Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. R. Ž. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p., E. N. įmonės „M.“ civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 6 d. apie 1.00 val., Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini), įsibrovė į patalpą – E. N. įmonei „M.“ priklausantį pastatą, iš kur pasikėsino pagrobti svetimą E. N. įmonei “M.” priklausantį turtą – 5 vnt. sriegiklių 25 Lt bendros vertės (1 vnt. vertė 5 Lt), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas UAB (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojo H. J.

R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. buvo kaltinamas tuo, jog jis 2010 m. birželio 6 d. apie 1.00 val., Šiaulių mieste, pasikėsinimo įvykdyti vagystę iš E. N. įmonės „M.“ priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), metu, sugadino nedidelės vertės svetimą, E. N. įmonės “M.” priklausantį turtą, atsukdamas pastato laukujų durų varžtus išlaužė laukujes duris ir apgadino jas laikančią sieną, viso sugadino 350 Lt vertės svetimą turtą. Teismas R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuteistojo teigimu, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atsižvelgta į jo parodymus, kad įmonei “M.” priklausančius daiktus maždaug dvi savaites vogė S. J. pažįstamas M., ieškoti asmens vardu M. niekas net nebandė. Nors sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą jis teismo prašė leisti jam būti laisvėje ir surasti bei pristatyti M., teismas šio jo prašymo netenkino. Teigia, kad S. J. parodymai, jog pastarasis jo (R. Ž.) nepažįsta, yra melagingi, duoti siekiant išvengti atsakomybės. Anot apelianto, teisėja nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojo, apsaugos darbuotojo parodymus, kad jis negalėjo pavogti ir išnešti tiek daug įmonei priklausančių daiktų. Be to, tiek daiktų jis nebūtų išnešęs ir dėl trumpo laiko tarpo – įmonės „M.“ patalpoje jis teišbuvo pusę valandos. Nurodo nesuprantantis, kodėl jis yra apkaltintas bandžius pavogti įmonei priklausančius daiktus, juolab, kad skundžiamu nuosprendžiu įmonės “M.” ieškinys atmestas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir jam teisingai paskyrė bausmę.

Dėl R. Ž. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą

Nuteistojo R. Ž. kaltė įsibrovus į patalpą – E. N. įmonę “M.” ir pasikėsinus pagrobti šiai įmonei priklausantį turtą – penkis sriegiklius, įrodyta liudytojų E. N., H. J. parodymais, paties nuteistojo R. Ž. parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais, nuosprendyje aptartais ir motyvuotai, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatos, įvertintais įrodymais.

Iš liudytojo, įmonės “M.” savininko E. N. parodymų matyti, kad jam buvo pranešta, jog yra apvogtos įmonės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, gamybinės patalpos. Atvykęs į patalpas pamatė, kad į jas buvo įsilaužta per seniai nenaudojamas sandėlio duris, kurios buvo iš vidaus užtaisytos, pro jas niekas nevaikščiodavo. Iš šių patalpų buvo patekta į kitą patalpą ir į sandėlį. Atlikus inventorizaciją, buvo nustatyta, kokių daiktų trūksta (t. 2, b. l. 31).

Liudytojas H. J. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2010 m. birželio 6 d. apie 1 val., jam dirbant apsaugos tarnyboje (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotoju, iš pulto buvo gautas pranešimas, kad suveikė E. N. įmonės „M.“ signalizacija. Atvykęs į įvykio vietą jis ne prie pagrindinio įėjimo, o prie kitoje pastato pusėje esančių durų pamatė iš patalpų išeinantį R. Ž., kuris jį pamatęs iš kišenių pradėjo mėtyti įvairius daiktus. Buvo tamsu, ką R. Ž. numetė ant žemės, nematė, R. Ž. liepė nieko nemėtyti. Iškvietęs kitą ekipažą, jis R. Ž. nusivedė prie savo automobilio ir liepė padėti visus daiktus. R. Ž. padėjo telefoną, veržliarakčius. Atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo patalpas, karučiai buvo prikrauti metalo ir paruošti išvežimui. Atsakydamas į teisėjos klausimą, liudytojas paaiškino negalintis pasakyti, ar vienas asmuo galėtų išnešti visus daiktus (t. 2, b. l. 68).

