- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-18
- Bylos Nr.
- eA-4736-756/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00668-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Trečiasis asmuo
- Ūkio ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,LiTak-Tak“
- Atsakovas
- Komisijai strateginių prekių licencijų
- Advokatai
- Paulius Koverovas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,LiTak-Tak“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,LiTak-Tak“ skundą atsakovui Komisijai strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LiTak-Tak“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (toliau – ir Komisija) 2018 m. sausio 15 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas), apie kurį pareiškėjas informuotas 2018 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) raštu Nr. (24.38-72)-3-264 „Dėl prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją Nr. 17/276ED“.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 24 d. padavė Ministerijai prašymą dėl dvigubo naudojimo prekių eksporto licencijos išdavimo eksportuoti (duomenys neskelbtini) į Uzbekistano Respubliką Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai kartu su visais reikalaujamais dokumentais, be kita ko, 2017 m. lapkričio 24 d. galutinio vartotojo sertifikatu, išduotu Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijos, kuriame garantuota, kad įsigytos prekės nebus naudojamos kitiems tikslams, išskyrus priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto papildymui, ir be pareiškėjo ir ministerijos leidimo nebus perduotos kitiems naudotojams Uzbekistano teritorijoje arba reeksportuotos. Ministerija 2018 m. sausio 22 d. raštu informavo pareiškėją, kad Komisija priėmė sprendimą neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos pagal pateiktą prašymą, tik 2018 m. vasario 21 d. raštu pareiškėjui buvo pateiktas Komisijos 2018 m. sausio 15 d. protokolo išrašas.
3. Komisija ir Ministerija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, sankcijoms, įgyvendinamoms pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą, taip pat kriterijams, nurodytiems 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, tarptautinių neplatinimo susitarimų nuostatoms, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams. Įstatyme yra įtvirtinti aiškūs atvejai, kurių pagrindu Komisija gali atsisakyti išduoti eksporto licenciją, tačiau nei Komisijos sprendime, nei Ministerijos rašte nenurodytas nei vienas konkretus tiesiogiai skundžiamą Sprendimą sąlygojęs norminis pagrindas, kuris suteiktų atsakovui teisę atsisakyti išduoti eksporto licenciją, nenurodyta konkreti teisės norma, kurios pagrindu būtų galima drausti prekių eksportą.
4. Pareiškėjas, įvertinęs Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, manė, kad Sprendimą nulėmė prielaidos dėl galimo / tariamo neteisėto Uzbekistano bendradarbiavimo su Rusijos Federacija, tačiau ne teisės normos, ne konkretūs objektyvūs faktai, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. VSD išvada grindžiama joje nurodytomis publikacijomis, kurios lengvai surandamos, nepaisant to, nei viena kita išvadas teikianti institucija nepateikė tos informacijos pagrindu jokios neigiamos nuomonės. VSD išvadoje pateiktas vertinimas yra akivaizdžiai tendencingas, išvados padarytos iš konteksto parenkant tik tas ištraukas, kurios neva įrodo Rusijos Federacijos didėjančią įtaką Uzbekistanui, pateikiant nesusijusius ir visiškai kitokiomis prielaidomis grindžiamus pavyzdžius (Jungtinių Amerikos valstijų (toliau – ir JAV) draudimas eksportuoti naikintuvus į Uzbekistaną), nutylint tuose pačiuose šaltiniuose VSD vertinimą paneigiančius teiginius (kad naikintuvų eksporto draudimas buvo ne saugumo sumetimais, o dėl technologijų nutekinimo rizikos). Tokiu vertinimu suponuojama išvada, kad dvejopo naudojimo prekių eksportas į Uzbekistaną prilyginamas eksportui į Rusiją, tačiau Uzbekistanas įsipareigojo neperleisti įsigytos įrangos jokiems kitiems tretiesiems asmenims (galutinio vartotojo sertifikatas), nėra jokios viešai prieinamos informacijos, kad Uzbekistanas būtų pažeidęs savo įsipareigojimus dėl įrangos neperleidimo tretiesiems asmenims be to, nepagrįsta prielaida, kad sena modernizuota rusiška karinė įranga bus perduota Rusijos Federacijai, nes jos turima įranga yra keliomis kartomis naujesnė bei tokiai įrangai skiriama pakankamai biudžeto lėšų.