- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-26
- Bylos Nr.
- A-756-1629-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Vilius Martišius
- Kategorijos
- 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant pareiškėjui V. L. , trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. S-164-(7-146/2007) ir palikti galioti atsakovo 2007 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 68-112. Nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. kovo 30 d. patikrinimo aktu Nr. 35-05-10-124 pareiškėjui apskaičiavo 24 046 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM) ir 10 245,22 Lt šio mokesčio delspinigių; 2007 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-146 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 24 046 Lt FAPM, 10 245,22 šio mokesčio delspinigių ir skyrė 909 Lt šio mokesčio baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 68-112 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą patvirtino. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. S-164(7-146/2007) atsakovo sprendimą panaikino. Atsakovo nuomone, Komisija netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, kartu su sutuoktine pagal 1999 spalio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių sutartį įsigijęs prekybinės paskirties patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir gavęs leidimą jas rekonstravo į gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties 850,24 kv.m. bendro ploto patalpas. Po rekonstrukcijos vietoje prekybinių patalpų buvo įrengta 19 kambarių, taip pat atitinkamas skaičius virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių ir pagalbinių patalpų. 2001 metais nurodytos patalpos parduotos už bendrą 523 648 Lt sumą pagal atskiras pirkimo pardavimo sutartis, kuriose nurodytos atitinkamo dydžio patalpų dalys (sutartyse nurodytos konkrečios gyvenamųjų ir pagalbinių patalpų dalys). Patalpų dalis įsigiję asmenys sudarė atidalinimo sutartį, kurios pagrindu įregistravo nuosavybę į atskirus butus (18 butų) ir 2 negyvenamąsias patalpas. Komisija skundžiamame sprendime teigia, kad pareiškėjas pardavė vieną savarankišką teisinių santykių objektą, kuris buvo įregistruotas kaip vienas objektas ir turėjo unikalų numerį Nr. 1098-7009-1019:0062, todėl gautos turto pardavimo pajamos neturėjo būti apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Tokia Komisijos išvada – nepagrįsta. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau – ir FAPMLĮ) 35 straipsnio 10 punkte buvo numatyta „...kai per metus parduotas vienas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas...“. Ginčo atveju buvo parduotas nekilnojamasis turtas, todėl šiam ginčui taikytinas ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, kurio 9 straipsnyje numatyta, kas laikoma nekilnojamojo turto objektais ir kas negali būti nekilnojamojo turto objektais. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo numatyta, kad nekilnojamojo turto objektu laikoma patalpa pastate, kai šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnis numatė, kad statiniai, butai, patalpos ir inžineriniai įrenginiai, kurių funkcijos tiesiogiai nesusijusios su žemės sklypu ar statiniu, kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai šio įstatymo 8 straipsnyje numatytais būdais formuojami tik tais atvejais, kai nekilnojamojo turto savininkai ar juridiniai asmenys, valdantys nekilnojamąjį turtą patikėjimo teise, turi Statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti ar kitaip statinius pertvarkyti. Kad statinys suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, patvirtina nustatyta tvarka išduotas statinių priėmimo naudoti aktas. Naujai statomi ar rekonstruojami statiniai laikomi baigtais formuoti, kai nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas statinių priėmimo naudoti aktas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 str. 3 d.). Pareiškėjas įsigijo prekybinės paskirties patalpas, kurias rekonstravo į gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpas. Statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 607 pasirašytas 2001 m. birželio 19 d., todėl pagal minėtą Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą nuo šios dienos patalpos tapo atskirais nekilnojamojo turto objektais. Visas patalpas pareiškėjas pardavė jau po 2001 m. birželio 19 d.
Pareiškėjas V. L. atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą prašė atmesti, bylą nutraukti. Nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo centrinis mokesčių administratorius gali tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl faktinių aplinkybių interpretavimo, t.y., dėl to, ar pardavėjas pardavė vieną daiktą ar atskirus vienarūšius daiktus, todėl atsakovas neturi teisės skųsti Komisijos sprendimo ir byla nutrauktina. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ginčo atveju buvo privalu vadovautis ne Nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 ir 10 straipsniais, ką ir padarė Mokestinių ginčų komisija. Tačiau net taikant 2001 m. galiojusio Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatas, jos turėtų būti taikomos priešingai nei nurodo atsakovas – pagal įstatymo 9 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto objektu atskira patalpa pastate gali būti laikoma tik tais atvejais, kai ji suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Pagal 2001 m. birželio 19 d. statinio priėmimo naudoti aktą buvo priduotas vienas objektas po rekonstrukcijos – gyvenamos ir negyvenamos patalpos su mansarda. Joms buvo suteiktas vienas nekilnojamojo turto registro unikalus numeris. Atsakovas neatsižvelgė į galiojusį FAPMLĮ komentarą (komentuojant įstatymo 35 straipsnio 10 punktą), patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 133, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Teismų praktikoje Nr. 9 (1999 m.) paskelbtoje teismų sprendimų apžvalgoje paminėtas Palangos miesto apylinkės teismo 1997 m. sausio 9 d. sprendimas).
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsakovo skundą prašė tenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. S-164-(7-146/2007) ir paliko galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 68-112.
Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo teisę skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, kadangi centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo įstatymų nuostatas (Mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 2 d.). Pagal ginčui aktualiu metu galiojusio FAPMLĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatas (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX-83 redakcija) pajamos už gyventojų parduotą turtą, viršijančios šio įstatymo 35 straipsnio 10 punkte nustatytą dydį, apmokestinamos taikant 10 procentų pajamų mokesčio tarifą. FAPMLĮ 35 straipsnio 10 punkte numatyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamos pajamos už parduotą gyventojui priklausantį turtą, jei už jį gauta suma neviršija 1 PNM per mėnesį arba kai per metus parduotas vienas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su sutuoktine pagal 1999 m. spalio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą įsigijo prekybines patalpas su rūsiu, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pardavimo iš varžytynių akte patalpos identifikuotos indeksu (duomenys neskelbtini), o įregistruojant Nekilnojamojo turto registre buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šias patalpas rekonstravo ir, pakeitęs jų paskirtį, 2001 metais pardavė. 2001 m. spalio 12 d. patvirtinta patalpų atsidalinimo iš bendrosios nuosavybės sutartis, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti atskiri butai, suteikiant atskirus unikalius numerius, - iš viso įregistruota nuosavybės teisė į 18 butų ir 2 negyvenamąsias patalpas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme (Žin., Nr.58-1704) nustatyta, kad patalpa, kaip naujas nekilnojamojo turto objektas, yra laikomas nuo statinių priėmimo naudoti pasirašymo dienos. Statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 607 pasirašytas 2001 m. birželio 19 d., taigi nuo šios datos patalpos tapo atskirais nekilnojamojo turto objektais. Visas patalpas pareiškėjas pardavė jau po 2001 m. birželio 19 d., todėl laikytina, kad jis pardavė savarankiškus nekilnojamojo turto objektus (visose patalpų dalies pirkimo – pardavimo sutartyse, kurias pareiškėjas sudarė su pirkėjais, nurodomi parduodamų (perkamų) patalpų indeksai, nurodomas konkretus jų plotas). Akivaizdu, kad pareiškėjas, rekonstruodamas iš varžytynių įgytas prekybines patalpas į gyvenamosios paskirties patalpas, iš esmės įrengdamas atskirus butus ir juos parduodamas įvairiems pirkėjams, užsiėmė verslu, gavo gana dideles pajamas, todėl tokia veikla FAPMLĮ 33 ir 35 straipsnių prasme privalo būti apmokestinta. Pareiškėjas, rekonstruodamas prekybinės paskirties patalpas, sukūrė gyvenamosios paskirties patalpas, kurios laikytinos vienarūšiais daiktais. Už parduotus butus gautos pajamos, kaip vienarūšio turto pardavimo pajamos, turi būti apmokestinamos pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nuostatas, taikant 10 procentų pajamų mokesčių tarifą.
Teismas atsakovo skundą tenkino – panaikino Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, palikdamas galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. S-164-(7-146/2007), priteisti turėtas atstovavimo išlaidas. Be argumentų, išdėstytų atsiliepime į atsakovo skundą, apeliaciniame skunde pažymima, kad:
1. Teismas, tenkindamas atsakovo skundą, netinkamai aiškino ir taikė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 ir 11 straipsnių nuostatas. Atlikus pareiškėjo įsigyto pastato rekonstrukciją buvo priimtas naudojimui vienas nekilnojamojo turto objektas – gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos su mansarda, turinčios 850 kv.m. bendro ploto.
2. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio nuostatas statinio, patalpų ar buto dalis, neturinti unikalaus numerio, nėra atskiras nekilnojamasis daiktas ir negali būti atskiru nekilnojamojo turto objektu.
3. Teismas peržengė atsakovo skundo ribas – skunde nebuvo argumentų dėl pareiškėjo veiklos, parduodant patalpas, pobūdžio.
4. Pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio dalies 4 punktą, sprendime nenurodyta, kokiomis konkrečiomis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo normomis remiamasi.
5. Butai atsirado jų pirkėjams sudarius atidalinimo sutartis, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.80 straipsnyje nustatytą teisę atidalinti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo sutinkąs su teismo sprendimo motyvais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau teismo sprendimo motyvai keistini dėl ne visiškai tinkamai taikytų materialinės teisės normų kilusiam ginčui išspręsti.
Dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teisės skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą
Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje nustatyta centrinio mokesčių administratoriaus teisė apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 straipsnio 10 punkto nuostatas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija siedama jas su Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 ir 11 straipsnių taikymu, tuo tarpu Mokestinių ginčų komisija – su Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 ir 10 straipsnių taikymu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo teisę skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą.
Dėl ginčo esmės
Nagrinėjamų teisinių santykių susiformavimo metu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 straipsnio (2001 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. IX-300 redakcija) 10 punkte nustatyta, kad pajamos už parduotą gyventojui priklausiusį turtą, jei už jį gauta suma neviršija 1 PNM (pajamų neapmokestinimo minimumo) per mėnesį arba kai per metus parduotas vienas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas. Pagal Įstatymo 33 straipsnio (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX-83 redakcija) 3 dalį pajamos už gyventojų parduotą turtą, viršijančios šio įstatymo 35 straipsnio 10 punkte nustatytą dydį, apmokestinamos taikant 10 procentų pajamų mokesčio tarifą.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, kaip vertinti pareiškėjo rekonstruotų prekybinės paskirties patalpų į gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpas pardavimą pagal atskiras pirkimo pardavimo sutartis FAPMLĮ 35 straipsnio 10 punkto aiškinimo prasme.
Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime konstatavo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatas pagrindinis kriterijus, kuris identifikuoja nekilnojamąjį turtą, yra jo unikalus registro numeris, ir tik turtas, turintis šį numerį, gali būti savarankišku teisinių santykių objektu. Kadangi pareiškėjas po pastato rekonstrukcijos, jį įregistravo kaip vieną objektą, kuriam buvo suteiktas unikalus numeris ((duomenys neskelbtini)) ir jį pardavė kaip vieną savarankišką teisinių santykių objektą, už šio objekto pardavimą gautos pajamos neturėjo būti apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Tuo tarpu atsakovo atstovas ir pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas po įgyto pastato rekonstrukcijos sukūrė atskiras gyvenamosios paskirties patalpas (kambarius su virtuvėmis ir pan.), kurios 2001 m. birželio 19 d. pasirašius statinio priėmimo naudoti aktą, pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 ir 11 straipsnius tapo baigtais formuoti atskirais nekilnojamojo turto objektais. Jas pardavus po statinio priėmimo naudoti akto pasirašymo dienos, laikytina, kad buvo parduoti savarankiški vienarūšiai daiktai, už kurių pardavimą gautos pajamos pagal FAPMLĮ 33 straipsnio 3 dalį (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX-83 redakcija) apmokestinamos taikant 10 procentų pajamų mokesčio tarifą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aiškinant ir taikant įstatymų nuostatas, būtina atsižvelgti į aiškinamos normos tikslus ir uždavinius bei įstatymų leidėjo ketinimus. Išanalizavus FAPMLĮ 33 ir 35 straipsnių turinį darytina išvada, kad įstatymų leidėjas siekė apmokestinti pajamas, gaunamas iš komercinės ūkinės veiklos ar pakankamai dideles pajamas, t.y. atitinkamą mokestį taikė veiklai, iš kurios gautoms