Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubinės ir Ramūno Mitkaus,

Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Aldonai Krušinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-34/2008 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovei K. S. dėl nepilnamečio vaiko išvežimo ir negrąžinimo į Lietuvos Respubliką pasibaigus laikiname leidime nustatytam terminui pripažinimo neteisėtu, nepilnamečio vaiko grąžinimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei pagal K. S. ieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo (išvadą byloje teikianti institucija - Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius).

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

nutraukė šalių santuoką, sudarytą 2005-03-10 Prienų rajono civilinės metrikacijos skyriuje, kaltu dėl santuokos iširimo pripažino ieškovą R. S.;

Teismas pripažino ieškovą kaltu dėl santuokos iširimo netinkamai įvertinęs įrodymus bei netinkamai įvertinęs sandorio sudarymo faktą. Ta aplinkybė, jog santuoka su atsakove buvo sudaryta 25 dienos iki sūnaus L. gimimo, niekaip negali neigiamai charakterizuoti ieškovo asmenybės, kaip tai nustatė teismas. CK 3.7 str. 1 dalis nustato, jog santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. CK 3.12 str. 1 dalis nustato, jog santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. Teismas nesiaiškino, kokios aplinkybės lėmė santuokos sudarymą, be to, santuokos sudarymo faktas negali turėti jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl santuokos nutraukimo bei nustatant sutuoktinio kaltę. Juk santuokos nutraukimo priežastis yra ne santuokos sudarymo aplinkybės ir laikas, o sutuoktinių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, nes CK 3.26 str. 1 dalis nustato, jog sutuoktiniai turi lygias teises ir pareigas. Iki L. gimimo ir iki santuokos sudarymo atsakovei būnant nėščiai abu gyveno pas jo motiną S.. Todėl teismo motyvas, kad santuokos sudarymas su atsakove likus 25 dienom iki sūnaus gimimo vertinamas kaip nepadorus elgesys nėščios moters atžvilgiu, taip pat įrodo ieškovo nesirūpinimo žmona ir būsimu vaiku, nepagrįstas jokiomis teisės normomis, yra tik subjektyvus ir neatitinkantis tikrovės faktinių aplinkybių interpretavimas, kuris negali būti pripažintinas kaip jo kaltės dėl santuokos iširimo įrodymas. CK 3.156 str. 2 dalis nustato, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.

Teismo motyvas, jog jis, būdamas vyresnis už atsakovę, užėmė dominuojančią padėtį šeimoje, padarė įtaką, o tiksliau, privertė atsakovę pasirašyti jai nenaudingą vedybų sutartį, kur ji atsidūrė nelygioje padėtyje, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Vien amžiaus skirtumas nesuponuoja dominuojančios padėties šeimoje, todėl teismas nepagrįstai jo amžių, t. y. tą aplinkybę, jog jis vyresnis už atsakovę, pripažino jo kaltės dėl santuokos iširimo įrodymą. Sudarant vedybų sutartį, sutarties turinys ir pasekmės šalims buvo išaiškintos. CK 3.101 str. leidžia sudaryti sutuoktiniams vedybų sutartį, patvirtinus ją notariškai tarpusavio susitarimu, t. y. jei pati sutarties šalis pageidauja sudaryti konkretaus turinio vedybų sutartį bei sutarties sudarymas atitinka šalies valią. Tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog sutarties sudarymas pažeidžia sutarties šalių interesus, prieštarauja šalių lygiateisiškumo principui. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji dėl jo fizinio ar psichinio poveikio buvo priversta pasirašyti nurodytą sutartį, priešingai atsakovė į notaro kontorą vyko laisva valia, suprato, kokio turinio sandorį pasirašė. Vadovaujantis CK 3.26 str. 3 dalimi, sutuoktiniai susitarimu negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios pagal įstatymus atsiranda kaip santuokos pasekmė. Todėl vedybų sutartis neatėmė iš atsakovės jokių teisių ir nepanaikino jokių pareigų, kurios pagal įstatymus atsiranda kaip santuokos pasekmė. Vadinasi šiuo pagrindu teismas nepagrįstai pripažino, jog esant tokiai sutarčiai atsakovė atsidūrė nelygioje padėtyje. Šiuo atveju nebuvo pažeistas sutuoktinių lygiateisiškumo principas, pasirašant vedybų sutartį buvo vadovautasi sutarčių laisvės principu. Be to, teismo posėdžio metu teisėjos ištarta frazė ,,Vedybų sutartis diskriminavo atsakovę, nes viską užsirašiau sau, todėl ji pabėgo, nes norėjo ką nors turėti" rodo, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę, sprendimas buvo priimtas nesivadovaujant įrodymų vertinimo taisyklėmis bei objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Manytina, jog toks teismo aukščiau nurodytų aplinkybių įvertinimas visiškai nemotyvuotas, o pagrįstas tik subjektyviu tų aplinkybių interpretavimu, kurios negali būti jo kaltės įrodymais dėl santuokos iširimo ar neigiamai jį charakterizuoti.