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas teigė, kad Ministerija jau buvo išdavusi dvejopo naudojimo prekių ir karinės paskirties prekių eksporto į Uzbekistaną licencijas. Atsakovas neteisingai interpretavo informaciją, susijusią su Uzbekistano situacija. VSD neatsižvelgė, kad 2014–2015 m. JAV tiekė į Uzbekistaną kaip paramą karinę įrangą. Nors VSD išvadoje teigiama, kad 2017 m. spalio mėnesį Uzbekistane po 12 metų pertraukos buvo surengtos didelės bendros dvišalės Rusijos ir Uzbekistano ginkluotųjų pajėgų pratybos, tačiau viešame šaltinyje pabrėžiama, kad Uzbekistane vykstantys kariniai mokymai yra susiję su kova su terorizmu ir saugumu Vidurinės Azijos regione, o Rusijos ir Uzbekistano pratybos laikoma protinga priemone siekiant suvaldyti didėjantį chaosą pietinėje kaimynystėje; Uzbekistano narystė Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje (toliau – ir KKSO) ir Eurazijos ekonominėje sąjungoje (toliau – ir EES) lieka neįmanoma. Be to, viešuose šaltiniuose pabrėžiama, kad šiuo metu Uzbekistanui netaikomos jokios Europos Sąjungos ir JAV sankcijos prekybai ginklais ar embargas; nei Lietuvos Respublika, nei Europos Sąjunga nesvarsto jokių draudimų įvedimo Uzbekistano atžvilgiu. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai apribojo pareiškėjo ūkinę laisvę, viršijo savo kompetenciją; Sprendime nėra nurodytas joks įstatyminis pagrindas, nors ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama tik įstatymu.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Komisija, atstovaujamas Ministerijos, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjas padavė teismui skundą praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą. Ministerijos raštą, kuriame išdėstytas Komisijos atsisakymas išduoti pareiškėjui dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją, pareiškėjas elektroniniu paštu gavo 2018 m. sausio 22 d., skundą teismui pateikė 2018 m. vasario 23 d., taigi praleido skundo padavimo teismui terminą, šio termino atnaujinti neprašė, todėl byla turėtų būti nutraukta.
8. Ministerija teigė, kad skundžiamas Sprendimas grindžiamas 2009 m. gegužės 5 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 428/2009, nustatančio Bendrijos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų techninės pagalbos ir tranzito kontrolės režimą (toliau – ir Reglamentas Nr. 428/2009) 12 straipsnio nuostata, kurioje nurodyta, kad spręsdamos, ar suteikti leidimą, valstybės narės atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes, be kita ko, į nacionalinės užsienio ir saugumo politikos aplinkybes, įskaitant tas, kurioms yra taikoma 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendroji pozicija 2008/944/BUSP, nustatanti bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę ir aplinkybes, susijusias su numatomu galutinio naudojimo nukreipimo rizika; 2014 m. liepos 31 d. Tarybos Reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje (toliau – ir Reglamentas Nr. 833/2014) 2 straipsnio nuostatomis bei Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, jog licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, sankcijoms, įgyvendinamoms pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą, kriterijams, nurodytiems 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, neplatinimo susitarimų nuostatoms, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams.
9. Ministerija pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu ir Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymu, VSD yra institucija, atsakinga už nacionalinį saugumą, kuri rašte pateikė nuomonę, jog licencija neturėtų būti išduota, nes yra rizika dėl galutinio prekių nukreipimo į Rusiją. Komisija ir Ministerija negalėjo nepaisyti kompetentingos institucijos nacionalinio saugumo klausimais pateiktos informacijos.
10. Ministerijos nuomone, raštas, kuriame išdėstytas Komisijos sprendimas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Licencijos neišdavimas yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, rašte nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Pareiškėjui turėjo būti žinomas ir suprantamas skundžiamo Ministerijos rašto ir Komisijos Sprendimo turinys, nes jis yra padavęs ne vieną skundą įvairioms institucijoms, kuriuose išsamiai įvertino skundžiamų sprendimų motyvus. Ministerija nesutiko, kad priėmus skundžiamą Sprendimą buvo panaikintas anksčiau priimtas sprendimas dėl licencijos išdavimo, nes juo nėra naikinami jokie ankstesni sprendimai ar išduotos licencijos. Kiekvienas Ministerijai pateikiamas prašymas dėl strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje yra nagrinėjamas individualiai.
