindo atmesti nukentėjusiojo M. S. civilinį ieškinį dėl patirtos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. M. S. buvo pareiškęs 5792,40 Eur (20 000 Lt) ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir 282,31 Eur (974,75 Lt) turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 58-61). Skundžiamu nuosprendžiu teismas iš R. J. nukentėjusiajam priteisė 2896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 43,15 Eur turtinės žalos atlyginimo. Su tokiu neturtinės žalos dydžio nustatymu apeliacinės instancijos teismas sutinka, mažinti neturtinės žalos dydžio nėra objektyvaus pagrindo.
Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu, nes esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo atveju, yra ne nuteistojo turtinė padėtis, bet nusikalstama veika sukelti padariniai ir pusiausvyra tarp šių dviejų kriterijų, kuri turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms.
Teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiamos tiek didesnės, tiek ir mažesnės pinigų sumos. Konkretus dydis nėra nustatytas, todėl reikia vertinti kiekvieną situaciją individualiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vienas pagrindinių kriterijų turėtų būti sveikatos sutrikdymo laikotarpis, nes sveikatos sutrikdymas, trukęs daugiau kaip dešimt dienų, vertinamas kaip nesunkus nepriklausomai nuo to, kiek laiko jis tęsėsi (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2014). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis M. S. dėl sulaužytos nosies bei skruostikaulio nedarbingumo pažymėjimą turėjo nuo 2013-05-27 iki 2013-06-25, t. y. gydėsi beveik tris kartus ilgiau nei minimalus dešimties dienų laikotarpis (t. 1, b. l. 40-41). Be to, pats nukentėjusysis yra pažymėjęs, kad po patirtos traumos jam buvo sunkiau kvėpuoti, dažnai kamuoja sloga, taigi pasekmės jaučiamos iki šiol. Pastebėtina ir tai, jog smurtas buvo naudojamas M. S. mažamečių vaikų akivaizdoje, tad nukentėjusysis išgyvena ir dėl vaikų patirtų neigiamų emocijų. Nukentėjusysis buvo užpultas netikėtai, jo elgesys nebuvo provokuojantis, M. S. net nespėjo pradėti gintis. Tuo tarpu nuteistasis yra pilnametis, pilnai suvokiantis savo veiksmus ir galintis juos kontroliuoti, taigi galintis ir prisiimti atsakomybę už sukeltus padarinius. Veido srities sužalojimas yra labiausiai matomas, stipriai sutinusio veido nepaslėpsi nei po drabužiais, nei užmaskuosi kosmetikos priemonėmis, todėl sutiktina, jog nukentėjusysis turėjo jausti psichologinį diskomfortą rodantis viešumoje, bendraujant su žmonėmis ir pan. Visa tai neabejotinai trukdė gyventi kokybišką ir pilnavertį gyvenimą, todėl priteistas neturtinės žalos dydis nėra mažinamas. Tokia išvada neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai panašaus pobūdžio bylose, pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems buvo priteista ir 9000 Lt/2606.58 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200/2013), 10 000 Lt/2896.20 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2009), 12 000 Lt/3475.44 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2012), 20 000 Lt/5792.40 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, Nr. 2K-331/2012), netgi 25 000 Lt/7240.50 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266/2013).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į netikslią kaltinimo formuluotę, kuri pirmosios instancijos teismo nebuvo ištaisyta, t. y. kaltinime R. J. nurodoma, kad jis veikė bendrai su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, tačiau bylos duomenys liudija, kad tyrimas nenustatyto asmens atžvilgiu yra atskirtas į atskirą ikiteisminio tyrimo medžiagą (t. 1, b. l. 12-13). Todėl formuluotė „veikdamas bendrai kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu“ šalintina iš kaltinimo, nurodant, jog buvo bendrai veikta su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkinti taip pat pagrįstai, visos nukentėjusiajam išmokėtos išmokos yra pagrįstos reikiamais dokumentais, todėl išsamiau dėl šių ieškinių tenkinimo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam R. J. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatė R. G. B., pateikusi advokato orderį Nr. 206935, teikia antrinę teisinę pagalbą R. J. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 36,71 Eur (t. 2, b. l. 172).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo gynimo iš R. J. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Be to, R. J. atsisakė jam paskirtos gynėjos paslaugų ir į procesą pasikvietė norimą advokatą, kuris atstovavo nuteistąjį pagal susitarimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje esančio kaltinimo formuluotę „veikdamas bendrai kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu“ ir šį asmenį įvardyti kaip asmenį, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.