- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-21
- Bylos Nr.
- A-525-770-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Panevėžio
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. A. skundu (b.l. 2–3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininko 2010 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. 27 dėl oficialaus perspėjimo pareiškėjui pareiškimo (toliau – ir Nutarimas) ir tą pačią dieną jam pareikštą oficialų perspėjimą.
Nurodė, kad Nutarimas ir jam pareikštas oficialus perspėjimas yra nepagrįsti ir neteisėti, nes pareikšti be jokio pagrindo, jo veiksmai nekonkretizuoti ir neindividualizuoti, todėl nesuprantama, kodėl jam taikoma minėta prevencinio poveikio priemonė. Jis nepadarė jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ir laisves, sudarytų sąlygas atsirasti ir plėtotis nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms, jis nepriklauso jokiam nusikalstamam susivienijimui, jo neremia. Pareiškėjas šiuo metu nuolat gyvena Vilniuje, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininku ir Prancūzijos kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ administratoriumi, augina mažametį sūnų, yra visuomeninės organizacijos „Maltos ordinas“ narys. Pažymėjo, jog oficialus perspėjimas turi neigiamą poveikį jo darbinei ir visuomeninei veiklai, nes policijos pareigūnai grasina taikyti teismo įpareigojimus, net ir po kelių metų duomenų bazėse lieka įrašai apie perspėjimo taikymą ir policijos pareigūnai tuo bando neigiamai jį charakterizuoti. Be to, nėra aiškus oficialaus perspėjimo turinys, o policijos pareigūnų prielaida, kad jis palaiko ryšius su asmenimis, priklausančiais nusikalstamiems susivienijimams, nėra motyvuota ir nėra paremta jokiais pareiškėjui žinomais duomenimis.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į skundą (b.l. 13–15) prašė oficialaus perspėjimo nenaikinti ir jį palikti galioti.
Nurodė, kad oficialus perspėjimas pareikštas pagrįstai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu (toliau – ir Įstatymas). Medžiaga, kurios pagrindu pareikštas oficialus perspėjimas, yra įslaptinta, o surinktų įrodymų pagrindu galima daryti išvadą, kad pareiškėjas gali būti susijęs su nusikalstamo susivienijimo veikla arba gali priklausyti nusikalstamam susivienijimui. Pagal turimus duomenis, kurie yra vieši, E. A. eilę metų veda nusikalstamą gyvenimo būdą, t. y. ne kartą baustas administracine tvarka, teistas už padarytas nusikalstamas veikas, jam pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime. Pabrėžė, jog neviešų duomenų pakanka taikyti pareiškėjui prevencinio poveikio priemones, surinkta duomenų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė taikyta pagrįstai, todėl Nutarimo ir oficialaus perspėjimo naikinti nėra pagrindo. Teigė, jog oficialius perspėjimas, kaip įtikinėjimo priemonė laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, nevaržo ir negali suvaržyti pareiškėjo ar jo šeimos narių laisvių ir teisių, daryti neigiamą poveikį jo darbo ar visuomeninei veiklai, kadangi jau pati visuomenės individo prigimtinė pareiga yra laikytis visuomenės nustatytų elgesio taisyklių, šiuo atveju valstybės institucijos priimtų įstatymų, dėl ko nesuprantami pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmai nėra individualizuoti ir dėl to jis neturi jokios galimybės vykdyti oficialių perspėjimą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu (b.l. 34–36) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, jog Nutarimu, patvirtintu komisariato vadovo, buvo nutarta E. A. taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, kuris pareiškėjui pareikštas tą pačią dieną – 2010 m. kovo 15 d. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A143-803/2008, A63-1338/2008), įvertinęs Įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pažymėjo, jog kadangi Įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su 4 straipsnyje apibrėžtos informacijos apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas paskirtas, esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta ir vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Iš minėto teisinio reglamentavimo seka, kad asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys negali ir neturi būti pateikti. Šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teisingumui įvykdyti būtina įrodymais laikyti ir teismui pateiktus slaptus operatyvinės medžiagos duomenis. Konstatavo, kad operatyvinėje byloje esantys įrodymai leistinumo ir pakankamumo prasme atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotą įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir aiškinimo taisykles, aiškinimą. Remdamasis tokiais duomenimis, padarė išvadą, kad E. A. palaiko ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ir yra pakankamai aktyvus šių grupuočių dalyvis, o tai yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, tuo keldamas grėsmę visuomenės saugumui. Konstatavo, kad prevencinei priemonei – oficialiam perspėjimui – skirti buvo Įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai. Įvertinęs byloje esančius viešus duomenis, nustatė, kad E. A. yra teistas už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 ir 290 straipsniuose, jam buvo pareikšti įtarimai padarius veiką, numatytą BK 181 straipsnyje. E. A. jau du kartus taikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, jis pripažįsta bendraujantis su įvairiais asmenimis, kurie yra teisti. Pabrėžė, jog tokie duomenys taip pat sudaro svarų pagrindą manyti, kad pareiškėjas turi ryšių su organizuota nusikalstama grupuote ir gali daryti nusikalstamas veikas arba padėti nusikaltėliams finansiškai. Atsižvelgdamas į Įstatymo 2 ir 5 straipsnius, padarė išvadą, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog jam nebuvo išaiškinta, kokie konkretūs jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, taip pat nenurodyti konkretūs asmenys, su kuriais draudžiama bendrauti. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą ir padarė išvadą, jog E. A. taikyto oficialaus perspėjimo tikslas yra neleisti jam nusikalsti, taip apsaugant viešąjį interesą. Pareiškėjui taikytas oficialus perspėjimas nėra represinė priemonė, todėl jo teisių ir laisvių neriboja. Pabrėžė, jog nebuvo pažeista oficialaus perspėjimo pareiškimo procedūra. Konstatavo, kad Nutarimas ir oficialus perspėjimas yra pagrįsti, teisėti, oficialus perspėjimas pareikštas, nepažeidžiant Įstatymo 6 straipsnyje išdėstytų reikalavimų, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 38–41), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą ir panaikinti Nutarimą bei oficialų perspėjimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pažymi, jog nei pareigūnai, nei teismas nepaaiškino, kuriam laikui jis įspėtas.
2. Teigia, jog administracinėn atsakomybėn jis buvo trauktas prieš daug metų, taip pat jam nėra pareikšti įtarimai kitose ikiteisminio tyrimo bylose. Tokią policijos pareigūnų pateiktą klaidingą informaciją jis nurodė savo skunde, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
Žemesnės instancijos teismas
3. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A822-326/2009) ir pabrėžia, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas įslaptinta informacija, jei ji nežinoma šalims ar vienai iš jų. Europos žmogaus teisių teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos žmogaus teisių teismo sprendimai – 2006-10-31 Guner Corum prieš Turkiją, 2006-10-31 Aksoy (Eroglu) prieš Turkiją, 2007-11-27 Merai prieš Turkiją, 2009-04-21 Mirai prieš Turkiją, 2009-04-21 Topai prieš Turkiją, 2008-12-16 Gulljev prieš Lietuvą). Teigia, jog operatyvinė, t. y. slapta, informacija turi būti išslaptinta, su ja turi turėti teisę susipažinti proceso šalys ir tik tada teismas gali spręsti, ar tokią informaciją laikyti įrodymais ar ne.
Atsiliepimas
4. Pabrėžia, jog oficialų perspėjimą galima pareikšti asmeniui turint tik viešą informaciją, tačiau Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą teismui pateikta informacija yra melaginga. Nurodo, kad atsakovo atstovai nepatikslino, kada jis buvo baustas už administracinius teisė pažeidimus (pareiškėjo teigimu, paskutinį kartą prieš 1,5 metų už greičio viršijimą ar automobilio vairavimą, neprisisegus saugos diržo). Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 36 straipsnį tuo atveju, jei asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jis neturi galiojančių nuobaudų. Taip pat pažymi, jog jaunystėje buvo padaręs nusikaltimų, tačiau dabar teistumai išnykę. Tuo tarpu pareigūnai nepagrįstai nurodo, kad kitoje byloje jam pareikšti įtarimai, nes tokia byla nutraukta, o pačiam pareiškėjui pradėti trys ikiteisminiai tyrimai dėl kontrabandos.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 49–51) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pažymi, jog pareiškėjas prašo teismo, kad, prieš nagrinėjant skundą iš esmės, atsakovas pateiktų duomenis, kurie, jam, kaip fiziniam asmeniui, yra neprieinami, tačiau tokie duomenys yra pateikti Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir yra byloje.
2. Pažymi, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 5-V-314 dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių 111 punkto 38 dalyje nurodyta, kad prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas galioja vienerius metus nuo nutarimo apie šios prevencinės poveikio priemonės taikymą asmeniui pateikimo susipažinti ir pasirašymo dienos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininko 2010 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 27, kurio pagrindu tą pačią dieną pareiškėjui E. A. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu buvo pareikštas oficialus perspėjimas, pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš šio Nutarimo matyti, kad Panevėžio AVPK tyrėjas, vadovaudamasis Įstatymo 1, 3, 4 straipsniais ir atsižvelgdamas į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie Lietuvos Respublikos piliečio E. A. elgesį, nutarė taikyti E. A. prevencinę poveikio priemonę – oficialių perspėjimą (b. l. 17). Oficialus perspėjimas E. A. buvo paskirtas motyvuojant, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, šiuos veiksmus įvertinant kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 8). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Nutarimo ir oficialaus perspėjimo pareiškimą sąlygojo Panevėžio AVPK organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 1-ojo skyriaus tyrėjo tarnybinis pranešimas, kuriame pažymėta, kad įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie E. A. ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones būtina taikyti garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (b. l. 19).
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemonės, jų taikymo principai, pagrindai ir skyrimo tvarka yra reglamentuojama Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu. Šio Įstatymo 2 straipsnis įtvirtina, kad organizuoto nusikalstamumo prevencinės poveikio priemonės yra taikomos laikantis teisėtumo, asmens teisių ir laisvių apsaugos, humaniškumo principų, taip pat įtikinėjimo bei prievartos derinimo principo. Prevencinės poveikio priemonės - oficialus perspėjimas ir teismo įpareigojimai - gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (Įstatymo 3, 4 str.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu) ir tokios informacijos turinys nėra viešas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1077/2010, 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010, 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-162/2010).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 3 dalį, faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pabrėžęs, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau minėtoje teisės normoje pavartota sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-816/2010).
Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą, kuriame buvo pripažinta, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus, t. y. tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, jog kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl panašaus pobūdžio bylų yra pabrėžta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1252/2010). Informacijos, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, vertinimo požiūriu svarbi teismų praktika – Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendimas Jose Maria Sison prieš Europos Sąjungos Tarybą sujungtose bylose T-110/03, T-150/03 ir T-405/03 ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai – 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendime Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 10425/03, buvo kilęs klausimas, ar faktiniai duomenys, sudarę valstybės paslaptį, laikytini įrodymais administracinėje byloje. EŽTT šiame sprendime buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet buvo ir vienintelė priežastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi šia išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-326/2009 buvo konstatuota, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 str.), be to, teisėjų kolegija šiame sprendime laikėsi nuostatos, kad individo asmeniniai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.
Nagrinėjamoje byloje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nustatė, jog oficialusis perspėjimas pareiškėjui yra pagrindžiamas teismo posėdžio metu atsakovo pateiktais slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis bei byloje esančiais viešais duomenims apie pareiškėjo teistumą už BK 286 ir 290 straipsniuose numatytas veikas, pareikštus įtarimus padarius BK 181 straipsnyje numatytą veiką, praeityje du kartus pareikštą oficialų perspėjimą ir tai, jog pats pareiškėjas prisipažino bendraujantis su asmenimis, kurie yra teisti. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad iš byloje pateiktų įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžiu pareiškėjo nusikalstama veika iš BK 290 straipsnio buvo perkvalifikuota į BK 155 straipsnį, todėl pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį (įžeidimas) ir 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas) (b. l. 31-32).
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, peržiūrėjusi bylą, įvertina, kad byloje esantys vieši duomenys laikytini nepakankamais nustatant, jog yra pagrindas taikyti Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas prevencinio poveikio priemones (oficialų perspėjimą ir teismo įpareigojimus) (iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves). Todėl darytina išvada, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui yra pagrįstas slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas slaptos operatyvinės medžiagos duomenis pripažino įrodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad šie įrodymai iš esmės būtų vienintelis pagrindas priimant sprendimą dėl oficialaus perspėjimo pagrįstumo. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nesurinkęs ir neištyręs visų reikalingų įrodymų byloje, nepagrįstai nustatė, jog gautų duomenų pakanka nustatyti, kad pareiškėjui taikoma prevencinė priemonė – oficialus perspėjimas – yra pagrįsta, todėl byla yra grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, iš naujo nagrinėdamas oficialaus perspėjimo E. A. pagrįstumą, turėtų įvertinti atsakovo pateiktą viešą informaciją apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais bei pasiūlyti atsakovui išslaptinti su byla susijusią slaptą operatyvinę medžiagą ar jos dalį.
Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesurinkęs ir neįvertinęs visų reikalingų nagrinėjamoje byloje įrodymų (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl to Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies ir skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria
Pareiškėjo E. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.