Atsiliepimas
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad 2018 m. sausio 2 d. raštu informavo Ministeriją, kad 2017 m. pastebimai išaugo dvišalis Uzbekistano ir Rusijos bendradarbiavimas, nes po 2017 m. įvykusio Uzbekistano prezidento vizito į Maskvą, Uzbekistane apsilankė daugiau kaip 20 įvairaus lygio Rusijos delegacijų, o 2017 m. spalį Uzbekistane po 12 metų pertraukos buvo surengtos bendros dvišalės Rusijos ir Uzbekistano ginkluotųjų pajėgų pratybos. Pagal 2016 m. lapkritį pasirašytą Uzbekistano ir Rusijos susitarimą, Uzbekistanas turi teisę įsigyti modernios rusiškos ginkluotės už panašias į Rusijos vidaus rinkoje taikomas kainas, tokiu būdu Rusija, plėsdama karinės technikos eksportą į Uzbekistaną, gali padidinti savo politinę įtaką Uzbekistanui bei stiprinti Nepriklausomų valstybių sandraugos (toliau – ir NVS) bendros oro erdvės gynybos sistemą, todėl Uzbekistano oro gynybos pajėgų perginklavimas ir oro erdvės stebėjimo radarų modernizavimas išliks vienu iš svarbiausių Rusijos bendradarbiavimo su Uzbekistanu karinėje srityje strateginių tikslų. Atsižvelgdamas į turimą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, VSD laikėsi pozicijos, kad pareiškėjui neturėtų būti išduota individuali dvejopo naudojimo prekių eksporto Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai licencija.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, vadovaudamasis Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 (toliau – ir Taisyklės), nuostatomis teigė, kad sprendimą dėl atitinkamų licencijų suteikimo priima Komisija ir Ministerija, o visos kompetentingų institucijų (ir VSD), išvados yra rekomendacinio pobūdžio dokumentai, nesaistantys nei Komisijos, nei Ministerijos. Komisija nevertino VSD išvadoje pateikto tyrimo ir neatsižvelgė į tai, kad kitos išvadas teikusios institucijos – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) – pritarė licencijos pareiškėjui išdavimui. VSD atstovai nėra įtraukti į Komisijos sudėtį, todėl negalima situacija, kai Komisijos sprendimą nulemia institucijos, kurios atstovas nedalyvauja Komisijos veikloje, pozicija ir neatsižvelgiama į kitų kompetentingų institucijų, išreiškusių pritarimą licencijos išdavimui, nuomones. VSD išvada yra pagrįsta ne objektyviais duomenimis, o užsienio publikacijomis, kuriose referuojama į su Rusijos Federacija susijusias žiniasklaidos priemones. Taigi pirminiai šaltiniai, kuriais netiesiogiai remiamasi nurodytose publikacijose – Rusijos Federacijos propagandos priemonės, todėl jie nelaikytini patikimais. VSD išvadoje tendencingai vertinami tik Uzbekistano santykiai su Rusijos Federacija, ignoruojant faktą, kad Uzbekistanas aktyviai plėtoja santykius su kitomis vakarų valstybėmis.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo UAB ,,LiTak-Tak“ skundą atmetė.
15. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 428/2009 2 straipsnio 1 punktu, dvejopo naudojimo prekės – tai prekės, įskaitant programinę įrangą ir technologijas, kurios gali būti naudojamos ir civiliniams, ir kariniams tikslams, taip pat visos prekės, kurios gali būti ir neskirtos sprogdinti, ir gali kokiu nors būdu būti susijusios su branduolinių ginklų ar kitokių branduolinių sprogstamųjų įtaisų gamyba. Dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijų išdavimo procedūrą reglamentuoja Taisyklių nuostatos.
Šalies argumentai
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 23 d. pateikė Ministerijai prašymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją dėl (duomenys neskelbtini) tiekimo gavėjai valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) (duomenys neskelbtini) nurodytas galutinis prekės vartotojas – Uzbekistano Respublikos gynybos ministerija, galutinė paskirties valstybė – Uzbekistanas, galutinis panaudojimas – priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto pildymas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai. Ministerija 2017 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. (24.30-72)-3-5103 kreipėsi į URM, Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centrą ir VSD, prašydama išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos išdavimo ir nustatyta tvarka pateikti išvadas. KAM raštu Nr. 12-01-2171 ir URM raštu Nr. (21.2.17.)-3-6513 nurodė neprieštaraujančios, kad pareiškėjui būtų išduota dvejopo naudojimo prekių eksporto licencija. VSD 2018 m. sausio 2 d. raštu Nr. 18.12, remdamasi atlikto analitinio tyrimo rezultatais, informavo Ministeriją, kad 2017 m. suaktyvėjo ir buvo stiprinamas dvišalis Uzbekistano ir Rusijos bendradarbiavimas karinėje ir ekonominėje srityse, todėl, atsižvelgdamas į Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pateikė nuomonę, jog dvejopo naudojimo prekių eksporto į Uzbekistaną licencija pareiškėjui neturėtų būti išduodama. 2018 m. sausio 15 d. įvyko Komisijos posėdis, kuriame buvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną. Komisija, atsižvelgdama į kompetentingų institucijų pateiktus duomenis apie sustiprėjusį Uzbekistano ir Rusijos karinį bendradarbiavimą, bei vadovaudamasi Reglamento Nr. 428/2009 12 straipsniu ir Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos pagal pareiškėjo pateiktą prašymą. Apie Komisijos Sprendimą pareiškėjas informuotas Ministerijos 2018 m. sausio 22 d. raštu Nr. (24.38-72)-3-264, kuriame išdėstyti ir atsisakymo išduoti licenciją motyvai.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 428/2009 12 straipsnio 1 dalimi, spręsdamos dėl dvejopo naudojimo prekių eksporto leidimo suteikimo, valstybės turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, įskaitant: pareigas ir įsipareigojimus, kuriuos kiekviena yra prisiėmusi kaip atitinkamų tarptautinių neplatinimo režimų ir eksporto kontrolės susitarimų dalyvė arba ratifikuodama atitinkamas tarptautines sutartis; savo pareigas pagal sankcijas, taikomas pagal Tarybos priimtą bendrąją poziciją ar bendruosius veiksmus aktą arba pagal ESBO sprendimą ar Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos privalomą rezoliuciją; nacionalinės užsienio ir saugumo politikos aplinkybes, įskaitant tas, kurioms yra taikoma 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendroji pozicija 2008/944/BUSP, nustatanti bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę; aplinkybes, susijusias su numatomu galutiniu naudojimu ir nukreipimo rizika. Reglamento Nr. 833/2014 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad valstybėms narėms yra draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai parduoti, tiekti, perduoti ar eksportuoti Sąjungos ar ne Sąjungos kilmės dvejopo naudojimo prekes ir technologijas bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui arba organizacijai Rusijoje arba naudojimui Rusijoje, jeigu tie objektai yra arba gali būti visiškai arba iš dalies skirti naudojimui kariniais tikslais arba kariniam galutiniam naudotojui. Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, licencija nėra išduodama tuo atveju, jeigu jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, sankcijoms, įgyvendinamoms pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą, kriterijams, nurodytiems 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, nustatančioje bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, tarptautinių neplatinimo susitarimų nuostatoms, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams.
18. Teismas sprendė, kad subjektas, priimantis sprendimą dėl dvejopo naudojimo prekių eksporto leidimų išdavimo, atsižvelgdamas į specifinį šių prekių statusą, t. y. į tai, kad jos gali būti naudojamos ne tik civiliniais, bet ir kariniais tikslais, negali apsiriboti vien tik formaliu pateiktų dokumentų įvertinimu, tačiau taip pat turi vertinti, ar tokio pobūdžio leidimo išdavimas neturės neigiamos įtakos tiek valstybės vidaus interesams, tiek ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymui, be kita ko, jis turi atsižvelgti į valstybės pareigas pagal sankcijas, nacionalinės ir užsienio politikos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su šių prekių galimo nukreipimo rizika ir galutiniu jų panaudojimu. Tam, kad būtų priimtas sprendimas atsisakyti išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją, neturi būti vienareikšmiškai ir neginčijamai nustatyta, kad teikiamos dvejopo naudojimo prekės bus perduotos kitam galutiniam naudotojui. Iš Reglamento Nr. 428/2009 12 straipsnio nuostatų matyti, kad šio reglamento prasme licencijos neišdavimui pakanka nustatyti tik riziką dėl dvejopo naudojimo prekių numatomo galutinio naudojimo ir nukreipimo, o vadovaujantis Reglamento Nr. 833/2014 2 straipsnio 1 punktu, valstybėms narėms draudžiama ne tik tiesiogiai, tačiau ir netiesiogiai parduoti, tiekti, perduoti ar eksportuoti Sąjungos ar ne Sąjungos kilmės dvejopo naudojimo prekes Rusijos Federacijos subjektams, t. y., minėtų reglamentų nuostatų prasme sprendimo dėl licencijos neišdavimo priėmimui pakanka nustatyti galimo galutinio nukreipimo Rusijai riziką.
19. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog priežastimi, sąlygojusia Komisijos Sprendimą atsisakyti išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją pareiškėjui, buvo VSD rašte pateikta informacija apie Rusijos ir Uzbekistano tarpusavio santykius. Minėtame rašte VSD, remdamasi analitinio tyrimo metu surinkta informacija, teigia, kad 2017 m. suaktyvėjo ir buvo nuosekliai stiprinamas dvišalis Uzbekistano ir Rusijos bendradarbiavimas karinėje ir ekonominėje srityse. Teismas sprendė, kad VSD rašte pateiktos aplinkybės suponuoja išvadą, jog egzistuoja dvejopo naudojimo prekių galutinio nukreipimo Rusijai rizika, kuri yra grindžiama glaudžiu Uzbekistano bendradarbiavimu su Rusija.
20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su VSD rašte padarytomis išvadomis dėl Uzbekistano ir Rusijos santykių ir pateikia savo VSD rašte analizuotų publikacijų interpretaciją, tačiau neneigia VSD rašte nurodytų konkrečių faktų egzistavimo (pvz., jog 2017 m. spalio mėn. Uzbekistane po 12 m. pertraukos buvo surengtos dvišalės Rusijos ir Uzbekistano ginkluotų pajėgų pratybos, o tų pačių metų lapkričio mėn. šios valstybės pasirašė naujų bendradarbiavimo sutarčių paketą). Teismas vertino, kad vien tik pareiškėjo pateikta kitokia VSD rašte išdėstytų aplinkybių interpretacija ir nurodomos aplinkybės, kad Uzbekistanas plėtoja santykius su vakarų valstybėmis, savaime nepadaro neįmanoma nei išvados dėl Rusijos ir Uzbekistano bendradarbiavimo karinėje ir ekonominėje srityje suaktyvėjimo, nei išvados, kad Uzbekistano oro gynybos jėgų perginklavimas, pirmiausia – oro erdvės stebėjimo radarų modernizavimas, išliks vienu iš Rusijos bendradarbiavimo su Uzbekistanu karinėje srityje strateginių tikslų, o kartu nepaneigia ir tiesioginio ar netiesioginio prekių nukreipimo Rusijai rizikos.
21. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad duomenis dėl galimo galutinio nukreipimo rizikos, kuriais vadovavosi atsakovas, pateikė VSD, kuris, vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“ nuostatomis, yra viena iš vykdomųjų institucijų, užtikrinančių valstybės nacionalinį saugumą, todėl atsakovas, spręsdamas dėl licencijos išdavimo, negalėjo ignoruoti šios institucijos pateiktų duomenų.
22. Teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai vadovavosi VSD rašte nustatytomis aplinkybėmis dėl dvejopo naudojimo prekių galutinio nukreipimo rizikos, grindžiamos glaudžiu Uzbekistano bendradarbiavimu su Rusija, ir atsižvelgdama į tai, kad Reglamento Nr. 428/2009 ir Reglamento 833/2014 nuostatos įpareigoja valstybes nares, priimant sprendimus dėl licencijos suteikimo, atsižvelgti į nacionalinės ir užsienio saugumo politikos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su numatomu galutiniu naudojimu ir nukreipimo rizika, taip pat draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai tiekti dvejopo naudojimo prekes subjektams Rusijoje ar naudojimui Rusijoje, o Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad licencija neišduodama, jei jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos užsienio saugumo politikos ir valstybės saugumo interesams, pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją.
23. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Taisyklių 45 punktu, Komisijai priėmus sprendimą neišduoti licencijos, Ministerija per 5 darbo dienas praneša prašymą pateikusiam juridiniam ar fiziniam asmeniui arba užsienio juridinio asmens ir kitos organizacijos filialui. Jeigu Komisijos sprendimas neišduoti licencijos susijęs su įslaptinta informacija, licencijos neišdavimo motyvai nenurodomi. Pareiškėjas apie atsisakymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją informuotas Ministerijos 2018 m. sausio 22 d. raštu, kuriame Ministerija nurodė teisės aktų, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas, nuostatas ir faktinį sprendimo pagrindą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.
24. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Komisija atsisakė išduoti licenciją neatlikusi išsamaus tyrimo, bet vadovaudamasi vien tik VSD pateikta informacija. Komisijos 2018 m. sausio 15 d. protokole Nr. 1 nurodyta, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, atsižvelgė, be kita ko, į VSD nurodytas aplinkybes, į URM teigiamą poziciją dėl licencijos išdavimo ir šios institucijos pateiktą nuomonę, kad Uzbekistanas atsiveria pasauliui ir plečia savo bendradarbiavimą su visomis valstybėmis, inter alia (be kita ko) ir Europos Sąjungos narėmis, taip pat į tai, kad pareiškėjui anksčiau jau buvo išduotos 5 karinės įrangos eksporto licencijos ir pareiškėjas eksportavo radiolakacinės stoties įrangą į Uzbekistaną, o šiuo metu siekia eksportuoti (duomenys neskelbtini) (atsargines dalis), kurie nepatenka į karinės įrangos sąrašą. Teismas konstatavo, kad Komisija visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo jo prašymą dėl licencijos išdavimo, to nepaneigia aplinkybė, jog pareiškėjas situaciją vertina kitaip.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas neleistinai apribojo jo ūkinės veiklos laisvę, negarantavo jo teisėtų lūkesčių apsaugos, nes anksčiau pareiškėjui buvo išduodamos licencijos dvejopos ir karinės paskirties prekių eksportui. Pareiškėjas vykdo licencijuojamą ūkinę veiklą. Komisija, vadovaudamasi VSD pateikta informacija, nustatė, kad pastaruoju metu sustiprėjo Uzbekistano bendradarbiavimas su Rusija karinėje srityje ir atsirado rizika dėl galutinio prekių nukreipimo Rusijai, todėl nusprendė neišduoti pareiškėjui dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos į Uzbekistaną.
26. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nustatė, kad Ministerijos 2018 m. sausio 22 d. raštas, kuriuo pareiškėjas informuotas apie Komisijos Sprendimą atsisakyti išduoti jam dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją, išsiųstas pareiškėjui elektroniniu paštu 2018 m. sausio 22 d., skundas dėl Komisijos sprendimo pateiktas teismui 2018 m. vasario 22 d., todėl pareiškėjas nepraleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto skundo padavimo teismui termino ir nėra pagrindo nutraukti bylos.