Teismas, vertindamas atsakovės atstovės paaiškinimus bei liudytojų parodymus, pažeidė CPK 185 str. reikalavimus dėl rodymų vertinimo. CPK 185 str. 1 dalis nustato, jog teismas, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. CPK 185 str. 2 dalis nustato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Atsakovės nurodytos aplinkybės, jog jis smurtavo, ją žemino, neduodavo pinigų, nesirūpino vaiku ir šeima, įrodinėjamos subjektyvaus pobūdžio įrodymais - atsakovės atstovės paaiškinimais, liudytojų R. G., A. B. ir Ž. Š. paaiškinimais. Šios liudytojos negali būti objektyvios ir nešališkos, nes jos yra atitinkamai atsakovės motina, močiutė ir draugė. Teismo posėdžio metu teisėja nesiaiškino aplinkybės, ar iš tiesų liudytoja Ž. Š. yra atsakovės draugė, net nepaklausė to ieškovo. Be to, liudytojų parodymai turėtų būti nevertinami ir dėl to, kad visos aplinkybės joms žinomos tik iš atsakovės pasakojimų (posėdžio protokole nurodyta, jog R. G. parodė, kad jai visa informacija žinoma iš K. draugių, nematė, ar jis duodavo atsakovei pinigų; Ž. Š. parodė, jog jai sakė K., kad jis jai skambindavo ir grasindavo; A. B. parodė, jog nežino, ar vyras duodavo pinigų). R. G. subjektyvumą įrodo tai, jog ji pastoviai gyvena Anglijoje, ji gyveno Anglijoje ir iki šalių santuokos ir jų šeimą ji yra aplankiusi tik kelioms valandom du kartus per visą santuokinį gyvenimą - pirmą kartą už metų po vedybų; ji nepateikė rašytinių įrodymų, jog atsakovei siuntė pinigų perlaidas, drabužių siuntas, o atsakovė nepateikė įrodymų, jog gaudavo pinigų perlaidas ir pan. Taip pat nei R. G., nei atsakovė nepateikė įrodymų, jog R. G. atidavė pinigus už parduotą butą atsakovei (dovanojimo sutartis nepateikta, butas parduotas metai iki šalių vedybų). Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės paaiškinimu, jog jai Anglijoje suteikta apsauga, byloje esantys įrodymai šią aplinkybę paneigia, o ir pati atsakovės motina R. G. parodė, jog policija galėjo ir nesuprasti, ką kalba S., nes ji prastai kalba angliškai. Pas A. B., atsakovės močiutę, jų šeima niekada negyveno. A. B. parodė (posėdžių protokolas), jog atsakovė su sūnumi Luku pas ją gyveno tik nuo 2007 m. iki jos išvykimo, t. y. tik 10 dienų, todėl teismo sprendime nurodyti motyvai, kad ieškovas nesirūpino būstu ir kad šeima gyveno pas A. B., neatitinka tikrovės. Liudytojos patvirtino, kad atsakovė su juo ir sūnumi kartu gyveno Švedijoje. Kai sūnui