Kadangi minėtų liudytojų parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, tarp jų – ir paties nuteistojo parodymai, netikėti šių liudytojų parodymais kolegija neturi pagrindo.

Nuteistasis R. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad sužinojęs, jog asmuo vardu M., pavogęs jo televizorių ir užstatęs jį lombarde, būna pas S. J., pas pastarąjį nuėjo. Kadangi tąkart M. pas S. J. nebuvo, jis vėl ten nuėjo po kelių dienų. M. rado ardantį kažkokias metalo dėžes. Jam paklausus, iš kur M. gauna tuos daiktus, pastarasis gal kokias dvi savaites nenorėjo parodyti tos vietos, tačiau po kelių dienų, kai jis (R. Ž.) nupirko alaus, M. sutiko parodyti jam vietą, iš kurios vogdavo metalą. Jie su M. susitarė susitikti apie 23 val. prie netoli “N.” esančios „elektrinės“. M. jį atvedė prie netoli nuo S. J. sodybos esančių patalpų, atidarė duris ir jas parėmė padanga. Į patalpas jis įėjo vienas, M. kartu nėjo. Kadangi patalpose buvo tamsu, jis pasišvietė turėtu kišeniniu suvenyriniu žibintuvėliu. Patalpų viduje prabuvo apie pusę valandos, bevaikščiodamas po patalpas pasiklydo. M. jam buvo sakęs, kad viduje nėra signalizacijos, kada ji suveikė, jis negirdėjo. Ieškojo vertingų daiktų – kompiuterių ar televizorių, tačiau jų nerado. Tuomet iš dėžės paėmė penkis sriegiklius, keletą veržliarakčių ir išėjo. Prie durų buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo, kuris jį nusivedė prie automobilio ir liepė sudėti visus jo turėtus daiktus. Pastato durų jis nelaužė, laužtuvo neturėjo, o atsukti vidinėje pusėje buvusius varžtus buvo neįmanoma. Sudėtų išnešimui daiktų jis nematė, jokių įrankių su savimi neturėjo, nieko neardė ir jokio turto nesugadino. Prisipažino įsibrovęs į svetimas patalpas ir ieškojęs vertingesnių nei metalas daiktų (t. 3, b. l. 67-68).

Parodymų patikrinimo vietoje metu R. Ž. parodė duris, pro kurias, pateko į įmonę “M.”, paaiškino, kas durys buvo užremtos padanga, taip pat nurodė, kad negali konkrečiai parodyti vietos, iš kurios paėmė penkis sriegiklius ir tris ar keturis veržliarakčius, nes jam patekus į patalpas buvo tamsu, o parodymų patikrinimas vietoje atliekamas dienos metu (t. 1, b. l. 105-110).

Daiktų pateikimo protokolas liudija, kad R. Ž. savo iniciatyva be kitų jam priklausančių daiktų pateikė ir penkis įvairaus dydžio sriegiklius (t. 1, b. l. 31), šie sriegikliai buvo paimti laikinam saugojimui (t. 1, b. l. 93), apžiūrėti (t. 1, b. l. 32-38) ir grąžinti įmonės “M.” gamybos direktoriui A. P. (t. 1, b, l. 41).

Byloje esantis UAB (duomenys neskelbtini) raštas patvirtina, kad šios bendrovės centrinis stebėjimo pultas pranešimą apie signalizacijos suveikimą E. N. įmonėje “M.” adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, gavo 2010 m. birželio 6 d. 00 val. 44 min. 31 s. (t. 1, b. l. 72).

