Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. M. ir A. M. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-4975-661/2009 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord banko ieškinį atsakovams A. M. , D. M. ir D. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Siekiant įvykdyti teismo sprendimą ieškinio tenkinimo atveju, ieškovas AB DnB Nord bankas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti D. M. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 341/630 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

D. M. ir A. M. atskiraisiais skundais prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovo AB DnB Nord banko prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei D. M. priklausančiam nekilnojamajam turtui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė apie prašymo nagrinėjimą nepranešdamas atsakovei D. M. , tokiu būdu pažeisdamas CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą ir nesuteikdamas jai galimybės pateikti argumentus, paneigiančius šių priemonių taikymo būtinumą. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nagrinėti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apie tai nepranešant atsakovei, kadangi nebuvo pateikta neginčijamų įrodymų dėl egzistuojančios realios grėsmės ieškovo interesams.

2. Teismas nebuvo objektyvus ir nepagrįstai teikė prioritetą ieškovo interesų gynimui, tuo pažeisdamas proporcingumo, ginčo šalių interesų pusiausvyros principą. Ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo pagrįstas įrodymais. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą argumentavo didele ieškinio suma, tačiau neatsižvelgė, jog didesnę ieškinio sumos dalį sudaro pinigų suma, kurią ieškovas prašo priteisti iš atsakovų A. M. ir D. K. . Be to, ieškinio sumos dalis, kurią ieškovas reikalauja priteisti solidariai iš atsakovų, nėra pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais ir vienašališkai nustatyta paties ieškovo.

3. Kadangi nagrinėjamu atveju pareikštas reikalavimas dėl 480 000 Lt priteisimo solidariai iš atsakovų, jo įvykdymas galės būti nukreiptas į bet kurį iš atsakovų. Todėl teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog kreditavimo sutarties vykdymui užtikrinti ieškovui yra įkeistas atsakovams A. M. ir D. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei D. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėto turto pakanka teismo sprendimui įvykdyti. Todėl prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonės yra nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsauga.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal LR CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – D. M. priklausančio buto ir 341/630 dalių žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant šį turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Areštuotas turtas yra prašomos pripažinti negaliojančia 2007 m. gruodžio 7 d. dovanojimo sutarties dalykas, kurio ekvivalentą pinigais ieškovas prašo priteisti solidariai iš atsakovų D. M. , D. K. ir A. M. , taikant restituciją kaip sandorio negaliojimo pasekmę, atsakovų D. K. ir A. M. skolai pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Kreditavimo sutartį Nr. 4221-06IL padengti.

Pažymėtina, kad, esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (LR CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Kreditorius turi teisę ne tik pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (LR CPK 5 str., LR CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti priteistą sumą išieškoti iš vieno, kelių ar visų atsakovų. Prievolės solidarumo atveju vieno skolininko nemokumas neturi įtakos prievolės įvykdymui, kadangi tokiu atveju prievolės įvykdymo galima reikalauti iš mokaus skolininko. Solidariosios prievolės atveju vieno skolininko prievolės įvykdymas laikomas tinkamu ir atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo (LR CK 6.6 str. 7 d.). Todėl ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, turi teisę pasirinkti, kurių atsakovų atžvilgiu prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas yra saistomas ieškovo pareikšto prašymo (LR CPK 13 str.). Kita vertus, laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos neviršijant bendros ieškinio sumos apskritai, o ne kiekvieno iš solidariųjų prievolės skolininkų (atsakovų) atžvilgiu. Solidarių skolininkų (atsakovų) atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas negali viršyti pareikšto ieškinio sumos.

Kadangi atsakovei D. M. priklausantis turtas buvo areštuotas siekiant įvykdyti tą teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio tenkinimo atveju iš atsakovų D. M. , D. K. ir A. M. solidariai būtų priteista 480 000 Lt pinigų suma, teisėjų kolegija pripažįsta, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepažeidžiant teismų praktikoje formuojamų jų taikymo taisyklių.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes laikoma, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju. Nagrinėjamu atveju, ieškovui AB DnB Nord bankui pareikštu ieškiniu prašant teismą priteisti iš atsakovų D. M. , D. K. ir A. M. solidariai 480 000 Lt pinigų sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog yra pareikštas didelės sumos ieškinio reikalavimas. Ši aplinkybė leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą dėl egzistuojančios grėsmės realiam teismo sprendimo vykdymui ieškinio tenkinimo atveju.

Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.

Apeliantų nurodytos aplinkybės, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nepagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad skolininkų D. K. ir A. M. prievolės kreditoriui AB DnB Nord bankui pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Kreditavimo sutartį Nr. 4221-06IL įvykdymas yra užtikrintos skolininkams priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka ir to turto visiškai užtenka padengti skolininkų įsipareigojimus ieškovui, yra susijęs su ieškovo jiems pareikštų reikalavimų pagrįstumu. Nagrinėjamojo byloje ieškiniu reiškiant actio Pauliana reikalavimą, šio reikalavimo pagrindą sudaro ieškovo argumentai, jog, ginčijamu sandoriu perleidžiant vienam iš skolininkų priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo pažeistos jo kaip kreditoriaus teisės, nes įkeisto skolininkų turto nepakanka ieškovo reikalavimams pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Kreditavimo sutartį Nr. 4221-06IL patenkinti.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantų atskirųjų skundų argumentą dėl LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo kaip neturintį įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovams, tačiau išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir jiems nepranešus. Pažymėtina, jog teisė spręsti dėl LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų buvimo, sprendžiant dėl pranešimo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, priklauso teismui. Šis pranešimas atlieka šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją. Juo siekiama suteikti atsakovams galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau atsakovas išsaugo galimybę pasinaudoti šiomis teisėmis ir vėlesnėse bylos nagrinėjimo teisme stadijose. Pagal LR CPK 151 straipsnio 2 dalį informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradedamas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei atsakovas buvo informuotas, arba nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei atsakovas nebuvo informuotas. Nagrinėjamu atveju atsakovei D. M. iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, buvo sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus, kurie, jos manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, kad LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimas nagrinėjamu atveju negalėtų sudaryti pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba atskiras procesinis klausimas byloje (LR CPK 329 str. 1 d.).

Atsakovams išaiškintina, jog pagal LR CPK 146 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat galėtų panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu atsakovai įmokėtų reikalaujamą priteisti pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovus būtų laiduojama (LR CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovai gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.