L. buvo 3 mėnesiai, 1,5 metų, visa šeima gyveno nuomojamame name adresu (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė įrodo, kad jis rūpinosi savo šeima, o tai teismo sprendime visiškai nėra aptarta. Atsakovės atstovės pateikti dokumentai iš Anglijos apie neva skirtą apsaugą atsakovei neatitinka įrodymų leistinumo principo. Nepateiktas užklausimas Anglijos institucijai, kurio pagrindu atsiųsti dokumentai buvo įvertinti taip įrodymai, šių dokumentų turinys visiškai neaiškus, jame nurodytos tik padrikos frazės, kurių esmės neįmanoma suprasti. Be to, ant šių dokumentų nėra nurodytas dokumentą sudaręs atsakingas asmuo, jo parašas. Toks netinkamas įrodymų vertinimas ir sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Teismas nepagrįstai neįvertino atsakovės veiksmų, t. y. jos neteisėtą sūnaus išvežimą į Angliją. Tokie atsakovės veiksmai pažeidė ne tik jo, kaip tėvo teises, ir apsunkino tėvo pareigų vykdymą, neleidžia kitiems šeimos nariams (giminaičiams) matytis ir bendrauti su Luku, bet ir, svarbiausia, pažeidžia L. teises ir interesus nuolat ir tiesiogiai bendrauti su tėvais bei artimaisiais vaiko giminaičiais, kurie liko Lietuvoje (CK 3.161 str. 2 ir 3 dalys, 3.170 str. 2 dalis, 3.172 str.), poreikius turėti geras socialines ir kitokias sąlygas augti ir vystytis savo tautybės visuomenėje, socialinėje - kultūrinėje aplinkoje. Pažymėtina, tad šių vaiko teisių ir interesų realizavimas yra esminė sąlyga vaiko emociniam stabilumui išsaugoti ir bereikalingam socialių, visuomeninių pokyčių sukeltam stresui išvengti. Šiuo atveju yra pagrindas nutraukti santuoką pripažįstant dėl santuokos iširimo kalta atsakovę, nes ji pažeidė ne tik jo kaip tėvo interesus, bet ir savo motinos valdžią panaudojo prieš vaiko interesus išveždama jį ir neleisdama su juo bendrauti, slėpdama vaiko buvimo vietą, juk ji išvežė vaiką apgaulės būdu į Angliją ir jo negrąžina, dėl to yra visos CK 3.60 str. sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad tokie atsakovės veiksmai laikytini neteisėtu vaiko išvežimu ar laikymu pagal Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civiliniu aspektu, pasirašytos 1980 m. spalio 25 d., 3 str. prasme. Tokia aplinkybė teismo sprendime net neaptarta. Šiuo metu vyksta bylos nagrinėjimas Londone dėl neteisėto vaiko išvežimo ir grąžinimo į Lietuvos Respubliką, nes atsakovė nuo išvykimo dienos iki šios dienos vaiko į Lietuvos Respubliką negrąžino.

Teismas, nustatydamas sūnaus gyvenamąją vietą su atsakove, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų 2002-06-21 nutarimu Nr. 35 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium"; netinkamai įvertino jo ir atsakovės gyvenamąją vietą, t. y. ji yra užsienio valstybėje ar Lietuvoje, bei tėvo (motinos) veiksmus ir galimybes, sudarant sąlygas bendrauti su kitu iš tėvų ir giminėmis.

Teismas sprendime nurodė, jog atsakovės gyvenamoji vieta yra Kęstučio g. 40-4, Prienai. Tokia aplinkybė neatitinka tikrovės. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė jau daugiau kaip metai laiko gyvena Anglijoje. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 str. 6 dalis nustato, jog užsienio valstybėse gyvenantys asmenys, kurie iš Lietuvos Respublikos išvyko trumpesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, tačiau liko užsienio valstybėje ilgiau negu šešis mėnesius, apie gyvenamosios vietos pakeitimą deklaruoja per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas užsienio valstybėse. Atsakovė akivaizdžiai neįvykdė šios teisės normos reikalavimo, tačiau teismas nepagrįstai sprendime nurodė atsakovės gyvenamąją vietą Lietuvoje. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra Švedijoje. Iš teismo iniciatyva išreikalautų įrodymų apie sienos kirtimą (su tokiais įrodymais jis supažindintas nebuvo, teismo posėdžio metu šie rašytiniai įrodymai pagarsinti nebuvo, pasisakyti dėl jų negalėjo, tuo varžant jo procesines teises) matyti, jog jis į Švediją vyksta trumpam darbo reikalais, todėl tai nereiškia ir jokiu būdu neįrodo, jog jo gyvenamoji vieta yra Švedijoje. Švedijoje niekada nebuvo likęs ilgiau kaip mėnesiui, todėl jo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Teismo reikalavimu jis pateikė pažymą apie vaiko L. S. deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje aiškiai nurodyta, jog gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

2008-04-08 jo atstovei susipažįstant su byla, nustatyta, jog jo atstovės pateikti įrodymai apie jo pajamas bei turimą turtą į bylą nebuvo įsiūti, lapai nebuvo sunumeruoti, šie įrodymai rasti suglamžyti kitoje byloje, apie juos nepasisakyta teismo sprendime, nors šie įrodymai yra esminiai nustatant vaiko gyvenamąją vietą.

Teismas visiškai neįvertino ir sprendime neaptarė Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikto rašytinio įrodymo, kuriame aiškiai pasakyta, kad atsakovė pati turi pateikti įrodymus teismui apie savo ir savo vaiko gyvenimo sąlygas. Tokių įrodymų atsakovė nepateikė, teismas rėmėsi tik atsakovės motinos R. G. paaiškinimais, kurie negali būti objektyvūs, nes pastaroji yra suinteresuota bylos baigtimi ir šališka. Objektyvių įrodymų apie atsakovės gyvenimo sąlygas byloje nėra pateikta. Tokius įrodymus privalėjo pateikti atsakovė kreipdamasi į kompetetingas Anglijos institucijas dėl gyvenimo sąlygų nustatymo, arba teismas pats savo iniciatyva turėjo surinkti įrodymus, kurie yra užsienio valstybėje, t. y. gauti iš užsienio valstybės vaikų teisių apsaugos institucijų informaciją dėl byloje nustatytinų faktinių aplinkybių, pažymas iš darboviečių apie darbo užmokestį, charakteristiką, pažymas iš registrų apie turimą nekilnojamąjį turtą, pažymas iš valstybinių institucijų apie baudžiamąjį ir administracinį teistumą ar baustumą.

Teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2007-11-09 Šeimos aplankymo akto Nr. F-166, kuriame nurodyta, jog R. S. gyvenimo ir buities sąlygos geros, tinkamos gyventi mažamečiam vaikui.

Nepilnametis sūnus L. S. iš atsakovės motinos R. G. žodžių lanko darželį Anglijoje, tuo pažeidžiamos vaiko teisės į identiškumo išsaugojimą, vaikas yra auklėjamas kitos tautybės, nei yra vaikas, kultūroje, vaikui yra visiškai apribota galimybė palaikyti ryšius su likusiu Lietuvoje tėvu ir kitais giminaičiais, todėl pripažintina, kad motina negali sudaryti sąlygų užtikrinti šios vaiko teisės įgyvendinimą (Konstitucijos 12 str., Vaiko teisių konvencijos 8 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 str., CK 3.161 str. 1, 2, 3 d.). Šiuo atveju atsakovė apgaulės būdu išvežusi sūnų į Angliją ir įgyvendindama tėvų valdžią vaiko atžvilgiu, piktnaudžiauja šia savo teise. Teismas priimdamas sprendimą šių faktų neišsiaiškino, neįvertino motinos veiksmų vaiko interesų požiūriu. Teismas nesiaiškino, ar aplinkoje, kurioje vaikas gyvena, nėra asmenų, pažeidžiančių vaiko teises į fizinę, psichinę sveikatą bei sveiką gyvenimo būdą.

Remiantis CK 3.159 str. 1 dalimi, tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Todėl teismas nepagrįstai tenkino atsakovės reikalavimą atsisakyti išlaikymo Lukui, tuo iš esmės pažeidžiant jo kaip tėvo teises ir pareigas bei nepilnamečio sūnaus L. S. interesus.

Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo arba motinos galimybės auklėti vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, atmesdamas kitus, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu, ir padaryti išvadą, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą tai labiau atitiks jo interesus. Šiuo atveju teismas išimtinai rėmėsi tik atsakovės pateiktais subjektyviais įrodymais -šališkų liudytojų paaiškinimais, kurie jiems žinomi tik iš atsakovės pasakojimų, o jo pateikti rašytiniai įrodymai teismo sprendime net neaptarti. Tokie šiurkštūs procesinės teisės pažeidimai nulėmė nepagrįsto ir neteisingo, o tuo pačiu ir neteisėto sprendimo priėmimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais kritikuojamos teismo išvados, jog dėl santuokos iširimo yra kaltas ieškovas. Kolegijos nuomone, byloje surinkti įrodymai (atsakovės paaiškinimai, liudytojų R. G., A. B. ir Ž. Š. parodymai) patvirtina, jog ieškovas, atsakovę vedęs tik likus 25 d. iki gimdymo, būdamas už ją 12 metų vyresnis, šeimoje buvo užėmęs dominuojančią padėtį; naudojo smurtą ne tik prieš atsakovę, bet ir prieš jos motiną ir senelę; nepakankamai rūpinosi šeima ir jos gyvenamuoju būstu nuo pat santuokos sudarymo; nežiūrint į tai, kad atsakovė tuo metu augino jų mažametį sūnų, sudarė tokią vedybų sutartį, pagal kurią visas santuokoje įgytas turtas yra kiekvieno jų asmeninė nuosavybė, t. y. patvirtina teismo išvadą, jog ieškovas yra kaltas dėl iširusios santuokos. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas niekaip nevertino aplinkybės, kad dėl šalių nepilnamečio sūnaus Luko neteisėto išvežimo į Angliją ieškovas Anglijos teisme yra iškėlęs prieš atsakovę bylą, kuri iki šiol nėra išnagrinėta. Ieškovo teigimu, atsakovės veiksmai išvežant nepilnametį vaiką ir negrąžinant jo į Lietuvos Respubliką pasibaigus laikiname leidime nustatytam terminui (kas, ieškovo nuomone, laikytina neteisėtu vaiko išvežimu ar laikymu pagal 1980-10-25 Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 3 str.) pažeidė ieškovo teises, apsunkino tėvo pareigų įvykdymą, be to, pažeidė paties sūnaus teises ir interesus nuolat ir tiesiogiai bendrauti su tėvais bei artimaisiais vaiko giminaičiais. Šios aplinkybės, ieškovo nuomone, yra pagrindas pripažinti atsakovę kalta dėl santuokos iširimo, kadangi ji pažeidė ne tik ieškovo interesus, bet ir savo motinos valdžią panaudojo priešingai vaiko interesams. Esant tokiai situacijai, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo sulaukti Anglijos teismo sprendimo ir, įvertinęs jo argumentus, nuspręsti dėl to, ar dėl santuokos iširimo nėra ir atsakovės kaltės.

Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog atsakovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė nuo 2007 m. vasario mėn. (t. y. jau beveik dveji metai) gyvena Anglijoje. Duomenų, kad atsakovė planuotų sugrįžimą į Lietuvą, byloje nėra. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 str. 6 dalis nustato, jog užsienio valstybėse gyvenantys asmenys, kurie iš Lietuvos Respublikos išvyko trumpesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, tačiau liko užsienio valstybėje ilgiau negu šešis mėnesius, apie gyvenamosios vietos pakeitimą deklaruoja per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas užsienio valstybėse. Akivaizdu, kad atsakovė neįvykdė šios teisės normos reikalavimo.