III.
27. Pareiškėjas UAB ,,LiTak-Tak“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.
28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (t. y. neobjektyviai ir nevisapusiškai, visiškai neatsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktą informaciją ir argumentus) įvertino VSD 2018 m. sausio 2 d. išvadą ir jos įtaką Komisijos Sprendimo priėmimo procesui. Tokiu būdu teismas pažeidė ne tik ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, bet ir Įstatyme ir Taisyklėse įtvirtintą reglamentavimą.
29. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog VSD išvadoje pateiktos aplinkybės suponuoja, kad egzistuoja reali pareiškėjo planuojamų eksportuoti dvejopo naudojimo prekių nukreipimo į Rusijos Federaciją rizika. Tokia išvada nepagrįsta nei teisės aktų normomis, nei tinkama faktine informacija, o išimtinai subjektyvia propagandinių Rusijos Federacijos žiniasklaidos priemonių pateikiamos informacijos apžvalga.
30. Pareiškėjo nuomone, teismas, pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio nuostatas, apskritai neįvertino jo argumentų, kad Komisijos neigiamas sprendimas priimtas vien dėl to, jog VSD išvada buvo neigiama. Procesiniuose dokumentuose pareiškėjas aiškiai pagrindė, kad VSD išvada šiuo konkrečiu atveju yra netinkama (neatitinka teisės aktų reikalavimų ir yra subjektyvaus pobūdžio apžvalga, parengta pagal iškraipytą informaciją). Todėl Komisija ar Ministerija (vadovaujantis Įstatyme ir Taisyklėse nurodytu reglamentavimu įvertinusi, kad VSD išvada yra netinkama) turėjo priimti teigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai išplėtė Komisijos diskrecijos ribas, neatsižvelgdamas į tai, jog nei Komisijos sprendime, nei VSD išvadoje nėra nurodyta jokia konkreti teisės norma, kuri draustų eksportuoti dvejopo naudojimo prekes į Uzbekistaną. Tokiu būdu teismas pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį atitinkama licencija neišduodama tik tuo atveju, jeigu tai prieštarauja konkretiems teisės aktams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ir Komisija, ir Ministerija privalėjo nurodyti konkrečias teisės normas, tačiau to nepadarė.
32. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodytų argumentų ne tik dėl to, jog VSD išvada neatitinka teisės aktuose keliamų reikalavimų (nes yra pagrįsta subjektyviu ir vienpusišku pateiktos informacijos vertinimu), bet ir dėl to, kad VSD išvada buvo pateikta pažeidžiant Taisyklėse numatytas procedūras. Tai patvirtina pareiškėjo teiginius ir dėl to, kad VSD išvada buvo parengta skubotai ir neobjektyviai, o ne atlikus išsamią analizę.
33. Pareiškėjo nuomone, teismas neįvertino jo pateiktų argumentų ir informacijos apie tai, kad VSD išvada parengta pažeidžiant VSD kompetencijos ribas ir VSD išvada prieštarauja viešai deklaruojamiems Lietuvos valstybės siekiams (ir konkretiems veiksmams) stiprinti prekybos ir bendradarbiavimo ryšius su Uzbekistanu ir išvadoje nurodyti teiginiai neatitinka kituose (objektyvią informaciją pateikiančiuose) šaltiniuose nurodytos informacijos.
Atsiliepimas
34. Atsakovas Komisija, atstovaujama Ministerijos, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
35. Ministerija nurodo, kad palaiko poziciją, išdėstytą procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui. Ministerija pažymi, kad galutinį sprendimą dėl licencijos neišdavimo pareiškėjui nustatyta tvarka priėmė Komisija, įvertinusi ne tik VSD pateiktą informaciją, bet ir kitų institucijų – URM bei KAM pateiktą informaciją. Skundžiamas Sprendimas atitina Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus, o Komisijos Sprendimas ir Ministerijos raštas turi būti vertinami sistemiškai. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas ne vien Reglamentu Nr. 428/2009, bet ir Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, todėl nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad nenurodytos konkrečios teisės normos, kurių pagrindu atsisakyta išduoti eksporto licenciją pareiškėjui.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą dėl Uzbekistano ir Rusijos Federacijos, pareiškėjui individuali dvejopo naudojimo prekių eksporto Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai neturėtų būti išduota. VSD pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Komisija įvertino individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, o licencijos neišdavimas siejamas ne su pareiškėju, o su asmeniu, kuriam buvo adresuotos dvejopos paskirties prekės, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo apribota pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė ir negarantuota teisėtų lūkesčių apsauga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
38. Byloje kilo ginčas dėl Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti 2018 m. sausio 15 d. sprendimo, apie kurį pareiškėjas UAB ,,LiTak-Tak“ informuotas 2018 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos raštu Nr. (24.38-72)-3-264, teisėtumo ir pagrįstumo.
