- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-06
- Bylos Nr.
- 2K-299/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Antanas Klimavičius, Ona Aldona Budienė (pran.)
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo A. Ž. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 2 d., apie 20.25 val., autobusų stotelėje, esančioje Vilniuje, Ateities g., prie pastato Nr. 11, pagrobė svetimą turtą, panaudodamas peilį: priėjęs prie nepilnamečių V. V. ir J. R. , stovėjusių stotelėje, pagrasino V. V. peiliu ir pareikalavo iš jos mobiliojo ryšio telefono aparato. V. V. , išsigandusi kaltinamojo A. Ž. grasinimų, atidavė jos tėvui R. V. priklausantį 500 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia 6100“ su SIM kortele.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo panaikinti teismų sprendimus, jį išteisinti, nes jis nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadarė. Kasatorius nurodo, kad jis buvo nuteistas nesant tiesioginių jo kaltės įrodymų. Negalima tikėti nukentėjusiosios V. V. parodymais, nes ji, priešingai jos tvirtinimui, negalėjo įsidėmėti užpuoliko, nes šis buvo jai už nugaros. Pasak nukentėjusiosios, kaltininkas buvo net 15 cm aukštesnis už jį, kasatorių. Kasatorius mano, kad nukentėjusioji V. V. ir jos draugė E. R. , po užpuolimo būdamos streso būklės, galėjo duoti neteisingus parodymus. Kasatorius nesutinka su teismo argumentu, kad nukentėjusiosios neklydo kaltinamojo parodymo atpažinti metu, nes jokio atpažinimo ir akistatos su juo nebuvo. Be to, jis sulaikytas tik po devynių parų, nors nukentėjusioji buvo apklausta jau po valandos po nusikaltimo padarymo, tiksliai nurodė užpuoliko bruožus ir jį atpažino. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas aplaidžiai ir neobjektyviai, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba nagrinėdami bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis savo kasaciniame skunde nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė ne jis, o kitas asmuo, t. y. kad teismai neteisingai nustatė bylos aplinkybes. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybių nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas nurodytus argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymu.
Kasatorius teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir aplaidžiai, nes jis buvo sulaikytas tik praėjus devynioms paroms po nusikalstamos veikos, negalima remtis nukentėjusiosios parodymais, nebuvo atlikta akistata su nukentėjusiąja. Tačiau šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, nes esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo padaryta. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos ne tik kaltinančios A. Ž. , bet ir jį teisinančios aplinkybės, apklausiant jo nurodytus asmenis K. P. , V. B. , tačiau kaltinamojo nurodyta alibi nepasitvirtino.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių byloje surinktus įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes ir kasatorius nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos, taip pat jis neteigia, kad teismas buvo šališkas.
Vertinant įrodymus taip pat turi būti nustatyta, ar jie atitinka pagrindinius reikalavimus, numatytus BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios V. V. parodymais. Ši nukentėjusioji buvo apklausta iš karto po nusikaltimo, ji išdėstė užpuolimo aplinkybes, išsamiai apibūdino ją užpuolusį asmenį, kategoriškai patvirtindama, kad jį atpažintų. Nukentėjusiajai parodžius fotonuotraukas asmenų, linkusių daryti panašius nusikaltimus ir esančių Vilniaus m. VPK I PK operatyvinėje įskaitoje, ji atpažino A. Ž. . 2005 m. gegužės 11 d. atlikus asmens parodymą atpažinti, nukentėjusioji neabejodama atpažino A. Ž. kaip ją apiplėšusį asmenį, nurodydama požymius, pagal kuriuos jį atpažįsta. Tai, kad nukentėjusioji nurodė, jog ją apiplėšęs asmuo buvo apie 180–185 cm ūgio, o A. Ž. ūgis yra 172 cm, negali būti pagrindas abejoti jos parodymų objektyvumu, nes šis skirtumas nėra esminis. Be to, A. Ž. atpažino ir kita nukentėjusioji J. R. , kurios mobiliojo ryšio telefono kaltininkui nepavyko pagrobti. Asmens parodymai atpažinti buvo atlikti laikantis BPK 191, 192, 195 reikalavimų. Nukentėjusiosios V. V. ir J. R. savo parodymus patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Kasatorius taip pat nurodo, kad nebuvo atliktos akistatos su nukentėjusiosiomis. Tačiau akistata nėra privalomas ikiteisminio tyrimo veiksmas. BPK 190 straipsnio 1 dalis ikiteisminio tyrimo pareigūnui suteikia teisę, bet ne pareigą, suvesti į akistatą du pirmiau apklaustus asmenis, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, siekiant sužinoti prieštaravimų priežastis ir jas pašalinti. Abi nukentėjusiosios asmens parodymų atpažinti metu kategoriškai patvirtino, kad nusikaltimą padarė būtent A. Ž. , o kaltininkas tai neigė, jų parodymai buvo iš esmės priešingi, todėl esant tokioms aplinkybėms akistatos atlikimas ir nebuvo tikslingas. Taigi A. Ž. kaltė padarius plėšimą pagrįstai įrodyta nukentėjusiųjų parodymais, nes jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad tenkinti kasatoriaus reikalavimų dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. Ž. kasacinį skundą atmesti.