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl R. S. kaltės įsibrovus į patalpą ir pasikėsinus pagrobti svetimą turtą, t. y. padarius Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame apylinkės teismas išsamiai motyvavo R. Ž. kaltę ir šiuos motyvus apeliacinės instancijos teismas laiko teisingais. Kadangi byloje nebuvo nustatyta, jog R. Ž. iš E. N. įmonės “M.” be penkių sriegiklių pasikėsino pavogti ir kitus kaltinime nurodytus daiktus: 4 kg varinių lituoklių antgalių 260 Lt vertės bendrai (1 kg vertė 65 Lt), šlifuoklį 76,26 Lt vertės, 29 vnt. vakuuminių siurbliukų 6380 Lt vertės bendrai (vieno surbliuko vertė 220 Lt), 3 vnt. sklendžių 540 Lt vertės bendrai (vienos sklendės vertė 180 Lt), suvirinimo vielą 29,65 Lt vertės, 4 vnt. elektrinių variklių 80 Lt vertės (1 vieno vertė 20 Lt), 2 vnt. elektrinių variklių 54 Lt vertės bendrai (vieno vieneto vertė 27 Lt), 3 vnt. elektrinių variklių 204 Lt vertės bendrai (vieneto vertė 68 Lt), 7 vnt. transformatorių 350 Lt vertės bendrai (vieno vieneto vertė 50 Lt ), 4 kg žalvarinių varžtų 184 Lt vertės bendrai (1 kg vertė 46 Lt), 3 kg įvairių aliuminių detalių 120 Lt vertės (1 kg vertė 40 Lt), liuksometrą 140 Lt vertės, akumuliatorinį suktuką 60 Lt vertės, teismas pagrįstai šias faktines aplinkybes iš kaltinimo pašalino (t. 2, b. l. 74). Taigi, R. Ž. apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas tik dėl pasikėsinimo pagrobti penkis įmonei „M.“ priklausančius sriegiklius, o ne visus kaltinime nurodytus daiktus, kaip skundu nepagrįstai teigia nuteistasis. Byloje nesurinkus įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę padarius Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką, teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino nuorodą, kad R. Ž. į įmonės “M.” patalpas įsibrovė atsukdamas pastato laukujų durų varžtus ir R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kadangi bylos duomenys liudija, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustačius asmens, pagrobusio, taip pat sugadinusio įmonei “M.” priklausančius daiktus, ikiteisminis tyrimas iš baudžiamosios bylos Nr. 41-1-854-10, kurioje R. Ž. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., siekiant nustatyti BK 178 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas padariusius asmenis, buvo atskirtas į atskirą tyrimą (t. 2, b. l. 3), apelianto skundo argumentas, jog nebuvo atsižvelgta į jo parodymus ir nebuvo siekiama surasti įmonę “M.” apvogusius asmenis, galimai ir asmenį vardu M., atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsakant į nuteistojo R. Ž. skundo argumentą, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimti jo pirštų antspaudai, nors jis įmonės „M.“ pastate buvo be pirštinių, pažymima, jog pavyzdžiai lyginamajam tyrimui, tarp jų ir pirštų anspaudai, iš asmenų imami tuomet, kai be šios procesinės priemonės negalima nustatyti reikšmingų nusikalstami veikai tirti aplinkybių (BPK 144 str.). Ar konkrečiu atveju būtina atlikti minėtą procesinį veiksmą, sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar ikiteisminį tyrimą organizuojantis, jam vadovaujantis, o tam tikrais atvejais – ir pats tyrimą atliekantis prokuroras (BPK 164 str., 172 str). Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai neįpareigoja ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną visais atvejais imti įtariamojo pirštų antspaudus. Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu neatlikus Lietuvos Respublikos BPK 144 str. nurodyto procesinio veiksmo, baudžiamojo proceso įstatymas pažeistas nebuvo.

Dėl nuteistajam R. Ž. paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Ž. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje.

Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė apysunkį nusikaltimą, nusikalto būdamas anksčiau dvylika kartų teistas, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl BK 27 str. prasme yra laikomas recidyvistu, nusikalto po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos praėjus vos dviem mėnesiams (t. 1, b. l. 141-148), taip pat atsižvelgė į tai, kad R. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio (t. 1, b. l. 197, 198), neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Kolegijos nuomone, esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus R. Ž. realią laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui bausmė paskirta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijos ribose, yra artima sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui (šios bausmės vidurkis 3 metais, 1 mėnuo 15 dienų), taigi, nėra aiškiai per griežta.

Kadangi iš nuosprendžio akivaizdu, jog skirdamas nuteistajam bausmę teismas atsižvelgė į visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, R. Ž. skundo argumentas, kad svarstydamas bausmės skyrimo klausimą, teismas didžiausią dėmesį nepagrįstai skyrė ankstesniam teistumui, negali būti pripažįstamas teisingu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežta, todėl tenkinti R. Ž. skundą ir švelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

n utaria:

atmesti nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą.