- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-26
- Bylos Nr.
- I1-336-428/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01795-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- L. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Kauno, Lietuvos valstybė
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) ir Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), po 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 9–12) ir teismo posėdžio metu panašiai pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Kardomosios priemonės suėmimo vykdymui 2019-04-17 buvo patalpintas pagal kompetenciją į Kauno tardymo izoliatorių. Vėliau teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme. Nuosprendį apskundė Kauno apygardos teismui ir nuosprendžiui neįsiteisėjus 2019-06-17 neteisėtai ir nepagrįstai buvo iš Kauno tardymo izoliatoriaus perkeltas vykdyti suėmimą į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Dar vėliau neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui 2019-07-17 buvo perkeltas vykdyti suėmimą iš Pravieniškių pataisos namų-atvirusios kolonijos į Šiaulių tardymo izoliatorių. Teismo nuosprendyje buvo nurodyta, jog kardomosios priemonės suėmimo nekeisti ir tik nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti. Teismo nuosprendis įsiteisėjo iš karto išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas tik 2019-10-16. Minėtos institucijos pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019-05-15 įsakymą Nr. V-204 numatytas taisykles, kadangi buvo perkeltas iš Kauno TI į Pravieniškių PN-AK ir iš jų į Šiaulių tardymo izoliatorių be jokio faktinio pagrindo. Pareiškėjo gyvenamoji vieta ir nusikaltimo padarymo vieta yra Alytaus mieste. Todėl pareiškėjas turėjo būti laikomas, kol neįsiteisėjo nuosprendis Kauno tardymo izoliatoriuje. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teigė, jog dėl perkėlimų patyrė dvasinius išgyvenimus, baimes, bendravimo galimybių sumažėjo, kadangi negalėjo susituokti su drauge, kuri gyveno Kauno regione, negalėjo matytis su vaiku bei artimaisiais, kurie gyveno Alytuje ir jiems buvo per toli važinėti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 16–22, 60) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir nurodė, jog pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2019-07-17 vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019-05-15 įsakymu Nr. 204 „Dėl asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė-suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę-suėmimą vykdančias institucijas“ (toliau – ir Įsakymas) 2.4 punktu.
Atsakovės atstovas Kauno TI atsiliepime (b. l. 25–27) nurodė, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjas 2019-06-17 iš Kauno TI buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją - nėra. Pareiškėjas minėto perkėlimo nepagrįstumą grindžia Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019-05-15 įsakymu Nr. 204 „Dėl asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę - suėmimą vykdančias institucijas“. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Įsakymo nuostatomis ir jo atžvilgiu nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio (apskundus pirmosios instancijos teismo nuosprendį), jis privalėjo būti laikomas Kauno TI. Pareiškėjas neatsižvelgia į tai, kad Įsakymą pakeitė 2019-06-05 įsakymu Nr. 224 „Dėl kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019-05-15 įsakymo Nr. V-204 „Dėl asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę - suėmimą vykdančias įstaigas“ pakeitimo“ (toliau Įsakymo pakeitimas). Įsakymo pakeitimo 1.4 papunkčiu Įsakymas buvo papildymas 2.4 papunkčiu, kuriame nurodyta, kad „Asmenys, kurių baudžiamosios bylos išnagrinėtos pirmosios instancijos teismuose ir kuriems iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirtas suėmimas, suėmimą vykdančios įstaigos vadovo sprendimu, atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietų įstaigų galimybes laikomiems asmenims užtikrinti teisės aktų nustatytas jų laikymo sąlygas, gali būti perkeliami į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, kuriose jie toliau laikomi pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas. Apie planuojamą asmenų perkėlimą suėmimą vykdančių institucijų vadovai informuoja teismus, kurių žinioje yra atitinkamos baudžiamosios bylos, bei Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos“. Pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo aukščiau nurodyta Įsakymo redakcija, todėl pareiškėjo teiginiai apie tai, jog jis iš Kauno TI negalėjo būti perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją yra nepagrįstas. Kauno TI direktorius siekdamas užtikrinti tinkamas ir teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas įstaigoje laikomiems asmenims pareiškėją iš Kauno TI perkėlė į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Kauno TI dėl pasirengimo uždaryti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir dėl to padidėjusių suimtųjų (nuteistųjų) srautų ginčo laikotarpiu buvo ypač užimtas, todėl siekiant užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas suimtieji įkalinimo įstaigų direktoriams sutarus bei esant laisvų vietų ir vadovaujantis Įsakymo 2.4 papunkčio nuostatomis buvo perkeliami į tas įstaigas, kuriose buvo laisvų vietų. Taigi, nors pareiškėjas teigia, jog dėl jo perkėlimo iš Kauno TI į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktai, realybė yra visiškai priešinga. Kaip minėta, Įsakymo 2.4 papunktis suteikė teisę Kauno TI perkelti pareiškėją iš Kauno TI į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, o minėtu atveju ne tik, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisės aktai, tačiau atvirkščiai - pareiškėjas buvo perkeltas iš Kauno TI dėl to, jog būtų užtikrintos tinkamos teisės aktais nustatytos jo teisės vykdant suėmimą. Todėl akivaizdu, jog pareiškėjo teisės Kauno TI nebuvo pažeistos, Kauno TI veikė teisės aktų nustatytose ribose, o jo prašymas atlyginti neva patirtą neturtinę žalą - nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėtų perkėlimų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) paskirtis – nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) (toliau – suėmimas) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį. Įstatymas nereguliuoja perkėlimo iš vieno tardymo izoliatoriaus į kitą pataisos įstaigą pagrindų ir tvarkos.
Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-05-15 įsakymo Nr. 121 „Dėl asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė-suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę - suėmimą vykdančias įstaigas“ (redakcija galiojusi nuo 2019-06-17, toliau – ir Įsakymas), 2.4 punkte numatyta, jog asmenys, kurių baudžiamosios bylos išnagrinėtos pirmosios instancijos teismuose ir kuriems iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirtas suėmimas, suėmimą vykdančios įstaigos vadovo sprendimu, atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietų įstaigų galimybes laikomiems asmenims užtikrinti teisės aktų nustatytas jų laikymo sąlygas, gali būti perkeliami į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, kuriose jie toliau laikomi pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas. Apie planuojamą asmenų perkėlimą suėmimą vykdančių institucijų vadovai informuoja teismus, kurių žinioje yra atitinkamos baudžiamosios bylos, bei Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Pareiškėjo statusas ginčo laikotarpiu buvo suimtasis, nes Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019-06-11 nuosprendis, kuriuo jis buvo nuteistas dar nebuvo įsiteisėjęs, jam buvo palikta kardomoji priemonė – suėmimas iki įsiteisės nuosprendis. Nuosprendis remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis įsiteisėjo 2019-12-23 Kauno apygardos teismui atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą. Pareiškėjas buvo perkeliamas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Pravieniškių PN-AK 2019-06-17, kai nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei į tai, jog pareiškėjo baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta 2019-06-11 priimant nuosprendį, Kauno TI vadovaudamasi Įsakymo 2.4 punktu teisėtai perkėlė pareiškėją į Pravieniškių PN-AK. Tačiau minėtame punkte numatyta, jog turi būti priimtas vykdančios įstaigos vadovo sprendimas bei atsižvelgta į laisvės atėmimo vietų įstaigų galimybes laikomiems asmenims užtikrinti teisės aktų nustatytas jų laikymo sąlygas. Toks sprendimas turi būti motyvuotas, priimtas atsižvelgus į konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybe. Šiuo atveju byloje nepateiktas Kauno TI direktoriaus sprendimas, kurio pagrindu pareiškėjas vadovaujantis Įsakymo 2.4 punktu turėjo būti perkeltas į Pravieniškių PN-AK. Kauno TI pateiktame teismui atsiliepime nurodo, jog Kauno TI direktorius siekdamas užtikrinti tinkamas ir teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas įstaigoje laikomiems asmenims, pareiškėją iš Kauno TI perkėlė į Pravieniškių PN-AK, kadangi dėl pasirengimo uždaryti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir dėl to padidėjusių suimtųjų (nuteistųjų) srautų ginčo laikotarpiu buvo ypač užimtas, todėl siekiant užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas suimtieji įkalinimo įstaigų direktoriams sutarus bei esant laisvų vietų ir vadovaujantis Įsakymo 2.4 papunkčio nuostatomis buvo perkeliami į tas įstaigas, kuriose buvo laisvų vietų. Teismas sprendžia, jog Kauno TI pateikdamas papildomą paaiškinimą dėl pareiškėjo perkėlimo į Pravieniškių PN-AK, nurodė faktinį perkėlimo pagrindą, todėl sprendžia, jog pareiškėjo perkėlimas buvo teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog Pravieniškių PN-AK 2019-07-17 neteisėtai jį perkėlė į Šiaulių tardymo izoliatorių. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjas buvo perkeltas vadovaujantis Įsakymo 2.4 punktu (b. l. 60, 61). Teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN-AK naudojimasis teise turi būti motyvuotas atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, kad būtų galima įvertinti, ar atitinkamu atveju naudojimasis įstatymų leidėjo suteikta diskrecija dėl suimtojo perkėlimo į kitą įstaigą neprieštarauja teisės aktams, ar nebuvo peržengtos suteiktos diskrecijos ribos. Atsakovė nepateikė teismui Pravieniškių PN-AK direktoriaus sprendimo bei papildomuose paaiškinimuose nenurodė faktinių aplinkybių sąlygojusių pareiškėjo perkėlimą į Šiaulių tardymo izoliatorių vadovaujantis Įsakymo 2.4 punktu. Tačiau teismas sprendžia, kad šiuo atveju teisinis pagrindas buvo nurodytas tinkamas.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog perkėlus jį į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo pažeistos jo teisės į socialinių ryšių palaikymą su artimaisiais, nes artimieji, gyvenantys Alytaus mieste, neturėjo galimybių atvykti į pasimatymus dėl tolimo atstumo, taip pat nurodė, jog negalėjo susituokti su drauge, kuri gyveno Kauno regione bei negalėjo matytis su sūnumi.
Akcentuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose pareiškėjas turi pareigą pakankamai detalizuoti bei pagrįsti savo teiginius dėl netinkamų sąlygų ir jų įtakos jo teisėms (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A-421-146/2017, Nr. A-3358-624/2016). Šiuo atveju pareiškėjas tik nurodė, kad artimieji negalėjo jo aplankyti, negalėjo susituokti su drauge, matytis su vaiku, tačiau nenurodė jokių konkrečių detalizuotų aplinkybių apie realų ketinimą jį aplankyti (kada konkrečiai, kas iš artimųjų registravosi lankymui, siuntė prašymą paštu ar elektroniniu paštu), kurias atsakovai galėtų patvirtinti arba paneigti. Pareiškėjui buvo pasiūlyta (b. l. 48, 49) pateikti teismui sūnaus gimimo liudijimą, duomenis apie tai, jog turi draugę bei nurodyti artimuosius su kuriais negalėjo susitikti. Su minėta nutartimi pareiškėjas buvo supažindintas 2020-01-28 (b. l. 58). Pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, ginčui aktualiu laikotarpiu turėjęs specifinį teisinį statusą – suimtasis, teismo nutartimi ir nuosprendžiu jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas, todėl tam tikri asmeninių laisvių suvaržymai, nepatogumai yra sąlygoti jo paties pasirinkto elgesio modelio ir yra tokio elgesio pasekmė. Pagal bylos duomenis nėra galimybės tvirtinti, kad buvo asmenų realiai ketinančių ir negalinčių dėl tolimo atstumo jį aplankyti Šiaulių tardymo izoliatoriuje, taip pat nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas ketino sudaryti santuoką bei taipogi nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas turi sūnų , todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės galėjo būti pažeidžiamos jo nurodomu būdu.
Teismas šiuo aspektu pažymi, jog nors byloje nustatyta aplinkybė dėl pareiškėjo perkėlimo į Šiaulių TI be faktinio pagrindo, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nenurodžius perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI faktinio pagrindo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, socialiniai ryšiai ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl minėtų veiksmų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos pareiškėjas iš esmės nepateikė. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Teismas 2019-09-26 nutartimi (b. l. 14) priėmė pareiškėjo 2019-09-16 pateiktą skundą. Skunde nurodytos aplinkybės sudaro skundo pagrindą. Priėmęs skundą, teismas nagrinėjo jį skundo ribose (ABTĮ 80 str. 2 d.). Pareiškėjas teismo posėdžio metu 2020-02-26 nurodė naujas skundo papildomas naujas aplinkybes, kurios nenagrinėtinos, kadangi šis skundo pagrindas nebuvo nurodytas 2019-09-26 nutartimi priimtame skunde, o pareiškėjas nepatikslino skundo pagrindo ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir nustatytu terminu, taigi, nėra pagrindo plėsti skundo ribas. Siekiant užtikrinti operatyvų, ekonomišką ir sąžiningą teismo procesą bei proceso šalims sudaryti sąlygas teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimo, skundo tikslinimas, kaip procesinė asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis teisės normoje numatytų reikalavimų ir sąlygų. Pažymėtina, kad dėl nenagrinėtų šioje byloje aplinkybių pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą bendra tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. O. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.