Bylose, kuriose nustatoma nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, būtina pirmos instancijos teismui pateikti Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadą apie vaiko gyvenamąją vietą (tiek tėvo, tiek ir motinos); tėvų gaunamas pajamas; įrodymus apie turtinę tėvų padėtį, darbines pajamas; vaiko išlaikymo pagrindimą ir kt. Šioje byloje atsakovė nė vieno iš išvardintų būtinų įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikė, pateikti rašytiniai įrodymai neatitiko įrodymams nustatytų reikalavimų. Akivaizdu, kad Prienų rajono apylinkės teismas kaip pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo, nesant nurodytiems įrodymams.

Be to, apylinkės teismas neįvertino ir sprendime neaptarė Prienų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikto rašytinio įrodymo, kuriame pasakyta, kad atsakovė pati turi pateikti įrodymus teismui apie savo ir savo vaiko gyvenimo sąlygas Anglijoje. Kadangi tokių įrodymų atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė, teismas, rinkdamas įrodymus, pats privalėjo rodyti iniciatyvą, remdamasis tiesioginio taikymo Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2004-04-30 yra priėmusi išaiškinimą Dėl teisinio bendradarbiavimo tvarkos civilinėse ir komercinėse bylose pagal ES teisę (t. y. dėl nurodyto Reglamento taikymo). Nors ieškovas prašė Prienų rajono apylinkės pačiam teismui rinkti reikiamus įrodymus, tačiau teisėja tik įpareigojo Prienų rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybą surinkti įrodymus dėl L. S. gyvenimo sąlygų ir kt., iš kur gavo atsakymą, kad ši institucija tokių įrodymų pateikti negali. Tokiu būdu, Prienų rajono apylinkės teismas nevykdė nurodyto Reglamento.

Remiantis CK 3.159 str. 1 dalimi, tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Atsižvelgiant į tai pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė atsakovės atsisakymą nuo ieškinio dėl išlaikymo Lukui priteisimo, kadangi tuo iš esmės buvo pažeisti nepilnamečio sūnaus L. S. interesai. Nors ieškovas apeliacinės instancijos teisme ir pripažino, kad sūnaus išlaikymui galėtų skirti 300 Lt per mėnesį (kai tuo tarpu atsakovė ieškiniu prašė priteisti tik po 250 Lt per mėnesį), tačiau teismas vis tiek privalo išsiaiškinti konkrečius vaiko poreikius ir kiekvieno iš tėvų realias galimybes teikti konkretaus dydžio išlaikymą.

Jungtinių Tautų vaiko Konvencijos 7 str. 2 dalyje nustatyta vaiko teisė būti globojamam tėvų, 9 str. 1 dalyje - draudimas išskirti vaiką su jo tėvais, išskyrus atvejus, kai šitai reikalinga vaiko interesais, 9 str. 3 dalyje - teisė nuolat bendrauti su išskirtais tėvais, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais. CK 3.161 str. 3 dalimi detalizuojama Vaiko teisiu apsaugos pagrindų įstatymo 9 str. 1 dalyje nustatyta vaiko teisė į šeimos ryšius bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. nuostatos dėl valstybės pagarbos šeimos gyvenimui. CK 3.161 str. 3 dalyje nustatytos tokios vaiko teisės: gyventi kartu su tėvais; būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų šeimoje; bendrauti su tėvais, nesvarbu, su jais gyvena kartu ar skyrium; bendrauti su giminaičiais. Vaiko gyvenimas kartu su tėvais, jo auklėjimas ir auginimas savo tėvų šeimoje turi pirmenybę prieš kitus vaiko gyvenimo ir auklėjimo būdus. Kad būtų užtikrinta vaiko teisė būti auklėjamam savo tėvų, nustatyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, gyvena šie kartu su vaiku ar atskirai. Praktinis šios teisės įgyvendinimas nustatytas CK 3.170, 3.175 straipsniuose. Giminystės ryšiams ir šeimai stiprinti nustatyta įstatymo ginama vaiko teisė bendrauti su kitais giminaičiais, kurios praktinis įgyvendinimas įtvirtintas CK 3.172, 3.176 straipsniuose. LAT pabrėžė, kad vaiko ir tėvų teisių, nustatytų CK 3.161 str. 3 dalyje, įgyvendinimo ribojimas galimas tik įstatymo nustatyta tvarka ir analizuojant susidariusią padėtį (faktines aplinkybes) dėl CK 3.179 str. taikymo. Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra viena iš tėvų valdžios ribojimo rūšių. Tai laikina vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių, nesant tėvų kaltės. CK 3.179 str. 2 dalyje nustatyta, kad atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos, pagrįstos giminyste. CK 3.179 str. 3 dalyje nustatyta, kad, atskyrus vaiką nuo tėvų (tėvo, motinos), tėvai netenka teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, kitomis teisėmis tėvai gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku. Nagrinėjamoje byloje vaikas nuo tėvo atskirtas iš esmės dėl to, kad vaiko motina K. S. L. išsivežė iš Lietuvos į Angliją. Apeliantas teigia, kad jis ilgą laiką net nežinojo mažamečio sūnaus gyvenamosios vietos adreso, sūnus nėra parvežamas į Lietuvą, tokiu būdu tėvui atimtos bet kokios galimybės bendrauti su vaiku, dalyvauti jo auklėjime. Kolegija pritaria apelianto atstovės nuomonei, jog, teismui nustačius L. gyvenamąją vietą su jo motina K. S., šiuo metu gyvenančia Anglijoje ir nesiruošiančia iš ten grįžti, yra būtina nustatyti tėvo ir Luko bendravimo tvarką, siekiant atkurti vaiko teisę į šeimos ryšius. CPK normose, reglamentuojančiose bylų, kylančių iš šeimos santykių, nagrinėjimo ypatumus, yra nustatytas aktyvus teismo vaidmuo, pasireiškiantis teismo teise, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK XIX skyrius Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai).

Vaikų gyvenamosios vietos nustatymui reikšmingas tėvų požiūris į svarbiausią pareigą - auklėti vaikus, vaikų teisę gyventi saugioje aplinkoje, gerbti vaiko teisę bendrauti ir neprarasti ryšio su abiem tėvais, nors jie gyventų skyriumi. Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais, ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia, o neretai - sunkiausia - užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena. Atsakovė tiek pirmos instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui teigė ir teigia, kad L. S. bijo savo tėvo ieškovo R. S., kadangi jis netinkamai elgiasi su vaiku ir jo motina vaiko akivaizdoje. Apelianto atstovės teigimu, tokie teiginiai yra tik atsakovės tikrovės neatitinkantys išvedžiojimai, siekiant atskirti sūnų nuo tėvo, vaiku pasinaudoti, kad galėtų pragyventi Anglijoje, gauti tos valstybės skiriamas didžiules išmokas vaikui. R. S. susitikimas su sūnumi L. po 1,5 metų nesimatymo, ieškovo atstovės teigimu, akivaizdžiai įrodo, kad vaikas tėvo nepamiršo, dar daugiau, jis tebėra prisirišęs prie savo tėvo, prašė, jog tėvas jį pasiimtų gyventi su savimi. Tikslu išsiaiškinti šias ir kitas bylai svarbias aplinkybes, kolegijos nuomone, iš naujo nagrinėjant bylą svarstytinas klausimas dėl L. S. psichologinės ekspertizės paskyrimo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė procesines ir materialinės teisės normas, išsprendė ne visus pareikštus byloje reikalavimus, be to, liko neatskleista bylos esmė ir bylos pagal byloje pateiktus įrodymus negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir bylą perduoda apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 2 d., 329 str. 1 d., 330 str., 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.