pajamoms būdingas versliškumas. (2002 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-287/02). Pardavus vieną patalpą, t.y. vienos ar kitos rūšies daiktą, pareiškėjui nekiltų prievolė mokėti fizinių asmenų pajamų mokestį. Tad, atsižvelgiant į minėtų teisės normų, reglamentuojančių pajamų mokesčio klausimus, tikslus, būtina įvertinti parduotų objektų paskirtį ir faktinį naudojimą, pareiškėjo veiklos, parduodant atskiras patalpas, kurios įrengtos kaip atskiri butai, versliškumą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas turto pardavimo iš varžytynių sutarties pagrindu įgytas prekybinės paskirties patalpas, esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal gautą leidimą rekonstravo į gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpas. 2001 m. birželio 19 d. statinio priėmimo naudoti akte nurodyta, kad po rekonstrukcijos įrengta 19 kambarių. Kiti Mokestinės ginčų komisijos byloje esantys įrodymai (2000 m. liepos 31 d. rangos sutartis, 2000 m. balandžio 21 d. projektavimo dokumentų higieninės ekspertizės protokolas Nr. 11-02-383 ir pastato patalpų planai) patvirtina, jog po rekonstrukcijos pastate buvo suformuoti atskiri vieno kambario butai bei kūrybinės dirbtuvės (su atitinkamu skaičiumi virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių bei pagalbinių patalpų). Šie butai ir dirbtuvės atskiromis patalpų dalies pirkimo pardavimo sutartimis, sudarytomis nuo 2001 m. liepos 2 d. iki 2001 m. spalio 12 d., buvo parduoti atskiriems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, nurodant ne tik realiąsias dalis, bet ir parduodamų konkrečių patalpų indeksus pažymėtus pastato plane bei tų konkrečių patalpų plotus. Taigi, nežiūrint į tai, kad pastatui po rekonstrukcijos buvo suteiktas vienas nekilnojamojo turto registro unikalus numeris, akivaizdu, kad pareiškėjas pagal tų objektų (atskirų patalpų) paskirtį ir faktinį naudojimą pardavė atskirus vienarūšius daiktus. Šią aplinkybę patvirtina ir 2001 m. rugpjūčio 20 d. sudaryta asmenų, įsigijusių atskirus objektus viename pastate, atidalinimo sutartis. Tad pajamoms, gautoms pardavus šiuos atskirus nekilnojamojo turto objektus, kurioms yra būdingas versliškumas, turi būti taikomos FAPMLĮ 33 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju FAPMLĮ 35 straipsnio 10 punkto dispozicijoje nurodyto daikto sąvoka negali būti besąlygiškai siejama nei su Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, nei su Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis, apibūdinančiomis nekilnojamojo turto objekto formavimą bei jo teisinį registravimą. Mokesčių įstatymai ir Nekilnojamojo turto kadastro bei registro įstatymai reglamentuoja visiškai skirtingus teisinius santykius.
Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1764 redakcija) (toliau – ir NTKĮ) reglamentavo nekilnojamojo turto objektų – žemės sklypų, statinių ir kito nekilnojamojo turto kadastro tvarkymo principus bei duomenų apie nekilnojamąjį turtą įrašymo į nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazes tvarką <...> (Įstatymo 1 str.). Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX-391 redakcija) paskirtis – reglamentuoti žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre <...> (1 str.). Tuo tarpu, gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką, mokesčių objektą nustato mokesčių įstatymai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad FAPMLĮ 35 straipsnio 10 punkto nuostatų prasme kaip vienas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas laikytinas materialaus pasaulio dalykas, savarankiškas objektas, kuris atitinka to objekto paskirtį ir faktinio naudojimo pagal tą paskirtį galimybę, nepriklausomai nuo jo teisinio įregistravimo būdo. Galima ir tokia situacija, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruojami kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai du kambariai (su dalimi koridoriaus ir sanitarinio mazgo), tačiau savo esme jie sudaro vieną materialų daiktą – butą. Pardavus tokius, pagal nekilnojamojo turto teisinę registraciją du vienarūšius objektus, kurie pagal savo paskirtį ir faktinį naudojimą sudaro vieną nekilnojamojo turto objektą – butą, reikalauti kad juos pardavęs asmuo sumokėtų pajamų mokestį, būtų neteisinga ir nepagrįsta mokesčius reglamentuojančių teisės normų prasme. Būtent tokia situacija buvo nagrinėjama anksčiau nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 13 d. nutartyje.
Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.