39. Iš byloje esančio Komisijos 2018 m. sausio 15 d. posėdžio protokolo Nr. 1 matyti, kad Komisija posėdyje svarstė UAB ,,LiTak-Tak“ prašymą Nr. 17/276ED išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją eksportuoti (duomenys neskelbtini) į Uzbekistaną ir nutarė neišduoti licencijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kad licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, sankcijoms, įgyvendinamoms pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą, kriterijams, nurodytiems 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, nustatančioje bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, tarptautinių neplatinimo susitarimų nuostatoms, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams.
40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad Komisija pagrįstai vadovavosi VSD rašte nurodytomis aplinkybėmis dėl dvejopo naudojimo prekių galutinio nukreipimo rizikos, grindžiamos glaudžiu Uzbekistano bendradarbiavimu su Rusija, ir atsižvelgdama į tai, kad Reglamento Nr. 428/2009 bei Reglamento 833/2014 nuostatos įpareigoja valstybes nares, priimant sprendimus dėl licencijos suteikimo, atsižvelgti į nacionalinės ir užsienio saugumo politikos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su numatomu galutiniu naudojimu ir nukreipimo rizika. Vadovaudamasis Taisyklių 45 punktu, teismas padarė išvadą, kad licencijos neišdavimo motyvai nenurodomi, jeigu Komisijos sprendimas neišduoti licencijos susijęs su įslaptinta informacija.
41. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė pareiškėjas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino VSD 2018 m. sausio 2 d. išvadą ir jos įtaką Komisijos Sprendimo priėmimo procesui. Tokiu būdu teismas pažeidė ne tik ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, bet ir Įstatyme ir Taisyklėse įtvirtintą reglamentavimą. Taip pat teismas nepagrįstai išplėtė Komisijos diskrecijos ribas, neatsižvelgė į tai, kad nei Komisijos sprendime, nei VSD išvadoje nėra nurodyta jokia konkreti teisės norma, draudžianti eksportuoti dvejopo naudojimo prekes į Uzbekistaną. Tokiu būdu teismas pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
42. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
43. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai pateikė prašymą išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją dėl (duomenys neskelbtini) tiekimo gavėjui valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) kurių galutinis vartotojas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerija, o galutinis panaudojimas – priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto papildymas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai.
44. Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 (2015 m. liepos 29 d. nutarimo Nr. 736 redakcija) patvirtintų Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklių 19 punktu, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išnagrinėjusi prašymą išduoti licenciją ir kartu pateiktus dokumentus, kurių reikia licencijai gauti, perduoda jų kopijas strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Sąjungoje kontrolę vykdančioms institucijoms pagal jų kompetenciją. Individuali eksporto licencija gali būti išduodama vadovaujantis teigiamomis valstybės institucijų išvadomis arba komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti išvadomis. Pasiūlymus dėl būtinumo pateiktą prašymą svarstyti Komisijos posėdyje pateikia valstybės institucijos, kurioms Ūkio ministerija pagal Taisyklių 19 punktą buvo pateikusi medžiagą išvadoms parengti. Ūkio ministerija, gavusi bent vienos institucijos neigiamą išvadą, licencijos išdavimo klausimą taip pat teikia svarstyti Komisijai (21 p.).
45. Nagrinėjamoje byloje neigiamą išvadą dėl UAB ,,LiTak-Tak“ prašymo išduoti dvejopo naudojimo eksporto licenciją Nr. 17/276ED Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai 2018 m. sausio 2 d. pateikė (tik) Valstybės saugumo departamentas. Todėl, vykdant Taisyklių 21 punkto nuostatas, licencijos išdavimo klausimo sprendimas buvo perduotas atsakovui.
46. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 566 (vykdant 44 sprendimo punkte minėtą Vyriausybės nutarimą) patvirtinto Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti darbo reglamento 2 punkte nustatyta, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais ir Darbo reglamentu. Pagal Darbo reglamento 6.2 punktą Komisija teikia išvadas ir pasiūlymus Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijų, galutinį panaudojimą patvirtinančių dokumentų ir sertifikatų karinę įrangą gaminančioms įmonėms gavėjoms išdavimo, priima sprendimus dėl licencijų neišdavimo <...>.
47. Taigi, šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, Komisija, priimdama sprendimą dėl licencijų neišdavimo, vykdė viešojo administravimo subjekto funkcijas ir turėjo, be kita ko, laikytis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), reikalavimų. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
48. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Gero administravimo principas yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Jis įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.).
49. Be to, Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šios chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sprendimai, kuriuos valstybių narių institucijos priima reglamentų pagrindu, patenka į Europos Sąjungos teisės, įskaitant ir Chartiją, taikymo apimtį. Europos Sąjungos teismų praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014 ir joje nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką).
50. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015 ir kt.). Akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo (viešojo administravimo funkcijas vykdantys) subjektai, be kita ko, ir Komisija strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti, priimdama individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją.
51. Viešojo administravimo funkcijas vykdantis subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).
52. Kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-774/2010, 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1744/2012, 2014 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-856/2014 ir kt).
53. Nagrinėjamu atveju Komisija sprendime tik abstrakčiai nurodė kokiomis Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normomis remiasi priimdama sprendimą neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos pareiškėjui ir pacitavo kai kurių normų dispoziciją (žr. sprendimo 39 p.), tačiau jų nesusiejo su jokiais objektyviais duomenimis ar faktais, turinčiais įtakos konkretaus sprendimo priėmimui. Pavyzdžiui, cituodama Tarybos Reglamento (ES) Nr. 428/2009 12 straipsnio nuostatas, nenurodė į kokias svarbias aplinkybes, įskaitant nacionalinės užsienio ir saugumo politikos aplinkybes, įskaitant tas, kurioms yra taikoma 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendroji pozicija 2008/844/BUSP, Komisija atsižvelgė ir kaip jas įvertino. Iš ginčijamo Komisijos sprendimo taip pat neaišku, kokioms konkrečiai tarptautinėms sutartims, sankcijoms, įgyvendinamoms pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą, tarptautinių neplatinimo susitarimų nuostatoms, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams prieštarautų pareiškėjo prašomos licencijos išdavimas.
54. Ministerija, vykdydama Taisyklių 45 punkto nuostatas, apie Komisijos sprendimą neišduoti licencijos 2018 m. kovo 8 d. raštu Nr. (24.12-72)-3-934 pranešė pareiškėjui, jame nurodydama tik UAB ,,LiTak-Tak“ prašymo nagrinėjimo eigą, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir iš esmės pakartodama Komisijos sprendime nurodytas teisės normų nuostatas bei nukreipdama į VSD 2018 m. sausio 2 d. raštą Nr. 18.12, kuriame, jos nuomone, išdėstytos aplinkybės, susijusios su numatoma prekių nukreipimo rizika. Pati Ministerija jokios aplinkybių analizės, jų vertinimo ir išvadų, jas pagrindžiant ne prielaidomis, abejonėmis, o teisiškai reikšmingais faktais bei konkrečiomis materialinės teisės normomis, neatliko.
55. Tokiu būdu, nesant pakankamo faktinių aplinkybių vertinimo ir jų pagrindimo konkrečiomis tarptautinės bei nacionalinės teisės normomis, negalima paneigti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad būtent Komisija privalėjo atlikti išsamų pareiškėjo prašymo vertinimą, vadovaudamasi atitinkamų institucijų, į kurias kreipėsi Ūkio ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą (Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos kariuomenės ir kitų, strateginių prekių eksporto Sąjungoje kontrolę vykdančių valstybės institucijų pagal jų kompetenciją, į kurias Ministerija turi kreiptis pagal Taisyklių 19 ir 3.1 punktą), išvadomis.
56. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pagal Taisyklių 45 punktą, licencijos neišdavimo motyvai nenurodomi, jeigu komisijos sprendimas neišduoti licencijos susijęs su įslaptinta informacija. Tačiau, pirma, pačiame atsakovo sprendime nėra net nurodyta, jog jis susijęs tik su įslaptinta informacija, o antra, byloje nėra duomenų, jog Valstybės saugumo departamento 2018 m. sausio 2 d. raštas Ministerijai ar kitų valstybės institucijų informacija, kuriuose pateiktus duomenis, be kita ko, Komisija (o ne pirmosios instancijos teismas) turėjo atitinkamai analizuoti, vertinti ir atitinkamai susieti juos su sprendime išvardintų teisės normų konkrečiu ir aiškiu taikymu, būtų įslaptinti.
57. Apibendrinant konstatuotina, kad šioje byloje ginčijamas Komisijos sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo numatytus objektyvumo ir gero administravimo principus, taip pat šiame įstatyme numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus.
58. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisijos sprendimo neatitikimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nagrinėjamu atveju turi būti vertinama kaip esminė ir sudaranti savarankišką bei pakankamą pagrindą aplinkybė 2018 m. sausio 15 d. protokolinį sprendimą neišduoti licencijos pareiškėjui UAB ,,LiTak-Tak“ pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Komisija bei Ūkio ministerija turėtų iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos išdavimo ir priimti sprendimą, atitinkantį anksčiau aptartus Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimus.
59. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau neteisingai jas įvertino ir netinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, todėl priimtas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas pareiškėjo skundą tenkinti – Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti 2018 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,LiTak-Tak“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,LiTak-Tak“ skundą tenkinti, Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti 2018 m. sausio 15 d. sprendimą panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.