- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-193/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys (pran.), Valdimaras Bavėjanas
- Nukentėjusysis
- D. B., S. B.
- Nuteistasis
- J., J. D.
- Advokatai
- Viktoras Rutkauskas
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš J. D. priteista penki tūkstančiai litų D. B. neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 13 d., laikotarpiu nuo 00 val. iki 13 val., tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio rankomis bei kojomis sudavė smūgius S. B. į galūnių bei liemens sritis ir ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, tuo jai padarė poodines kraujosruvas dešinio peties sąnario srityje, dešiniame bei kairiame žastuose, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, krūtinėje, dešinio klubo sąnario srityje, dešinėje šlaunyje, dešinio kelio sąnario srityje, dešinėje blauzdoje ir pėdoje, kairio klubo sąnario srityje, kairėje šlaunyje bei blauzdoje, dešiniame sėdmenyje, dešinio kelio sąnario srityje, kairėje blauzdoje, taip pat galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, dešinės akies vokuose, dešiniame ir kairiame skruostuose, smakre, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu ir dėl ko nukentėjusioji mirė.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas padarydamas išvadą, kad J. D. nužudė S. B. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, vadovavosi vien nuteistojo J. D. parodymais. Teismas netinkamai įvertino liudytojų V. P. , S. D. , V. J. , B. J. , nukentėjusiosios S. B. kaimynės L. V. parodymus, iš kurių matyti, kad J. D. nužudė S. B. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas materialinės naudos savo dukrai K. D. . Liudytoja L. V. parodė, kad J. D. mušė S. B. , nes norėjo užvaldyti namą (t. 2, b. l. 12). Liudytojas V. P. parodė, kad S. B. bijojo nuteistojo, sakydavo, kad Jonas ją užmuš. Nuteistasis anksčiau jam sakė, kad nereikėtų mokėti alimentų dukrai, jai užrašys vieną kambarį, o Ramutę atiduos į prieglaudą arba nužudys (t. 2, b. l. 16). Liudytoja S. D. parodė, kad J. D. labai mušdavo S. B. . Jai S. B. sakė, kad J. kitą pusės namo dalį liepė užrašyti jam, ji sutiko, nes nuteistasis prieš ją vartojo prievartą, dažnai mušdavo, sakė, kad S. B. jam nusibodo, grasino ją užmušti arba išvežti į prieglaudą (t. 2, b. l. 20-21). Liudytojas V. J. parodė, kad namuose šeimininkas buvo J. D. , o S. B. neturėjo žodžio. J. D. ją mušė, reikalavo užrašyti kambarį, kur gyveno nukentėjusioji, nes ten ateis gyventi nuteistojo dukra. S. B. pas jį dažnai ateidavo sumušta, verkdavo, sakydavo, kad ją muša dėl turto, bijo nuteistojo. S. B. dėl to į policiją nesikreipė, nes bijojo (t. 2, b. l. 26). Liudytojas A. J. parodė, kad J. D. nuolat mušė S. B., reikalavo jam užrašyti namą (t. 2, b. l. 15). Remdamasis šiais įrodymais prokuroras daro išvadą, kad nuteistasis, pasinaudodamas S. B. lengvu protiniu atsilikimu, nuolat ją mušdamas ir gąsdindamas nužudyti, privertė pasirašyti testamentą, pagal kurį nukentėjusiosios mirties atveju visas jos kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas atitektų nuteistojo dukrai K. D. . Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad S. B. buvo tiek įbauginta, kad net bijojo pasiskųsti teisėsaugos pareigūnams apie nuteistojo vartojamą smurtą bei sumanymą pasisavinti jos turtą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad S. B. toleravo tokius J. D. veiksmus, neva tai buvo įprastas tarpusavio santykių aiškinimosi būdas. Teismas neatsižvelgė į minėtų liudytojų parodymus apie tai, kad S. B. , būdama lengvai protiškai atsilikusi, tinkamai nesuprato situacijos, nes nuteistasis ją įbaugino, bijojo gąsdinimų ją užmušti, todėl parašė testamentą nuteistojo dukrai. Tai, anot prokuroro, patvirtina, kad J. D. nužudė S. B. dėl savanaudiškų paskatų. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neaptarė liudytojų B. J. , V. P. , L. V. parodymuose nurodytų aplinkybių. Be to, teismas nuosprendyje nepaminėjo liudytojo V. J. parodymų, neišdėstė motyvų, dėl ko juos atmeta.
Teismo išvada, jog S. B. nebuvo nužudyta itin žiauriai, nepagrįsta. Teismas rėmėsi teismo medicinos specialisto išvadomis dėl S. B. padarytų kūno sužalojimų lokalizacijos ir nuosprendyje nurodė, kad ne visi sužalojimai padaryti galvos srityje, bet ir į kitose kūno vietose, kas tik nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 36 smūgiais, kurie buvo suduoti rankomis ir kojomis, todėl daryti išvadą, kad nuteistasis mušdamas nukentėjusiąją nenaudojo papildomų priemonių ir todėl jai nebuvo sukeltas didelis skausmas, nėra jokio pagrindo. Nukentėjusiajai buvo suduota iš viso ne mažiau kaip 41 smūgis, o tai rodo, kad jai buvo sukeltos fizinės kančios ir ji jautė skausmą. J. D. suprato, kad savo smūgiais sukelia nukentėjusiajai dideles fizines kančias.
Prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendį pakeisti: J. D. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 9 punktą ir jam paskirti 12 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją nustatant atlikti pataisos namuose.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis D. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame padarytų išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, dėl padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Teismas padarė išvadą, jog J. D. nužudė S. B. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio už tai, kad ši girta vaikščiojo po kambarius, trankė duris, nesugebėjo atsigulti į lovą. Šią išvadą teismas padarė tik vadovaudamasis nuteistojo parodymais. Tačiau teismas visiškai neįvertino byloje apklaustų daugelio liudytojų parodymų apie tai, kad nuteistasis smurtinius veiksmus atliko dėl savanaudiškų paskatų. Liudytoja L. V. parodė, kad J. D. mušė nukentėjusiąją, nes norėjo ją greičiau „dabaigti“ ir užvaldyti namą (t. 2, b. l. 7). Liudytojas A. J. parodė, kad daug kartų matė, kaip J. D. mušė S. B., reikalavo jam užrašyti namą, o kai ši nesutikdavo su tokiu reikalavimu, ją užrakindavo rūsyje (t. 2, b. l. 15). Liudytojas V. P. parodė, kad J. D. jam sakė, jog tam, kad nereikėtų mokėti alimentų dukteriai išlaikyti, jis dukrai užrašys vieną kambarį, o S. B. atiduos į prieglaudą arba nužudys (t. 2, b. l. 16). Liudytoja S. D. parodė, kad ji matė, kaip J. D. mušdavo S. B. ir reikalaudavo užrašyti pusę gyvenamojo namo jo dukrai, girdėjo, kaip nuteistasis grasino ją nužudyti arba išvežti į prieglaudą (t. 2, b. l. 20-21). Liudytojas V. J. parodė, kad J. D. vartojo smurtą prieš S. B. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas užvaldyti jai priklausantį kambarį, kad jame galėtų gyventi nuteistojo dukra (t. 2, b. l. 21). Todėl, anot apelianto, minėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistasis pasinaudojo S. B. psichiniu neįgalumu ir nesugebėjimu jam pasipriešinti, išreikalavo, kad ji jam perleistų dalį savo namų valdos, o kitą dalį pagal testamentą paliktų jo dukrai. Po to, kai S. B. įvykdė nuteistojo reikalavimus, nuolat smurtaudamas siekė, kad S. B. nedelsiant perleistų namų valdos dalį dukrai. Tai patvirtina liudytojų parodymuose nurodytos aplinkybės, kad po to nuteistasis S. B. ketino atiduoti į prieglaudą. Tada, kai J. D. nepavyko įtikinti S. B. savo namų valdos dalį nedelsiant perleisti jo dukrai, jis sumanė ją nužudyti. Anot nukentėjusiojo, esant vienai namų valdos daliai jau perleistai J. D. , o kitai – testamentu paliktai J. D. dukrai, S. B. mirtis leido J. D. ir jo artimiesiems perimti visą jos turtą. Dėl to J. D. šį nusikaltimą padarė dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas perimti S. B. turtą. Šio motyvo teismas net netyrė. Teismas nuosprendyje nepaminėjo liudytojo V. J. parodymų ir neišdėstė motyvų, kuriais remdamasis vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Tai leidžia daryti išvadą, kad nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, šis pažeidimas laikomas esminiu, nes sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nukentėjusysis skunde nurodo, kad J. D. pagrįstai buvo kaltinamas tuo, jog S. B. nužudė itin žiauriai, siekdamas jai sukelti dideles fizines kančias. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta ir tai buvo patvirtinta teisme, kad S. B. buvo suduota ne mažiau kaip 41 smūgis rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip 6 smūgiai į galvą. Apeliantas mano, kad kiekvienas smūgis į žmogaus kūną sukelia jam fizinį skausmą, o suduotų smūgių skaičius S. B. rodo, kad jai buvo sukeltos fizinės kančios, ji ilgą laiką jautė skausmą. Būtent tai yra pažymėjęs Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 18 d. senato nutarimo Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ 10 punkte, nurodydamas, kad kankinimas – tai tyčinis, trunkantis ilgesnį laiką, fizinių kančių (skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karčio ir pan.) sukėlimas nukentėjusiajam arba tiesioginis poveikis nukentėjusiojo kūnui, arba sąlygų sudarymas tokiam poveikiui. Teisme medicinos specialistas patvirtino, kad keletas sužalojimų ant S. B. rankų buvo padaryti savigynos metu. Tai įrodo, kad S. B. kentėjo skausmą, mėgino rankomis dengtis nuo smūgių. Jis taip pat patvirtino, kad S. B. po patirtų sužalojimų dar keliolika keliasdešimt minučių iki atsirandant smegenų pabrinkimo reiškiniams galėjo būti aktyvi, sąmoninga. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nėra pagrindo nuteistojo veiksmus laikyti kaip padarytus itin žiauriai ir kankinamai todėl, kad S. B. į galvą buvo suduoti tik 5 smūgiai, kurie buvo jos mirties priežastis, o kiti sužalojimai buvo nežymūs. Tokia išvada negali būti laikoma pagrįsta, nes nežymūs minkštųjų kūno audinių sužalojimai sukelia žmogui fizinį skausmą, o tokių sužalojimų gausa sukelia didelį fizinį skausmą, t. y. kančias.
Teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji toleravo nuteistojo smurtą. Anot apelianto, S. B. buvo protiškai atsilikusi, todėl ji nesugebėjo pasipriešinti nuteistojo vartojamam smurtui ir patyčioms. Tai patvirtina liudytojų parodymai. Nuteistasis J. D. neabejotinai suprato, kad kumščiais ir spyriais mušdamas daug silpnesnį ir jam negalintį pasipriešinti asmenį jam sukelia fizines kančias, būtent to jis ir siekė, nes ir anksčiau su S. B. elgėsi žiauriai, iš jos tyčiojosi, ilgam užrakindavo ją rūsyje ar palėpėje, neleisdavo jos net į tualetą.
Nukentėjusysis D. B. prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendį pakeisti: J. D. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 9 punktą ir paskirti jam griežtesnę bausmę.
Nuteistasis J. D. atsikirtimuose į apeliacinius skundus nurodo, kad prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti, nes S. B. nužudė ne tyčia, viskas įvyko buitinio konflikto metu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. D. ir jo gynėjas prašo prokuroro ir nukentėjusiojo skundą atmesti, prokuroras ir nukentėjusysis – minėtus skundus tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo kaltė visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi išimtinai nuteistojo J. D. parodymais ir nemotyvuotai nesirėmė liudytojų V. P., S. D. , V. J. , B. J. , L. V. parodymais, kurie patvirtina, jog S. B. nuteistasis nužudė dėl savanaudiškų paskatų. Dėl šios priežasties, apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai nužudymo nevertino kaip padaryto dėl savanaudiškų paskatų ir J. D. nusikalstamos veikos nepagrįstai nekvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, liudytojų V. P. , S. D. , B. J. , L. V. parodymais vadovavosi (nuosprendžio 3-4 lapai). Remiantis BPK 20 straipsniu, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323/2005). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-745/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija minėtų liudytojų parodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu. Remiantis išdėstytais motyvais bei atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, vadovaujantis galiojančiu precedentu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, todėl nuosprendis dėl to vertinti kaip priimtą pažeidžiant BPK normų reikalavimus, t. y. pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, nėra pagrindo.
Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas liudytojo V. J. parodymų nuosprendyje neaptarė. Iš liudytojo V. J. parodymų matyti, kad nuteistasis vartojo smurtą prieš S. B. , siekdamas užvaldyti jai priklausantį kambarį, kad jame galėtų gyventi nuteistojo dukra. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, šio liudytojo parodymai yra analogiški kitų minėtų liudytojų parodymams, todėl nelaikomi ypatingais ar prioritetiniais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ 13 punkte nurodyta, jog nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas dėl savanaudiškų paskatų tais atvejais, kai tyčia nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors materialinę naudą sau ar kitiems asmenims (inter alia užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą). Tačiau, kaip yra tame pačiame nutarime pripažinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, negali būti pripažįstamas padarytas dėl savanaudiškų paskatų tyčinis nužudymas dėl tokių motyvų, kurie nėra savanaudiški, nors jų formavimosi dingstis ir buvo materialinio pobūdžio aplinkybės. Iš prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose nurodytų liudytojų parodymų, kolegijos nuomone, būtent ir galima daryti išvadą, jog paties nužudymo motyvai nėra savanaudiški, nors jų formavimosi prielaidos ir buvo savanaudiškumas. Liudytojai V. P., S. D. , V. J. , A. J. , L. V. būtent ir nurodė tokias aplinkybes, kurių negalima sieti su J. D. inkriminuota konkrečiai nusikalstama veika. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis bei jo dukra K. D. faktiškai jau buvo įgiję teisę į S. B. priklausančio namo dalį. Teisės į namų valdą, kaip teigia nukentėjusysis, nuteistasis, nužudydamas S. B. , tos namų valdos savininkę, įgyti nei savo, nei savo dukros nuosavybėn teisinių pagrindų neturi, kadangi remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) penktosios knygos nuostatomis, t. y. CK 5.11 straipsniu, po palikėjo mirties paveldėjimo teisė asmeniui, gyvenusiam kartu su palikėju, tačiau nebuvusiam jo sutuoktiniu bei nesant su palikėju registruotos partnerystės, nepriklauso. Šiuo konkrečiu atveju pagal minėtą CK normą nukentėjusysis yra šeštos eilės paveldėtojas, kadangi artimesnių paveldėtojų byloje nėra nustatyta. Taigi nuteistasis J. D. po S. B. mirties neturi jokios teisės paveldėti turto, ypač turto, kuriam, jog būtų įgyta nuosavybės teisė, reikalinga teisinė registracija, kuris nėra teisiškai perleistas jam anksčiau. Šioje baudžiamojoje byloje teismas negali nagrinėti testamento surašymo teisėtumo, nes tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas, o civilinės teisės ginčas. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl minėto testamento teisėtumo gali išreikšti išankstinę nuomonę, kuri gali būti įvertinta kaip šališkumas, taip pat ir civilinio ginčo metu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog J. D. padarytas nužudymas negali būti vertinamas kaip padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Taigi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos atlikta nusikalstamos veikos kvalifikacija negali būti vertinama kaip nepagrįsta, todėl keisti nuosprendį šiuo motyvu nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ 10 punkte nurodyta, jog nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas itin žiauriai, kai pats gyvybės atėmimo būdas bei kitos aplinkybės parodo ypatingą nužudymo žiaurumą, kurį kaltininkas suvokia. Itin skausmingu būdu laikomas nužudymas, kai kaltininko pasirinktas gyvybės atėmimo būdas nukentėjusiajam sukelia didelį skausmą. Tuo tarpu nužudymas padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų gali būti laikomas itin žiauriu, jei nustatoma, kad kaltininkas vartodamas tokį smurtą suvokė, jog tuo sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko smurto vartojimo metu iki mirties nukentėjusysis jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Iš bylos medžiagos nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. D. , suduodamas smūgius nukentėjusiajai, suvokė, jog sukelia S. B. dideles fizines kančias, ir to siekė. Tai patvirtina liudytojų T. D. , A. P. parodymai, iš kurių matyti, kad tarp J. D. ir S. B. įvyko buitinis konfliktas, pats nuteistasis iškvietė medicinos pagalbą. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis, suduodamas nors ir daugybinius smūgius S. B. , nesiekė jai sukelti dvasinių ar fizinių kančių.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis ir nukentėjusioji nuolat girtaudavo ir tarpusavyje konfliktuodavo, dėl ko pastarąją ne kartą anksčiau sumušė. Teisėjų kolegija nesutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusioji toleravo prieš ją vartojamą smurtą. Akivaizdu, kad S. B. tokių nuteistojo veiksmų netoleravo, bet būdama protiškai atsilikusi aktyviai jiems nesipriešino, nesikreipė pagalbos ne tik į kaimynus ar gimines, bet ir teisėsaugos pareigūnus. Dėl kokių priežasčių S. B. to nedarė (jai buvo grasinama, bijojo ar buvo kitaip įbauginta), neturi jokios reikšmės ir tai nekeičia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nuosprendžio esmės.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog nukentėjusiosios S. B. šlapime nustatyta 3,24 promilės etilo alkoholio. Toks alkoholio kiekis nukentėjusiosios organizme teismų praktikoje pripažįstamas sunkiu girtumo laipsniu. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką S. B. , būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, jautė mažesnį skausmą, nes toks sunkus apsvaigimas nuo alkoholio slopina nukentėjusiojo jaučiamą fizinį skausmą. Be to, iš teismo psichiatrijos akto matyti, kad J. D. diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu jis suprato savo veiksmus ir juos valdė (t. 2, b. l. 88-90). Akivaizdu, kad J. D. nuolatinis girtavimas buvo pagrindinė šio nusikaltimo padarymo priežastis. Vien suduotų smūgių skaičius, kaip nurodo apeliantai, negali būti pagrindas vertinti nužudymą kaip padarytą itin žiauriai. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad sužalojimai S. B. rankose galėjo būti padaryti jai ginantis. Tačiau tai nei patvirtina, nei paneigia, kad nuteistasis juos padarė itin žiauriai. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. D. nužudė S. B. itin žiauriai.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažintas teisėtu ir pagrįstu, atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, konstatuoja, jog nuteistajam J. D. paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo ją griežtinti. J. D. paskirtoji bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Vadovaudamasi nutartyje išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apkaltinamasis nuosprendis dėl J. D. yra pagrįstas, priimtas nepažeidžiant nei baudžiamojo įstatymo, nei baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliacinius skundus atmesti.